Senovės žmonėms keliaujant po mūsų planetą, juos visur lydėjo šunys. Sujungti šių migracijų duomenis sunku, kadangi įkalčiai išsibarstę daugybės veislių genuose. Tačiau mokslininkams pavyko surinkti 161 veislės atstovo (1346 šunų) genų sekas. Taip jie suformavo šunų evoliucijos medį. Šis "žemėlapis" - didžiausias ir išsamiausias iš visų kada nors parengtų.
Beveik visos veislės buvo padalintos į 23 grupes, vadintas kladomis. Klados ne tik genetiškai apibrėžtos – jos linkusios „surinkti“ šunis su panašiomis savybėmis. Todėl bokseriai, buldogai, Bordo dogai, Bostono terjerai pateko į vieną kladą, aviganiai, korgiai ir koliai – į kitą, spanieliai, retriveriai, pointeriai – į trečią ir t.t. Kai kurios veislės (belgų terviurenai, belgų aviganiai, Cane corso, bulterjerai, miniatiūriniai bulterjerai, žiurkiniai terjerai ir amerikiečių plikieji terjerai) sudarė dalį dviejų ar trijų veislių kladų. Meksikos beplaukiai ir Peru plikieji šunys pasidalino tarp skirtingų kladų. Įdomu, kad Cane corso iš Italijos visiškai „palaiko“ vieną kladą, kaip ir saliukiai iš JAV, tačiau Cane corso iš JAV artimi Neapolio mastifams, o saliukiai iš Artimųjų Rytų apima kelias grupes, apimančias JAV saliukius ir Afganų kurtus.
Tyrimas parodo, kaip vystėsi seniausios šunų veislės. Pirmiausia žmonės pasirinkdavo tam tikrą tipą, pvz., aviganius ar pointerius. Aptikta įrodymų, kad kai kurios Centrinės ir Pietų Amerikos veislės, kaip Peru plikieji ir Meksikiečių beplaukiai šunys greičiausiai kilo iš "Naujojo pasaulio šunų", kurie per Beringo sąsiaurį atkeliavo su indėnų protėviais. Dar nežinoma, kurie dabartinių plikųjų šunų genai kilę iš Europos, kurie iš "Naujojo pasaulio" atstovų, tačiau tikimasi, kad tai atskleis būsimi tyrimai.
Daugybės medžioklinių veislių, kaip auksaspalvių retriverių ar airių seterių šaknis galima atsekti Viktorijos laikų Anglijoje, kur naujos technologijos, pvz., ginklų atsiradimas, atvėrė naujas medžioklės galimybes. Šie šunys filogenetiniame medyje artimai susiję. Artimųjų rytų veislės, pvz., saliukiai, ir kilusios iš Azijos, pvz., čiau čiau ar akitos, atsiskyrė gerokai anksčiau "Viktorijos sprogimo" Europoje ar JAV.
Ganymo veislės, nors ir dauguma jų ir europietiškos kilmės, pasirodė esančios stebėtinai įvairios. Viena grupė kilo iš Jungtinės Karalystės, kita – iš Šiaurės Europos, dar kita – iš Pietų Europos. Vadinasi, bandašuniai nebuvo naujos dalykas, o žmonės keturkojus kaip pagalbininkus naudojo ne šimtus, o tūkstančius metu. Skirtingi ganymo šunys naudoja labai įvairias strategijas, jie susiformavo ne iš vieno „pagrindo“, o skirtingose srityse ir galbūt keletą kartų.
Analizė atskleidė tam tikrų paveldimų ligų pasidalijimus tarp kladų. Pvz., kolių akių anomalija (CEA) yra liga, paveikianti tinklainės vystymąsi tarp kelių ganymo veislių, tokių kaip koliai, borderkoliai, šelčiai ir australų aviganiai. Viskas būtų kaip ir paprasta, tačiau ilgą laiką nepavyko išsiaiškinti, kodėl ši liga kankina ir Naujosios Škotijos retriverius – sportinius šunis, sukurtus Kanadoje iš vietinių nežinomų veislių atstovų. Šis tyrimas atskleidė, kad prie Naujosios Škotijos retriverių sukūrimo stipriai prisidėjo koliai ir (arba) šelčiai, perdavę ir minėtą akių ligą.
Mopsai – taip pat įdomus atvejis. Jie artimi Europos miniatiūrinėms veislėms, Briuselio grifonams, miniatiūriniams špicams, dekoratyvinėms Azijos veislėms ir pan. Greičiausiai taip atsitiko dėl labai ankstyvo mopsų eksporto iš Azijos, tad jie spėjo palikti savo „įspaudus“ daugybei tuo metu besiformuojančių mažų veislių.
Genų dėka netgi galima gan tiksliai nustatyti hibridizacijos laikotarpius. Tai gali padėti patikslinti žinias apie kai kurias veisles, ypač jeigu istorija pašykšti faktų. Pvz., kažkada šunų kovos buvo populiari pramoga. Siekiant sukurti geresnius kovotojus, kryžminta daug terjerų, mastifų ar bully tipo atstovų. Genetinis tyrimais atskleidė kelius, kaip vyko kryžminimai, ir, pasak jo, visi „bull and terrier“ hibridai siekia 1860-1870 metų poravimus su airiškais terjerais. Tai sutampa su žinomais istoriniais faktais, tačiau vis viena negali tiksliai įvardinti visų poravimuose naudotų veislių. Tai pat tyrimas atskleidė, kad auksaspalviai retriveriai nuo lygiaplaukių atsiskyrė 1895 m. – tai atitinka oficialią retriverių istorijos versiją, kurioje teigiama, kad šie šunys kryžminti 1868 – 1890 m.
Šunų genomo supratimas ne tik padeda aiškintis veislių istoriją. Mūsų keturkojai kompanionai serga daugybe tų pačių ligų kaip ir mes - įskaitant epilepsiją, inkstų ligas ar piktybinius navikus. Ligų paplitimas tarp veislių labai skiriasi ir veislės viduje jas kartais lengviau aptikti - tai paprasčiau, negu tiriant žmones. Pasitelkus naujas galimybes galima sekti ligų alelių migracijas ir nuspėti, kur jos pasireikš.
