Grobio vara (labiau paplitęs neteisingai vartojamas terminas „grobio draivas“, kartais naudojamas ir „persekiojimo instinktas“, kas taip pat yra klaidinga) - šunų dresūroje dažnai pasitelkiamas asmenybės aspektas. Priimtina, kad jei šuo turi didelę grobio varą, plėšrūniškas elgesys jam būdingas net tada, kai tikros aukos nėra. Pvz., jis purtys žaislus, reaguos į intensyviai judančius daiktus kaip lapai ar plastiko maišeliai. Grobio vara laikoma savybe, dėl kurios daugeliui šunų sekasi sporte. Šį terminą dažnai vartoja žmonės, kurių šunys dalyvauja vikrumo varžybose, taip pat tie, kurių augintiniai dirba paieškos darbą ar apsaugoje. Be to, ji tampa vis populiaresnė aptariant elgesio klausimus, paprastai susijusius su vijimusi (automobilių, voverių, bėgikų, dviračių) ir iš to kylančius sunkumus. Kartais „grobio vara“ naudojama teigiama prasme, pvz., aptariant šuns entuziazmą ir motyvaciją.
Kai kurie treneriai sukūrė labai stiprią ir praktišką sistemą, pagrįsta varomis, dar laikytomis instinktyviais atsakais. Ši teorija nebuvo pagrįsta moksliškai, bet dresūroje ji labai stipri. Kinologijoje naudojama varų teorija specializuojasi į šunį kaip unikalią rūšį ir neapjungia visų gyvūnų. Deja, terminologija, naudojama šunų elgesiui apibūdinti, yra netvarkinga, galbūt iš dalies dėl to, kad šunų elgesys apima daugybę disciplinų, tarp jų – etologiją, evoliuciją, fiziologiją, neurobiologiją, sociologiją, psichologiją, mokymosi teoriją ir gyvulininkystę.
Kas yra vara
Varos – mumyse veikiančios nesąmoningos jėgos, motyvacijos pagrindas. Dažnai varos painiojamos su instinktais, bet nėra jiems tapačios. Tai – psichologinės instinktų išraiškos. Instinktai yra sudėtingi elgesio modeliai (kompleksiniai elgesiai), egzistuojantys daugumos rūšių atstovų tarpe, ir juos reikia atskirti nuo refleksų - paprastų organizmo reakcijų į tam tikrą dirgiklį, kaip pvz., vyzdžio susitraukimas reaguojant į šviesą. Bet koks elgesys yra instinktyvus, jei atliekamas nepagrindžiant ankstesne patirtimi (nesimokant). Nors instinktą apibrėžia nekintamos įgimtos savybės, jo išraiškos detalės gali keistis priklausimai nuo patirties. Kaip sąvoka instinktas pirmą kartą pavartotas 1870 m., o išplito 1920 m. atsiradus biheviorizmui. Susidomėjimas įgimtu elgesiu išaugo 1950-aisiais, atskyrus instinktus nuo išmokto elgesio. F. B. Mandalas pasiūlė kriterijų rinkinį, pagal kurį elgesys gali būti laikomas instinktyviu: 1) būti automatiniu, 2) nenugalimu, 3) įvykti tam tikru vystymosi momentu, 4) sukelti tam tikru įvykiu aplinkoje, 5) pastebimas kiekviename rūšies naryje, 6) negali būti modifikuojamas ir 7) valdo elgesį, kurio organizmui nereikia mokytis. Instinktas apibūdinamas kaip gebėjimo atlikimas per pilną elgesio seką, pvz., valdyti galvijų bandą didelėje teritorijoje. Ši konkreti elgesio seka ir jo kitimai yra instinktyvūs, jų negalima išmokti, tik patobulinti per patirtį.
Varų teorija tuo tarpu bando analizuoti, klasifikuoti ar apibrėžti psichologinius potraukius. Varos yra poreikiai, galintys valdyti individo elgesį – sužadinimo būsena, kurią sukelia homeostatiniai sutrikimai. Varų teorija remiasi principu, kad gyvi organizmai gimsta turėdami tam tikrų psichologinių poreikių, kurių nepatenkinus atsiranda neįprasta įtampos būsena. Patenkinus poreikį, sumažėja potraukis ir organizmas grįžta į homeostazės bei atsipalaidavimo būseną. Remiantis teorija, vara laikui bėgant turi tendenciją didėti ir veikia grįžtamojo ryšio valdymo principu.
Vara trumpai gali būti apibūdinta kaip vidinis mechanizmas, skatinantis imtis vieno ar kito veiksmo. Ji paaiškina vidinių būsenų skirtumus, kuriuos laikui bėgant galbūt galima pagrįsti neurologiniais ar fiziologiniais kintamaisiais.
Kadangi etologiniu požiūriu vara reiškia kintamą vidinę būseną, gyvūno reakcija į dirgiklį kiekvieną kartą bus kitokia. Gyvūnų motyvacija laikui bėgant skiriasi, o tos pačios rūšies atstovai esant vienodiems dirgikliams elgiasi skirtingai, nors dažnai nežinome kodėl. Pvz., vieną kartą esant tam pačiam dirgikliui (kokiam kamuoliukui) entuziazmas bus pernelyg didelis, o kitą kartą gal net galimas ignoravimas. Vara sukelia veiksmus, bet nelemia jų pobūdžio. Senoj psichologinėj terminologijoj rašyta, kad kūno poreikių sistemos generuoja varas, tačiau šios koncepcijos naudojimas sumažėjo, nes supratome, kad tokio plataus abstraktaus kintamojo neįmanoma patikimai susieti su vieningais smegenų procesais. Kol kas žinome, kad žiurkių grobuoniškos agresijos modeliuose uodžiamojo stormens pažeidimai tokį elgesį paskatina, o migdolinio kūno - slopina. Aukštas cholinerginis lygis skatina plėšrūnišką elgesį.
Taigi, dabar jau aišku, kad kinologijoje vara vadinama šunims būdinga motyvacinė charakteristika. Varos negalima išmokinti, ji reikalingas dirbančio šuns elementas. Be varos šuniui trūks motyvacijos užduoties atlikimui. Varos daro įtaką tam, kaip šuo nori ėsti, gerti, daugintis ar užsiimti kitu elgesiu. Volhard`ai apibūdino keturias šunų varas - grobio, gaujos, kovos ir bėgimo reakcijų. Grobio vara iš esmės pavadiname tai, ko nesuprantame, nes neturime išsamių žinių apie šunų vidines būsenas ir įtaką jų elgesiui.
