Šunų impulsų kontrolės agresija

Šunų elgesio problemos dažniausiai susijusios su nerimu. Tarp įprastų nerimo sutrikimų savo vietą po saule rado ir siejami su agresija. Impulsų kontrolės agresija kiek įdomesnis atvejis, kadangi ji sunkiai suprantama, įvairiai interpretuojama, o anksčiau dalis jos išraiškų laikyta dominavimo agresija.

Impulsyvumas – polinkis veikti iš karto, nesvarstant, negalvojant. Žmonių pasaulyje impulsyvumas dažniausiai siejamas su tokiais sutrikimais kaip impulsyvi agresija, piromanija, patologinis lošimas. Veterinarijoje impulsyvumas paprastai susijęs su agresyviu elgesiu ir gali būti apibrėžtas kaip įspėjimo signalų sumažėjimas arba nebuvimas prieš puolimą. Klinikiniu požiūriu impulsyvumo pasireiškimas labai sudėtingas dėl to, kad apsunkina tiek diagnozę, tiek gydymą ir yra blogos prognozės elementas.

Esant baimės agresijai, šunys renkasi atstumo didinimo taktiką. Visas jų elgesys ir kūno kalba sutelkti į tai, kad pavojų keliąs objektas nutoltų. Tokių šunų kūno kalba klykia apie baimę ir patiriamą nepatogumą. Esant galimybei jie visada bandys atsitraukti, o agresija pasireikš tada, kai nebus kito pasirinkimo. Kai kuriais atvejais gąsdinantis objektas gali būti vejamas jam krimstelint iš nugaros. Šunys su impulsų kontrolės agresija nesitraukia iš socialinės situacijos. Jie ieško ir artinasi, mažina atstumą tarp savęs ir žmogaus. Bėda, kad pati situacija, užuot suteikusi daugiau informacijos ir nuraminusi, tik padidina nerimą. Dėl to impulsų kontrolės agresija yra apibūdinama kaip nenormali, netinkama, nepriklausanti nuo konteksto, pasireiškianti esant bet kokioms aplinkybėms, susijusioms su pasyvia ar aktyvia elgesio kontrole, šuns prieiga prie elgesio. Impulsų kontrolės agresiją turintys šunys sąveiką pradeda patys net tada, kai žmogus dėmesio jiems neskyrė. Ji dažnai pasižymi sprogimu, apima situacijai neproporcingus, pasikartojančius, staigius, impulsyvius agresyvaus elgesio epizodus. Po pasyvios/aktyvios elgesio korekcijos ar pertraukimo šuns reakcija paprastai suintensyvėja.

Impulsyvios šunų agresijos tipai

Identifikuojant bėdą galima pradėti klaidžioti, kadangi visos agresijos gali pasirodyti „impulsyvios“. Daugumos agresijų pagrindas - išorinis „konfliktas“, o vidinis „konfliktas“ kyla iš nerimo ir netikrumo. Yra bent dvi plačios šios būklės formos: tikrai impulsyvi ir tokia, kuri gali tapti iš pažiūros impulsyvia kada šuns bandymai įveikti savo nerimą kontroliuojant žmonių veiksmus griūva.

Tikrai impulsyvi“ agresija, kada šunys visada nerimauja ir visada yra netikri dėl situacijos. Prie jų susijaudinimo gali prisidėti kiti dirgikliai. Jų reakcija gali priklausyti nuo bendros reakcijos į visus tuo metu esančius dirgiklius, o ne nuo konkretaus elgesio, į kurį reagavo. Čia atsiranda tam tikras vidinis padidėjusio susijaudinimo ir reaktyvumo veiksnys, galintis nepriklausyti nuo socialinės aplinkos. Šios grupės šunys atrodo labiau nenuspėjami nei priklausantys antrajai (nors juos provokuoja tie patys dirgikliai), nes kartais jie geriau valdo savo impulsyvumą. Jie elgiasi taip, lyg visada bandytų kontroliuoti savo reaktyvumą ir ieško būdų, kaip nereaguoti. Kai jie nebegali to padaryti, matome impulsyvius, agresyvius sprogimus.

