Agresija - sudėtingas bruožas, kuriam įtakos turi daug veiksnių. Dažniausiai pabrėžiami aplinka bei auklėjimas svarbūs, tačiau negalima pamiršti ir genetikos. Elgesys yra labai niuansuotas, jį sunku aiškiai skirstyti į kategorijas lyginant su tokiais bruožais kaip morfologinės savybės ar ligos. Tačiau galima pastebėti tam tikras elgesio tendencijas, susijusias su šunų morfologiniais bruožais, greičiausiai dėl to, kad juos veisėme tam tikroms funkcijoms. Perspektyviausi genai, jungiantys išvaizdą ir elgesį, susiję su dydžiu, kūno mase, kaukolės forma ir ausų formomis. Regime didelius skirtumus tarp veislių genomų ir šioje srityje, deja, turime mažai neprieštaringų išvadų.
Polinkis į agresiją, atrodo, yra poligenetinis bruožas. Neurotransmiterių ir hormoninių sistemų genetika padeda paaiškinti kai kuriuos ekstremalesnius ar patologinius elgesio skirtumus. Galimai dopaminas, serotoninas, glutamatas ir norepinefrinas svarbūs skatinant ir kontroliuojant agresyvų elgesį, tačiau jų poveikio mastas vis dar sunkiai suprantamas. Viską apsunkina tai, kad neurotransmiterių sistemos labai integruotos viena į kitą ir daro įtaką dideliam kūno procesų spektrui.
Kadangi šunų agresija laikoma rimta grėsme visuomenės sveikatai, genetinių polimorfizmų, susijusių su agresyviu elgesiu, nustatymas gali būti naudingas keturkojų savininkams. Nors surinktų duomenų kiekis didžiulis, rezultatai vis dar iš esmės nenuspėjami ir sunkiai atkartojami įvairiose populiacijose bei veislėse. Dar daug reikia padirbėti, kad suprastume tikrąsias elgesio anomalijų priežastis. Kol kas gero būdo šuniukų siekiantys veisėjai ir toliau turi atidžiai parinkti jų tėvus pagal temperamentą. Galbūt čia padėtų elgesio testai, o ateityje naudos suteiks ir genetiniai tyrimai. Šį kartą daugiausia kalbėsime apie belgų aviganius ir jų “A22”. Tyrimų vis dar trūksta - bet šis tas jau padaryta, įvairių istorijų daugėja, genetinis testas jau galimas.
Nepriimtina šuns agresija
Nors kai kuriose veislėse agresija pageidautina, pasitaiko ne tokių priimtinų jos išraiškų neleistinose situacijose. Įniršio sindromas (psichinio sutrikimo sindromas, epizodinė diskontrolė) - retas priepuolinis sutrikimas, kuriam būdinga sprogstama agresija. Tikėtina, kad jis yra genetinės kilmės. Įniršio sindromas pasižymi stipria agresija, epizodai aukoms gali sukelti sunkius, negalią lemiančius ar net gyvybei pavojingus sužalojimus. Šunims pasireiškia sulaukus 1 - 3 metų amžiaus. Elektroencefalografijos tyrimai rodo, kad tokiems gyvūnams smilkininėje smegenų srityje (dažniausiai kairiojoje) kyla židininiai priepuoliai.
Pirmieji įniršio sindromo sukeltas kančias patyrė anglų springerspanielių savininkai aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais, prie jų kažkiek prisijungė kokerspanielių mylėtojai. Problema patraukė šunų mylėtojų vaizduotę, ir netrukus kiekvienas keturkojis (o dar jei panašus į kokį nors spanielį), kuriam pasireiškė staigios, sprogstamos agresijos epizodai, gaudavo įniršio sindromo etiketę. Vėliau vieni tyrimai aiškino, kad vadinamasis „pykčio“ sindromas yra socialinio dominavimo išraiška (vėliau pereita į impulsų agresijos teoriją), o ne atskiras ar patologinis reiškinys, kiti teigė, kad tokių agresijos epizodų metu šunims būdinga į traukulius panaši būsena, tad įniršio sindromas yra neurologinė ar epilepsinė liga.
Yra duomenų, kad į kompulsijas linkusiems bulterjerams pasitaiko židininių priepuolių, kartais įtraukiančių agresijos pasireiškimą. Tiriant savas uodegas besivaikančius bulterjerus, pastebėta, kad tokios veiklos metu šuo atsiduria į transą panašioje būsenoje, kurią kartais lydi epizodinės agresijos atvejai. Paveiktų šunų kompiuterinės tomografijos tyrimai atskleidė hidrocefaliją, o elektroencefalografija – neįprastas smegenų bangas, kurioms būdingas epileptinis modelis.