Aplinkos dirgikliams (regos, uoslės, klausos, mechaniniai) pasiekus smegenis, jie aiškiai suprantami. Šuns patino smegenys gali identifikuoti kvapų dirgiklių rinkinį, pvz., rujojančią kalę ar potencialų grobį. Įdomu tai, kad interpretaciniai modeliai iš esmės yra įgimti ir jų nereikia mokytis. Tai - pagrindiniai dirgikliai. Šunims nereikia specialių treniruočių, kad identifikuotų socialinių signalų (pvz., vizganti uodega) reikšmę. Kita vertus, jie turi įgyti patirties, kad suprastų, jog uodegą judinanti katė nėra geros nuotaikos. Pagrindiniai dirgikliai paprastai susiję su konkrečiais elgesio atsakais. Nedidelis pūkuotas daiktas, greitai judantis nuo šuns, išlaisvina persekiojimo elgesį. Lenktyniniai šunys didelį greitį išvysto dėka take įrengtų grobio simuliatorių. Šuo gali išmokti nereaguoti į pagrindinį dirgiklį, tačiau jeigu jis nėra specialiai apmokytas, elgsis pagal įgimtą sensorinių signalų interpretaciją.
Grobio vara dažnai naudojama norint paaiškinti nepageidaujamą elgesį su kitais šunimis, kur paprastai nebūna grobuoniškumo. Neretai nepageidaujamu elgesiu pasižymintis šuo turi ne didelę grobio varą, o prastesnę impulsų kontrolę ar tiesiog nebuvo tinkamai išauklėtas.
Varų teorijos atsiradimas
LKK teigia, kad draivas yra nevartotina svetimybė ir kaip atitikmenį siūlo polėkį ar įkvėpimą. Tačiau psichologijos terminų žodyne drive verčiamas kaip vara, potraukis, paskata. Žodis vara gana naujas kasdieniame mūsų žodyne, tačiau iš tikrųjų jis randamas Lietuvos žodyne ir veiksmažodinę formą varyti vartojame kasdien. Tuo metu daiktavardis vara jau buvo primirštas, kol pirmieji psichoanalitinės literatūros vertėjai surado šį žodį, geriausiai atitikusį vokišką S. Freudo vartotą trieb (jo veikalus verčiant į anglų kalbą, pavartotas žodis drive), kadangi anksčiau vartoti instinktai visai neapibūdina tikrosios varos, kaip energijos šaltinio, reikšmės. Terminas modernesnėje mokslinėje literatūroje vartojamas palyginti retai ir nebūna tinkamai apibrėžiamas. Etologų knygose jo nepavyko rasti.
Šia idėja pirmieji 1943 metais susidomėjo psichologai Clark Hull ir Kenneth Spence. Po daugybės metų tyrimų jie sukūrė varos teoriją. Vieno eksperimento metu pastebėta, kad žiurkėms, kurios ilgiau negaudavo ėdalo, polinkis eiti tuo pačiu keliu išsivystydavo greičiau.
Pasak S. Freudo, varų teorija buvo tai, ko labiausiai trūko psichoanalizėje. Psichoanalizėje varų teorija (vok. Triebtheorie arba Trieblehre) nurodo varas, motyvacijas ar instinktus, turinčius aiškius objektus. Homeostatiniams mechanizmams sukėlus vidinį disbalansą, atsiranda siekis atkurti pusiausvyrą. Freudas skyrė libidinę (meilės, globos, savęs atkartojimo postūmis) ir agresyviąją (konkurencijos, dominavimo, savęs sunaikinimo postūmis) varas. Jo nuomone, mūsų psichika pagrįsta malonumo principu, kurio siekiame norėdami sumažinti varų keliamą įtampą, ir tai stabdančiu realybės principu. Freudas įvedė garsiąsias psichoanalizės sąvokas id, ego ir superego. Superego yra „cenzorius“, stabdantis varų pasireiškimą, o ego mėgina sukurti kompromisą tarp id ir superego. Motyvacijos pagrindas – intersubjektyvioji (santykio užmezgimo), o ne libidinė ar agresyvioji vara. Libidiniai ir agresyvūs polinkiai atspindi nepatenkintą intersubjektyviąją varą.
1947 m. Vengrijos psichiatras ir psichologas Leopold Szondi siekė sisteminės varų teorijos. 1950 m. ankstyvojo prisirišimo teorijoje elgesio varų redukciją pasiūlė N. Miller ir J. Dollard. Elgesio varų redukcijos teorija teigia, kad kūdikiai gimsta turėdami į gimtų potraukių kaip alkis ar troškulys, kuriuos sumažinti gali tik globėjas, daugiausia motina. Klasikinio sąlygojimo metu kūdikis išmoksta susieti motiną su pasitekinimu sumažinant varas ir taip užmezga pagrindinį prisirišimo ryšį. Šią teoriją užginčijo H. Harlowo darbai, rodantys, kad komfortas turi didesnę motyvacinę vertę nei badas. N. Miller ir J. Dollard tyrimai įrodė, kad didelę reikšmę vaiko motyvacijai turi žodžiai bei kalba apskritai. Ištartas arba išgirstas žodis sukelia labai stiprias varas. Kaip augantį žmogų veikia vienokie ar kitokie pasakymai, priklauso nuo jo individualios patirties. Psichologas niekada neprognozuoja elgesio, nežinodamas aplinkybių, kuriose gyveno ir gyvena vaikas.
1965 metais R. Zajonc varų teoriją panaudojo socialinėje psichologijoje kaip socialinio palengvinimo fenomeno paaiškinimą. Auditorijos poveikis pažymi, kad vienais atvejais pasyvios auditorijos buvimas pagerina užduoties atlikimą, kitais slopina. R. Zajonc'o varų teorija rodo, kad tai priklauso nuo to, ar užduotis susideda iš teisingo dominuojančio atsakymo (tai yra, užduotis suvokiama kaip subjektyviai lengva asmeniui), ar neteisingai dominuojantis atsakymo (subjektyviai suvokiama kaip sunki). Esant pasyviai auditorijai, individas būna padidėjusio susijaudinimo būsenoje. Padidėjęs susijaudinimas ar stresas priverčia elgtis taip, kad susidarytų dominuojantis atsakas. Jei dominuojantis atsakymas yra teisingas, socialinis buvimas pagerina užduoties atlikimą. Cottrell vertinimo suvokimo modelis patobulino šią teoriją ir įtraukė dar vieną kintamąjį į socialinio palengvinimo mechanizmus - jis teigė, kad dominuojančių atsakymų teisingumas vaidina svarbą socialiniam palengvinimui tik tada, kai tikimasi socialinio atlygio ar bausmės, pagrįstos rezultatais.