Iš pažiūros impulsyvi“ agresija pastebima, kai šuns bandymai įveikti nerimą kontroliuojant žmonių veiksmus žlunga. Šiuo atveju šunys bando deformuoti socialinę aplinką ir taip gauti informacijos apie rizikas. Šiai grupei priklausantys šunys dažniau puola „stiprius“ žmones, kadangi tokiu atveju drausminimas įtikina gyvūną, kad asmuo tikrai kelia grėsmę.

Kartais tyrėjai minėdavo dar vieną grupę, vadinamą įniršio sindromu, nors dabar dėl jo yra įvairių pasvarstymų. Elgesys, susijęs su įniršio sindromu, apima agresijos protrūkius, kurie yra intensyvūs ir kartais nenuspėjami. Šie epizodai, lyginant su juos sukėlusia situacija, atrodo pernelyg dramatiški. Paprastai paveikti šunys sustingsta, žiūri į akis, pradeda kandžiotis. Tokia agresija labai kontrastuoja su šiaip maloniu šuns elgesiu. Atrodo, kad po agresijos epizodų šunys visiškai nesuvokia, kas ką tik įvyko.

Anksčiau ne vienas girdėjo apie daugiausia kokerspanieliams ir springerspanieliams būdingą idiopatinę agresiją. Šviežesnėje mokslinėje literatūroje šis klausimas nebėra aktyviai gvildenamas ir dažniausiai minimas greta kompulsijų ir kitų elgesio problemų. Vieno tyrimo duomenimis, „įniršio“ sindromas nėra atskiras ar patologinis reiškinys, o labiau siejasi su socialiniais santykiais (tada – su dominavimu, dabar - su impulsų agresija). Vėlesni tyrimai parodė, kad problema gali būti gilesnė –  daliai šunų, kenčiančių nuo įniršio sindromo, pastebėtas į epilepsiją panašus aktyvumas smegenų smilkininėje srityje. Be to, šunys gerai reagavo į gydymą vaistais nuo epilepsijos.  Taip pat kelta padidėjusios dopamino ekspresijos teorija.

Turbūt jau atkreipėt dėmesį, kad „impulsų kontrolės agresija“ labai siejama su „dominavimo agresija“. „Dominavimo“ sąvoka, taikoma naminiams šunims, yra klaidinga ir skatina naudoti tiek gyvūnams, tiek žmonėms pavojingus auklėjimo bei korekcijų metodus. Problemą diagnozuoti sunku dar ir todėl, kad dauguma savininkų, o neretai ir treneriai, bet kokią agresiją nurašo kaip dominavimą. Prieš kelis dešimtmečius mokslininkai tyrinėjimams naudojo narvuose laikomus giminiškai nesusijusius gyvūnus, kurių desperatiškai bandymai iškovoti vietą po saulę ir tapo dominavimo teorijos pagrindu. Dabar jau žinome, kad 70–80 % visų šunų žemėje gyvena be žmogaus įsikišimo, todėl tirdami tokius laisvai lakstančius gyvūnus galėjome susidaryti tikslesnį jų natūralaus elgesio vaizdą. Deja, senieji darbai paliko pernelyg stiprią įtaką mūsų galvose.

Impulsų problemų nereikia painioti ir su konfliktine agresija. Šunys, kuriems būdinga konfliktinė agresija, linkę į šiek tiek dviprasmiškas kūno laikysenas (pvz., uodega pabrukta, bet gyvūnas slenka į priekį) ir prieš kandimą pateikia įspėjamuosius ženklus (pvz., urzgia). Agresijos epizodai tokiais atvejais dažniausiai susiję su nuspėjamais veiksniais, susijusiais su ištekliais, įsiveržimu į šuns asmeninę erdvę ar kokia nors priežiūra. Tokie šunys dažnai sužino, kad agresija yra veiksminga priemonė, padedanti nutraukti nepatogias sąveikas. Šie šunys nėra dominuojantys, tiesiog taip jie reaguoja į konfrontacijas ar diskomfortą.

