Nors žmonėms nuolat tenka stengtis „susirinkti“ vitaminą C (turbūt girdėjote apie anksčiau jūreivius kamavusią ligą skorbutą, atsirandančią dėl šio vitamino trūkumo), išties daugumos gyvūnų organizmai sugeba jį pasigaminti patys. Šunys ir katės – ne išimtis, tad ilgą laiką dietologai šio vitamino į jų racioną neįtraukdavo (o jei sauso ėdalo apraše ir atsirasdavo toks reikalas kaip askorbo rūgštis, tai dėl jos antioksidacinių savybių, skirtų pašaro kokybei užtikrinti, o ne laukiamo poveikio sveikatai). Kalbant apie istoriją, vitaminas C atrastas tik 1912 m., išskirtas 1928 m., o 1933 m. pirmą kartą pagamintas sintetiniu būdu.
Vitaminas C, dar žinomas kaip askorbo rūgštis ar askorbatas, dažnai sutinkamas įvairiuose maisto produktuose bei papilduose. Jo teikiama nauda labai plati, tačiau taip pat šiek tiek pervertinama. Žinome, kad vitaminas C padeda atkurti audinius, veikia tam tikrų neutrotransmiterių gamyboje, yra antioksidantas ir svarbus imuninės sistemos funkcijoms. Remiantis dabartiniais moksliniais tyrimais, jo teigiamas poveikis peršalimo prevencijai nėra patvirtintas, nors reguliariai vartojant šį vitaminą peršalimo simptomų pasireiškimo trukmė sutrumpėja. Kalbant apie piktybinius navikus, širdies ir kraujagyslių ligas, demenciją – vis dar nėra tikslių duomenų. Dauguma šio vitamino tyrimų atlikta su žmonėmis, tad skelbiant apibendrintą informaciją jie ir bus minimi. Atvejus, kur tirti gyvūnai, paminėsiu atskirai.
Kuo naudingas vitaminas C
Pastebėta, kad stresą patiriančių, taip pat sergančių odos ligomis šunų organizmuose vitamino C būna mažiau. Taip pat šio vitamino sumažėja intensyvaus fizinio krūvio metu (medžioklė, pėdsekystė, rogių traukimas, bandų ganymas), po operacijų, sergant, vaikingoms kalėms, laktacijos metu ir t.t. Taip pat vitamino C kraujyje trūkti pradeda ir emocinio streso metu, pvz., kraustantis, keliaujant, nujunkant šuniukus. Yra pranešimų, kad vitaminas C gali padėti gydyti šlapimo pūslės infekcijas. Tačiau jokie rimtesni tyrimai neįrodė, kad šis vitaminas padėtų naminiams gyvūnams išvengti vėžinių susirgimų, šlapimo pūslės akmenų ar kitų ligų.
Vitaminas C veikia kaip kofaktorius daugelyje reakcijų, tarpininkaudamas atliekant įvairias svarbias biologines funkcijas, įskaitant žaizdų gijimą ir kolageno sintezę. Žmonėms dėl vitamino C trūkumo sutrinka kolageno sintezė, o tai sukelia skorbuto simptomus. Žmonėms skorbuto simptomai panaikinami vitaminu C racioną papildant vos 10 mg per dieną. Vitaminas C neleidžia automatiškai inaktyvuoti kolageno biosintezės fermentų.
Vitaminas C svarbus imuninės sistemos veiklai - jis lengvai pasiskirsto imuninėse ląstelėse, turi antimikrobinį aktyvumą, skatina limfocitų dauginimąsi ir organizmo greitai sunaudojamas infekcijų metu. Profilaktikai vartojamas vitaminas C neužkerta kelio peršalimui, tačiau gali sutrumpinti jo trukmę ir palengvinti simptomus. Per dieną gaunant 200 mg vitamino C, jis nepadeda išvengti peršalimo, tačiau peršalimo trukmė suaugusiems sutrumpėja 8 proc., o vaikams 14 proc., taip pat simptomai būna lengvesni. Atšiauriomis sąlygomis gyvenančių sportininkų, gaunančių šio vitamino papildų, peršalimo trukmė sutrumpėja beveik perpus. Jei vitamino C papildų griebiamasi tik pajutus peršalimo pradžią, jie neturi įtakos nei ligos trukmei, nei sunkumui.