K. Lorenz varą apibūdino kaip hidraulinį rezervuarą. Vara organizme auga natūraliai ir veikia kaip slėgio vožtuvas. Motyvaciniai išorinio pasaulio veiksniai atidaro šį vožtuvą ir išleidžia varą, leidžiančią išreikšti elgesį. Atsiradus dirgikliui elgesys priklauso nuo jo ir išskiria per vidinį spaudimą. Tai vyksta siekiant palaikyti homeostazę ar, kitais žodžiais, status quo. Tačiau čia yra tam tikrų problemų, dėl kurių dauguma mokslininkų atsisakė Lorenzo teorijos. Pvz., vakarėlyje pilnu pilvu žemės riešutų nesinorės, tačiau išalkus tie patys riešutai pasirodys esąs tikras skanėstas. Lorenzo varos tiksliai neapibūdino susijusių mechanizmų. Jo darbuose dauguma su specifiniu elgesiu susijusių teiginių buvo grindžiami elgesiu, kurį jis matė tik kartą.
Vėliau varos buvo pakeistos instinktais, tačiau teorija vis dar nebuvo išbaigta. Jomis bandyta nustatyti tam tikrus pagrindinius modelius ar tendencijas, išliekančius nepakitusius tarp sudėtingumų ir transformacijų, ar atsirandančius įvairių rūšių organizmams vystantis ir keičiantis reaguojant į kintančias aplinkos sąlygas.
Tinbergen atsižvelgė į bendrą gyvūno elgesį kalbant apie motyvacinius impulsus, kurie kaupiasi nervų centruose, ten yra kontroliuojami ir gali būti pašalinti išskirtiniu išskyrimo mechanizmu, reaguojančiu į tam tikrus išorinius dirgiklius. Centrai turėtų būti hierarchinėse sistemose, kurių kiekviena yra instinktas. Tinbergeno hierarchinė sistema lyginama su Lorenzo hidraulinio rezervuaro sistema, tad daug žmonių motyvaciją pradėjo lyginti su varomis. Deja, pagal Lorenz/Tinbergen/Hull koncepciją, vienas specifinis dirgiklis turėtų visada sukelti tą patį konkretų elgesį. Tačiau taip nebūna. Be to, originalia kalba rašytuose tekstuose Lorenzo neatskyrė varų nuo instinktų.
Žodžio vara vartojimo istorija šunininkystėje
Konrad Most vadinamas pirmuoju dresuotoju, pavartojusiu žodį vara. Tačiau jo knygos rašytos vokiečių kalba, tad nežinoma, ar visada šis terminas išvertas teisingai. Knygoje “Training Dogs - A Manual” (1910) jis apibūdino tam tikrus modernius operantinio sąlygojimo metodus dar iki Skinnerio darbų. Kai knygose jis naudojo žodį instinktas, nežinoma, kokiomis mokslinėmis žiniomis grindė šio žodžio pritaikymą konkrečiam elgesiui, kadangi šaltiniai nebuvo nurodyti. Jo dresūros metodai sukurti šeimininko - nuolankumo principu iš esmės naudojant vengimo technikas. Jis pasitelkė instinktus aiškinamas, kodėl šunys vienaip ar kitaip elgiasi prieš dresūrą, jos metu ir po jos. Jis padarė įtaką vėlesnėms kartoms, įskaitant William Koehler, retai paminėjusį žodžius vara ar instinktas.
Jack ir Wendy Volhard dresavo šunis 30 metų, bent jau nuo 1985 m. ar anksčiau. Jie naudojo vadinamą motyvacinį metodą ir susidomėjo varų teorijomis bei jas tyrinėjo. Šunų asmenybės skirtingos, todėl skirtingi dresūros stiliai ir metodai su vienais veikia, o su kitais ne. Volhard apibūdino keturias šunų varas - grobio, gaujos, kovos ir bėgimo reakcijų.
Helmut Raiser buvo Schutzhund treneris. Daug kas jį laiko modernaus Sch sporto pradininku. Jis identifikavo, su kokiomis įgimtomis motyvacijomis (varomis) reikalingas stimuliavimas skirtingose mokymo stadijose. Jis ne tik priskyrė specifinius pavadinimus šioms motyvacijoms, bet ir supažindino su praktine patirtimi ar tyrimais, atliktais kitų mokslininkų, kad apsaugos dresūroje naudojamos varos būtų pagrįstos moksliškai.
Dabar įprastinėje tarnybinių šunų dresūroje paprastai naudojamos dominavimo, grobio, gynybos ir gaujos (socialumo) varos. Kiekviena jų susijusi su gyvūno išlikimu.
Ar vara – tinkamas terminas kalbant apie šunų elgesį?
Tarp darbinių šunų žmonių (turėtojų) labai dažnai išgirsite kalbas apie varas (šnekamojoje kalboje jas vadins draivais). Varos vartojimas dresūroje yra nukrypimas nuo to, kaip elgesio mokslininkai supranta šią sąvoką. Daug gyvūnų bihevioristų neaptaria varų, o kai tai jie daro, terminologija būna dviprasmiška. Kaip elgesio paaiškinimo ir prognozavimo būdas, varos naudojamos retai, o psichologai bei bihevioristai šio termino atsisakė jau beveik prieš pusšimtį metų. Klasikinėje psichologijoje varos sąvoka yra pasenusi, tačiau terminas laikomas tinkamu norint apibūdinti tam tikrų darbinių ar sportinių šunų dresūros ir panaudojimo tikslus.
Labai dažnai vara naudojama siekiant apibūdinti aukštą šuns aktyvumo lygį, bet aktyvumas gali būti padrikas ir nefokusuotas. Kuomet ieškome darbinių šunų, tikimės aukšto aktyvumo, bet taip pat ir kryptingų bei sutelktų varų.
Žvelgiant iš etologinės perspektyvos, terminas grobio vara neturi prasmės. Etologams vara reiškia nežinomą ir kintamą vidinę būseną, paaiškinančią, kodėl gyvūno reakcija į dirgiklį nėra identiška kaskart, kai gyvūnas yra jo veikiamas. Vara yra terminas, padedantis paaiškinti tą skirtumą, kurį etologai laiko vidinių būsenų skirtumu, galbūt paremtu neurologiniais ar fiziologiniais kintamaisiais laikui bėgant.
