Oda – didžiausias šuns kūno organas, ją nuolat veikia gausybė išorinių bei vidinių veiksnių. Be to, tai viena svarbiausių kūno imunologinių struktūrų, pasižyminti gana dideliais maisto medžiagų poreikiais. Bet kokie subtilūs mitybos ar imuninio atsako pokyčiai gali turėti pastebimą poveikį odos ir kailio būklei. Maždaug ketvirtadalis šunų veterinarus aplanko dėl dermatologinių problemų. Tos problemos atsiranda dėl įvairiausių priežasčių – nuo netinkamos mitybos iki sutrikusios hormonų pusiausvyros, jas iššaukti gali mikroorganizmai, fiziniai ar cheminiai veiksniai, imuninės reakcijos, jų vystymuisi svarbūs ir genetiniai veiksniai. Dažniausiai pasitaiko blusos, bakterinės infekcijos ir alerginės ligos (atopinis dermatitas, neoplazija).
Dažnai odos ligų gydymas trunka labai ilgai – reikia kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės. Pasitaiko, kad neištvėrę šunų savininkai griebiasi šiaudo ir perka įvairiausius papildus. Kai kurie jų iš tiesų gali padėti – taikant su tradiciniu gydymu ir ta pačia kantrybe. Veterinarinėje dermatologijoje maisto papildai naudojami nuo senų laikų, be to, paskutiniu metu nemažai tyrimų pradėjo skirti daugiau dėmesio komercinių pašarų sudedamosioms dalims. Nekeista, kad įvairių papildų populiarumas auga, nors dar ne visų teigiamas poveikis sveikatai yra visiškai įrodytas.
Kadangi dermatologines problemas sukelia daugybė labai įvairių priežasčių, norint jas valdyti tenka derinti įvairias intervencijų formas, tokias kaip alergenų vengimas, specifinė imunoterapija, gydymas antibakteriniais ar uždegimą slopinančiais vaistais. Greta šių tradicinių gydymo būdų neretai taikomi ir nefarmakologiniai metodai, kuriais siekiama sumažinti tam tikrų odos sutrikimų, ypač atopinio dermatito, klinikinius požymius. Nors ėdalų „pagerinimo“ strategija vitaminais, augalinėmis medžiagomis ir t.t. egzistuoja nuo senų laikų, išties šiais klausimais buvo atlikta nedaug patikimų mokslinių tyrimų.
Bioaktyvieji lipidai
Aliamidai, natūraliai organizme sintetinamos medžiagos, yra atsakingi už audinių apsaugą nuo žalingo uždegimo ir skausmo poveikio. Organizme jie gaminami reaguojant į stresą ir audinių pažeidimus. Palmitoiletananolamidas (PEA) yra pradinė aliamidų šeimos molekulė. PEA veikimo mechanizmai iki galo nežinomi, jų kiekis padidėja uždegiminiuose procesuose, ypač odoje. Jie geba sumažinti klinikinių požymių ir simptomų sunkumą ar neutralizuoti ligos progresavimą. Atopiniu dermatitu sergančių šunų odoje PEA 30 kartų daugiau, negu sveikų gyvūnų. In vitro atlikti tyrimai parodė teigiamą šių medžiagų poveikį (pvz., jie slopina histamino išsiskyrimą).
Veterinarinėje dermatologijoje aliamidai sutiekia vilčių gydant alergines ir uždegimines patologijas, ypač jei procesuose dalyvauja mastocitai.
- Vietinis 2 % adelmidrolio gelis (kitas aliamido junginys) žaizdose žymiai padidina odos mastocitų tankį, o tiriant lėtinio ilgalaikio niežulio kamuojamus šunis paaiškėjo, kad šis gelis 55 proc. tirtų keturkojų sumažino odos niežulį, 41 proc. - pažeidimus.
