Naujausios įžvalgos apie šunų elgesio problemas

Pasaulyje pilna šunų – ir dalis jų pasižymi kokiomis nors elgesio problemomis. Nekeista, kad mokslininkai vis dažniau pradeda jas tyrinėti. Jau anksčiau pastebėta, kad dažniausiai šunų elgesyje šeimininkus neramina per dažnas lojimas, netinkami tuštinimosi įpročiai, destruktyvumas, agresija ir baimė. Jau žinome, kad 20 – 50 % šunų yra jautrūs garsams, o 20 – 25 % jų bijo svetimų žmonių, šunų ar situacijų. Išsiskyrimo nerimo sukeltos problemos būdingos 14 – 20 % šunų. Tai pat pastebėta, kad garsams jautrūs šunys dažniau kenčia ir nuo išsiskyrimo nerimo.

Problemiškas elgesys, ypač agresyvumas, destruktyvumas (daiktų niokojimas), baimės ir hiperaktyvumas (per didelis aktyvumas) yra dažna augintinių atsisakymo priežastis. Kai kuriais atvejais nepageidaujamas elgesys net gali lemti gyvūno numarinimą ar kelti pavojų visuomenės sveikatai. Kai kurios iš šių problemų labai primena žmonių nerimo sutrikimus, tad jų tyrinėjimas gali atskleisti svarbius biologinius veiksnius daugeliui mūsų psichinių sutrikimų. Pvz., šunų kompulsinis sutrikimas panašus į žmonių obsesinę kompulsinę ligą tiek fenotipiniu, tiek neurocheminiu lygiais.

Šį kartą išsamiau aprašysiu vieną 2020 m. Suomijoje atliktą tyrimą, kuriame dalyvavo 13 715 šunų, priklausančių 264 veislėms. Dėmesys buvo sutelktas į septynių šunims būdingų elgesio bruožų epidemiologiją:

Jautrumas garsams. Tai griaustinio, fejerverkų, šūvio baimė.

Bailumas. Nepažįstamų žmonių, kitų šunų, naujų situacijų baimė.

Paviršių ir aukščio baimė. Pasireiškia tada, kai šuo bijo vaikščioti skirtingais paviršiais (metalinėmis grotelėmis, blizgančiomis grindimis), kai jam sunku iš vieno paviršiaus žengti ant kito, kai bijo lipti laiptais, būti šali stiklinių turėklų, eiti siaurais tiltais ir t.t.

Impulsyvumas/dėmesio nesutelkimas. Vertintas nesugebėjimas sutelkti dėmesio, hiperaktyvumas ir impulsyvumas.

Kompulsyvus elgesys. Uodegos vaikymasis, muselių gaudymas/šviesų vaikymasis, paviršių laižymas, bėgiojimas, spoksojimas, gėrimas dideliais kiekiais, savęs kandžiojimas.

Agresija. Išskiriama agresija nepažįstamiems žmonėms ir agresija šeimos nariams. Pvz., kai šuo bando įkąsti jį norinčiam paglostyti nepažįstamajam, arba kai šuo saugo savo išteklius nuo šeimininko (bandymas kąsti ar urzgimas reiškia didelę agresiją).

Su išsiskyrimu susijęs elgesys. Jį sudaro dvi dalys – daiktų naikinimas/šlapinimasis ir vokalizavimas (garsų skleidimas) / seilėjimasis/ lekavimas.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 72,5 % šunų elgėsi labai problemiškai. Labiausiai paplitęs nerimo požymis buvo jautrumas garsams, būdingas trečdaliui šunų. Baimė buvo antras dažniausiai pasitaikantis bruožas (29 %).  Su išsiskyrimu susijęs elgesys ir agresija buvo rečiausi bruožai - 5 % ir 14 %. Dėl didelio paplitimo, jautrumas garsams ir baimė yra dažniausiai pasitaikančios gretutinės problemos, tačiau lyginant santykinę riziką, didžiausi rizikos santykiai pastebėti tarp hiperaktyvumo/dėmesio nesutelkimo, su išsiskyrimu susijusio elgesio ir kompulsijų bei tarp baimės ir agresijos. Be to, įvairios su nerimu susijusios savybės ženkliai skiriasi tarp veislių, kas rodo jų genetinį indėlį. Pastebėta ir tai, kad jauni šunys dažniau pasižymi niokojimu ir šlapinimusi, prasčiau sutelkia dėmesį, jiems dažniau pasitaiko hiperaktyvumas/impulsyvumas, jie dažniau vaikosi savo uodegas ir yra linkę save žaloti.  Vyresni šunys agresyvesni, jautresni garsams ir dažniau bijo paviršių. Vokalizavimas, seilėjimasis ir lekavimas kai lieka vienas, kiti kompulsyvūs elgesiai (be uodegos vaikymosi ir savęs kandžiojimo) nepriklauso nuo amžiaus. Šuniukams uodegos vaikymasis, šlapinimasis ir daiktų gadinimas yra tipiškas elgesys, dėl to šios problemos ir dažnesnės jaunesnio amžiaus grupėje.

