Stebėti šuniukų motinas labai įdomu. Smagiausia, jeigu tai daryti galima kuo natūralesnėje aplinkoje, pvz., tokiose vietose kaip Afrikos ar Tailando kaimai. Kaimo šunys – naminiai, ne laukiniai, nors neišmanantys turistai iš Vakarų juos dažnai vadina benamiais.
Apsišuniavusios kalės elgesys apima daugiau, negu elementarus šuniukų maitinimas. Motina mažylius moko šunų kalbos ir ruošia gyvenimui. Tai, kaip ji elgiasi su šunyčiais, jų tolesniam gyvenimui svarbu kaip ir paveldėjimas.
Daugelyje rūšių palikuonimis daugiausia rūpinasi motinos, šunys nėra išimtis. Natūrali atranka sudarė sąlygas konkretaus patelių elgesio evoliucijai. Šuniukų motinos turi tris pagrindinius uždavinius – maitinti šuniukus savo pienu (vėliau – atrydamos), palaikyti švarias ir šiltas patalpas (ypač kai mažyliai labai jauni), ir juos auklėti bei mokinti. Tarp laukinių šunų tėvas (alfa patinas) ir kiti suaugusieji mažyliams pakankamai suaugus ir pradėjus lįsti iš urvo į juos nespjauna, padeda maitinti ir prižiūrėti.
Laukinių ir naminių šuninių motinų elgesys labai panašus. Iškart po šuniavimosi kalė nusausina mažylius, laiko juos šiltai, maitina ir gerai išvalo laižydama. Motinos elgesį iškart po gimdymo kontroliuoja hormoniniai procesai. Dėl to problemų gali kilti, jei kalė pagimdo per anksti – ji gali tinkamai nesirūpinti atžalomis. Iš kitos pusės pseudonėštumas taip pat sukelia tam tikrus hormoninius pokyčius, kurie įvairiais laipsniais skatina motinišką elgesį. Atrodo, tas motiniškas elgesys pats save stiprina – kai kalė elgiasi kaip „mama“, požieviniame smegenų branduolyje daugėja dopamino. Dėl to pseudonėštumo metu negalima kalei suteikti dingsties elgtis „motiniškai“ (pvz., rūpintis žaisliukais), kadangi tai „simptomus“ tik dar labiau sustiprins.
Šuniukams augant motina pradeda juos mokinti. Nujunkymo metu ji pradeda pirmąsias šunų kalbos pamokas. Urzgimas, dantų šiepimas, įvairus taikus elgesys yra įgimti, tačiau šuniukai turi išmokti jais tinkamai naudotis. Žmonės, pamatę, kad lig tol buvusi kantri ir darbšti motina pradėjo naudoti smurtą prieš šuniukus, nesupranta tokio elgesio. Taip, kalė gali urgzti ar net pulti atžalas, tačiau niekada jų nesužeis. Tuo metu gan dažnas snukio sugriebimo elgesys. Negalima motinai drausti auklėti savo vaikų – be jos įsikišimo šuniukai niekad netaps normaliais socialiais gyvūnais ir negalės tinkamai funkcionuoti grupėse.
Kai šuniukams sueina apie 8 – 10 savaičių, motina praranda dalį savo ankstesnio susidomėjimo jais. Įprastomis aplinkybėmis tuo metu grupė (šunys kitaip negu vilkai, negyvena gaujomis), daugiausia susidedanti iš artimų giminaičių, perima tęstinį šuniukų mokymą ir jų apsaugą.
Šunų savininkai kartais praneša apie įvairias auginimo problemas, pvz., kad motina visiškai nesidomi šuniukais, arba kad yra pernelyg žiauri su jais. Šias problemas sukėlė selektyvus veisimas (renkamės grožį, o ne natūralų naudingumą, kur iš dalies būna įtrauktas ir motiniškas elgesys) ir mūsų supratimo apie motinos poreikius trūkumas.
Motina gali turėti poveikį tam tikriems šuniukų elgesio modeliams. Dėl to kai kada sunku atskirti genetiką ir motinos įtaką. Pvz., kalės, pernelyg nervingai ar bailiai reaguojančios į tam tikrus garsus, gali daryti stipresnę įtaką tam tikrų šuniukų baimių vystymuisi, negu kad galima būtų tikėtis atsižvelgiant į konkretų genotipą. Dėl tokio stipraus motinos elgesio poveikio labai sunku įvertinti tam tikrų bruožų paveldimumą.
Šiuos dalykus reikia atsiminti planuojant vadą:
Negalima veisti kalių, kurios, kaip įtariama, su palikuonimis elgsis netinkamai.
Netrukdykite kalei su šuniukais daugiau negu būtina. Gera motina puikiai žinos, ko reikia jos jaunikliams.