- Padidėjusį jautrumą dulkių erkutėms turėjusiems šunims savaitę po 15 mg/kg skirta PEA dozė nutolino simptomų pasikartojimą paveikus alergenais.
- Tiriant padidėjusį jautrumą kiaulinėms askaridėms, gydymas pasitelkus PEA (didžiausia dozė – 10 mg/kg) reikšmingai ir greitai sumažino klinikinius požymius. To paties tyrimo metu paaiškėjo, kad PEA greit absorbuojamas skrandyje, o jo didžiausia koncentracija plazmoje būna po 1 – 2 valandų. Per 4 valandas jo kiekis sumažėja iki bazinio lygio.
- Dar vieno tyrimo metu paaiškėjo, kad 15 mg/kg per parą skiriama PEA dozė pagerina atopiniu dermatitu sergančių šunų būklę.
- Beveik 80 proc. nuo stabilaus ir nesezoninio atopinio dermatito kenčiančių šunų ultramikronizuotas PEA (um-PEA) žymiai sumažino niežulį ir odos pažeidimus bei pagerino gyvenimo kokybę. Kad poveikis būtų pastebėtas, prireikė maždaug mėnesio.
Polinesočiosios riebiosios rūgštys
Pagrindinės riebiosios rūgštys (RR) iš omega – 6 (gama-linoleno rūgštis) ir omega – 3 (eikozapentaeno rūgštis ir dokozaheksaeno rūgštis) šeimų odai turi priešuždegiminį ir imunomoduliacinį poveikį. Jos sukelia perėjimą nuo uždegimą sukeliančių molekulių gamybos prie leukotrienų, pasižyminčių uždegimą slopinančiomis savybėmis, taip pat slopina ir uždegimą skatinančių citokinų gamybą. Šios RR nėra visiškai nekaltos – jos gali sukelti trombocitų ir imuninės sistemos sutrikimus, reaguoti su vaistais, turėti neigiamą poveikį virškinimo traktui, žaizdų gijimui ar svorio augimui. Nors tyrimų atlikta daug, kol kas nebuvo nė vieno, kurio metu būtų nustatyti tikslūs kiekai dermatito pasireiškimui kontroliuoti. Nėra sutarta dėl optimalaus omega-6 ir omega-3 RR santykio, tačiau paskutiniu metu rekomenduojamas yra 6:1 arba 10:1.
Omega - 3 riebiosios rūgštys jau daug metų žinomos kaip mažinančios uždegimą. Nors pašarų papildymas šiomis RR rekomenduojamas sergant įvairiomis niežulį sukeliančiomis ir uždegiminėmis ligomis, tiksliai dar nežinoma, ar jos veiksmingos kaip terapinis vaistas nuo niežulio. Omega – 6 linolo rūgštys (LR) būtinos epidermio barjero funkcijoms, jomis papildžius racioną sumažėja transepiderminio vandens praradimas. Omega-3 RR šaltiniai – linų sėmenų aliejus ir žuvų taukai, o omega-6 galima rasti saulėgrąžų, agurklių, juodų serbentų sėklų aliejuose. Šie RR šaltiniai buvo išbandyti atliekant įvairius tyrimus apie jų poveikį odai ir plaukams.
Plačiai tirta, kaip riebiosios rūgštys veikia atopiniu dermatitui sergančius šunis. Įvairiais atopinio dermatito etapais skiriami papildai sukelia skirtingus atsakus, geriausi rezultatai pasiekiami ankstyvose stadijose. Aktualus polinesočiųjų riebiųjų rūgščių taikymas sumažina niežulį, leidžia sumažinti ciklosporino dozes, tačiau reikšmingų gyvenimo kokybės pasikeitimų nesukelia.
