Šunys mūsų krašte gyvena bent nuo X a. pab., mezolito laikų. Daugelyje neolito bendruomenių archeologai aptiko šių gyvūnų kaulų. Nors XIII - XIV a. radiniuose jie sudaro vos 1 proc. naminių gyvūnų kaulų, tačiau tai galimai rodo ne mažą šunų kiekį, o faktą, kad mūsų protėviai jų nevalgė - nugaišusius greičiausiai užkasdavo toliau nuo gyvenviečių.
Turbūt pirmasis šunis XIII a. baltų visuomenėje paminėjo Henrikas Latvis. Jis nurodė, kad tyčiodamiesi iš krikščionių apgultieji lybiai ir latviai mėtė į anuos paaukotus šunis bei ožius. XI a. kryžiuočių metraštininkai minėjo, kad kartu su mirusiuoju prūsai degino jo medžioklinius šunis bei sakalus. Medžiokliniai šunys kaip įkapės išskirtos ir kunigaikščio Kęstučio laidotuvėse. Atrodo, pagal seną pagonių paprotį drauge su kunigaikščio ginkluote degindavo žirgus bei geriausius jo šunis.
Populiarūs tipai
XIII a. vid - XV a. pab. valdovai ir elitas laikė medžioklinius bei sarginius šunis. Nuo XIV a. pab. šunis pradėta skirstyti, tačiau ansktyvieji duomenys labai nekonkretūs.
1388 - 1420 m. medžioklei naudoti šunys vadinti canes venatici, taip atskiriant juos nuo naminių šunų canes domestici. “Naminiai” reiškė dvare laikytus dekoratyvinius augintinius. Medžiokliniai klasifikuoti pagal paskirtį, priklausomai kokių žvėrių medžioklei naudoti. Be to, viduramžiais itin vertinti stiprūs kurtai, skirti stambesnių žvėrių medžioklėse. Minimi ir Milano šunys (canes Mediolanenses). Taip pat šunis grupuodavo pagal medžioklėje atliekamą vaidmenį - pvz., molosai (mulosus canis) skirti pjudymui ir sulaikymui, o pėdsakais sekdavo odoriferis seu vestigialibus. Aišku, tokie klasifikavimai pernelyg supaprastinti ir supainioti, tad sunku tiksliau identifikuoti tipus ar išsiaiškinti, kokie šunys buvo vietiniai.
Prancūzijoje įsigalėjus parforsinėms medžioklėms, jos maždaug XVII a. gale pasiekė ir Lenkiją, o iš jos kiek vėliau ir LDK. Tai pačios „barokiškiausios“ ponų medžioklės, o kartu ir vienos brangiausių. Jos priminė seniau LDK naudotas pjudymo medžiokles, tačiau reikalavo aukštesnės šunų darbo kvalifikacijos. Mat parforsinėse medžioklėse buvo medžiojamas vienas parinktas žvėris, dažniausiai elnias, kurį užvaikydavo ir su specialiu peiliu nudurdavo. Raiti išsipuošę rūbais medžiotojai ir jų palyda, aptarnaujantis ir medžioklę tvarkantis personalas, tuntai šunų, ragų gausmas kūrė iškilmingą reginį. Tokias medžiokles galėjo surengti tik bajorijos viršūnė. Medžioklę kartais lydėdavo mišios, kurių metu šventindavo šunis.
Kitas, mažiau karališkas medžioklės būdas – medžioklė dvarui ir jo tarnyboms priklausančiame plote, šunis naudojant žvėrių radimui, pjudymui ir sulaikymui. Ji vyko turint gerai apmokytus universalius arba specializuotus šunis, buvo labai produktyvi. Šią medžioklę labiausia mėgo vidutiniokai ir netgi neturtingi bajorai, nes neblogų rezultatų galima buvo tikėtis ir turint du ar tris dirbančius keturkojus. Šių medžioklių dėka iki ATR žlugimo pavyko mūsų žemėje visiškai išnaikinti (tarpanus, stumbrus, taurus, elnius) ar privesti prie išnykimo ribos stambių gyvūnų populiacijas.