Kai kuriems belgų aviganiams gali pasireikšti su agresyviu elgesiu susiję priepuoliai be jokio atpažįstamo stimulo. Su priepuoliais susijęs agresyvus elgesys apibūdinamas kaip epizodinis, neplanuotas, be motyvų, nenuspėjamas, neatitinkantis šuns charakterio. Šunys, kenčiantys nuo įniršio epizodų, nereaguoja į dirgiklius ir nekreipia dėmesio į aplinką. Kalifornijos Deiviso universiteto mokslininkai nustatė mutaciją, susijusią su šių šunų epizodiniu agresyviu elgesiu ir priepuoliais. Mutacija nėra absoliuti tokio elgesio priežastis, bet labai su juo susijusi. Taip pat paaiškėjo, kad ta pati mutacija gali turėti įtakos bendram veislės aktyvumo lygiui.
Dopaminas ir agresija
Dopaminas atlieka daug funkcijų, tačiau apie jį dažniausiai kalbama atminties, atlygio ir malonumo kontekste. Jis svarbus mokantis ir motyvuojant, yra įpročio formavimo ir priklausomybės sudedamoji dalis. Tai gan dažnas veterinarinių vaistų taikinys, kadangi dopamino antagonistai sukelia raminamąjį poveikį ir atpalaiduoja.
Dopaminas laikui bėgant sumažina baimę keliančias reakcijas per smegenų grandinę, vadinamą ventralinės tegmentinės srities – dopamino sistema. Tai gali būti svarbu norint suprasti, kaip įveikiamos baimės. 2010 m. atliktas tyrimas nustatė galimus ryšius tarp šunų dopamino ir serotonino bei į žmones nukreiptos agresijos.
Agresijai ir kitiems elgsenos pokyčiams svarbus dopamino transporteris, koduojamas SLC6A3 geno (genas pateikia nurodymus, kaip gaminti baltymą). Tas transporteris - baltymas, atsakingas už signalo amplitudės ir trukmės reguliavimą dopaminerginėse sinapsėse. Žmonėms SLC6A3 siejamas su agresija, hiperaktyvumu ir reakcija į naujumą. Žmonėms SLC6A3 variacijos (polimorfizmai) tiriamos kaip galimi dėmesio stokos/hiperaktyvumo sutrikimo (ADHD) ir autizmo spektro sutrikimo (ASD) rizikos veiksniai.
Genetinis belgų aviganių tyrimas
Belgų aviganiai malinua - aktyvūs, protingi, darbštūs šunys, pasižymintys aukštu energijos ir sąmoningumo lygiu. Nors nepatyrusiems savininkams jie pernelyg sudėtingi augintiniai, tačiau idealiai tinka policijos darbui ar sportui. Be kontroliuojamos agresijos, kuri būna išprovokuota ir aiškiai susijusi su tiksliai apibrėžta situacija („tikslinė agresija“), kai kurie savininkai pranešė, kad jų malinua demonstravo nenuspėjamą ir epizodinę agresiją, dėl kurios juos sunku ar net pavojinga valdyti.
Minėta agresija apibūdinama kaip spontaniška ir be jokio akivaizdaus sukėlėjo. Šių fazių metu šunys visiškai nevaldomi, jų akys “sustingsta“ (būna “stikinės”). Jie nereaguoja į aplinkos dirgiklius, linkę kandžioti savininkus ar jiems pasireiškia traukuliai.
Mokslininkams pavyko nustatyti kelis SLC6A3 geno polimorfizmus, susijusius su darbui naudojamų belgų malinua traukuliais, “sustingimu”, epizodiniais kandimais ir bendru “blaivaus proto” praradimu. Šie polimorfizmai taip pat siejami su padidėjusiu šunų stresu reaguojant į prižiūrėtojus, išaugusiu prižiūrėtojų budrumu ar agreysvių dirgiklių taikymu. Vienas iš šių polimorfizmų, PolyA(22) - trumpiau vadinkime jį A22 - pasižymėjo kaip neblogas elgesio prognozuotojas ir buvo susijęs su staigiais, nenuspėjamais elgesio pokyčiais, traukuliais, agresija bei padidėjusiu aktyvumu tiek naujoje, tiek pažįstamoje aplinkoje. Ryšys tarp šio polimorfizmo ir elgesio nepatvirtintas kitose veislėse.
Tiriant, ar A22 gali būti susijęs su padidėjusiu lokomotoriniu aktyvumu ir atsaku į naujumą, lyginti belgų aviganių malinua ir kitų veislių šunys. Jų aktyvumas stebėtas naujoje ir įprastoje aplinkoje. Visi šunys buvo aktyvesni naujoje aplinkoje, o malinua bendrai buvo aktyvesni nei kitos veislės. A22 genotipas turėjo įtakos aktyvumo lygiui. Malinua paprastai laikoma daug energijos turinčia veisle, tačiau nepastebėta jokio aktyvumo skirtumo lyginant malinua be A22 alelių su kitomis veislėmis. Padidėjęs aktyvumo lygis susijęs su genotipais, turinčiais vieną ar du A22 alelius.
Gali būti, kad agresyvus elgesys yra protėvių fenotipas, todėl aptikti polimorfizmai yra laukinio tipo - tiesiog selektyvus veisimas juos pašalino iš daugybės kitų veislių. Sudėtingas poligeninis elgesio pobūdis ir su tuo susijęs elgesys taip pat rodo, kad genetinį poveikį gali keisti papildomi paveldėti ir aplinkos veiksniai.