Augaliniai ekstraktai
Vaistiniai augalai nuo seno naudojami gydant dermatologinius sutrikimus tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Jie vertinami dėl daugybės savybių – uždegimo kelių slopinimo, epidermio barjerą gerinančių savybių, poveikio su odos ligomis susijusioms bakterijoms. Paprastai tikimasi, kad augalinės medžiagos padės moduliuoti uždegimo sistemą, o gydymas daugiausia nukreiptas į epitelio barjero vientisumo atkūrimą, gijimo procesų palaikymą bei antibakterinį aktyvumą. Tokie preparatai daugiausia sąveikauja su šunų imunine sistema ir pagerina antiuždegiminių vaistų efektyvumą – dėl to augalinės medžiagos gali būti naudojamos tiek pavieniui, tik drauge su vaistais (taip siekiant sumažinti pastarųjų dozes ar neigiamą poveikį).
Daug botaninių ekstraktų turi priešuždegiminį, antibakterinį ir antigrybelinį poveikį, kai naudojami vietiškai. Šie junginiai sėkmingai naudojami gydant įvairias dermatologines ligas kaip šunų atopinis dermatitas, niežtingasis dermatitas, pioderma, išorinis otitas, užkrėstos žaizdos ir dermatofitozė.
Nemažai tirtas Actinidia arguta (smailialapės aktinidijos) uždegimą slopinantis poveikis. Gydant šunų atopinį dermatitą, Rhemannia glutinosa (lipnioji remanija), Paeonia lactiflora (puikusis bijūnas) ir Glycyrrhiza uralensis (uralinis saldymedis) skiriant drauge su metilprednizolonu sustiprina jo poveikį, taip pat veikia antibakteriškai ir kaip antioksidatoriai.
Arctium lappa (didžioji varnalėša), Althaea officinalis (vaistinė svilarožė), Malva sylvestris (miškinė dedešva) ir Ribes nigrum (juodasis serbentas) pasižymi antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu.
Veterinarinėje medicinoje daug darbų atlikta tiriant augalų ekstraktų poveikį ląstelėms in vitro („mėgintuvėlyje“, bandymas atliekamas ne pačiame gyvame organizme, o naudojant izoliuotus audinius). Peumus boldus (kvapiojo čilmedžio) ir Filipendula ulmaria (pelkinės vingiorykštės) ekstraktai šunų keratinocituose slopina uždegiminius markerius.
Ascophyllum nodosum (didysis rudadumblis), Cucumis melo (sėjamasis melionas), Haematococcus pluvialis (tiesiog dar viena chlorofilų rūšis), Curcuma longa (dažinė ciberžolė), Camellia sinensis (kininis arbatmedis), Punica granatum (granatmedis), Polygonum cuspidatum (japoninis pelėvirkštis), Echinacea purpurea (rausvažiedė ežiuolė), Grifola frondosa (kuokštinė grifolė) ir Glycine max (gauruotoji soja) šunų periferinio kraujo mononuklearinėse ląstelėse sumažina T limfocitų ir IFNϒ (reguliuoja imuninį atsaką) kiekį.
Žmonėms gydant seborėją, aknę ir riebalų pertekliaus sukeltus odos sutrikimus padeda Serenoa trepens (gulsčiosios serenojos) vaisių ekstraktai. Tie patys ekstraktai šunims pagerino situaciją esant seborėjai.
Naudojant augalų ekstraktus, svarbu ekstrakto rūšis ir ekstrahavimo metodas. Aktyvių sudedamųjų dalių kiekiui augalinėje medžiagoje gali turėti įtakos ne tik aplinkos veiksniai, bet ir naudojamos augalo dalys, porūšiai, o biologiniam prieinamumui – tai, kad juose yra natūralių fermentų pernešėjų ir inhibitorių.