Remiantis dabartiniais duomenimis, vitaminas C neveikia kaip prevencija nuo piktybinių navikų. 2013 m. atliktoje mokslinių tyrimų metaanalizėje nerasta įrodymų, kad vitamino C papildai mažintų plaučių vėžio riziką sveikiems, rūkantiems ar patiriantiems asbesto poveikį žmonėms. Kita metaanalizė nerado vitamino C įtakos prostatos vėžio rizikai. Vieno tyrimo metu aptiktas silpnas ryšys tarp vitamino C vartojimo ir sumažėjusios rizikos gaubtinės bei tiesios žarnos vėžio, o kita metaanalizė jokio ryšio nerado. Vitaminas C tap pat neveikia kaip prevencinė priemonė nuo krūties vėžio, tačiau gali galbūt būti susijęs su padidėjusius išgyvenamumu tų, kuriems liga jau diagnozuota. Tiesa, tai apibendrinti duomenys, nes vieno tyrimo duomenimis, populiacijos, kuriose žmonės kasdien suvartoja 60 mg vitamino C, sumažėja vėžinių susirgimų rizika.
Nėra įrodymų, kad vitamino C papildai mažintų miokardo infarkto, insulto, mirštamumo nuo širdiesir kraujagyslių ligų riziką, nors pastebėta, kad su maistu gaunamas vitaminas C mažina insulto atsiradimo riziką. Pastebėtas, kad vitaminas C teigiamai veikia endotelį (kraujagysles dengiantį ląstelių sluoksnį), jeigu jo kasdien suvartojama daugiau kaip 500 mg.
Pažintinių sutrikimų turinčių žmonių (pvz., sergantiems Alzheimerio liga) kraujyje vitamino C būna mažiau. Vitamino C papildai nesulėtina ir nesustabdo su amžiumi susijusios kataraktosprogresavimo (nors atskiri tyrimai kartais teigia priešingai), taip pat nepastebėta, kad jie kaip nors paveiktų reumatoidinio artrito progresavimą.
Kitas vitamino C biocheminis vaidmuo - jis veikia kaip antioksidantas. Žinome, kad fiziniai pratimai skatina oksidacinį stresą, kas didiną nuovargį ir raumenų ląstelių pažeidimus, gali sutrikdyti imuninės sistemos būklę, kenkia baltymams, nukleino rūgštims, sukelia ląstelių membranų lipidų perosikdaciją. Vitaminas C slopina audinių ir kolageno degeneraciją, veikia drauge su kitais organizmą saugančiais vitaminais ir mineralais. Be to, ištvermės atletams, kurių raciono pagrindą sudaro riebalai, fizinės veiklos metu vykstant riebiųjų rūgščių oksidacijai suvartojamas didelis deguonies kiekis atsako už didelį laisvųjų radikalų atsiradimą.
Paprastai laisvuosius radikalus neutralizuoja ląstelėse gaminami antioksidantai kaip gluationo peroksidazė GSH PX, reduktazė, superoksido dismutazė SOD, katalazė ir t.t. Taip pat antioksidantai gaunami su maistu – tai vitaminai E ir C, polifenoliai, flavanoidai ir t.t. Įrodyta, kad antioksidantai šunų ėdale riboja oksidacinio streso faktorius ląstelėse, gali pagelbėti ląstelių medžiagų apykaitos atkūrimui bei pagerinti tinklainės funkijas ir sumažinti refrakcijos klaidas (pagerinti regą). Tačiau kai kurie tyrimai nepatvirtino maistinių antioksidantų naudos raumenims, tad kol kas jų vartojimas sportiniams šunims nėra vertinamas vienareikšmiškai. Buvo iškelta hipotezė, kad antioksidantų kokteiliai turi gebėjimą efektyviau (negu vienas agentas) sumažinti laisvųjų radikalų žalą. Vienas tyrimas 3 savaites naudojo mišinį iš 475 TV alfa tokoferolio, 706 mg vitamino C ir 5,1 mg beta karotino kilogramui maisto. Neaptikta asociacijos su sumažėjusia raumenų žala, vertinama pagal kreatino kinazę ir limituotų antioksidantų potencialų atsistatymą, tačiau serume padidėjo visų antioksidantų koncentracija.
