Elgsena ir auklėjimas

  • Tiriant gyvūnų komunikavimo sistemas paprastai orientuojamasi į signalus ir jų priežastis. Deja, padėtį blogina mūsų polinkis laikyti tai kalba. Pagal dabartinį supratimą, komunikaciniai signalai gali nurodyti vidinę siuntėjo būklę arba aplinkybes. Problema – kaip atskirti šių dviejų tipų signalus, kadangi išorinis įvykis gali paveikti vidinę būseną. Vis dar palyginti mažai žinome apie šunų pažintinius bendravimo aspektus. Bet koks etologinis tyrimas turi apibūdinti signalą elgesio lygiu, aptikti jo reikšmę ir identifikuoti pagrindinę kontrolės sistemą. Tai galima padaryti tik atidžiai...
  • Siekiant optimaliai su šunimi susikalbėti namuose/sporte/dresūroje/darbe, rekomenduojama vengti tam tikrų socilainių klaidų, kurių dalis galimos ir žmonėms bendraujant tarpusavyje. Šiuo atveju itin svarbu išankstinė nuomonė ar stereotipai. Pvz., į svorio tempimo treniruotę atėjus pinčeriui, galima išankstinė nuomonė – „tai per gležnas šuo“, „jo psichika per silpna“, kas gali paveikti požiūrį į gyvūną bei darbą su juo. Nuo stereotipų dažniausiai kenčia pitbulterjerų tipo atstovai – pvz., jie dažnai nepriimami į Agility, kadangi yra laikomi agresyviais ir pavojingais. Siekiant išvengti šių...
  • Bendraujant, arba, kitaip sakant, keičiantis informacija svarbu, kad ji būtų neiškraipyta. Žmogaus ir šuns bendravimas – tarprūšinis, tad perduodama informacija turi būti tiksli ir adekvačiai interpretuojama. Vienos rūšies atstovo bandymas perduoti informaciją ir būdas, kaip kitas ją supras - gan ilgas ir komplikuotas. Bendravimo metu informaciją priimantis asmuo vadinamas priėmėju, siunčiantis – siuntėju. Pati informacija vadinama pranešimu. Šuns dresūra, treniravimas – viena iš galimybių bendrauti su gyvūnu. Vokalinis bendravimas – žodinių komandų perdavimas. Treniruojant sportinius šunis...
  • Teoriškai mes ir šunys sudarome mišrių rūšių grupes, tačiau tuo pačiu tos grupės kažkiek panašios ir į vidrūšines – jos ne šiaip susideda iš skirtingų rūšių atstovų, kurie drauge tik maitinasi ar perspėja vieni kitus apie pavojų. Tarp šunų ir žmonių išsivystė glaudūs santykiai. Šie santykiai tikrai ypatingi ir greičiausiai jų daugiau niekur nepastebėsime. Žmogaus elgesys veikia šuns elgesį ir atvirkščiai. Ypač tai aktualu kalbant apie kurio nors nuotaiką treniruotės metu. Svarbu ir pasirinktas dresūros metodas. Pastebėta, kad sportuojantys šunys pasižymi geresne savikontrole – tikėtina, kad...
  • Pirmą kartą su tokio šėlsmo atvejais susidūrę žmonės gerokai nustemba. „Na ir dūksta“ - nevalingai išsprūsta šuniui pradėjus nevaldomai lakstyti po namus. Angliškai šitas reiškinys vadinamas „zoomies“ - na o lietuviškai greičiausiai galime sakyti „dūkimas“, nes matyt niekas dar nesugalvojo kaip pavadinti tuos trumpo šėliojimo „priepuolius“. Moksliškiau dūkimus galima pavadinti frenetiniais atsitiktiniais aktyvumo periodais (FRAPS, Frenetic Random Activity Periods). Tai – visiškai normalus energijos išleidimo būdas, kuriam būdingas pasiutęs bėgiojimas. Priežastys Tokie dūkimo epizodai...