Probiotikai
Mikrobiomas – tai mikroorganizmų, gyvenančių kūno viduje ir išorėje, visuma ir jų sąveika su aplinka. Mikrobiomas apibūdina bet kuriuos mikroorganizmų genomus tam tikroje gyvenamojoje terpėje, o mikrobiota – tai komensalinių, simbiotinių ir patogeninių mikroorganizmų ekologinė bendruomenė, esanti organizmo išorėje ir viduje. Svarbiausios žarnyno mikrobiotos funkcijos – saugoti šeimininką nuo patogenų ir moduliuoti imuninę sistemą. Be to, mikrobiota svarbi žarnyno funkciniam ir struktūriniam vientisumui. Daug tyrimų parodė gilų ir dvikryptį ryšį tarp žarnyno ir odos, be to, virškinimo trakto homeostazė siejama su odos sveikata. Virškinimo traktas, ypač mikrobiomas, dalyvauja daugelio uždegiminių ligų patofiziologjjoje, o virškinimo problemas dažnai lydi išraiškos ir odoje. Deja, vis dar tiksliai nežinoma, kaip žarnynas veikia odą – greičiausiai per imuninės sistemos moduliacijas ir mikrobiomo pokyčius.
Daugybę odos ligų, tokių kaip atopinis dermatitas, galima laikyti sisteminiu sutrikimu, susijusiu su žarnyno disbioze (normalios žarnyno mikrofloros sudėties bei savybių pasikeitimas) ir padidėjusiu žarnyno pralaidumu, galinčiu atsirasti net nepastebint virškinimo trakto sutrikimų požymių. Dėl to norint palengvinti atopinio dermatito ir kitų odos problemų simptomus šunų mikrobiotos moduliacijai skiriama vis daugiau dėmesio.
Nors tiek žmonėms, tiek gyvūnams probiotikai skiriami daugiausia esant virškinimo trakto problemoms ar siekiant jų išvengti (pvz., pavartojus antibiotikų), naujausių tyrimų duomenimis, jie gali būti naudingi ir gydant dermatologines ligas. Tikslus jų poveikis odos sutrikimų mechanizmui dar nėra visiškai aiškus, tačiau greičiausiai tai yra Th1 ląstelių imuninio atsako moduliavimas.
Iš probiotikų daugiausia tyrinėtas Lactobacillus ir Enterococcus poveikis odai. Iš žmonių virškinimo trakto išgautas Lactobacillus rhamnosus štamas GG (ATC 53103, LGG) geba išgyventi šunų virškinimo trakte ir teikia daug žadančių rezultatų bei leidžia sumažinti atopinio dermatito gydymui naudojamų vaistų dozę ir/arba dažnumą. Lactobacillus paracasei K71 teikia daug vilčių gydant peles, žmones ir šunis. Lactobacillus sakei papildai reikšmingai šunims reikšmingai sumažino niežulį.
Vitaminai ir mineralai
Odos ir kailio pakitimus gali sukelti maisto medžiagų trūkumas. Norint sveikos odos, būtina tinkama mityba, pakankamas kiekis maistinių medžiagų ir mikroelementų, tad jos priežiūrai dažnai naudojami maisto papildai. Daugelio nepakeičiamų aminorūgščių, riebalų rūgščių (RR), vitaminų ir mineralų trūkumas gali sukelti įvairių odos struktūros ar funkcijos pakitimų. Vitaminų ir mineralų papildai gali užtikrinti optimalius maistinių medžiagų poreikius ir padėti susidoroti su daugeliu simptomų, kuriuos sukelia maisto medžiagų trūkumas. Tokie papildai gali būti naudingi tiek siekiant patenkinti sveikų augintinių mitybos poreikius, tiek kaip papildomas gydymas sergant dermatologinėmis ligomis. Lėtiniai odos sutrikimai dažniausiai gydomo tradiciniais vaistais, ypač gliukokortikoidais ir imunosupresantais, o dėmesys į papildomas priemones atkreiptas palyginti neseniai.
- Magnis, cinkas, pantoteno rūgštis, piridoksinas, biotinas, vitaminas A, nepakeičiamosios riebalų rūgštys - jų trūkumas gali sukelti odos problemas, apibūdinamas kaip hiperkeratozė, parakeratozė ir akantozė. Paprastai tai – kitų ligų išraiška.