Baimė

Baimė – antras dažniausiai pasitaikantis elgesio bruožas (29 %). 38 % labai bailių šunų būdingas daugiau negu vienas baimės šaltinis. Paaiškėjo, kad 17 % šunų bijo kitų gentainių, 15 % - nepažįstamų žmonių, 11 % - naujų situacijų. Baimės dažniausios tarp 4 – 8 metų amžiaus šunų ir patelių.

Kalbant apie veisles, baimės dažnai pasitaikė tarp ispanų vandens šunų, Šetlando aviganių ir mišrūnų, o štai Labradoro retriveriai baimių turėjo retai. Ankstesnių tyrimų rezultatai panašūs - mišrūnai pasižymėjo didžiausiomis baimėmis, o Labradoro retriveriai ir Stafordšyro bulterjerai buvo mažiausiai bailūs.

Paviršių ir aukščio baimė

23,5 % šunų bijo skirtingų paviršių ir aukščio. Ši baimė didėja su amžiumi ir dažniausiai pasireiškia šiurkščiaplaukiams koliams ir mišrūnams.

Jautrumas garsams

Jautrumas garsams – labiausiai paplitęs nerimo požymis, būdingas 32 % tirtų šunų. Čia pirmauja fejerverkų baimė (26 %). Tarp garsams labai jautrių šunų 53 % turėjo problemų daugiau negu su vienu triukšmo šaltiniu. Jautrumas garsams augo su amžiumi, ypač griaustinio baimė. Ši problema labiausiai paplitusi tarp Lagotto Romagnolo, airių kviečiaspalvių terjerų ir mišrūnų. Miniatiūriniai šnauceriai ir Stafordšyro bulterjerai ne tokie jautrūs.

Agresija

Agresija, lyginant su kitomis problemomis, nėra itin dažna – ji paplitusi tarp 14 % tirtų šunų. Tarp patinų agresyvus elgesys buvo dažesnis negu tarp kalių. Kituose tyrimuose agresijos paplitimas svyravo nuo 2 iki 30 %, be to, į veterinarijos ar elgesio klinikas žmonės taip pat dažniausiai kreipiasi dėl agresijos - galbūt todėl, kad agresyvumas laikomas didesne problema negu kokia fejerverkų baimė. Agresija prieš savo šeimos narius šiek tiek dažnesnė negu agresija svetimiems, o 6 % šunų agresija nukreipta tiek į šeimos narius, tiek į nepažįstamuosius.

Tarp mišrūnų ir miniatiūrinių šnaucerių agresija buvo labiausiai paplitusi, o tarp Labradoro retriverių ji rečiausia. Agresija nepažįstamiems asmenims dažniausiai pasiteikė tarp miniatiūrinių šnaucerių, mišrūnų, vokiečių aviganių ir ispanų vandens šunų, o rečiausiai – tarp Labradoro retriverių. Agresija šeimos nariams dažna buvo tarp miniatiūrinių šnaucerių ir Lagotto Romagnolo.

Su išsiskyrimu susijęs elgesys

Su išsiskyrimu susijęs elgesys pasireiškė tik 6 % šunų. Kiek labiau jis paplitęs tarp patinų. Sąrašo viršuje – mišrūnai ir airių kviečiaspalviai terjerai. Mišrūnai dažnai būna destruktyvūs, šlapinasi ar tuštinasi palikti vieni, o airių kviečiaspalviams terjerams būdinga vokalizacija, seilėjimasis ar lekavimas. Tikėtina, kad išsiskyrimo problemos mišrūnus dažniau kamuoja dėl to, kad jų bloga ankstyvoji gyvenimo aplinka ir neigiama patirtis.

Dėmesio nesutelkimas ir impulsyvumas

Kas penktas šuo pasižymi nesugebėjimu sutelkti dėmesio, 15 % - hiperaktyvumu/impulsyvumu. Ankstesnių tyrimų metu per didelis aktyvumas nustatytas 12 – 34 % šunų. Naujausio tyrimo duomenimis, patinai būna dažniau hiperaktyvūs/impulsyvus, be to, ši bėda mažėja su amžiumi.

Dėmesio nesutelkimas dažniausiai pasitaikė mišrūnams, suomių laphundams ir suomių šiaurės elnių ganymo šunims, rečiausiai – ispanų vandens šunims ir borderkoliams. Kadangi veislės, kurioms priskirtas didelis dėmesio nesutelkimas, dažnai laikomos sunkiai dresuojamomis, jų savininkai gali manyti, kad augintiniai, kurių nemotyvuoja maistas ar glostymai, yra nedėmesingi.

Hiperaktyvumas ir impulsyvumas labiausiai paplitę tarp mišrūnų, vokiečių aviganių, ispanų vandens šunų ir Stafordšyro bulterjerų, o rečiausiai – tarp šiurkščiaplaukių kolių ir miniatiūrinių šnaucerių. Be to, bandų šunys kaip borderkoliai ar vokiečių aviganiai ir terjerai kaip Stafordšyro bulterjerai yra labiau ekstravertai lyginant su miniatiūriniais šunimis. Labradoro retriveriai ir šiurkščiaplaukiai koliai rečiausiai pasižymi hiperaktyvumu/impulsyvumu.

