Ekscentriškas antropologas Groveris Krantzas (1931-2002) paskyrė savo kūną mokslui su sąlyga, kad šioje avantiūroje sudalyvaus ir jo mylimas vilkogaudis Clyde - vyras norėjo, kad jų ryšys būtų prisimintas, o skeletai padėtų mokslui. Tikrai esate juos matę – Clyde pašokęs džiaugsmingai sveikinasi su šeimininku. Tai būtų visiškai įprastas vaizdelis, jei ne viena smulkmena – glebėsčiuojasi skeletai. O va kultinės archeologės Mary Leakey, praktiškai padėjusios pamatus dabartiniams artefaktų žymėjimo metodams, dalmatinai sekdavo ją į atokiausias vietas Tanzanijoje, kur įspėdavo komandą apie laukinius plėšrūnus.
Tačiau šunys - ne tik ištikimi mokslininkų draugai, jie dalyvavo moksliniuose atradimuose ir įdiegiant naujoves. Žinoma, šių gyvūnų įtraukimas į kai kurias mokslo formas vis dar yra etinis iššūkis, nes tai - protingos, emocionalios būtybės. Deja, dėl savo gan artimos mums fiziologijos (na, bent artimesnės negu kai kurių kitų gyvūnų kaip žiurkės) jie vis dar naudojami daugybėje tyrimų. Šiandien moksle dirbantys šunys ne tik kankinami eksperimentais - jie aptinka invazines ar itin retas rūšis, padeda išsaugoti laukinę gamtą ir netgi gali užuosti ankstyvus COVID-19 požymius. Kadangi mūsų keturkojų draugų pareigų skaičius moksle ir toliau auga, verta pažvelgti į jų indėlį į šią sritį.
Robot
1940 metrų rugsėjo 12 dieną 18-mečio Marcelio Ravidato šuo Robot įkrito į skylę žemėje. Jaunuoliui gyvūno ištraukti nepavyko, tad pagalbon jis pasikvietė tris draugus. Gelbėdami šunį, jie drąsiai įlindo urvan 15 metrų ilgio šachta. Viduje vaikinai rado ne tik keturkojį, bet ir gyvūnų vaizdais padengtas sienas. Taip atrasti bene garsiausi pasaulyje priešistorinio meno pavyzdžiai – Lasko urvai. Jei ne baltos spalvos padūkęs mišrūnas, sumanęs pričiupti lapę, apie šiuos kūrinius galėjome sužinoti gerokai vėliau.
Laika
Kai Maskvos gatvėmis laksčiusi benamė Laika buvo išgelbėta, ji greičiausiai nujautė, kad viskas nesibaigs gerai. Nors pirmieji šunys – kosmonautai yra Dezikas ir Cyganas (turbūt apie juos tiek daug neteko girdėti), Laika tapo Jurijaus Gagarino – pirmojo žmogaus kosmose – pirmtake. Taip pat Laika – pirmasis orbita skriejęs gyvūnas. Įsodinę kosmonautę į Sputnik 2, astrofizikai žinojo kaip prietaisą nusiųsti į žemės orbitą, bet nemokėjo jo pargabenti atgal. Orbita Laika skriejo kiek ilgiau negu pusantros valandos, kol žuvo nuo perkaitimo. Ši priežastis paskelbta tik 2002 m. – iki tada teigta, kad ji žuvo šeštą dieną pasibaigus deguoniui arba kad buvo nužudyta iki deguoniui pasibaigiant.
Strelka ir Belka
1960 metų rugpjūtį Sovietų Sąjunga į kosmosą paleido kapsulę Sputnik 5. Drauge su pelėmis, žiurkėmis ir triušiu skrido du šunys - Strelka ir Belka. Pirmą kartą iš skrydžio Žemės orbitoje keliautojai grįžo gyvi. Nepraėjus nė metams po sėkmingos Strelkos ir Belkos kelionės, sovietai į kosmosą išsiuntė J. Gagariną. Beje, minėta šunelių pora toliau gyveno visavertį šunišką gyvenimą ir netgi susilaukė palikuonių. 1961 m. Nikita Chruščiovas vieną iš tų mažylių – mielą ir pūkuotą Pušinką - padovanojo prezidentui Johnui F. Kennedy. Įdomu tai, kad kažkur JAV tikrai bėgioja krūva Belkos ir Strelkos palikuonių, kadangi Pušinka taip pat turėjo šuniukų. Pora mažylių atiduoti paprastiems mirtingiesiems, kurie tikrai nebūtų praleidę progos paplatinti „kosminių šunyčių“.
