Šunų prijaukinimas įvyko mažiausiai prieš 15 000 metų. Vilkai gyveno medžiotojų-rinkėjų stovyklų pakraščiuose, maitindamiesi atliekomis. Tiems, kurie buvo jaukesni ir mažiau agresyvūs, sekėsi geriau, ir nors žmonės iš pradžių negavo jokios naudos iš šio proceso, laikui bėgant sukūrė tam tikrus simbiotinius santykius su šiais gyvūnais, galiausiai išsivysčiusiais į šunis. Bėgant metams žmonės pradėjo selektyviai juos veisti pagal tam tikrus tikslus, kadangi reikėjo šunų ganymui, sargų, pagalbininkų medžioklėje, ir mūsų išlikimas labai priklausė nuo to. Taip galiausiai atsirado veislės. Tad didžiausias ir sėkmingiausias genetinis eksperimentas, kurį kada nors atliko žmonės, yra šunų veislių sukūrimas.
Nors kai kuriuos elgesio bruožus siejame su tam tikromis veislėmis, sudėtinga atskleisti elgesį lemiančius genus. Šunų populiacijos dinamikos sudėtingumas pasižymi įvairaus laipsnio selektyviu spaudimu estetiniams ir morfologiniams požymiams, kai kurie iš jų gali būti susiję su elgesio ypatumais, todėl nustatyti šunų elgesio genetiką gali būti sudėtinga.
Mokslininkai, ieškodami su tam tikrų veislių elgesiu susijusių genų, panaudojo daugiau nei 4 000 naminių, pusiau laukinių ir laukinių šunų DNR mėginių ir daugiau kaip 46 000 šunų elgsenos tyrimo duomenų. Turėdami viso genomo sekos arba SNP matricos duomenis iš 2823 grynaveislių, 687 mišrūnų, 658 pusiau laukinių kaimo šunų iš 47 šalių ir 93 laukinių šunų iš keturių žemynų, tyrėjai pirmiausia tyrė genetinius jų ryšius. Galų gale keturkojus suskirstė į 10 pagrindinių grupių, kurių kiekviena turėjo bendrą kilmę ir pasižymėjo specifiniu elgesiu. Tyrėjai nustatė, kad jos daugiausia koreliavo su užduotimis, kurioms iš pradžių šunys veisti, o tai rodo, kad panašūs genai buvo atsakingi už šunų elgesį, sukurtą panašiems tikslams.
Dešimt unikalių grupių:
- uoslės skalikai (bladhaundas);
- pointeriai - spanieliai (kokerspanielis, kurtsharas);
- terjerai (Džeko Raselo terjeras);
- retriveriai (auksaspalvis retriveris);
- aviganiai (borderkolis, australų aviganis);
- rogių šunys (haskis);
- Afrikos ir Artimųjų Rytų šunys (Rodezijos ridžbekas);
- Azijos špicai (šarpėjus, čiau čiau)
- dingai;
- kurtai (greihaundai, vipetai).
Naudodami grynaveislių šunų savininkų apklausos duomenis, mokslininkai sukūrė vidutinius veislės elgesio rodiklius. Pvz., nustatyta, kad terjerams būdingas grobuoniškas elgesys, o avių ganymo ir galvijų šunys, nors ir energingi, yra lengviau dresuojami.
Tyrėjus ypač domino ganymo šunys, pasižymintys instinktyviu ganymo potraukiu ir unikaliais motoriniais modeliais. Nustatyta, kad aviganiai pasižymi genetiniu variantu, susijusiu su „aksonų valdymu“, padedančiu nervų ląstelėms susisiekti su smegenimis. Vienas iš aviganių šunims nustatytų aksonus nukreipiančių genų, EPHA5, taip susijęs su žmonių aktyvumo ir dėmesio sutrikimu ADHD bei kitų žinduolių į nerimą panašiu elgesiu. Tai gali paaiškinti tiek pernelyg į užduotį susikoncentravusius aviganius, tiek jų didelę energiją. Ganymo šunys taip pat turėjo daugiau genų, svarbių vystant smegenų sritis, susijusias su socialinės informacijos interpretavimu ir išmoktais baimės atsakais.
Emily V. Dutrow, James A. Serpell, Elaine A. Ostrander. Domestic dog lineages reveal genetic drivers of behavioral diversification. Cell, 2022; 185 (25): 4737 DOI: 10.1016/j.cell.2022.11.003