Brangiausi būdavo stambių žvėrių medžioklei naudoti šunys, kurtai kiek pigesni. Po žirgų tai buvo antri populiariausi bajorų augintiniai. Literatūroje minima, kad Vytauto apgyvendinti totoriai atvežė šiurkščiaplaukių kurtų bei ilgaplaukių skalikų.
I ir II Lietuvos Statutuose išskiriama 15 sarginių ir medžioklinių šunų kategorijų, III - 13 (grupių skaičiaus mažėjimą lėmė ne veislių nykimas, o klasifikacijos skirtumai). Dominavo skalikai ir kurtai, turėta paukštinių šunų bei stambių molosų. Statutuose išskirta naminių sarginių šunų kategorija (bei stabili jų kaina) rodo, kad jie buvo paplitę ir vertinti.
Kalbant apie medžioklinių šunų skirstymą Lietuvos Statutuose, galima paminėti tokius:
- bebriniai ir briediniai;
- skalikai (vydavo žvėris lodami, naudoti mažesniems žvėrims kaip lapės, kiškiai medžioti);
- pėdsekiai (sekdavo kraujo pėdsaku ir lodavo - šv. Huberto skalikų, basetų pirmtakai);
- varovai (guitynių šunys - stambūs gyvūnai, žvėris sulaikydavę ar įvydavę į tinklus);
- sekikai (turbūt paukštšuniai, naudoti drauge su sakalais);
- pašūviniai (turėdavo rasti pašautą paukštį);
- kurtai (aukšti, liauni ir greiti - borzaja, greihaundai);
- sakaliniai kurtai (naudoti platesnėse, atvirose vietose);
- vižlai (skirti kiškių ir kitų žvėrių medžioklei, bene populiariausi buvo vengrų vižlai, dirbę drauge su sakalais. Net buvo posakis “ogaras veja, vižlas randa”);
- Milano šunys (stambūs, molosų tipo, didelėmis galvomis, lygiu kailiu, plokščiu snukiu; naudoti ir meškų pjudymui, egzistavo iki XIX a.);
- bretanai (turbūt stambūs molosų tipo šunys iš Bretanės pusiasalio, naudoti elnių, vilkų, šernų medžioklei);
- laikos (naudotos stambių žvėrių medžioklei);
- skalikai (ogarai);
- kurcz (išnykusi veislė, kurios identifikacija ne visai aiški - vienur tai buvo lyg ir stambus molosas, skirtas meškų medžioklei, kitur apibūdinti kaip kiškių medžioklei skirti šunys gauruotomis ausimis ir uodegomis; galbūt tai aborigeninė “borzaja” tipo kurtų versija, skirta medžioklei miškingose vietovėse).
Taigi Lietuvoje naudoti itin įvairūs medžiokliniai šunys - daugiausia skalikai (pėdsekiai, lojikai, varovai), šiaurės medžiokliniai šunys (laikos), turėta nemažai kurtų, urvinių šunų, paukštšunių ir stambių molosų tipo atstovų. Mažieji dekoratyviniai šunys į Lietuvos Statutus nepateko, nes juos augino tik didikai ir tai buvo itin reti augintiniai. XVI a. didikai korespondencijose itin rūpindavosi sunkiasvoriais šunimis.
Verta paminėti 1541 m. Gardino girininko Petro Micutos bylinėjimąsi su ponios Jonienės Valavičienės tarnautoju Andriejumi dėl iš kiemo išvesto rudo skaliko (vyrukas aiškino aną netyčiom pagavęs laukuose ir žadėjo grąžinti), kas galbūt yra vienas anksčiausių lietuvių skalikų paminėjimų.