Kompulsinis elgesys

Kompulsinis elgesys būdingas 16 % šunų. Savęs žalojimas (kandžiojimas) paplitęs labiausiai, tačiau tai gali būti susiję ir su odos problemomis. Uodegos vaikymasis retėja su amžiumi. Apie kompulsyvų elgesį dažniausiai pranešė vokiečių aviganių, mišrūnų ir Stafordšyro bulterjerų savininkai. Stafordšyro bulterjerai daugiausia vaikėsi uodegas (beveik 10 %), o šviesos persekiojimas ir spoksojimas buvo dažnesni tarp borderkolių. Borderkoliai buvo veisti kaip bandų gyvūnai, turėjo intensyviai stebėti gyvulius, ir nors ganymo būdas tobulinamas treniruočių metu, pats elgesys gali būti įgimtas. Bėgiojimas ir padidintas gėrimas dažni tarp mišrūnų ir vokiečių aviganių.

Gretutiniai sutrikimai

Daugumai šunų būdingos kelios drauge pasireiškiančios su nerimu susijusios savybės. Dažniausiai pasitaikė baimė, ypač agresyviems ir hiperaktyviems/impulsyviems šunims, po to – jautrumas garsams, ypač bailiems šunims. Tačiau lyginant santykines rizikas, pastebėtas kitoks modelis – šunys, kuriems būdingas su išsiskyrimu susijęs elgesys, buvo 4,1 karto dažniau hiperaktyvūs/impulsyvūs ir 3,4 karto dažniau nesukaupiantys dėmesio negu tie, kuriems nebūdingas su išsiskyrimu susijęs elgesys. Galiausiai agresyvūs šunys 3,2 karto buvo bailesni, o šunys, kuriems būdingos išsiskyrimo problemos, buvo 2,8 karto bailesni.

Skirtumai tarp veislių

Tyrimo metu tarp veislių, atsižvelgiant į visus elgesio bruožus, pastebėti dideli skirtumai. Pvz., 10,6 % miniatiūrinių šnaucerių buvo agresyvūs nepažįstamųjų atžvilgiu ir tik 0,4 % Labradoro retriverių rodė agresiją. 9,5 % Stafordšyro bultrejerų vaikėsi uodegas, taip nesielgė nė vienas Lagotto Romagnolo.

Borderkoliams būdingesnis kompulsyvus spoksojimas ir „muselių gaudymas“, tačiau kiti probleminiai bruožai – tik vidutiniai. Miniatiūriniai šnauceriai pasižymėjo dideliu agresijos laipsniu svetimiems ir šeimos nariams bei socialine baime (nepažįstamų žmonių ir kitų šunų baimė), tačiau turėjo vos kelias stereotipijas. Lagotto Romagnolo labai jautrūs triukšmui, pasižymi socialinėmis baimėmis ir agresija (šeimos nariams). Stafordšyro bulterjerai parodė aukštą kompulsyvaus elgesio (paviršių laižymas, uodegos vaikymasis, savęs kandžiojimas), hiperaktyvumo ir dėmesio nesutelkimo laipsnį, tačiau jiems rečiau būdinga agresija.

Elgesys – sudėtingų bruožų visuma, jam būdingas genetinis komponentas ir daugelis bruožų yra fenotipiškai bei genetiškai susiję. Įrodyta, kad daug elgesio bruožų turi mažą ar vidutinį paveldimumą, o nerimas tikriausiai turi genetinį pagrindą. Neseniai nustatyti du lokusai, siejami su bendromis baimėmis ir jautrumu triukšmui. Pastebėta, kad šunų, kuriems būdingos kompulsijos, giminaičiai taip pat dažnai būna paveikti. Be to, probleminiam elgesiui įtakos gali turėti daug aplinkos veiksnių, įskaitant motinos priežiūrą, savininko patirtį, treniruotes ir fizinį aktyvumą.

Šunų nerimo problemų paplitimą būtų galima bandyti sumažinti parenkant veisimui tinkamus gyvūnus. Tačiau kai kurie šių bruožų, kaip ir daugelis elgesio bruožų, genetiškai gali koreliuoti, tad selektyviai veisimui atrenkant šunis tik su vienu bruožu, gali būti paveikti ir kiti. Įdomu, kad genomo regione, susijusiame su jautrumu garsams, vokiečių aviganiai turi oksitocino receptorių geną, siejamą su socialiniu elgesiu. Tokie šunys greičiausiai buvo intensyviai atrenkami prijaukinimo metu ir turbūt dėl to jautrumas garsams taip paplitęs daugelyje populiacijų. Tikėtina, kad pastangos veisimo būdu sumažinti tokia problemas gali būti sunkiai įgyvendinamos.

 

 

 

Salonen, M., Sulkama, S., Mikkola, S. et al. Prevalence, comorbidity, and breed differences in canine anxiety in 13,700 Finnish pet dogs. Sci Rep 10, 2962 (2020)