Impulsyvios šunų agresijos priežastys

Impulsų kontrolės agresijos priežasčių nemažai. Paprastai manoma, kad čia susipina daug reikalų – genai, lytis, endokrininiai, neurologiniai ir aplinkos veiksniai. Per daug susitelkus į elgesį, dažnai nepastebimos neurotransmiterių problemos. Žinome, kad dopaminas, noradrenalinas, augimo hormonas susiję su agresyviu elgesiu, tačiau ši sritis ne taip gerai ištyrinėta kaip serotonino reikalai. Naudinga įvertinti gali būti ir oksitociną ar kortizolį. Be to, kaip prisidedantis veiksnys minima hipotireozė.

Tikėtina, kad impulsyvūs ir kompulsyvūs elgesio aspektai turi tam tikrą neurologinį komponentą. Tai gali būti susiję su slopinančių neurotransmiterių, pvz., serotonino ir GABA (gama aminosviesto rūgšties) ir sužadinimo neurotransmiterių (norepinefrino, glutamato ir dopamino) disfunkcija. Taip pat yra įrodymų, kad galima limbinės ir prefrontalinės žievės (sritys, sąveikaujančios reguliuojant sudėtingas kognityvines funkcijas, emocijas ir elgesį) disfunkcija. Blogai „pakritus kortai“, pvz., esant per mažam serotonino aktyvumui ir per dideliam limbinės sistemos aktyvavimui, turėsime probleminį šunį. Šiaip serotoninas labai svarbus neurocheminėje agresijos kontrolėje, ypač esant impulsyvumo komponentui. Tyrimai, atlikti su žmonėmis ir gyvūnais, aptiko ryšį tarp žemo serotonino kiekio ir impulsyvumo padidėjimo. Tiriant šunis atskleistas žemas 5-HIAA (serotonino metabolito) kiekis „dominuojančių agresyvių“ šunų organizmuose, ypač tų, kurie kanda be įspėjimo.

Kai kuriuose regionuose santykinis impulsų valdymo agresijos paplitimas sumažėjo, nes bent viena jos forma turi aiškiai paveldimą komponentą. Neveisiant šunų, priklausančių paveiktoms linijoms, tarp kai kurių šeimų ar net veislių problema tapo retesnė. Taip pat ji dažnesnė kai kuriose darbinių šunų linijose, ypač tais atvejais, kai gyvūnai poruojami vien dėl pelno.

Impulsyvios šunų agresijos pasireiškimas

Vienas sunkiausių agresijos vertinimo aspektų - nustatyti priežastį. Agresija - tik simptomas, o ne problema. Greičiausiai dabar jau aišku, kodėl esant impulsų agresijos problemai „senoji mokykla“ nepadeda. Bėda ir ta, kad kuo intensyviau reikalaujama „absoliutaus“ šuns paklusnumo, tuo labiau jis gali darytis kompulsyvesnis/impulsyvesnis, nors ir paklus komandoms. Kartais impulsų kontrolės agresija klaidingai laikoma reaktyvumu.

Iš esmės, jei agresija neproporcinga, neatitinkanti konteksto ir „nenormali“, greičiausiai ji susijusi su impulsų kontrole. Šunys, kuriems būdinga impulsų agresija, linkę artintis prie rūpestį keliančio objekto. Patys jų veiksmai neproporcingi situacijai. Iš pažiūros atrodo, kad gyvūnas elgiasi nenuspėjamai ir jo elgesys nesusijęs su dabartiniu kontekstu, atsiranda „iš niekur“. Taip jau yra, kad su impulsais susijusi agresija yra paradoksas. Užuot sužinoję daugiau informacijos iš konteksto ir aplinkos, kas turėtų padėti išlikti ramiems, šunys elgiasi taip, kad jų nerimas padidėtų.