Vitaminas C - labiausiai paplitęs vandenyje tirpus antioksidantas, randamas žinduolių organizmuose. Normalus šio vitamino kiekis šunų organizme palaikomas kepenų sintezės dėka. Nepakankant šios sintezės, askorbo rūgšties koncentracija per 1,5 val. trukmės lenktynes serume sumažėja daugiau kaip 50 proc., tad manoma, kad gali būti naudinga vitamino C duoti papildomai. Panašus sumažėjimas pastebėtas tarp lenktyninių greihaundų (iki 1,8 – 2,8 mg/l). Kasdien duodant 1 g askorbo rūgšties, serumo koncentracija grįžta arčiau normalios (5-6 mg/l). Tirta, ar didelė vitamino C dozė (1 g arba 57 mmol) askorbo rūgšties gali paviekti greihaundų sportinius gebėjimus ir oksidacinį stresą. Tyrimo metu 4 savaičių laikotarpiu viena grupė negavo jokių papildų, kiti gavo 1 g geriamo askorbato po bėgimo, trečia – tokį pat kiekį, tik prieš bėgimą. Šunys bėgdavo du kartus per savaitę po 500 m. Praėjus valandai po bėgimo treniruotės, kraujyje didžiausia askorbo rūgšties koncentracija buvo tų šunų, kurie papildo gavo iki bėgimo. Tačiau tie patys šunys bėgo ir 0,2 s lėčiau (500 m bėgime ties finišu atsilikdavo 3 metrais). Tyrimų su kitais gyvūnais metu paaiškėjo, kad didelės dozės vitamino C taip pat gali pabloginti rezultatus. Su žmonėmis tyrimai nėra vienareikšmiai, tačiau dažniausiai rezultatai pablogėja. Tikėtina, kad su pablogėjusiais rezultatais susijusios didesnės dozės. Taigi vitamino C papildų galutinė nauda sportuojantiems šunims dar nežinoma ir paprastai jis nerekomenduojamas, ypač sprinteriams.
Bandymų su šunimis metu pastebėta, kad papildai, kurių sudėtyje yra antioksidantų (457 IU vit E, 706 mg vit C ir 5,1 mg beta karotino) padidina vitamino E koncentraciją kraujyje kinkinių šunims, tačiau nekeičia retinolio ar vitamino C. Kinkinių šunims oraliai duodant 4mg/kJ⋅d vitamino C, užkertamas kelias plazmos askorbato sumažėjimui.
Vitamino C tyrimai sporte labai nevienareikšmiški ir dauguma tyrėjų nesugebėjo įrodyti jo naudos. Tačiau dėl neoptimalios šio vitamino būklės sumažėja darbingumas, kurį galima normalizuoti organizme atkuriant jo atsargas. Žmonėms mažesnis vitamino C kiekis susijęs su mažesne VO2max verte fizinių pratimų metu, ką papildai šiek tiek padidina. Vitaminai C ir E neturi įtakos raumenų jėgai po jėgos treniruočių ir nespartina raumenų augimo. Manoma, kad arba laisvieji radikalai nedalyvaujant atsigavimo procese po sunkių ištvermės pratimų, arba kad vitamino C preparatų davus po fizinės veiklos, organizmas nesugeba jų pristatyti į reikiamas vietas taip greitai, kad tai pagerintų atsigavimą, nors ilgalaikis po fizinio aktyvumo vitamino C papildų davimas sukuria nedidelį teigiamą poveikį raumenų skausmui ir funkcijoms. Tikėtina, kad reguliarūs fiziniai pratimai nepadidina vitamino C poreikio.
Ar vitaminas C gali pakenkti?
