Vidrūšinė šunų agresija namuose

Vidrūšinė šunų agresija namuose gali ne tik varginti savininkus ar trikdyti kasdienį gyvenimą, tačiau ir tapti potencialiai pavojinga tiek šeimininkui, tiek augintiniams. Paprastai prie šių problemų pripratę veislių, kurių atstovams dažna tokio tipo agresija (dažniausiai tai būna pitbulterjerai) savininkai – daugeliu atveju jie prie to prisitaiko ir imasi atitinkamų saugumo priemonių, pvz., išeidami iš namų šunis uždaro atskirai. Tačiau išties toks elgesys paplitęs tarp įvairių šunų ir kelia tikrai daug problemų.  

Paprastai namuose vidrūšinė šunų agresija siejama su poromis ar didesnėmis šunų grupėmis, kuriose lemiančiu veiksniu peštynėms (trigeriu) tampa išteklių saugojimas. Dažniausiai kovojančioje šunų poroje dalyvauja bent vena patelė, agresorius būna įsigytas po senbuvio ir jaunesnis. Dažnai agresyvūs šunys būna grynaveisliai, tačiau rodantys veislei nebūdingą elgesį.

Pati pasirinktų veiksmų statistika gan liūdna. Ketvirtadaliu atvejų „dalyvius“ tenka laikyti atkirtus vieną nuo kito. Retais atvejais vienas iš dalyvių sulaukia numarinimo ar apgyvendinamas kituose namuose. Beveik 62 proc. šunų tenka atskirti atsirandant atitinkamiems peštynes iššaukiantiems veiksniams, o beveik 6 proc. keturkojų drauge būna laikomi su antsnukiais.

Rizikos veiksniai, reikšmingai susiję su blogais rezultatais (numarinimas, nuolatinis šunų atskyrimas):

  • tos pačios lyties šunys;
  • pakankamai rimtas kandimas (praduriantis kito šuns odą);
  • agresorius 2 ar daugiau metų jaunesnis;
  • agresorius į namus pateko vėliau negu tas, kuris gauna į kailį;
  • agresorius sunkesnis/didesnis;
  • agresiją sukelia žvilgsnis, net be kitų veiksnių;
  • šeimininkas auklėjime naudoja teigiamas bausmes ir neigiamą skatinimą.

Sprendimo reikia ieškoti vos tik atsiradus problemai. Jei įmanoma, pašalinti agresiją sukeliančius aplinkos veiksnius. Šunys turi būti atskirti, ypač kai peštynes sukelia vien akių kontaktas, taip pat kai juos veikia trigeriai, kai jie neprižiūrimi (pvz., būna vieni namuose). Gali tekti į pagalbą pasitelkti antsnukius, tačiau šunys turi būti paruošti jų dėvėjimui. Kartais naudojami vaistai - jie skiriami daugiau kaip 80 proc. agresorių ir beveik 33 proc. šunų, kuriuos puola.