Kai kurie tyrėjai išskiria malonumo elementą. Tada atitinkamo elgesio tikslas gali būti susijaudinimo didinimas. Dažnai čia veikia kompulsinis komponentas, o organizmas stengiasi sumažinti vidaus ir išorės konfliktą, t.y., nors gyvūnas lyg ir bando numalšinti nerimą, impulsą nukreipia noras patirti susijaudinimo keliamą malonumą. Tokio elgesio neįmanoma nuslopinti ar atidėti. Jeigu jis kartojasi, impulsai tampa kompulsyvūs, įprotis stiprėja. Tačiau dažniausiai agresijos demonstravimo aplinkybė traumuojanti: šunys supranta, kad atsitiko kažkas nemalonaus, bet negali to išvengti. Atminkite, kad nėra taip, kad jie specialiai nepaklustų ar nebūtų nuolankūs - jie taip elgiasi, nes yra nenormalūs ir jiems reikia pagalbos.

Atrodo, kad šunys, kuriems būdinga impulsų agresija, kovoja su savininkais siekdami kontroliuoti visus aplinkos aspektus. Taip yra ne todėl, kad jie „dominuoja“. Tiesiog informaciją apie aplinką jie gauna iš tokio pobūdžio sąveikų. Atrodo, kad šie gyvūnai negali perimti užuominų apie aplinką tiesiog stebėdami. Jie nesugeba atsiriboti nuo jiems rūpimų dalykų. Šie šunys kovoja ir provokuoja, nes tik taip gali gauti informacijos apie socialinę aplinką ir sąveiką. Jie pasitelkia agresyvius veiksmus (tokius kaip griebimas, urzgimas, kandimas), kad gautų informacijos iš socialinio konteksto pokyčių. Dauguma nukentėjusių žmonių nepadarė nieko, kas galėtų sukelti tokį elgesį – jie nesielgė piktavališkai, sąmoningai neprovokavo ir dažniausiai net nežinojo, kad jų elgesys gali provokuoti. Dėl to labai svarbu suprasti elgesio modelius, įspėjančius, kad šuns elgesys bus mažiau nenuspėjamas.

Visi gyvūnai turi įgimtą polinkį į ribotą elgesio strategijų rinkinį (primityvesnius atsakus moduliuoja tam tikros smegenų žievės sritys). Turime perprasti šiuos mechanizmus ir limbinę sistemą, kad galėtume suprasti, kaip vyksta agresijos moduliavimas. Probleminio elgesio modeliai, kuriuos naudoja šie šunys, iš tikrųjų yra taisyklių struktūra, pasitelkta siekianti tvarkytis su savo pasauliu. Paprastai šunų naudojamas taisyklių struktūras atpažįstame pagal elgesio modelius (pvz.,  paimat automobilio raktelius - šuo jau tupi prie durų). Šunų, turinčių elgesio problemų, taisyklių struktūros būna patologinės. Dėl šios priežasties taisyklių struktūra gali pakenkti (pvz., šuo žaloja save dėl obsesinio-kompulsinio sutrikimo arba bandydamas pabėgti nuo audros). Patologinės taisyklių struktūros nepalengvina šuns gyvenimo, kadangi jos yra klaidingos. Šuo bando naudoti kažkokį bendravimo taisyklių rinkinį, tačiau jo taisyklės nepadeda įveikti nerimo ar geriau suprasti situaciją. Dauguma gerų taisyklių įprastose situacijose viską paaiškina ir padeda  būti mažiau reaktyviems, tačiau patologinės „taisyklės“ kuria neaiškią situaciją ir skatina reaktyvumą.