Vitaminas C yra saugus vitaminas, jis tirpus vandenyje, jo pertekus nėra absorbuojamas ir greit išsiskiria su šlapimu. Didesnis kiekis gali bloginti virškinimą, ypač jei išgeriama nevalgius, sukelti viduriavimą. Tačiau natrio ar kalio askorbatas tokio poveikio neturi.
Vitamino C perteklius iš organizmo šalinamas oksalatų pavidalu. Paprastai šis vandenyje tirpus vitaminas neturi neigiamo šalutinio poveikio, tačiau išimtis gali būti gyvūnai, turintys polinkį į kalcio oksalato kristalų ir akmenų susidarymą šlapime. Šlapimo pūslės akmenų susidarymas toks daugialypis, kad pagrindinį dėmesį visada reikia skirti kristalų tipui ir šlapimo pH. Pvz., kartais šlapimo „rūgštinimas“ naudingas ir vitaminas C gali būti naudingas, o kitais atvejais jis gali tik pabloginti situaciją.
Žmonių epidemiologiniai tyrimai nepatvirtino ryšio tarp askorbo rūgšties pertekliaus ir inkstų akmenų susidarymo sveikiems asmenims, nors vienas daugiametis tyrimas pranešė apie dvigubai didesnį inkstų akmenų kiekį vyrams, reguliariai vartojusiems vitaminą C.
Vitamino C dozavimas bei formos
Daugiausia vitamino C turi citrusiniai vaisiai, kiviai, brokoliai, Briuselio kopūstai, žaliosios paprikos ir braškės Dėl ilgo laikymo (sandėliavimo) ar virimo maisto produktuose vitamino C kiekis mažėja. Gyvulinės kilmės maiste šio vitamino nebus daug. 100 gramų žalių vištienos kepenų jo yra 17,9 mg, virtose - 2,7 mg. Karvės piene - 1 mg/ 100 g. Verdant daržovės vitamino C jose sumažėja apie 60 proc., tačiau brokoliai virimo metu šį vitaminą gali išlaikyti ilgiau negu dauguma kitų daržovių.
Šio vitamino rekomendacijos labai skiriasi, nei žmonės, nei šunys nėra išimtis. Žmonėms įvairios organizacijos siūlo skirtingus vitamino C kiekius - nuo 40 mg iki 110 mg per dieną. Leistina didžiausia paros norma suaugusiems žmonėms - 2000 mg dienai. Žmogui per dieną suvartojant 30 – 180 mg vitamino C, jo absorbuojama 70 – 90 proc., o jei dozė padidinama, absorbcija sumažėja iki mažiau kaip 50 proc. Norint kad vitamino C plazmos koncentracija būtų pastovi, jį reikia vartoti kelis kartus dienoje. Po didelės dozės žmonėms (1g) koncentracija padidėja per porą valandų, tačiau į pradinę padėtį grįžta po 6 valandų.
Žmonių mityboje didelės vitamino C dozės skiriamos nuo tų laikų, kai ~60-taisiais L. Pauling savo moksliniame darbe paskelbė, jog dideli jo kiekiai laba naudingi sveikatai. Tačiau šunims ir katėms rekomendacijų nėra – paprastai siūlomos tik terapinės dozės. Idealiais šunims laikomi vaikų vitamino C papildai, kur vieno porcijoje būna 25 - 100 mg.
Reikia turėti omenyje ir tai, kad vidutinis šuo per dieną pasigamina apie 40 mg vit C /1 kilogramui savo kūno svorio. Todėl šuniui padoria palaikomąja doze laikomas vitamino C papildymas tokia pačia doze. Ją galima tiksliai paskaičiuoti pagal gyvūno kūno masę. Atsižvelgiant į kitus iššūkius, kaip varžybos, užteršta aplinka, ligos ir t.t., galima galvoti apie dozės didinimą.
Kai kurie autoriai priklausomai nuo kamuojančių problemų siūlo skirtingas vitamino C dozes, pvz., susiduriant su užteršta aplinka 100 – 500 mg (priklausomai nuo gyvūno dydžio); sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis mažiems šunims 125 - 500 mg, vidutiniams 250 - 1500 mg, dideliems 500 - 1500 mg; Esant artritui ar infekuotoms ausims, mažiems šunims 250 - 500 mg, dideliems 500 - 1000 mg; esant odos alergijoms mažiems šunims 125 mg, vidutiniams ir dideliems iki 750 mg.