Gyvūno varos svyravimai veikia ne tik plėšrią elgseną, bet ir daro įtaką šuns norui ėsti, gerti ir užsiimti seksualiniu bei kitokiu elgesiu. Tačiau mes nesakome maisto vara, troškulio vara ar seksualinė vara - sakome, kad šuo alkanas ar motyvuotas maistu, ištroškęs ir t.t. Grobio vara iš esmės yra paprastas būdas apibūdinti tai, ko nesuprantame. Kai kurie žmonės mano, kad vara iš tikrųjų nepaaiškina gyvūno elgesio. Žinome, kad laikui bėgant gyvūno motyvacija keičiasi ir kad skirtingi tos pačios rūšies atstovai elgiasi skirtingai, kai yra vienodi dirgikliai, tačiau mes dažnai nežinome, kodėl. Taigi šis terminas yra labiau apibūdinantis ir mažiau paaiškinantis.
Vara, instinktas ir įgimtas yra terminai, kuriuos XIX ir XX a naudojo gyvūnų bihevioristai ir psichologai norėdami paaiškinti elgesį. Pirmomis elgesio tyrinėjimo dienomis mokslininkai bandydavo teoriją įtraukti į griežtus, net mechaninius elgesio apibūdinimus, panašiai kaip matematika. Tada manyta, kad vara – už instinktyvaus elgesio esanti energija, savybė, motyvuojant gyvūną veikti instinktyviai. Šis gana griežtas pobūdis sukėlė rimtų problemų - pirma, energija yra gyvūno elgesio rezultatas, ne priežastis. Kūnas nesaugo ir neišleidžia energijos konkrečiai elgsenai. Antra, jei ketinam naudoti varos koncepciją apibrėžiant kiekvieną gyvūno veiksmą, turime aprašyti skirtingas varas kiekvienam skirtingam elgesio tipui, nesvarbu kiek jis nereikšmingas. Kalbant apie ekstremalias galimybes, vienas autorius knygoje yra apibūdinęs daugiau kaip 100 skirtingų varų, su kuriomis dresūros metu gali susidurti treneris. Terminai grobio vara ar kovos vara yra subjektyvesnis aprašymas to, ką eksponuoja šuo, negu paaiškinimas kas tai motyvuoja. Taikant motyvacijos teoriją, šuo turėtų daugiau kaip keletą šimtų tūkstančių varų, o jo mokymas būtų elgesio jungiklių programavimo serija.
Varos pernelyg supaprastina mūsų supratimą apie elgesį ir jo priežastis (kurios yra sudėtingesnės, negu anksčiau galvojome). Pvz.: kodėl šuo šiandien suinteresuotas vytis kamuoliuką? Kadangi dabar jo grobio vara didelė. Kaip sužinoti, kad mano šuo turi didelę grobio varą? Jis norės vytis kamuoliuką. Elgesio kontrolė yra sudėtinga ir paprastų kiekvieną elgesį kontroliuojančių centrų nebuvo rasta. Kai kurie treneriai kalba apie varas taip, tarsi jos būtų nekintančios charakteristikos, su kuriomis šuo gimė. Taigi kai sakoma, kad šuns maža grobio vara, manoma, kad jis bus bloga medžiotojas.
Nėra mokslinių įrodymų, kad šunys turi tokių savybių kaip grobio, gaujos ar gynybos vara. Šunų temperamento tyrimai nenustatė tokių paprastų ir visa apimančių savybių. Šių bruožų apibrėžiami neaiškūs ir netikslūs, todėl moksle nepriimtini. Pvz., ką reiškia pasakymas didelis grobio draivas? Kad šuo suinteresuotas vaikytis triušius ir atnešti kamuolį? Ar tai reiškia, kad jis pjaus kates? Kad grobio vara turėtų mokslinę prasmę, ji turi būti labai aiškiai apibrėžta. Jei laikome priimtinu faktu, kad šuo, kuris vejasi triušį, turi aukštą grobio draivą, tai bet kuris šuo su didele grobio vara persekios triušius. Ši ratu besisukanti motyvacija nieko negali paaiškinti.
Varos bruožai dažnai naudojami prognozėms apie vėlesnį šuns elgesį. Kai kurie šuniukų testai ir suaugusių temperamento testai naudojami nustatyti tam tikroms varoms ir tada numatyti tų šunų gebėjimus bei būsimus rezultatus. Nėra įrodyta, kad tokiais bandymais galima prognozuoti elgesį. Bent du tyrimai įrodė, kad šuniukų testai nenuspėja suaugusio šuns elgesio. Pernelyg pasitikėdami varų teorijomis supaprastinti dalykus ir negalime suprasti, kodėl gyvūnai daro tai, ką daro.
Grobio varos apibrėžimai ir interpretacijos
Kalbant labai supaprastintai, grobio draivas bando apibūdinti šuns motyvaciją persekioti, vytis. Tai laikoma didele vidine varomąja jėga, itin stipria kai kuriose veislėse, pritaikoma ganymui, kamuolio atnešimui, lenktynėms, medžioklei ir t.t. Kai šunų treneriai kalba apie grobio varas, paprastai jie turi omeny entuziazmą ir stiprią motyvaciją, dėl ko keturkojai puikiai pasirodo varžybose ar mėgsta žaisti. Šis terminas dažniausiai naudojamas apibūdinant ir analizuojant šunų gebėjimus dresūros metu. Paprastai treneriai omenyje turi demonstruojamą elgesį. Tai patogus būdas išreikšti treniruočių idėją kitam asmeniui, tačiau išties vara yra specifinė ir kompleksinė reikšmė. Vietoj to, kad apibūdintų tam tikrą išreikštą elgesį, siekdami nustatyti motyvacijos lygį dauguma instruktorių tiesiog naudoja žodį draivas ir pabrėžia jo didumą.
Dažnai šiame kontekste minima ir grobio agresija – motyvacija pulti ir griebti auką, tikintis ją nužudyti ir/ar suėsti. Paprastai tai reiškia vieną ataką su kandimu ir papurtymu. Žvėries nužudymui apibūdinti naudojamas ir medžioklės varos terminas. Gryna forma šiame procese persekiojimo objektas yra kuo stipriau sugriebiamas ir nužudomas. Paprastai šunys, kurie žaislus vejasi ir „žudo“, yra labiau linkę vaikytis kitus judančius objektus, vogti maistą, persekioti kates ir pan. Tačiau grobio ir medžioklės varos yra senosios instinktų teorijos dalis ir šiuo metu tokios teorijos moksline prasme yra pasenusios ir joms trūksta tikslumo.
Ar terminas reiškia norą bėgti, persekioti, sugauti, kąsti, žudyti, ar bet kurį šios sekos derinį? Kodėl grobio varos apibūdinimai paprastai apima tik pirmus veiksmų sekos žingsnius – vijimąsi ir griebimą? Ar tam priklauso viskas, kas susiję su grobuonišku elgesiu, ir jei taip, kodėl tai vadinama grobio vara, o ne grobuonies vara?