Marjorie
Iki 1920-ųjų vidurio diabeto diagnozė buvo mirties nuosprendis. Tačiau 1921 m. Kanados mokslininkas Frederickas Bantingas ir medicinos studentas Charlesas Bestas atrado insuliną, išgelbėjusį milijonus gyvybių. Atradimas nebūtų įmanomas be kelių šunų. Pati istorija gan liūdna, nes šunims mokslo vardan būdavo pašalinamos kasos, taip sukuriant klinikinį diabetą. Po operacijos gyvūnus gydydavo kasos ekstraktais „Banting and Best“. Dauguma šunų nugaišo gan greit. Marjorie buvo sėkmingiausia pacientė; gaudama kasdienes injekcijas ji išgyveno daugiau nei du mėnesius. Tai ir buvo ilgai lauktas proveržis diabeto gydyme.
Togo ir Balto
1925 m. difterija – oru plintanti kvėpavimo takų liga, itin paveikianti vaikus – pradėjo siautėti atokiame Aliaskos kalnakasių miestelyje Nome. Kadangi tuo metu vakcinos nebuvo, ligai gydyti naudotas „antitoksinų“ serumas. Tačiau gauti jį buvo tikras iššūkis – atsargos toli, o oras pasitaikė tikrai nekoks. Brangų krovinį gabeno etapais, keičiant šunis. Togo vedamas kinkinys įveikė didžiausią atstumą, o Balto serumą gabeno paskutinę atkarpą. Būtent šioms ekstremalioms lenktynėms tarp gyvenimo ir mirties paminėti dabar kasmet rengiamos 1800 km ilgio Iditarod varžybos.
Trouve
Nedaug žmonių istorijoje turėjo didesnę įtaką šiuolaikinei komunikacijai nei Aleksandras Grahamas Bellas. Viename jo pirmųjų eksperimentų, atliktų metai iki žmogaus balso perdavimo telefonu, jis mokė savo šunį kalbėti. Taip jau atsitiko, kad Škotijoje užaugęs jaunasis Bellas ypatingai domėjosi kurtumu ir fizinėmis kalbos savybėmis. Jo tėvas paskatino sūnų sukurti „kalbėjimo mašiną“. Bellas manipuliuodavo savo šuns lojimu, kad tas skambėtų kaip žmogaus balsas.
Kadangi kalbai sukurti reikalingas ne greitas lojimas, o nuolat sklindantis garsas, pirmoji Bello užduotis buvo išmokyti savo terjerą Trouve pradėti ir baigti urzgimą pagal komandą, o tai jis padarė apdovanodamas gyvūną skanėstais. Sekančiame etape šuo išmoko sėdėti ir urgzti, kol šeimininkas liečia jo snukį ir manipuliuoja burna, taip išgaudamas norimus garsus. Laikui bėgant ir po daugybės skanėstų Trouve išmoko pasakyti „mama“ taip pat, kaip žmogus. Vėliau terjero žodynas papildytas naujais skiemenimis.
Nors Bellas sakė, kad šuo labai pamėgo jo artikuliacijos pamokas, jam niekada nepavyko priversti Trouve prabilti savarankiškai. Tai nesutrukdė sklisti gandams, kad jauno išradėjo šuo tapo įgudusiu oratoriumi. Dejas, be pagalbos Trouve nemokėjo nieko – tik urgzti.
Vėliau Bellas atidarė kurčiųjų mokyklą ir mokė kurčiuosius kalbos, o sužavėti jų tėvai finansiškai rėmė kitus išradėjo projektus. Tai atvėrė kelią telefono atsiradimui.
Chaser
Tyrinėdami žmogaus smegenų evoliuciją, daugelis norinčių suprasti mūsų kilmę žvelgia į unikalų mūsų gebėjimą naudoti sudėtingą kalbos sistemą. Tačiau tyrinėdami šunis suprantame, kad jie taip pat gali turėti tam tikrų ypatingų gebėjimų. 15 metų nugyvenusi borderkolė Chaser per savo gyvenimą puikiai išmoko atpažinti 1022 tikrinius daiktavardžius. Chaser suprasdavo atskirus daiktavardžių pavadinimus nepriklausomai nuo į juos nukreipto elgesio ir komandų, išmoko kategorijas žyminčius žodžius, o labiausiai žavėjo jos gebėjimas mokintis naujų žodžių vertinant objekto naujumą tarp jau pažįstamų. Jos kognityviniai gebėjimai – informacijos saugojimas atmintyje ir darbinė atmintis – pakeitė supratimą apie tai, kaip šuo suvokia žodinius ryšius.