Vieną kitą medžioklinį šunį turėdavo ir valstiečiai, jų šunys naudoti brakorieniavimui ar prievolėms atlikti. 1557 m. valakų nuostatuose minima, kad valstiečiai negali eiti į mišką su šautuvu, ietimi ar šunimi. Rašytiniai šaltiniai byloja, kad pvz. 1540 m. lapkritį brakonieriai sumedžiojo 8 briedžius ir mešką, tad jų šunys tikrai negalėjo būti mažiukai. Neretai valstiečiai tokiems tikslams keturkojus skolindavosi vieni iš kitų. Tačiau greičiausiai dauguma laikė nedidelius, nebrangius ir stiprius gyvūnus, galinčius padėti šernų medžioklėje. Tai galėjo būti laikos, skalikai ir mišrūnai.
Sarginius šunis augindavo ne tik diduomenė ar bajorija, bet ir miestiečiai bei pasiturintys valstiečiai. Pvz., egzistavo tokia naminio (lojiko) kategorija. Gali būti, kad didikų dvarus saugojo samdyti žmonės, o šunis rinkdavosi provincijų dvariškiai.
XVI a. LDK didelę dalį šunų sudarė neveisliniai šunys, dabar žinomi kaip kiemsargiai. Dalis rišti grandinėmis, dalis ūkius saugojo palaidi ir neretai užpuldavo žmones. Atrodo, Lietuvoje nebuvo reikalo auginti aviganius ar bandšunius - o jei tokių turėta, jie naudoti labai įvairiai. Kukliuose meno kūriniuose daugiausia vaizduojami nedideli kiemsargiukai. Paprastai juos rišdavo grandinėmis (lenciūgėliais) prie būdų ar kitokių jiems įrengtų pašiūrių. Dėl saugumo kartais juos imdavo į keliones.
Kadangi XVI. inventoriuose šunys neminimi, nežinoma, kiek jų būdavo ūkyje. Akivaizdu, kad vargstantys valstiečiai tokių gyvūnų negalėdavo išlaikyti, tačiau diduomenė, bajorai, miestiečiai ir turtingesni valstiečiai sau galėdavo leisti 1 - 5.
Dalis šunų ūkius saugojo palaidi ir tokie atvejai neretai atsidurdavo teismuose dėl to, kad šunys puldinėdavo žmones, apkandžiodavo ir vaikus. Kartais minimi ir valkataujantys keturkojai, tačiau nežinia kiek jų būta. Nekeista, kad Lietuvos statutuose po kelis straipsnius skirta žalai už nepririštą ir ką nors sužalojusį šunį atlyginti.
Tiriant XIII - XVIII a. Vilniaus miesto molio dirbiniuose aptiktus šunų pėdų įspaudus, nustatyta, kad dauguma jų buvo vidutinio dydžio, ketvirtadalis - dideli. Šalia įprastai didelio skaičiaus vidutinio sudėjimo šunų užfiksuota gerokai daugiau stambių gyvūnų, negu paprastai jų aptinkama miesto medžiagoje. Dauguma keturkojų buvo trumpaplaukiai, ketvirtadalis - ilgaplaukiai. Dauguma nebuvo rišami.
Didikų numylėtiniai
XVI a. Valdovų rūmuose daugybė didikų augino kambarinius šunis, tai buvo populiarūs valdančiojo sluoksnio moterų ir vaikų augintiniai. Ne išimtis - Žygimantas Augustas, Steponas Batoras ar Barbora Radvilaitė. Žygimantas Senasis itin mėgo pudelius (jo mylimas augintinis Bielikas net nutapytas paveiksle), galima paminėti, kad jis maudytas kartą savaitėje. Manoma, kad 1534 m. iš Italijos karalienė Bona dovanų gavo Maltos bišonų kalytę, kuria labai džiaugėsi. Zigmantas Vaza vaikystėje turėjo mažą papiljoną, o vėliau augino medžioklinius spanielius. Vyrų kambariniai šunys dažniausiai buvo skirti medžioklei (į mažesnių šunelių pusę dėmesį jie atkreipė nuo XVII a. vid - XVIII a., keičiantis madoms).