Impulsyvių šunų kūno padėtis ir įspėjamieji signalai gali būti neteisingai atpažinti. Iš šios perspektyvos impulsyvumo išraiška gali būti laikoma nenormalia. Tiesą sakant, žmonių medicinoje impulsyvumas atskiria patologinę agresiją nuo normalios. Vienas iš blogos prognozės elementų yra savininko negalėjimas numatyti, kada šuo ketina kąsti. Pasitaiko ir taip, kad šuo iš tiesų nėra impulsyvus, tik šeimininkui trūksta žinių. Pvz., savininkai praleidžia subtilius signalus prieš kandimą. Tai galima pavadinti klaidingu impulsyvumu.

Atsiradus impulsyvumui, diagnozė turi remtis kontekstu, kuriame pasireiškė agresija. Tačiau kartais šuo gali veikti impulsyviai, o kartais ne. Beje, dažniausiai tokie gyvūnai gerai sutaria su kitais šunimis. Šuns reaktyvumo modelis gali priklausyti nuo jo santykių su atskirais žmonėmis ir jo reaktyvumo slenksčio tuo metu. Šie šunys labai skiriasi nuo veržlių ar užsispyrusių keturkojų. Įžūlūs ir ryžtingi šunys paprastai pasitiki savimi ir puikiai skaito kontekstines žinutes. Normalus ir pasitikintis savimi šuo gali užstoti jums kelią tarpduryje, nes norės dėmesio arba kažkur eiti drauge. Jei neskirsite jam dėmesio ar nepasiimsite kartu, jis nusivils, bet tai priims. Šuo su impulsų kontrolės agresija stovės prie durų dėl to, kad nerimauja ir supranta, kad jos gali signalizuoti apie socialinio konteksto ar sąveikų pokyčius. Kai jis nėra tikras, ar pokyčiai jį paveiks, bando gauti informaciją provokuodamas situaciją –  blokuodamas ar griebdamas. Dažnai klaidingai supratus gautą atsakymą patologija vystosi toliau. Nuo impulsyvios agresijos kenčiantys šunys veikia provokuodami arba deformuodami socialinę aplinką. Jie juda pirmyn įvykis po įvykio. Mums atrodo, kad tai neturi prasmės - tačiau jei gyvūno atsakymas būtų prasmingas, jis būtų normalus ir neturėtų elgesio problemų.

Dėmesio siekiantis normalus šuo, priėjęs prie žmogaus ir uždėjęs ant jo leteną, nekels jokios grėsmės, nors ir  norės kontakto ar elgsis įkyriai, jo kūno kalba bus nuolanki ar žaisminga, o svarbiausia – jis nebus pavojingas ir dažniausiai veiksmus nutrauks po žodinio paliepimo ar nustūmus. Palietus taip besielgiantį šunį su sutrikimu, jis gali tapti agresyvus, „atsikalbinėti“.

Ne visi namų gyventojai nukentės vienodai. Kai šuo aiškiai supranta tvirtesnio žmogaus akivaizdžiau išreikštas socialinio bendravimo taisykles, švelnesniam asmeniui kyla didesnė rizika nukentėti. Neapibrėžtai bendraujantys žmonės tik pablogina situacijos nesupratimą. Tačiau būna ir kitaip – šuo gali suprasti, kad lankstus žmogus nekels grėsmės ir iššūkį mes stipresniajam, bijodamas jo keliamo pavojaus. Kai kurie šių šunų puola vaikus, nes jie yra tame pačiame akių lygyje kaip ir šuo, ir jų „žiūrėjimas“ vertinamas kaip grėsmė.