Kita grobio varos problema yra ta, kad ji dažnai naudojama bandant paaiškinti nepageidaujamą šuns elgesį su kitais šunimis ir net žmonėmis, kurie nėra grobuoniško dėmesio objektai. Visi esame girdėję, kaip žmonės atmeta netinkamą, nepageidaujamą ir kartais net agresyvų šuns elgesį komentuodami, kad šuo pasižymi didele grobio vara. Tai skamba daug maloniau, nei sakyti, kad šuo prastai valdo impulsus, kad jo temperamentas toli gražu nėra idealus arba jis nebuvo tinkamai išauklėtas.
Vara nėra savarankiškas elgesio atsakas kaip gynyba, tačiau energizuojanti jėga už elgesio. Jei šuo labai motyvuotas tam tikru būdu reaguoti, pvz., į kamuoliuką, treneris sako, kad jo grobio draivas didelis. Jei šuo tiesiog spoksos į numestą kamuolį, bus pasakyta, kad jo grobio draivas mažas.
Vara ir instinktas negali būti trumpalaikių ir asmenybės bruožų pokyčių paaiškinimas. Norint aiškios temperamento savybės, šuo turi būti stebimas daugybėje skirtingų situacijų ir ta savybė turi būti nuosekliai pastebima visose tose situacijose. Šunys turi asmenybės ar temperamento bruožus, tačiau grobio vara nėra vienas iš jų.
Problema yra ir stipraus grobio draivo išaiškinime. Įsivaizduokite, kad keliems šunims suteikiama ta pati užduotis, o tada jie lyginami. Tarkim, visi, išskyrus Tobį, pašėlo dėl kamuolio. Ar tai reiškia, kad Tobio noras persekioti grobį mažesnis už kitų? Ką mes iš tiesų matom? Ar mes matom kažkokių jo polinkių, instinktų ar varų trūkumą? Ne, mes matome skirtumą greityje ir galbūt mažesnį ryšį su žaislu. Ar galime pastebėti motyvacijos skirtumus? Gal Tobis paprasčiausiai nemėgsta konkretaus kamuoliuko? Sprendimas dėl šuns jaudulio trūkumo yra situacinis, susijęs su veiksnių deriniu, kurių pasikeitimas gali duoti kitą rezultatą. Pvz., jei šuo mokintas objektą paliesti tik paliepus, jis nesivys net mėgstamo žaislo. Jeigu šuo lėtesnis ir prie numesto kamuolio bėgs ilgiau, ar tai reiks, kad jo polinkis persekioti silpnesnis? Išties toks supaprastintas vertinimas neapibūdina to, kas vyksta šuns galvoje. Per šią subjektyvią etiketę matome tik tai, ką interpretuojame ir kas atspindi mūsų lūkesčius, o ne tai, ką šuo gali padaryti. Nėra standartinės elgsenos charakteristikos, taikomos visiems veislių pavyzdžiams.
Grobio persekiojimo elgesio seka
Grobio persekiojimas - normalus plėšrūno elgesys, tad turime to tikėtis iš šunų. Priimtina, kad plėšrūnų grobio persekiojimą sudaro tokia seka: suklusimas (įtraukiamas į seką palyginti retai), paieška (orientacija, akys), sekimas, persekiojimas, kandimas (sugriebimas ar žudymas), skrodimas, suvartojimas (ėdimas). Vilkų šis elgesys pilnas ir subalansuotas, kadangi jie naudoja pilną diapazoną nuo paieškos iki nužudymo ir suvartojimo. Be to, vilkams prieš medžioklę būdingas tam tikras elgesys - susirenka būrio nariai, jie vizgina uodegas ir stengiasi motyvuoti lyderius medžioti. Po to seka grobio persekiojimas siekiant prie jo priartėti. Kai vilkai ir grobis susiduria, didelis gyvūnas linkęs atsistoti, o mažesnis - veržtis. Medžiotajai artinasi prie besitraukiančio gyvūno. Persekiojimas gali pasiekti didelį greitį, bet nesitęsia toliau kaip kelis kilometrus. Tokios medžioklės sėkmė svyruoja nuo 25% iki 63%. Jei vilkai pačiumpa mažesnę auką, pargriauna ją ir mėsą drasko bet kaip. Didesnį gyvūną keli vilkai puola iš nugaros, šono ar užpakalinių galūnių, o vienas laiko nosį. Ėdant tokį gyvūną, gaujos nariai linkę stovėti vienas šalia kito aplink skerdeną ir dažniausiai pradeda nuo stuburo ir pilvo, darkydami į visas puses. Maistas suryjamas greit. Esant ribotiems ištekliams, pirmiausia ėda aukštesnio rango nariai. o jaunikliai - paskutiniai. Gerai pririję visi šuniniai turi polinkį slėpti (užkasti) maisto likučius.
Sulaukę 4 savaičių amžiaus kai kurie vilkų jaunikliai pradeda grobuoniškai elgtis su smulkiais gyvūnais, pvz., žiurkėmis. Jiems būdingas purtymo elgesys, kuris vėliau padės apsvaiginti mažus gyvūnus. Kitų vilkų akivaizdoje jaunikliai su auka žaidžia retai. Be to, jie pirmenybę teikia tam grobiui, kuris juda ir kelia triukšmą. Kitaip nei vilkams, kito šuns buvimas paskatina žaidimo su grobiu elgesį, būna daug purtymo, mėtymo į orą, spardymo, stumdymo nosimi (panašiai su kai kuriais žaislais dūksta ir suaugę šunys). Iki 10 savaičių amžiaus šunyčiai grobį bando suimti priekinėmis galūnėmis ir rodo įvairius suaugusiųjų grobuoniško elgesio aspektus fragmentuotomis sekomis.