Vladislovas Vaza laikė didelį Bretanės ar Milano veislės šunį, vadintą Švanu. Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite rūmuose laikė 7 medžioklinius šunis. Mėgstamiausi buvo kurtė Sibilė ir ilgaplaukis molosas Grifas. Šunis prižiūrėjo specialus tarnas, jie ėsdavo iš varinių dubenų, buvo maudomi, šukuojami ir kerpami. Grifui pasiūtas šiltas patiesalas iš lapių uodegų.
Stepono Batoro apartamentuose bėgiojo keturi kurtai. Beje, vienas jų įkando italų inžinieriui - už tai Batoro buvo gerai nuspirtas. LKD maršalkienė Ana Ketlerytė Radvilienė greičiausiai turėjo nykštukinį taksą.
Žinoma būta ir paprastų, neveislinių šunų, tačiau apie juos nėra daug informacijos.
Šunų priežiūra
Žygimantos Augusto ir Barboros Radvilaitės šunys gerai prižiūrėti - pvz., susirgus jiems pirkta medaus, ridikų, aliejaus ir kiškio taukų. Jie turėjo odinius arba aksominius juodus antkaklius paauksuotais sidabro įspaudais, šilkinius pavadėlius.
Nors XVI a. didelius šunų būrius turėję valdantieji jiems skyrė daug dėmesio, bet augintinių nesužmogindavo. LDK gyventojai šunų netapatindavo su žmonėmis, jiems duodavo šuniškus, o ne žmonių vardus. Skalikus vadino vardais, reiškiančiais garsus, kurtus - greitį, šoklumą. XVI - XVII a. Abiejų Tautų Respublikoje maždaug pusės šunų vardai buvo aiškios paskirties (išvaizdos, charakterio, atliekamų funkcijų - Bura, Murzan, Duda, Bobrek, Chytra, Durna, Geros, Blotnig), 37 proc. - neaiškios (Biber, Nurka, Bosman, Magda, Fligel, Plotka ir t.t.).
Į gyvūnus žiūrėta praktiškai, tad mūsų krašte jie retai vaizduoti meno kūriniuose, nebuvo aprašinėti grožinėje literatūroje, retai pasirodydavo heraldikoje (galima paminėti Medininkų vyskupą Martyną, kurio herbe vaizduota šuns galva). Galų gale kasdienėje kalboje žodis “šuo” sietas su menkinančiais dalykais.
LDK nesusiformavo tradicija šunis laidoti, nebūta jų kapinių. Tačiau gyvavo paprotys kartu su šeimininku laidoti ir mylimą augintinį - galbūt gyvūnas tokiu atveju būdavo nužudomas.
Nuo XIV a. pab. šunų maisto pagrindas buvo riebalai, nuo XVI a. minimos ir avižos. Pvz., karališkieji šunys gaudavo riebalų, avižų ir duonos. Išvalytas ir išdžiovintas avižas kepdavo krosnyje ir sumaldavo. Jei norėdavo šunims priauginti svorio, pašarą praturtindavo rugiais. Visa tai maišydavo su riebalais ir mėsos atliekomis, gardindavo krauju ar spirgais, trupučiu druskos. Tokį ruošinį šutindavo, atvėsindavo ir patiekdavo šunims. Riebalų proporcijos konkrečiam šuniui nenurodomos, tačiau turbūt priklausė nuo amžiaus, dydžio bei veiklos intensyvumo.
1569 m. iš imperatoriaus Maksimilijono II dovanų gautus skalikus Žygimantas Augustas liepė šerti duona su sviestu. Medžiokliniai šunys gaudavo kastruotų avinų mėsos, kiaulienos kumpio, plaučių ir paukštienos (antienos). Rūpintasi ir jų geriamu vandeniu - pvz, vykstant medžioti dėl jų paimdavo statinę geriamo vandens atsargų.