Impulsų kontrolės agresija beveik visada išsivysto esant socialinei brandai ( dažniausiai sulaukus 18 - 24 mėn. amžiaus). Štai kodėl visiškai normalus šuniukas, sulaukęs maždaug 2 metų amžiaus, netikėtai pasikeičia. Dauguma kenčiančių nuo šios patologinės agresijos formos yra patinai. Lytiniai hormonai čia „žaidžia“ nedaug, tik gali turėti įtakos agresijos formai, o testosteronas agresiją sustiprinti, padaryti šunį reaktyvesniu, tačiau pats iš savęs agresijos nesukels. Patelės taip pat gali būti paveiktos, jų amžius jaunesnis (8 mėnesių ar mažiau). Tai, kad ši būklė dažniausiai pasireiškia esant socialinei brandai, yra užuomina, kad problemos nesukėlė šeimininkas.

Impulsyvios agresijos kontroliavimas

Šio sutrikimo gydymas dažnai sunkus, jį sunku standartizuoti, tad dauguma jį turinčių šunų, ypač didesnių, būna numarinami. Intervencijos galimos simptomų arba elgesio lygmeniu. Jomis siekiama sumažinti impulsyvumą ir kompulsyvumą. Psichologinių, neurologinių ir aplinkos veiksnių santykio supratimas padeda parinkti tinkamą terapiją ir protokolus. Pats progresas nėra greitas, tačiau yra sprendimų, kurie gali pakeisti šeimininko santykius su šunimi. Paprastai tinkamai tvarkantis daugumos šunų situacija pagerėja tiek, kad mažai kas supras esant problemą.

Gydant tokias elgesio problemas paprastai elgesio modifikavimo metodai derinami su psichotropinių vaistų vartojimu. Atminkite, kad vaistus reikia vartoti kartu su elgesio keitimu, o ne vietoj jo. Didžiausias vaistų nuo nerimo pranašumas tas, kad jie padidina naujų elgesių įgijimo greitį.

Biocheminis impulsyvumo supratimas padeda nustatyti vaistų poreikį. Dažniausiai rekomenduojami preparatai, reguliuojantys serotonino apykaitą, tiksliau – selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI). Fluoksetinas (1 mg/kg kas 24 val.) – bene populiariausias. SSRI stabilizuoja serotonino kiekį, todėl sumažėja impulsyvumas. Tačiau jų poveikis nepasireiškia iškart ir gali tekti palaukti kelias savaites.

Negalima pamiršti, kad serotoninas veikia su kitais neurotransmiteriais, pvz., dopaminu. Kiti preparatai, žmonių medicinoje naudojami impulsyviam elgesiui kontroliuoti, yra antipsichoziniai vaistai, ličio preparatai ir prieštraukuliniai vaistai. Dauguma veterinarijos gydytojų šiuos vaistus skiria tik sunkiems agresijos atvejams gydyti, daugiausia dėl galimo jų šalutinio poveikio.

Kai kuriems probleminiams gyvūnams bandymas nustatyti taisyklių struktūras iššaukia kitas problemas. Taip yra todėl, kad šuo bando laikytis taisyklių, bet jo nerimas auga dėl situacijos nesupratimo. Tad gyvūną tenka mokyti kas bus toliau. Elgesio modifikavimo protokolai gali būti labai skirtingi, pvz., kaip gydymo protokolo dalis savininkams nurodoma vengti situacijų, sukeliančių agresiją. Be to, esant impulsyvumui reikia elgtis itin atsargiai.

Šunys su impulsų agresija nori kontroliuoti visus aplinkos aspektus. Tą poreikį galima pašalinti suteikiant informaciją apie tai, kas bus ir koks atsakas čia reikalingas. Šiems šunims nepatinka bet kokia pasyvi ar aktyvi, socialinė ar fizinė kontrolė, pvz., stūmimas nuo sofos, spoksojimas, tempimas pavadžiu. Šie šunys nėra normalūs, jie neteisingai interpretuoja „normalius“ signalus. Dėl to fiziškai baudžiant nuo šios agresijos rūšies kenčiantį šunį (nors tai lyg ir atrodytų logiška), poveikis nebus toks, kokio tikėtasi. Prieš sąveiką šuo nebuvo tikras, ar žmogus nekelia grėsmės; dabar, kai jis buvo fiziškai nubaustas ar išgąsdintas, įsitikino, kad žmogaus keliama grėsmė tikra. Tikėtina reakcija – dar stipresnė agresija.