Šunis prijaukinę žmonės pradėjo rūpintis jų maisto atsargomis, tad keturkojams nebereikėjo medžioti. Yra teorijų, kad tokia elgesiai kaip ganymas ar saugojimas yra reliktinė, nebrandi savybė. Šuo, padedantis medžioklėje, nebeturėjo žudyti grobio, tai buvo žmogaus darbas. Įvairių veislių šunis bandant lauke su ožkomis, dauguma jų reaguoja lojimu, sėlinimu, vijimusi ir puolimu. Basendžiai reguliariai puola kaip gauja. Kitiems šunims būdingas atakos slopinimas, kuris matyt yra genetiškai nulemtas. Tačiau karvių ir avių veisimas reikalavo racionalios apsaugos. Šunys, turėję polinkį pulti galvijus, dažniau naudoti medžioklei. Neturėję instinkto medžioti ar varyti galvijų tapo gerais jų sargais. Lenkijos Tartų aviganiai nesistengia užpulti besiartinančio plėšrūno, bet surenka avis ir jas prižiūri. Kitas selektyvaus veisimo variantas yra šuo, kuris saugo vieną rūšį (pavyzdžiui, avis), bet puola kitas rūšis (pvz., kojotus). Šunys, skirti naminių gyvulių varymui kaip borderkoliai ar valų korgiai, turi stiprų polinkį vytis judančius daiktus ir ant jų loti, tačiau ta sekos dalis, kur objektas puolamas, paprastai sustabdoma (slopinama). Aviganiai ir galvijų šunys varymo ar ganymo metu sustoja, o terjerai ar kontaktinei stambių gyvūnų medžioklei skirti šunys tęsia puolimo/žudymo stadiją. Kadangi terjerai specializavosi žudant graužikus, jiems išliko beveik visa pilna grobio varos seka.
Noras persekioti yra stiprus ir turi vidinį atlygį – didelė automobilio partrenktų šunų jį vėl vytųsi. Kiekvienam elgesio etapui būdingas skirtingas jaudulio lygis. Šio elgesio formos varijuoja dėl atrankinio veisimo. Noras persekioti paveldimas ir jo išmokinti ar panaikinti negalima, tačiau juo galima manipuliuoti ar kažkiek jį prislopinti. Ši savybė būdinga daugybei veislių, tik išreikšta skirtingai. Skirtingų šunų veislių kai kurie šių žingsnių selektyviai sustiprinami ar slopinami. Ieškojimo aspektas labai vertingas paieškos šunims kaip bladhaundai ar bigliai. Persekiojimas ir rodymas linkę būti seterių ir pointerių bruožais. Sekimas akimis pageidautinas ganymo šunims. Persekiojimas aiškiai matomas tarp lenktyninių šunų kaip greihaundai ar skalikų, o sugriebimas ar žudantis kandimas vertinami tarp terjerų. Tiek skalikai, tiek kurtai puikai seka ar vejasi auką, bet mažai tikėtina kad žengs toliau nuo šios elgesio schemos. Koliai tam tikrą šio polinkio dalį naudoja sekimui ir vijimuisi, Labradoro retriveriai – paieškai, kandimui, atnešimui, greihaundai – vijimuisi, terjerai naudoja visą platų spektrą nuo aptikimo iki nužudymo. Tačiau kurie retriveriai nelinkę atnešti, o ganymo šunys – ganyti. Tai, kad turite tam tikro tipo šunį, dar nereiškia, kad jis būtinai turės pageidautinas savybes. Šuo su labai stipriu polinkiu persekioti bus sudėtingas namų augintinis.
Objekto judėjimas yra grobio vijimosi trigeris, tad sugavęs auką šuo gali bandyti ją nužudyti. Jei persekiojamas objektas pakankamai mažas arba jei užpuolėjas sužaloja pažeidžiamą kūno dalį, pasekmės gali būti mirtinos. Siekdami išvengti tokios reakcijos, persekiojami gyvūnai naudoja dvi strategijas. Pirma - nejudėti. Neturėdama kur saugiai pasišalinti, katė prisiploja prie žemės. Triušiai sustingsta. Kadangi auka nejuda ir plėšrūnas negali jos persekioti, jis dažnai praranda susidomėjimą. Kita strategija – aukos bandymas tapti persekiotoju, tada mėsėdis susipainioja ir nustoja vytis. Elniai, triušiai ir kiti gyviai kartais gali pasisukti į persekiotoją. Tas pats galioja ir bėgikui ar dviratininkui, kuris sustoja ir pasisuka į jį bandžiusį vytis šunį, taip aną supainiodamas.
Šuo, kuris loja ant aukos, paprastai mažiau pavojingas negu tas, kuris atakuoja tyliai. Vokalizacijos nebuvimas yra dalis evoliucinio modelio, leidžiančio sėkmingai medžioti. Jeigu aukos persekiojimo nebuvo ar jis vyko trumpai, grobio purtymas bus minimalus arba jo visai nebus. Dėl to staiga prieš šunį iššokęs triušis bus saugesnis, negu tas, kurį šuo pamatė iš toli.
„Žaidimo su auka“ elgesys apima grobio purtymą ir mėtymą ore, taip pat spardymą ir mėtymą jį užkabinant nosimi. Jaunesni kaip 10 sav. amžiaus šuniukai jau rodo pastangas griebti auką priekinėmis galūnėmis, šiuose veiksmuose galimas ir vertikalus šuolis. Taip pat jiems būdingos fragmentiškos sekos susijusios su kitais žaidimo elgesiais, atkartojančios suaugusiųjų grobuoniško elgesio aspektus. Kita šuniukų žaidimo forma – slopinamas kandimas.
Skirtingai nuo šunų reaktyvumo/agresijos, kur pagrindinė emocinė būklė yra baimė, grobio agresija remiasi teigiamomis emocijomis. To požymiai – stebėjimas, drebėjimas, sustingimas, fiksuotas žvilgsnis, lekavimas, aukštai laikoma, standi uodega. Puolimo metu šunys atlenkia ausis ir primerkia akis, jų išraiška išreiškia patiriamą malonumą. Grobio vijimasis šuniui yra labai emocinga būklė. Kartais atrodo, kad gyvūnui nebeegzistuoja likęs pasaulis. Tokios cheminės medžiagos kaip adrenalinas ir dopaminas smogia smegenims. Persekiojimui prasidėjus, vidinis atlygis už elgesį apsunkina sustojimą. Pasitaiko, kad neklauso ir puikiai dresuoti šunys. Kadangi už vijimąsi šuo gauna cheminį atlygį, tai didina motyvaciją tokiam elgesiui. Šunims užsiimant veikla kaip lenktynės, tai gali didinti noro vytis intensyvumą.
Kalbant apie mitybos ypatumus, naminis šuo vis dėl to nėra senas geras vilkas. Laisvėje gyvenančių šunų populiacijos analizė atskleidė didelę suvartoto maisto įvairovę, rodančią, kad šie gyvūnai veikia ir kaip plėšrūnai, ir kaip maitėdos. Laisvėje gyvenantys šunys iš gyvūninių produktų mėgsta triušius, peles, paukščius, maitas ir vabzdžius. Taip pat jų racione būna žolė, lapai ir vaisiai (ypač persimonai). 40% pavyzdžių rastos lervos rodo, kad šunys nespjauna į pūvančius audinius. Šiukšlės taip pat tapo pagrindiniu šunų maisto šaltiniu - kai kurioms populiacijoms netgi pagrindiniu. Pastebėta ir tai, kad Balyje laisvai gyvenantys šunys turi mažiau aktyvumo/jaudrumo, agresijos ir vijimosi elementų, kadangi tokie gyvūnai dažniau žūva. Kitaip sakant, šunims labiau apsimoka kuistis šiukšlėse.
