Bendraujant, arba, kitaip sakant, keičiantis informacija svarbu, kad ji būtų neiškraipyta. Žmogaus ir šuns bendravimas – tarprūšinis, tad perduodama informacija turi būti tiksli ir adekvačiai interpretuojama. Vienos rūšies atstovo bandymas perduoti informaciją ir būdas, kaip kitas ją supras - gan ilgas ir komplikuotas. Bendravimo metu informaciją priimantis asmuo vadinamas priėmėju, siunčiantis – siuntėju. Pati informacija vadinama pranešimu. Šuns dresūra, treniravimas – viena iš galimybių bendrauti su gyvūnu.
Vokalinis bendravimas – žodinių komandų perdavimas. Treniruojant sportinius šunis, naudojami žodžiai, nurodantys daiktą (žaislas) arba judesį (šok, tempk, palauk), kartais – jų deriniai (atnešk kamuolį).
Evoliucijos būdu šunys išsivystė gebėjimą aktyviai bendrauti su žmonėmis garsais. Viena savičiausių bendravimo formų yra lojimas, itin pakitęs prijaukinimo metu. Vilkų gaujoje lojimas - perspėjimo ar prieštaravimo signalas, o šunų lojimas turi daug reikšmių. Jis laikytas šalutiniu prijaukinimo proceso produktu, tačiau vėliau ši teorija atmesta. Daroma prielaida, kad lojimas naudojamas kaip priemonė bendrauti su žmonėmis. Akustinė lojimo struktūra priklausomai nuo konteksto labai skiriasi. Tai – daugiau negu vien atskiri garsai. Klausydami tam tikrose situacijose atsidūrusių šunų lojimo, žmonės gali identifikuoti jų emocijas. Kai kurie sporte naudojami šunys linkę daug loti, tai irgi priklauso nuo konteksto – pvz., šuo gali loti norėdamas, kad žmogus jį kuo greičiau paleistų į rungtį, kiti loja kai užduotis pasidaro pernelyg sudėtinga.
Tyrimų duomenimis, šunis galima išmokinti paprastų sakinių sintaksės ir semantikos. Garsiausi šios srities tyrimai atlikti su borderkole Chaser, išmokusia atskirti 1022 objektus. Chaser suprasdavo atskirus daiktavardžių pavadinimus nepriklausomai nuo į juos nukreipto elgesio ir komandų, ji išmoko tris bendrinius daiktavardžius – kategorijas žyminčius žodžius, o labiausiai žavėjo jos gebėjimas mokintis naujų žodžių vertinant objekto naujumą tarp jau pažįstamų. Jos kognityviniai gebėjimai – informacijos saugojimas atmintyje ir darbinė atmintis – pakeitė supratimą apie tai, kaip šuo suvokia žodinius ryšius. Chaser įgijo referencinį daiktavardžių supratimą, paprastai priskiriamą vaikams.
Neverbalinis bendravimas (gestai) - pats paprasčiausias būdas perduoti informacijai, išreiškiamas gestais ir pozomis. Šuniui šį bendravimo būdą su žmogumi įsisąmoninti ir perprasti lengviausia. Šunys linkę kliautis žmonių vaizdiniais signalais, žmonės taip pat linkę suprasti šunų pateikiamus gestus.
Šunys turi stiprų polinkį inicijuoti komunikacines sąveikas su žmonėmis naudodami vaizdinius, o kartais - ir akustinius signalus, dažniausiai žiūrėjimo ar rodymo gestus. Treniruočių metu būtina sekti šuns kūno kalbą ir analizuoti, ką jis bando ja pasakyti bei greitai į tai reaguoti – skatinti, palengvinti ar pasunkinti užduotis ir panašiai.
Domestikacija buvo svarbi formuojant šunų gebėjimą komunikuoti su žmonėmis. Šuniukai sugeba pasinaudoti žmonių komunikaciniais ženklais, o jų sėkmė reaguoti į rodymo gestus auga su amžiumi. Tiesa, kai kurių eksperimentų duomenimis, šunų ir socializuotų vilkų reakcija į žmogaus rodymo gestus panaši. Pastebėta, kad namuose auginami šunys į gestus reaguoja geriau, negu gyvenę veislynuose, tad šuns gebėjimą sekti žmogaus gestus nulemia ne tik paveldėjimas, tačiau ir ontogeninė patirtis. Tyrimai įrodo ir tai, kad šunys geba sekti sekti žmogaus žvilgsnį, šiuo gebėjimu jie lenkia nežmoginius primatus, o dėl treniruočių metu šis gebėjimas dar pagerėja.
Komunikuojant su šunimi svarbu ne tik verbalinė ir neverbalinė kalba, bet ir prisilietimai. Treniruojant sportinius šunis, jie naudojami dažnai – lėtai glostant šuo nuraminamas, energingiau patapšnojus per šonus „užvedamas“, po teisingai atlikto veiksmo paglostomas. Derinant su kitomis komunikacijos formomis, prisilietimai gali turėti labai stiprų poveikį. P. F. Cook su kolegomis atliko du eksperimentus. Pirmojo metu lyginti prieglaudinukai ir šeimininkus turintys šunys. Kiekvienas šuo su pavadėliu įvestas į kambarį, kuriame ant kėdžių sėdėjo du žmonės. Prieglaudinukų grupės atstovams teko susitikti su dviem svetimais žmonėmis, o šeimininkus turintiems vienu atveju - su dviem pašaliniais asmenimis, kitu – su šeimininku ir nepažįstamuoju. Vienas ant kėdės sėdintis asmuo šunį pagirdavo, kitas paglostydavo. Tada šunį paleisdavo ir matuodavo laiką, kurį jis skiria kiekvienam iš sėdinčiųjų. Šuo laisvai vaikščiodavo aplink, kol vienas asistentas jį vis girdavo, o kitas glostydavo (neblokuodamas gyvūno gebėjimo judėti). Po to asistentai vaidmenimis pasikeisdavo. Laikas, kurį šuo praleisdavo prie kiekvieno asistento kėdės, kruopščiai matuotas. Tyrimo išvadose teigiama, kad šunys visada norėdavo būti glostomi. Daugiau laiko jie praleido šalia glostančio asmens. Taip elgėsi net tada, kai „kalbintojas“ būdavo šeimininkas. Antrojo eksperimento metu matuotas laikas, kurį šunys praleidžia prie asistento, kuris arba glosto, arba giria, arba visai nieko nedaro. Visi šunys daugiau laiko praleisdavo su asistentu, kuris glostydavo, negu tuo, turis girdavo. Su kalbinančiuoju jie praleisdavo lygiai tiek pat laiko, kaip ir su nieko nedarančiu. Šie duomenys buvo nuoseklūs tiek su prieglaudiniais, tiek su šeimininkus turinčiais šunimis.
Šie rezultatai patvirtina nuomonę, kad glostymas – puikus pageidaujamo šuns elgesio skatinimas. Galima teigti, kad glostymas tarnauja kaip besąlygiškas skatinantis stimulas, o balsas sudaro ryšį su kitais dirgikliais.