Saugiausia strategija bendraujant su bet kokiu agresyviu šunimi yra skirti jam dėmesio tik tada, kai jis nusileidžia ir elgiasi kaip pageidaujama. Ši paprasta taisyklė iš esmės apibendrina kiekvieną situaciją. Šuo išmoksta ieškoti užuominų apie jo elgesio tinkamumą, sužino, kad esate patikimas, ir gali mažiau jaudintis socialinėse sąveikose. Laikui bėgant šie šunys pradeda gyventi laimingą, saugų ir interaktyvų gyvenimą. Taip pat nenuspėjamą elgesį galima mažinti ir kitais būdais, pvz., kartais „sueina“ mokymas nosimi paleisti daiktus ar žmones vietoj kandimo ar lojimo.

Pirmoji taisyklė gydant agresyvius šunis – imtis visų atsargumo priemonių, taip užtikrinant žmonių saugumą. Visada vengti aplinkybių, kuriose šuo gali būti išprovokuotas netinkamai reakcijai. Tai reiškia, kad savininkas turi nuolat stebėti augintinį ir išvengti visko, kas gali jį provokuoti. Pavyzdžiui, jei šuo urzgia, kai į jį žiūrima, mokymo proceso metu tiesiog į jį nežiūrėti. Šioje situacijoje šuo su impulsų agresija neturi pasirinkimo, jis turės atsakyti į iššūkį, nes jaučia nerimą. Atsitraukimu parodysit, kad nekeliat grėsmės. Jūs nepasiduodat šuniui – tik išvengiat painiavos. Vykdant elgesio modifikavimo protokolus, pamažu šuo mokomas, kad jei jis nusileis ir klausys nurodymų, sulauks dėmesio ir informacijos, padedančių jam pakeisti savo reaktyvias taisykles į ramesnes.

Sprendžiant šias problemas, dažnai pasitelkiama taikomoji elgesio analizė (Applied behavior analysis – ABA).  Tai pagrindinė modernios psichologinės praktikos sudedamoji dalis sprendžiant elgesio sutrikimus. Skirtingai nuo įprastų intervencijos formų, ABA programose taikomi griežti stebėjimais ir bandymais pagrįsti moksliniai metodai. ABA tiria, kaip organizmo elgesys funkciškai susijęs su jo aplinka. Kol įprastos intervencijos apsiriboja elgesio lygiu ir yra skirtos tik paties elgesio mažinimui, ABA atsižvelgia į šuns emocinę būseną, padeda suprasti, kaip gyvūno neuro- ir hormoninė sistemos veikia jo santykius.

ABA principas toks, kad analitikai elgesio modifikavimo procesą pradeda problemą išskaidydami į paprastus komponentus. Jie tai pasiekia nustatydami aplinkos ar socialinius nepageidaujamo elgesio veiksnius, taip pat individualius įpročius bei veiklą, prisidedančią prie neigiamos reakcijos. ABA praktikai pirmiausia turi nustatyti konkrečius tikslus, kad galėtų įvertinti rezultatus ir prireikus keisti metodus. Jie tai pasiekia tiesiogiai stebėdami gyvūną ir konsultuodamiesi su savininku. Žmonių pasaulyje ABA intensyviai naudojama dirbant su autizmo spektro sutrikimus turinčiais vaikais, tad informacijos apie bendrą principų taikymą galima rasti ir lietuvių kalba.