  • Žiurkėnas iš pažiūros paprastas augintinis – nedidelis, neįnoringas, žiūri sau kampe mažom akutėm ir vis triauškia kokį skanėstą, tačiau prieš planuojant įsigyti šį gyvūnėlį vis viena reikėtų tam pasiruošti. Be to, atsiminkit - žiurkėnai nėra „nuobodi smulkmė“ - galbūt priešingą nuomonę padės pakeisti šie įdomūs faktai: Žiurkėnas gali išmokti savo vardą – jeigu jį dažnai kartosi. Žiurkėnų gera uoslė, bet ne tokia gera rega (jie trumparegiai ir nemato spalvų). Ant šonų (kai kurių rūšių - ir ant pilvų) žiurkėnai turi kvapų liaukas, kurias patrina į pagrindą, taip palikdami užuodžiamą taką...
  • Šeimininko skundas dėl šuns "selektyvaus klausymosi" - anokia naujiena. Šuo negirdės, kai visa gerkle jį kviesite ateiti, tačiau puikiai sureaguos į žodį "skanėstas", nors tas bus pašnibždomis ištartas kitame kambaryje. Tačiau ką atrankinis klausymasis reiškia iš tiesų? Iš tiesų nėra tokio dalyko, kaip labiau į selektyvų klausymąsi linkusios šunų veislės, yra tik šunys, veisti skirtingiems tikslams, tad besispecializuojantys įvairiose užduotyse. Jie gali atrodyti apkurtę, tačiau taip yra todėl, kad jie daro tai, kam buvo auginti šimtmečius, Tad užmeskime akį į kai kurių šunų "atrankinį"...
  • Tradiciškai katės nelaikomos bendravimą mėgstančia rūšimi. Legenda byloja: „katinai vaikšto po vieną“. Daug metų mokslas vieninteliais socialiais kačių pasaulio atstovais laikė liūtus, gyvenančius praidais. Vėliau pastebėta, kad gepardai taip pat turi unikalias socialines struktūras, o dabar pripažįstama, kad kačių – tiek laukinių, tiek naminių – šeimose egzistuoja socialinė struktūra. 1970-siais mokslininkai stebėjo laukinių kačių kolonijas, kur katės naudodavosi vietiniu maisto šaltiniu, toleruodamos kitas tos srities rainąsias. Vyravo teorija, kad ėdesio poreikis stipresnis už instinktą...
  • Džekis, atidžiai išanalizavęs patvorį, susikaupęs pakelia koją, o po šios užduoties energingai ir visai džiugiai užpakalinėmis kojomis pradeda kapstyti žemę. Grumstai ir žolės lekia sutrikusiam šeimininkui į galvą. Kas čia atsitiko? Džekis bandė nusivalyti kojas? O gal slėpė šlapimą panašiai kaip tai daro katės (tiesiog neturi tiek patirties)? O gal dėl kažko supyko ant šeimininko ir nusprendė jį apmėtyti purvais? Pasirodo, tokiam elgesiui yra keli paaiškinimai. Žinoma, Džekis kalbėti nemoka, tad asmeninio paaiškinimo iš jo nesulauksime. Tačiau galime daryti tam tikras prielaidas. Tad...
  • Tai gali atsitikti akimirksniu. Draugiški katinai, kartu pragyvenę daug metų, staiga pradeda peštis lyg būtų visiškai nepažįstami. Norom nenorom į galvą ateina mintis: „Hm, kačių tikrai nesupaisysi“. Tačiau priežastis greičiausiai ta, kad įvyko tam tikras nesusipratimas, ir šį konfliktą reikia spręsti. Kartais kantriai ir ilgai. Kai dvi gerai sutarusios katės staiga tampa agresyvios vienai kitai, problemą dažniausiai sukelia atsitiktinai atsiradusi baimės agresija. Pvz., rainoji pro langą ramiai stebi lauke vaikštinėjančią svetimą katę. Jos draugas taip pat pamato svetimąjį, tačiau...