Daugeliu atveju šunims duodama askorbo rūgštis, kuri paprastai ir apibūdinama kaip vitaminas C. Tai natūraliai susiformuojanti vitamino C forma, kristalų pavidalo organinė rūgštis, kurios pH 2,5 – 3. Ši forma dažniausiai naudojama žmonėms skirtuose papilduose. Deja, ši vitamino C forma ir prasčiausiai pasisavinama, be to, didesnės jos dozės šunims sukelia viduriavimą. Dėl to paprastai esant poreikiui šunims askorbo rūgšties duoti didesnes dozes, jos padalinamos į kelias mažesnes ir sušeriamos per kelis kartus. Taip pat esant dideliam vitamino C poreikiui (pvz., kai kuriais atvejais šuniui gali prireikti 4000 mg), galima ieškoti optimaliausios dozės konkrečiam atvejui ją didinant iki viduriavimo pasireiškimo, o tada mažinant po 100 mg kol viduriavimas liausis.
Askorbilo palmitatas - aliejuje tirpi vitamino C forma, veikianti sinergistškai su kitais antoksidantais. Ši forma lyginant su askorbo rūgštimi pasisavina 3 kartus geriau, tačiau ir kainuoja daugiau.
Kalcio askorbatas ir natrio askorbatas - švelniausios vitamino C formos, sukeliančios mažiausai šalutinių poveikių, paprastai kokybiškų šunims skirtų papildų gamintojai naudoja šias vitamino C formas. Kalcio askorbatas, kurio pH neutralus, duoda geriausius rezultatus lengvinant artrito simptomus ir, atrodo, yra labai naudingas skiriant jį arkliams. Ester C kalcio askorbatas naudotas daugelio tyrimo su arkliais bei šunimis metu, taip pat pasižymi neutraliu pH ir nesukelia virškinimo trakto sutrikimų.
Natrio askorbatas lengvai prieinamas, jo pH neutralus. Jis lengvai pasisavinamas, nedirgina žarnyno, o jo perteklius lengvai pašalinamas nepažeidžiant inkstų. Natrio askorbatas - geriausias pasirinkimas kainos, biologinio prieinamumo ir veiksmingumo atžvilgiu.
Trumpai:
-
Kitaip negu žmonėms, šunims vitaminas C nėra būtinas
-
Vitaminas C skatina žaizdų gijimą ir kolageno sintezę, yra svarbus imunitetui, teigamai veikia kraujagyslių endotelio funkcijas ir t.t.
-
Vitaminas C – antioksidantas. Fiziniai pratimai skatina oksidacinį stresą, jų metu susidaro laisvieji radikalai, kas itin svarbu ištvermės atletams
-
Kasdien prieš treniruotę sportiniams šunims duodant vitamino C paildų, jo koncentracija kraujyje atsistato, tačiau tokie papildai sulėtina sprinterius
-
Žmonėms ilgalaikis po fizinio aktyvumo duodamų vitamino C papildų poveikis – šiek tiek sumažėjęs raumenų skausmas ir pagerėjusios jų funkcijos
-
Vitamino C tyrimai sporte labai nevienareikšmiški ir dauguma tyrėjų nesugebėjo įrodyti jo naudos. Kandagi jo galutinė nauda sportuojantiems šunims dar nežinoma, paprastai jis nerekomenduojamas, ypač sprinteriams
-
Vitaminas C – saugus, tačiau dideli jo (ypač askorbo rūgšties) kiekiai sukelia viduravimą. Dėl įtakos šlapimo trakto sutrikimams iki galo nesutariama
-
Greičiausiai optimalu, kad šuo kasdien papildomai gautų 40 mg vit C /1 kg savo kūno svorio
-
Kalcio askorbatas ir natrio askorbatas – neutralaus pH, lengvai pasisavinamos, virškinimo trakto nedirginančios vitamino C formos