Sudarykite sąrašą situacijų, kuriose šuo reaguoja netinkamai. Tai situacijos, kurių teks vengti. Dabar, kai jos visos žinomos, reikia plano, kaip su jomis susidoroti. Variantai gali skirtis:

  • Netempti šuns už antkaklio, o pakviesti pas save, liepti atsisėsti, o viską atlikus pagirti.
  • Nestumkite ant jūsų lipančio šuns – palaukite, kol jis nuslys, tada paprašykite atsisėsti. Galite prašyti šuns nulipti, jam to nepadarius, atsistokite ir išeikite, arba paprašykite, kad kas nors kitas pakviestų gyvūną.
  • Jeigu šuo šokinėja, nestumkite jo – suglauskit rankas, eikit šalin. Liepkite šuniu atlikti kokią nors komandą, už jos atlikimą pagirkit.
  • Nestumkite šuns nuo sofos ar lovos. Vietoj to atsitraukite ir pakvieskite šunį, išveskite jį iš kambario ir uždarykite duris.
  • Neleiskite šuniui miegoti lovoje, jeigu paprašius jis nenulipa. Kai kuriais atvejais šuo negali miegoti net miegamajame. Tai sumažina ir netyčinės grėsmės galimybę, kai esate mieguistas ir prasčiau gebate numatyti probleminį elgesį.
  • Nežaiskite agresyviai. Mėtykite žaislus, leiskite juos šuniui paimti. Naują žaislą meskit tada, kai grąžinamas senas.
  • Nebandykite paimti žaislo iš šuns snukio – paprašykit jį palikti, už tai pagirkit ir pasiūlykit kitą žaislą.
  • Fiziškai nebauskite šuns. Geriau pabūkite atskirai, kol abu nusiraminsite.
  • Jei reikia, vedžiokite šunį tik su galvos apynasriu („halčiu“) – jie leidžia valdyti gyvūno kūno kryptį, valdymas tampa kiek saugesnis.
  • Žaiskite tik su žaislais, nenaudokite rankų. Nepamirškit, kad šie šunys turi konteksto suvokimo problemų.
  • Daug šunų, kuriems būdinga impulsų kontrolės agresija, taip pat gali turėti su maistu susijusią agresiją. Jei reikia, maitinkite šunį atskiroje patalpoje su uždarytomis durimis.
  • Jei šunį bausite, įtikinsite jį, kad esate grėsmingas ir nepatikimas, ir jis greičiausiai taps agresyvesnis. Jei šuo sužinojo, kad žodis „ne“ yra baudžiamasis, jo nenaudokite. Jūsų tikslas – susijaudinimą mažinti, o ne didinti jį bausmėmis.
  • Įspėkite draugus ir kaimynus, kad jūsų šuo yra potencialiai pavojingas, todėl jie privalo laikytis nurodymų. Tai gali reikšti, kad žmonės negali lįsti ten, kur laikote šunį. Į vakarėlį šuo atvedamas su antkakliu ir tada, kai visi ramūs.
  • Jeigu kažkuris iš elgesio modifikavimo variantų nepadeda, palikite šunį kitame kambaryje. Atsiskyręs nuo šuns pašalinote jo gebėjimą kontroliuoti bet kurią situacijos dalį.

Jeigu pastebite progresą – nesustokite. Toliau dirbti teks visą likusį šuns gyvenimą, nes pertraukos sukels regresiją. Tokiam gyvūnui visada reikės geros, aiškios informacijos. Agresija nebus išgydyta, jis tik bus kontroliuojama. Šunys su impulsų kontrolės agresija nėra normalūs, tačiau gali išmokti elgtis normaliai. Deja, atvejais, kai nepavyksta šuns išmokinti elgtis normaliai, jo kontroliuoti ar užtikrinti aplinkinių saugumo (dėl gyvūno dydžio ar polinkio kandžiotis), gyvūną tenka numarinti – ir šios galimybės negalima atmesti.


Fatal error: Allowed memory size of 268435456 bytes exhausted (tried to allocate 942080 bytes) in /home/aleksann/domains/vetvila.lt/public_html/includes/database/database.inc on line 2139