Galimos šunų noro persekioti problemos
Kai priimame sprendimą plėšrūną priimti į savo gyvenimą, turime pripažinti, kad polinkis persekioti grobį bus jo dalis. Tačiau kartais normalaus elgesio ir rimtos problemos riba peržengiama – pvz., pradedama pjauti kates, stiprus polinkis lemia impulsus, o ne logiką ir mąstymą. Todėl turėdami intensyvų „medžiotoją“ dėl jo saugumo ir asmeninės atsakomybės įsitikinkite, kad šuo yra nuolat kontroliuojamas. Nuo 2,5% iki 12,5% skundų dėl agresijos yra susiję su grobuoniška agresija.
Paprastai šunys pjauna smulkus gyvūnus, pavyzdžiui, paukščius. Taip pat dažnai nužudomos katės jas purtant. Kai kurie šunys gali užmušti didesnius gyvūnus kaip galvijai ar ožkos. Kai susirenka šunų grupė, jie gali būti pavojingi. Noras vytis gali tapti problema ir tada, kai vedžiojate didelį šunį, kadangi jis auką gali nusivyti su iš paskos besivelkančiu šeimininku arba tiesiog išplėšti jam pavadį iš rankų. Savininkams sunku patikėti, kad jų mylimas šeimos augintinis gali nužudyti kačiuką, avį ar triušiuką, tad jie retai bendradarbiauja sprendžiant problemą.
Problemas dažniausiai kelia naminiai šunys, kuriems didesnę dienos dalį leidžiama lakstyti laisvai. Pusė jų niekada nebūna pririšti ar uždaryti, o kiti kažkur laikomi tik tam tikrus paros metu. Paprastai nelaimės įvyksta maždaug 6 km atstumu nuo šuns gyvenamos vietos. Paprastai daug gyvūnų papjaunama, kai susikooperuoja keli be priežiūros lakstantys šunys, nors daugiausia atvejų – šunų pora. Net labai baikštus šuo gali išdrąsėti prisijungęs prie kito šuns ar jų grupės. Kai kuriais atvejais užtenka ir vieno šuns, kuris tiesiog smagiai pavaiko avis – kartais jos nugaišta nuo patirto streso, kartais (tai dažna bėda didžiojoje Britanijoje) žūva nuvytos nuo uolų. Mirtingumas gali siekti 80%. Pasitaikė atvejų, kai šunų pora per mėnesį papjovė daugiau 90 avių. JAV šunys per metus nudaigoja apie 58 000 naminių gyvūnų. Taip pat teigiama, kad 32 valstijų teritorijose jie nužudo 20 000 elnių. Dažniausiai pirmus kartus šunys persekioja gyvūnus, kurie dėl tokių užsiėmimų praranda svorį, taip pat jiems padaromi nedideli sužalojimai. Laikui bėgant, puolikų įgūdžiai gerėja, tad sužalojimai tampa vis rimtesni, kartais - mirtini. Šunys gali auką ėsti arba ne - persekiojamas pats iš savęs yra apdovanojimas. Kai šunys puola didesnius gyvūnus, žaizdos dažniausiai būna tarpvietėje ir ties uodega. Šiek tiek mažesnės aukos kaip veršeliai, avys ar poniai kenčia nuo galvos ar kaklo žaizdų.
Daug žmonių galvoja, kad katę papjovęs šuo kėsinsis ir į vaiko gyvybę. Tai klaidinga prielaida. Normalūs naminiai šunys nežudo vaikų ir suvokia skirtumą tarp jų ir kačių. Šunys su stipriu noru persekioti nesikėsins į žmones, nebent atsirastų kokia nors patologinė dinamika ar pritrūktų atskyrimo gebėjimų. Tiesa, lieka galimybė, kad prasčiau socializuoti, itin aukštą norą persekioti turintys šunys gali suklysti ir palaikyti verkiantį kūdikį sužeistu grobiu.
Žmonės norą persekioti dažnai painioja su agresija. Tai du labai skirtingi dalykai. Tyrimais įrodyta, kad noras vytis nėra agresijos rūšis. Smegenų dalis, kontroliuojanti grobuonišką elgesį, nekontroliuoja agresyvaus elgesio. Grobuoniškas elgesys šunims smagus, agresyvus – ne. Nors tai turi būti kontroliuojama, šunys su dideliu potraukiu vaikytis gali būti labai linksmi.
Sustabdyti nepriimtiną grobio persekiojimą gali būti labai sunku. Vieninteliai du būdai, kurie garantuotai veikia, yra šuns prižiūrėjimas taip, kad jis niekada negalėtų prieiti prie potencialaus grobio, arba tiesiog šuns pašalinimas iš tos srities. Kartais, ypač jauniems šunims, padeda nuolatinis kontaktas su persekiotinais gyvūnais, ypač jei jie lėtai juda. Šitas būdas taikomas su kai kuriomis veislėmis, kurios turi saugoti gyvulius – nuo mažens tie šunys gyvena su gyvuliais. Niekada nebauskite šuns kai šis jau ką nors pagavo ar pastebite stiprų jo susijaudinimą – tai gali slopinti išorinius ženklus ir nulemti „neišprovokuotą ataką“.
Svarbu, kad šunį su stipriu polinkiu vytis būtų galima valdyti balsu. Be to, šunys su stipriais norais vytis grobį viešose vietose turėtų būti su antsnukiu. Naujokams keturkojų gerbėjams rekomenduojama neįsigyti šunų, turinčių didelį potraukį persekioti.
Noro vytis grobį pritaikymas dresūroje
Nors vytis gali būti puikiai partaikomas dresuojant. Tai įrankis motyvuoti ir praturtinti paklusnumo bei kitas veiklas. Tiesiog atsiminkite, kad tai komfortiška būsena šuniui. Iš esmės visi šunys nori vytis, tik tai skiriasi priklausomai nuo genetikos, mokymų, motyvacijos, socializacijos. Bet kokiu atveju nebūdamas tinkamo temperamento ir neturėdamas stiprios motyvacijos šuo, net su stipriu noru vytis, netiks konkrečiai veiklai. Tad grobio, gynybos ir socialiniai elgesiai turi būti subalansuoti norint, kad šuo sėkmingai atliktų reikiamą darbą. Yra daugybė veiklos rūšių, kuriose noras vytis grobį yra labai svarbus.
