Panosteitas – būklė, kartais pastebima tarp augančių šunų, ypač stambesnių veislių. Paprastai 5 – 14 mėnesių amžiaus šunytis pradeda šlubuoti, tačiau veterinarai nieko neranda. Po kelių dienų šlubavimas praeina... ir po kurio laiko atsinaujina, tik kitoje kojoje. Šio skausmo priežastys nežinomos, kaip jo išvengti kol kas irgi nesutariama.
Simptomai
Panosteitas pasireiškia kaip ūmus staigus traumos nesukeltas šlubavimas. Gali paveikti vieną ar daugiau galūnių. Kartais pasitaiko apetito praradimas, mieguistumas, karščiavimas, tonzilitas. Šuo gali nenorėti vaikščioti ar mankštintis. Dažniausiai paveikiami ilgieji kaulai, diagnozuojama juos palapuojant (paspaudus kaulą šuo reaguoja skausmingai), padarius rentgeno nuotraukas.
Skausmas gal trukti iki kelių mėnesių. Panosteito epizodai trunka iki 2 – 3 sav. ir kartojasi, kol praeina savaime. Šlubavimas gali peršokti iš vienos kojos į kitą.
Paveiktieji
Panosteitas pasireiškia 5 – 18 mėn. šuniukams. Patinai paveikiami dažniau negu kalės. Į problemą labiau linkę vidutinių ir didelių veislių šunys – vokiečių aviganiai, auksaspalviai retriveriai, basetai, dobermanai, labradoro retriveriai, rotveileriai, dogai... Galima teigti, kad didžiausia tikimybė susirgti gresia 6 – 18 mėn. amžiaus didelės veislės patinui.
Priežastys
Priežastys nežinomos, teorijų iškelta daugybė. Dažniausiai įvardijama genetika, stresas, infekcijos, metabolizmas, autoimuniniai komponentai, greitas augimas, per daug baltymų...
Iš pradžių įtarta, kad ligą sukelia bakterinė infekcija. Tačiau nepavyko aptikti sukėlėjų, be to, sergantiems antibiotikai nelabai padeda.
Sergančių šunų kraujo čiulpus persodinus sveikiems, šie taip pat suserga. Dėl to įtarta, kad ligą sukelia virusas. Didelis karščiavimas, tonzilitas ir kraujyje padaugėję leukocitų šiai teorijai pritartų.
Yra panosteitą siejančių su vakcinomis nuo maro. Teigiama, kad problema išryškėjo kaip tik tuo metu, kai vakcina tapo plačiai prieinama rinkoje.
Tikėtina ir tai, kad panosteitas gali turėti genetinę priežastį. Jis dažnesnis tarp tam tikrų veislių ar linijų. Dažniau panosteitas pasitaiko tarp didelių veislių stambesnių individų (dėl to ir liga dažnesnė tarp patinų - jie stambesni).
Įtakos gali turėti ir mityba – ypač riebus, baltymingas maistas. Pastebėta, kad daugeliu atvejų panosteitas pasireiškia naminį, nesubalansuotą ėdalą gaunantiems šunims. Iš prigimties stambų šunytį pašėrus baltymingais, vitaminingais, greitai svorį auginančiais pašarais, raumenynas susiformuoja ir užauga greičiau, nei kaulai ir sąnariai, tad tie "nebelaiko".
Greičiausiai tai daugiaveiksnė liga, turinti keletą priežasčių, kuriomis būti gali ir virusai, ir genetika, ir – galbūt - mityba.
Gydymas
Nėra jokio specifinio gydymo. Kadangi liga dažnai būna skausminga, duodama priešuždegiminių skausmą malšinančių vaistų (Rimadyl). Daugeliu atvejų užtenka riboti fizinę veiklą. Tarp šlubavimo epizodų galimas lengvas ar vidutinis krūvis. Paprastai liga praeina savaime ir be gydymo, turi labai nedaug pašalinių poveikių.
Patartina šunį šerti prastesniu pašaru, su mažiau baltymų ir kalorijų, kad būtų pristabdytas raumenų masės augimas. Tiesa, kai kurie šunys su panosteitu praranda apetitą, tada reikia itin gerai subalansuoto raciono. Kai kas papildomai duoda omega-3 riebiųjų rūgščių, antioksidantų kaip vitaminas C.
Prevencija
Kol kas nežinoma jokio būdo panosteitui išvengti. Galima vertinti veisiamus šunis, ar jie turi polinkį į šią problemą, ir neperšerti šuniukų, ypač jeigu tie priklauso stambesnėms veislėms.