Galima pasidžiaugti, kad belgų aviganiams jau galima užsakyti genetinį testą. Tyrimo rezultatus interpretuoti nėra labai sunku. Galimi trys aleliai: A0 ir A10 nesusiję su nepalankiu elgesiu, o A22 susijęs. Rezultatų paaiškinimas:
- A0/A0, A0/A10 ir A10/A10 nesusiję su nepageidaujamu elgesiu (epizodine agresija).
- A0/A22 ir A10/A22 susiję su elgesiu, kurį kai kurie savininkai laiko nepalankiu ir (arba) potencialiai nepageidaujamu.
- A22/A22 susiję su ekstremaliausiu elgesiu, kuris laikomas nepalankiu ir (arba) potencialiai nepageidaujamu.
Vėliau iškelta hipotezė, kad SLC6A3 variantai PolyA(22) ir DAT-VNTR (pastarasis belgų aviganiams galimai siejamas su priepuoliais, reagavimo į aplinkos dirgiklius praradimu, epizodine agresija) gali būti susiję su borderkolių priepuoliais ar agresija. Tirti JAV borderkoliai, tačiau A22 jokia forma nebuvo reikšmingai susiję su traukuliais ir (ar) agresija. A22 ir DAT-VNTR dažnis labai nesiskyrė tarp borderkolių, turinčių ir neturinčių priepuolius ar agresijos pasireiškimus. Yra keli galimi paaiškinimai, kodėl borderkolių rezultatai buvo tokie. Pagrindinis tirtas borderkolių fenotipas buvo traukuliai, o daugumoje belgų aviganių atvejų dėmesys kreiptas į agresiją ar akių “švytėjimą” - traukuliai pasireiškė vos keliems. Atsižvelgiant į tai, kad nepastebėta koreliacijos, šie variantai gali pažymėti haplotipą, turintį rizikos variantą.
Bandoma ieškoti ryšio tarp A22 (ar kokių nors kitų genų) ir XL bulių elgesio. Su belgų aviganiais čia kiek paprasčiau, nes jų elgesys bent kažkokiu mastu yra ištritas. Deja, jokiame akademiniame tyrime nėra duomenų rinkinio nei su bendrai Amerikos buliais, nei XL buliais. Neoficialiais duomenimis, sekant vieno žmonėms agresyvaus (ir populiariaus reproduktoriaus) XL bulio genealogiją, pastebėta, kad Jungtinėje Karalystėje gyvenantys jo giminaičiai galimai pasižymi didesne agresija. Vienas su amerikiečių pitbulterjerais atliktas tyrimas rodo ryšį tarp sumažėjusios neuropaptidų nesfatino-1, serotonino, oksitocino koncentracijos plazmoje bei padidėjusio dopamino kiekio ir agresijos, šios įžvalgos gali padėti ieškoti genų “kandidatų”.
Genetiniu tyrimu negalima visiškai kliautis
Elgesys yra labai sudėtingas. Tas pats genetinis polimorfizmas gali sukelti platų fenotipinės raiškos spektrą. Be to, elgesio skirtumai, atsirandantys dėl vieno polimorfizmo, gali skirtis priklausomai nuo kitų genetinių ir aplinkos sąlygų. Sudėtingas poligeninis agresijos pobūdis rodo, kad tas pats genetinis polimorfizmas drauge su skirtingais aplinkos ar genetiniu pagrindais gali nulemti daugybę elgesio apraiškų. Elgseną veikia ligos, stresas ir netinkami auklėjimo metodai. Genetinis testas suteikia informaciją tik apie vieną polinkį, jis neleidžia daryti prielaidų apie faktinį dresuojamumą ar komunikacinį elgesį.
A22 poveikis pilnai nežinomas - kol kas traktuojama, kad jis gali (bet nebūtinai) turėti elgesio/neurologinį komponentą. Jau žinoma, kad yra A22/A22 turinčių keturkojų, kurių elgesys nepaveiktas, tad pats A22/A22 buvimo faktas dar nėra tragiška diagnozė. Negalima daryti griežtų išvadų, kad A22/A22 turėtojas būtinai turės rimtų elgesio problemų ar kentės nuo epilepsijos - tai labiau įspėjimas, kad galbūt šunį reikėtų stebėti atidžiau. Tačiau negalima pamiršti, kad yra ir liūdnesnių istorijų, kada A22/A22 šunys apkandžiojo žmones - ir pakankamai rimtai, taip pat su pilna programa, t.y. “stiklinėmis akimis” ir ”trigerio nebuvimu”. Taip pat pasitaiko A22/A22 šunų, kuriems pasireiškia epilepsija, bet elgesys nepaveikiamas. Kai kurie jų apibūdinami kaip turintys labiau nekontroliuojamas ar nestabilias varas lyginant su “įprastais” šunimis, tačiau gali be didesnių problemų gyventi visuomenėje nekeldami pavojaus aplinkiniams.