- Pigmento pakitimai gali atsirasti dėl vario, cisteino ar pantoteno rūgšties trūkumo.
- Alopecija ir riebalinių liaukų pokyčiai išsivysto dėl cinko, biotino ar riboflavino trūkumo.
- Riboflavino trūkumas gali sukelti sausąjį žvynelinį dermatitą su odos paraudimu ir plaukų slinkimu. Dėl biotino trūkumo plaukai tampa ploni ar praranda pigmentą, o oda sausa ir riebaluota.
Kartu su tiesioginiu kai kurių medžiagų trūkumu poveikiu, neoptimali mityba gali padidinti jautrumą parazitams ir infekcijoms. Šios problemos retos tarp kokybišku ėdalu šeriamų gyvūnų, tačiau jeigu atliekos, skanėstai ir kiti nesubalansuoti produktai pradeda sudaryti didelę raciono dalį, gali kilti problemų. Be to, kai kurie gyvūnai gali turėti genetinių ar medžiagų apykaitos skirtumų, dėl kurių tam tikrų medžiagų jiems reikia daugiau negu kitiems.
Vitaminas A sėkmingai naudojamas gydant seborėją amerikiečių kokerspanieliams, taip pat kelioms kitoms įvairių odos problemų turėjusioms veislėms jis taip pat turėjo teigiamą poveikį. Vitaminas A naudingas pacientams su akivaizdžiu folikulų užsikimšimu ir hiperkeratoze.
Vitamino D papildai naudingi sergant atopiniu dermatitu.
Vitaminas E veikia kaip antioksidantas, pagerinantis nuo vidutinio sunkumo atopinio dermatito sergančių šunų būklę šunų. Vitaminas E mažina prostaglandino E2 biosintezę bei slopina IgE susidarymą.
Cinkas labai svarbus normaliam odos vystymuisi, o jo trūkumas sukelia parakeratozę ir dermatitą. Jo trūkstant, galimos eritemos, alopecija, pleiskanos ir suprastėjęs žaizdų gijimas. Dažniausiai su cinko trūkumu susijęs dermatitas pastebimas tarp šiam mineralui jautrių veislių kaip Sibiro haskiai ar Aliaskos malamutai. Taip pat tokia problema gali išsivystyti šunims, šeriamiems labai prastais, pigiais komerciniais ėdalais, kuriuose esantis cinkas pasižymi blogu biologiniu prieinamumu. Kai kuriems vyresnio amžiaus šunims prastu kailiu ir pleiskanojančia oda taip pat padeda cinko papildai. Teigiamas cinko metionino papildų poveikis pastebėtas lengvu ar vidutinio sunkumo lėtiniu nesezoniniu atopiniu dermatitu sergantiems šunims, vartojantiems iklosporiną arba gliukokortikoidus.
Cinko biologiniam prieinamumui įtakos gali turėti cinko šaltinis, taip pat dietiniai fitatai, kalcio papildai ir kiti kintamieji. Cinko trūkumas šunims pasireiškia pleiskanojimu, plutele ant odos, hiperkeratoze ir antrinėmis odos infekcijomis, visi šie požymiai reaguoja į raciono pakeitimus ar cinko papildus. Paprastai įtariant tokio tipo dermatozes, cinko sulfato ar cinko gliukonato duodama 2 - 3 mg/kg parai, dalijant ir sušeriant su maistu.
Paruošta pagal Impact of Nutritional Supplementation on Canine Dermatological Disorders; Andrea Marchegiani, Alessandro Fruganti, Andrea Spaterna, Elena Dalle Vedove, Benedetta Bachetti, Marcella Massimini, Francesco Di Pierro, Alessandra Gavazza and Matteo Cerquetella. Vet. Sci. 2020, 7(2), 38; https://doi.org/10.3390/vetsci7020038