Karališkosiose šunidėse daugiausia laikyti skalikai ir kurtai, jų ten būdavo 100 - 200. Gyvūnais rūpindavosi kelių rangų šunininkai - vieni dresuodavo, kiti vesdavo medžioti (užduotis buvo vesti poroje, reikiamu momentu paleisti, o tada vėl surinkti), treti šerdavo. Štai Aleksandrui Jogailaičiui dirbo 18 šunininkų. Kasdieniu šunų vedžiojimu greičiausiai užsiimdavo žemiausios kategorijos šunininkai. Kai kurie šunys specialiai dresuoti meškų medžioklei ar pjudymui arenose (ši pramoga nuo XVI a. neaplenkė ir LDK). Pvz., vieną 1636 m. renginį savo dienoraštyje aprašė didikas Albrechtas Stanislovas Radvila: „Stebėjome karaliaus surengtą renginį, per kurį pilyje nuo trečios po pietų iki šeštos valandos trys lokiai, išleisti šunims kandžioti, mums suteikė juoko ir tapo draskymo instinkto aukomis; du buvo pribaigti kardu, trečią tądien išgelbėjo ne pagal ūgį [didelė] narsa“,
Šunų žymėjimas
XIX a. pradžioje Prūsijos karalystėje atsirado šunų registracijos žetonai, Lietuvą jie pasiekė XIX - XX a. sandūroje, pagrindinis jų atsiradimo tikslas - kova su valkataujančiais gyvūnais ir jų platinama pasiutlige. Carinėje Rusijoje didesnių miestų gyventojai turėdavo mokėti metinį šuns laikymo mokestį, ir sumokėję gaudavo žetoną, kurį prisegdavo prie antkaklio. Jei šungaudžiai pričiupdavo žetono neturintį šunį, po 3 dienų jį nudaigodavo.
Lietuvoje turima ankstyviausia informacija - tik apie Vilniaus ir Telšių šunų žetonus. Juose būdavo pažymėta data, numeris ir kartais šuns atvaizdas. Vilniuje tokie žetonai pirmą kartą atsirado turbūt 1900 metais. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvą užėmus vokiečiams, nuo 1916 m. įvestas privalomas šunų ženklinimas - žetoną gyventojai gaudavo sumokėję mokestį.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, vėl susirūpinta privaloma šunų registracija. Pirmiausia šis klausimas pradėtas spręsti Kaune. Miesto medicinos sanitarijos skyrius pavedė išgaudyti visus šunis ir neturintys žetonų numarinti iškart, turintys - neatsiradus savininkams po 3 parų. 1923 m. prasidėjus pasiutligės protrūkiui, nemažai vietovių išleido specialius įsakymus - pvz., šunys turėdavo miestuose nuolat būti laikomi pririšti, o kaimuose palaidi galėjo bėgioti tik su antsnukiais. Kitose vietovėse leista šautuvus turintiems asmenims palaidus keturkojus šaudyti. 1929 m. paskelbtas Vyriausybės potvarkis, pagal kurį visi šunys privalėjo būti registruoti ir turėti antkaklius su šeimininko kontaktais. Antkaklio neturinčius gyvūnus numarindavo. Tvarkos nuolat keisdavosi, tačiau mokestis už šunį ir žetonai liko. Liškiavos valsčiuje ūkininkai dėl mokesčio taip supyko, kad nusivedė šunis į mišką ir ten juos pribaigė. 1935 m. Kauno mieste šuns neįregistravę asmenys bausti 500 litų bauda, vėliau ji sumažinta iki 100 litų
1935 m. Veterinarijos taryba pakeitė šunų priežiūros taisykles - palaidi šunys privalėjo būti su antsnukiais, sarginiai pririšti ar uždaryti, kaimuose juos būdavo galima paleisti tik sutemus, o medžiokliniai privalėjo turėti raudonus antkaklius. Valkataujančius numarindavo iškart, turinčius registracijos ženklelius - po 3 dienų jei neatsirasdavo savininkas. Toks griežtumas vėlgi buvo dėl pasiutligės. Sovietų okupacinės valdžios metais taip pat rinktas šunų registracijos mokestis.