Noras persekioti – pagrindas daugeliui sportų ir apsaugos treniruotėms. Kitaip negu gynyba, treniruotės per grobį būna smagios. Kai šunys domisi judančiais daiktais kaip žaislai, tai gali būti naudojama tam tikroms elgesio formoms paskatinti. Neretai leidimas atnešti žaislą ar virvės traukimas gali būti naudojami kaip atlygis. Dirbant su grobiu, šunys gali žaismingai urgzti ar loti, bet lojimas būna pakilus, pvz., „auka“ provokuojama pajudėti, kad ją būtų galima sučiupti. Taip treniruojamo šuns ausys stačios, uodega pakelta, jis sujaudintas žaidimo, o tokios priemonės kaip speciali rankovė ar žaislas tampa prizu. Dėl to ruošiant apsaugos šunis, pirmiausia pradedama dirbti su grobiu, ir tik vėliau, kai šuo pasitiki savimi bei emociškai subręsta, galima įlieti grasinančias manieras. Darbas su grobiu yra svarbus ir kaip galimybė išlaisvinti stresą. Jeigu šuo pradeda pernelyg nervintis, galima suteikti keletą smagių „grobio“ kandimų. Tačiau darbas vien per grobį praranda rimtumą, kartais šunys pradeda fokusuotis į įrangą, arba tai ilgainiui tampa išvargimo ir nuobodulio priežastimi.
Vadinamoji grobio vara įtraukiama į kai kuriuos darbinių šunų testus. Kol kas pastebėta, kad elgesio testų naudojimą ir teisingą interpretavimą galima pagerinti pakoregavus kiekvienos veislės ir planuojamos paslaugų kategorijos rezultatus, ir kad yra paveldima koreliacija tarp drąsos ir grobio varos.
Kamuoliuko atnešimas – grobio ar žaidimo varos išraiška?
Manoma, kad kamuoliuko atnešimas susijęs su noru persekioti grobį, selektyvaus veisimo dėka pritaikytas mūsų reikmėms. Šuo su stipriu polinkiu persekioti nuolat entuziastingai vysis kamuoliuką.
Dalis teorijų teigia, kad polinkiai persekioti grobį, medžioti ir žaisti susiję. Auką sugavęs šuo gerai leidžia laiką. Paprastai tikimasi, kad šuo su stipriu polinkiu vytis grobį noriai atneš ir kamuoliuką. Canine Ergonomics– The Science of Working Dogs knygoje grobio vara sulyginama su medžioklės vara ir teigiama, kad kai kurių sričių paieškos šunims aukšta grobio vara nereikalinga, kadangi jie gali pradėti domėtis kitais gyvūnais, tad priimtini žemas ar vidutinis jos lygiai. Knygoje teigiama, kad aukštos grobio varos šunys bus stipriai suinteresuoti metamais žaislais. Tačiau dresuotojai ruošdami šunis kai kuriems tikslams (tai aktualu gyvūnus ruošiant aptikti retas rūšis ar išmatas) turėtų imtis atsargumo priemonių, kad šuo neliestų tikslinės rūšies.
Jei numestas kamuoliukas dingsta iš šuns regėjimo lauko, ar jis tęsia jo paiešką nepermaldaujamai ar pasiduoda ir eina šalin? Tie, kurie atkakliai tęsia savo mėgstamo kamuoliuko paiešką, turi stipresnį polinkį persekioti. Tokios paieškos metu dar vertinama, ar šuo aktyviau naudojasi rega, ar uosle. Jei šuns noras kažką rasti stiprus, gyvūnas ieškodamas nepaisys nuovargio, nepalankių aplinkos sąlygų ar sudėtingo reljefo.
Noras žaisti – fizinio kontakto su vedliu, šeima ar kitais šunimis siekimas (pvz., šuo atneša virvę traukimui). Toks elgesys dažniau būdingas jauniems šunims. Paprastai pagal konkrečius signalus lengva pasakyti, kada du šunys nori žaisti. Šiuo polinkiu galima naudotis kaip atlygiu už teisingai atliktą užduotį. Noras žaisti su žaislais rodo, kad šuo bus susitelkęs ir adaptyvus esant žaisk – dirbk atlygiui. Šunys su dideliu noriu žaisti energingai žaidžia su žaislais ir pateikia juos tiems, su kuriais galima žaisti dar daugiau.
Gali būti, kad noras vytis grobį, nors ir tapatinamas su kamuolio vijimusi, yra pernelyg supaprastintas. Daug šunų turi stiprų norą žudyti ir nesidomi kamuoliukais. Galite sutikti kurtų atstovų, kurių visai nedomins bėgimas paskui žvėries imitaciją ar kailį take, tačiau jie mielai persekios tikrus gyvūnus. Žaislo ir grobio skirtumą sunku apibrėžti, tačiau jis egzistuoja. Kai jauni šuniniai maitinami atokiau nuo grobio, suaugusieji maistą jiems atneša skrandyje. Kai jaunikliai peržengia suaugusių pasaulio duris, jie gali nusinešti mažus karkaso gabalėlius į ramesnę vietą. Paprastai šuniukai neturi įgimto elgesio čiupti auką ir tempti ją namo, ką galima vadinti atnešimu. Dėl to yra teorijų, kad nešimo elgesys išsivystė dėl kitų priežasčių. Persekiojimo jaudulys susijęs su objekto grąžinimu, kad jį vėl būtų galima persekioti. Objekto atnešimas vėl leis jį persekioti. Selektyvus veisimas šį polinkį gali taip užtvirtinti, kad šunį galima siųsti atnešti objektą, kurio net nereikia persekioti.
Nors grobio vara vadinamas dalykas daug metų plačiai „vartojamas“ auginant šunis, mes vis dar prastai jį suprantame įvairiais lygiais (nuo mokslo iki kasdienių dresūros užsiėmimų). Protinga pripažinti, kad terminai turi būti vertinami kontekste. Ar būtų geriau, jei tokios painiavos niekada nekiltų ir nebūtų kelių prasmių? Aišku, būtų pranašumų, tačiau realybė tokia, kad kalbos kinta, kaip ir tyrimų sritys bei su jomis susiję terminai. Svarbu tai, kad suprastume vieni kitus. Kai dauguma žmonių kalba apie grobio varą, jie omenyje turi entuziazmą ir stiprią motyvaciją, dėl kurios šunys greitai lekia trasa, trokšta dalyvauti ir atiduoda save varžybose. Dėl to greičiausiai nėra nieko blogo kasdienybėje ir toliau sudėtingą elgesių seką trumpai apibūdinant kaip „grobio draivus“.