Augintinių šėrimo vien mėsa ar žuvimi keliamos rizikos

Mėsa

Kadangi katės ir šunys mėsėdžiai, kai kurie žmonės linkę juos šerti mėsa. Yra daug tokio šėrimo būdų – vieni siekia balanso ir šeria vien termiškai neapdorotais produktais bei siekia įvairovės, kiti įprastą (paprastai tai būna sausas ėdalas) racioną papildo šiek tiek žalios mėsos, kiti mėsą išverda. Problemos prasideda tada, kai ilgą laiką keturkojui patiekiama tik mėsa (t.y., raumuo). Mėsos raumens audinys nesuteiks visavertės mitybos. Raumuo turi aukštos kokybės baltymų, tačiau gyvūnui pritruks kalcio, fosforo, natrio, geležies, vario, jodo ir kelių būtinų vitaminų. Šunų ir kačių protėviai gamtoje dažnai suvartoja visą grobį - kaulus, organus, žarnyno turinį (ypač jei nudaigojamas smulkesnis gyvūnas). Tad jei neplanuojate rimtai pasinerti į RAW ar BARF mitybos vandenis, vien raumeninė mėsos dalis turėtų būti ribojama kaip ir stalo atliekos. Apie tai, kaip nepadaryti klaidų augintinius šeriant žaliais produktais, skaitykite čia: Šunų šėrimas RAW (BARF ir Prey Model

Žuvis

Dauguma kačių ir net dalis šunų mėgsta žuvies skonį. Įdomu tai, kad kai kurių naminių ėdalų gamintojai įtikino mus, kad katės pirmenybę teiks žuvims. Iš tiesų katės žuvimi mėgaujasi panašiai kaip ir kitais gyvūninės kilmės baltymų šaltiniais. Nukaulinta žuvis – geras baltymų šaltinis (kaip ir mėsa), bet visavertės mitybos ji nesuteiks. Iš esmės žuvies filė trūks kalcio, natrio, geležies, vario ir kelių vitaminų. Be to, kai kurios žuvys turi smulkių ašakų, kurias sunku pašalinti ir prarytos jos gali sukelti problemų.

Katėms dažnai duodamas konservuotas tunas, nes jo visada yra parduotuvėje, jis nebrangus ir dauguma kačių mėgsta jo skonį. Paprastai katės labiau vertina konservuotą tuną aliejuje dėl geresnio kvapo ir tekstūros. Tačiau aliejuje konservuotas tunas (ir kelios kitos žuvų rūšys kaip sardinės) turi daug polinesočiųjų riebalų rūgščių (anglų kalba yra labai gražus sutrumpinimas - PUFA). Jei tokiais konservais šeriama reguliariai, per didelis PUFA kiekis gali sukelti vitamino E trūkumą. Ši rizika atsiranda dėl to, kad gyvūnų vitamino E poreikį tiesiogiai veikia nesočiųjų riebalų rūgščių kiekis racione. Didėjant PUFA kiekiui, vitamino E poreikis taip pat auga.  Šeriant kates ėdalais, kuriuose dideli PUFA kiekiai, ir nepadidinus vitamino E kiekio, jų kūno riebalai nepakankamai gerai apsaugomi nuo oksidacinio streso. Laikui bėgant, riebaliniame audinyje kaupiantis reaktyviesiems peroksidams atsiranda patologinė būklė, vadinama pansteatitu. Jai būdingas lėtinis uždegimas ir gelsvai rudi kūno riebalai.

Kačių pansteatito požymiai yra anoreksija, depresija, karščiavimas ir padidėjęs krūtinės ląstos bei pilvo jautrumas. Katei gali atsirasti elgesio ir judrumo pokyčių, pastebimas suprastėjęs, šiurkštus kailis. Savininkai skundžiasi, kad katei nebepatinka, kai ji imama ant rankų – taip yra dėl to, kad pilvo riebalų sankaupos skausmingos. Pastebėta, kad kai kurie pansteatito atvejai buvo būdingi katėms, šertoms konservuotais, žuvies pagrindu pagamintais komerciniais pašarais, kuriuos sudarė tunas, sardinės ar kitos riebios žuvys. Be to, nors yra mažai oficialių pranešimų, vien mėsa šeriamoms katėms taip pat gali išaugti rizika susirgti pansteatitu.

Gydant pansteatitą riebios žuvies racionas pakeičiamas į subalansuotą ėdalą. Tokie pokyčiai itin sunkūs toms katėms, kurios priprato maitintis tik vienos rūšies produktu. Dažniausiai problemų kyla vien tuno konservais šertoms katėms. Kartu su raciono korekcijomis kelioms savaitėms turi būti skiriama vitamino E (alfa tokoferolio) papildų 10 - 25 IU du kartus dienoje. Sunkiais atvejais mažinant uždegimą ir skausmą reikalingas gydymas kortikosteroidais. Atsigavimui kartais gali prireikti kelių mėnesių.

Kai kurių rūšių žuvys, pvz., karpiai ar silkės, turi junginio, naikinančio tiaminą. Tiaminazė - šilumoje nestabilus fermentas, denatūruojamas virimo metu. Dėl to potencialus tiamino trūkumas galimas tik tada, kai naminiai gyvūnai šeriami daugiausia žalia žuvimi. Realiame pasaulyje tiamino trūkumas šunims ir katėms pasitaiko retai, tačiau yra tikėtinas. Katės tam jautresnės dėl to, kad joms reikia daugiau tiamino ir dėl tradicinio savininkų polinkio augintines maitinti žuvimi. Nuo tiamino trūkumo nukentėjusios katės paprastai buvo šertos namuose ruoštu pašaru, kurio pagrindą sudarė žalia žuvis. Panaši problema pastebėta grupei šunų, kurių raciono pagrindą sudarė šaldyti, termiškai neapdoroti karpiai – tiamino trūkumo požymiai išsivystė maždaug per pusmetį, o situacija susitvarkė 2 mėnesių bėgyje mitybą papildžius avižiniais dribsniais, sausu ėdalu ir tiamino papildais.

Eksperimentų duomenimis, kates šeriant tik žaliu karpiu ar sūdyta silke, tiamino trūkumo požymiai atsiranda per 23 – 40 dienų. Visais atvejais problema išsprendžiama tiamino injekcijomis. Nors karpiai ir silkės yra garsiausi problemos sukėlėjai, tiaminazės tai pat turi lydekos, menkės, kefalžuvės, rykliai ir plekšnės – tik nežinoma, ar jose esančios tiaminazės pakanka vitamino trūkumo sukėlimui.

Kadangi tiaminas būtinas normaliai angliavandenių apykaitai, dėl jo trūkumo sutrinka centrinė nervų sistema. Pradiniai trūkumo požymiai būna anoreksija, svorio kritimas, depresija. Defektui vystantis, atsiranda neurologinių ataksijos, parezės požymių, galiausiai vystosi traukuliai. Esant labai blogai būklei pastebimas silpnumas ir galiausiai gaišimas. Gydoma koreguojant racioną - iš jo šalinama žalia žuvis, keičiama sausu ėdalu ir skiriama tiamino papildų. Jei būta stipraus neurologinio pažeidimo, gyvūnai niekada nebeatsigauna, nors daugumai viskas susitvarko per pirmus pora mėnesių. Atsigavusiems gyvūnams pastebimas fizinio krūvio netoleravimas ir tam tikras ataksijos laipsnis. Dėl rizikos sukelti tiamino trūkumą, nei šunys, nei katės neturėtų būti nuolat šeriami žalia žuvimi kaip raciono pagrindu.