Snukio sugriebimo elgesys - gana dažnas ir tikrai ne kartą yra regėtas daugelio šunų augintojų: tiesiog vienas gyvūnas apžioja kito snukį ir nestipriai jį sukanda. Tai pastebima tarp socialių šuninių rūšių (vilkų, dingų ir, žinoma, naminių šunų). Tiesa, nelabai sutariama, kam priskirti tą snukio sugriebimo elgesį - kai kurie mokslininkai jį laiko tiesiog socialiniu, kiti – kovingu, dar kiti - taikiu elgesiu. Jo esmė – sutvirtinti tarp dviejų asmenų esantį ryšį.
Nors ir gali atrodyti priešingai, šio elgesio funkcija – santykių stiprinimas, o ne ginčų sprendimas. Kuo labiau savimi pasitiki šuo, tuo jis tvirčiau įteisina savo socialinį statusą sugriebdamas ne tokio savimi užtikrinto gaujos nario snukį. Kuo žemesnę poziciją užima sugriebiamasis, tuo mažiau jis priešinsis ar netgi skatins viršesnįjį taip elgtis. Jaunikliai ir šuniukai kartais prašo suaugusiųjų sugriebti jų snukius. Atrodo, tai juos džiugina, šiuo elgesiu lyg pasakoma „aš vis dar tavo mažylis“. Tai vienas labiausiai džiuginančių dalykų, kokius suaugusysis gali parodyti šuniukui.
Kartais snukio griebimo elgesys pastebimas ginčų pabaigoje, tačiau jis naudojamas tik prieš pažįstamus individus – gaujos narius, su kuriais gerai sutariama. Ir patys ginčai, kurių kontekste „išplaukia“ toks elgesys, nebūna sunkūs – tik santūrūs iššūkiai, kylantys dėl kokio nors išteklio. Ginčo metu snukio sugriebimo elgesys paprastai baigiasi kažkurio gyvūno kapituliacija – nuolankiu elgesiu. Labai retai veiksmo dalyviai iš tiesų vienas kitą sužaloja.
Snukio sugriebimo elgesys atsiranda anksti. Nujunkymo metu motinos taip auklėja (kartais palydi ir urzgimu) vis dar mėginančius žįsti šuniukus. Pradžioje toks motinos ilgesys atžalas gąsdina, jie netgi gali cypti, tačiau tikrai nebūna rimtai žalojami. Vėliau šuniukai tiesiog rodo pasyvų nuolankumą – atsigula pilvuku į viršų. Vienu metu tikėta, kad tai motina prievarta prispaudžia šuniuką prie žemės, bet iš tiesų dauguma šuniukų taip daro savanoriškai.
Jaunikliai ir šuniukai už snukių vieni kitus griebti pradeda žaidimų metu, paprastai sulaukę 6 – 9 savaičių amžiaus. Tada jie išmoksta, kad toks elgesys - geras būdas sustabdyti oponentą nuo kokio nors nemalonaus veiksmo. Taip pat jauni šunyčiai išmoksta kandimo slopinimo svarbos. Juk jeigu varžovui snukin įkąsi per stipriai - iššauksi kovą.
Snukio sugriebimas nėra stiprus kandimas – tik lengvas grybštelėjimas. Toks elgesys kuria pasitikėjimo santykius tarp abiejų pusių - „mes nenorime vienas kitam pakenkti“. Kadangi šis elgesys naudingas, natūrali atranka jį skatino ir jis plito iš kartos į kartą, vystydamasis kaip ir bet kuris kitas individo tinkamumą didinantis bruožas.
Šiam elgesiui būtina savikontrolė. Aukštesnio rango vilkai ir šunys, sugriebdami kitų snukius, ne tik patvirtina savo rangą, bet ir parodo savikontrolę. Žemesnio rango vilkai ir šunys skatina snukio griebimo elgesį, patvirtindami, kad priima tokią socialinę padėti ir ramina save, kad vis dar nėra atstumtieji.
Šį elgesį naminiai šunys rodo ir bendraudami su žmonėmis. Kartais augintinis gali prašyti, kad žmogus sugriebtų jam snukį – užtenka delnu švelniai jį apglėbti, ir jau parodome savo sutikimą bei pademonstruojame savikontrolę, kuo ir turi pasižymėti gaujos vadas. Galų gale taip patvirtiname, kad šuo gali mumis pasitikėti.
