Žarnyno mikrobiomos tyrimai suteikė naujų žinių apie augintinių sveikatą. Sveika, įvairi mikrobiota prisideda prie šuns geros savijautos - stiprina imunitetą, saugo odą ir kailį, galbūt net veikia elgesį. Mikrobinio disbalanso atvejais (disbiozė) dažnai galima sutikti lėtines problemas. Tokiais atvejais taikant mitybos korekcijas ar probiotikus galima padėti atkuriant pusiausvyrą. Vis dėlto mikrobioma – sudėtinga ekosistema, ir mokslas į jos pasaulį dar tik įžengė. Kiekvienas šuo individas – tai, kas veikė vienam kitam gali netikti. Todėl verta sekti naujausias mokslo įžvalgas ir drauge išlikti kritiškiems.

Nematomas organas

Kiekvieno šuns virškinamajame trakte gyvena trilijonai mikroorganizmų – daugiausia bakterijų, taip pat grybelių ir virusų. Jie sudaro žarnyno mikrobiomą. Pagal ląstelių skaičių tai milžiniška populiacija. Šuns organizme mikrobinės ląstelės sudaro 42–43% visų ląstelių. Šie mikroorganizmai papildo ir šeimininko genomą, pvz., šuo turi 20–30 tūkst. savų, o jo mikrobiomas – nuo 2 iki 20 milijonų genų. Žarnyno mikrobai atlieka tiek daug funkcijų, jog mokslininkai juos neretai vadina užmirštu organu.

Pastaraisiais metais dėmesys mikrobiomui keičia požiūrį į sveikatą. Veterinarijos moksle daugėja tyrimų, žarnyno bakterijų sudėtį siejančių su įvairiomis ligomis bei būklėmis. Viename ankstyvųjų tyrimų pastebėta, nuo uždegiminio žarnyno sindromo (IBD) kenčiančių šunų žarnyne gausiau tikrų potencialiai ligą skatinančių bakterijų (pvz., Fusobacterium), o naudingų bakterijų (Bifidobacterium) – mažiau. Mikrobiotos sudėtis siejama ne tik su virškinimo sistemos ligomis, bet ir su nutukimu, alergijomis, medžiagų apykaitos sutrikimais. Žarnyno mikroekosistema veikia ne izoliuotai, o daro įtaką įvairioms nutolusioms organų sistemoms per vadinamąsias ašis, jungiancias žarnyną su kitais organais (oda, smegenimis, imunine sistema ir kt.). Keisdami mitybą, probiotikais ar kitais būdais paveikdami mikrobiotą potencialiai galime pakreipti ir šeimininko sveikatos būklę.

Pasitelkus pažangias DNR sekoskaitos technologijas mokslininkai gali detaliai identifikuoti žarnyno bakterijų rūšis ir net jų aktyvumą. Žmonių ir gyvūnų mikrobiomų tyrimai vyksta išvien – žinios, gautos tiriant vieną rūšį, dažnai pritaikomos kitai.

Žarnyno ir smegenų ryšys

Žarnynas ir smegenys nuolat bendrauja. Šis dvikryptis komunikacijos kanalas vadinamas žarnyno-smegenų ašimi. Signalai keliauja tiek nerviniais keliais, tiek kraujotaka. Vienas pagrindinių čia yra nervas klajoklis, jungiantis žarnyną su smegenų kamienu. 80% jo ląstelienos sudaro aferentiniai (juntamieji) nervai, perduodantys informaciją iš žarnyno į smegenis. Neseniai atrasta, jog tam tikros žarnyno enteroendokrininės ląstelės (vadinamos neuropodinėmis ląstelėmis) veikia tarsi jutikliai, aptinka žarnyno spindyje esančias medžiagas (gliukozę, riebalus, amino rūgštis, bakterijų komponentus) ir per sinapsinius kontaktus perduoda signalus tiesiai klajoklio nervo galūnėlėms. Taip nervų sistema realiu laiku sužino kas vyksta žarnyne.

Kitas komunikacijos kelias biocheminis. Žarnyno mikrobai fermentuoja nesuvirškintą ląstelieną ir gamina trumpųjų grandinių riebalų rūgštis, neurotransmiterius bei kitus metabolitus, kurie patekę į kraujotaką pasiekia smegenis arba veikia klajoklio nervo receptorius. Tam tikros žarnyno bakterijos gamina šalutinius produktus, struktūriškai panašius į neuromediatorius serotoniną ir dopaminą. Manoma, kad taip jos gali pagerinti nuotaiką, mažinti nerimą ar daryti kitokį poveikį elgesiui. Lėtinis stresas, nerimas, net agresija gali būti susiję su mikrobiotos disbalansu. Laboratorinių tyrimų rezultatai rodo, jog ilgalaikis stresas keičia žarnyno bakterijų sudėtį – pvz., pelėms 2 savaites patiriant stresą Lactobacillus murinus kiekis smarkiai išauga. Šios bakterijos gamina metabolitą indol-3-acetatą, kuris rezorbuojasi ir kenkia žarnų gleivinei (slopina ląstelių atsinaujinimą, trumpina gaurelius). Taigi, stresas gali sukelti užburtą ratą kai pakitusi mikrobiota dar labiau blogina žarnyno būklę, didina pralaidumą ir uždegimą, o tai neigiamai veikia nervų sistemą.

Kad žarnyno bakterijos veikia smegenis, įrodo eksperimentai su normalios mikrofloros neturinčiais (vadinamieji germ-free) gyvūnais. Jie į stresą reaguoja perdėtai stipriai, jų kraujyje matuojamos ženkliai didesnės streso hormonų (AKTH, kortizolio) koncentracijos. Normaliai reakcijai atstatyti pakanka juos inokuliuoti įprasta mikrobiota, kas sumažina pagumburio-hipofizės-antinksčių ašies hiperaktyvumą. Šis fenomenas pastebėtas įvairiose rūšyse. Taigi esant stresui sveika mikrobioma turi tam tikrą apsauginį, raminamąjį poveikį. Jautriems, linkusiems į nerimą augintiniams kelios savaitės iki numatomos stresinės situacijos (kelionė, fejerverkai) verta pagerinti žarnyno būklę – subalansuoti mitybą, papildyti ją probiotikų kursu 

Žarnyno ir odos sąveika

Oda – dar vienas organas, kurio būklę gali veikti žarnyno mikrobioma. Ši sąveika vyksta daugiausia per imuninę sistemą ir medžiagų apykaitos produktus. Panašiai kaip žarnyne, ant odos taip pat gyvena mikroorganizmų bendrijos, tačiau odos mikrobiomas gerokai individualesnis. Odos bakterijų sudėtį labiau lemia aplinka ir paviršiaus sąlygos negu rūšiniai dėsniai. Žmonių ir gyvūnų žarnyno mikrobiotų sudėtys tarp skirtingų individų ganėtinai panašios, tuo tarpu odos mikrobiotos unikalios kiekvienam tarsi mikrobinis pirštų atspaudas. Vis dėlto tam tikri bendri principai galioja, pvz., ir žarnyne, ir odoje labai svarbi įvairovė. Didelė įvairovė paprastai siejama su sveikata, o sumažėjusi – su polinkiu į ligas.

Vienas gausiai tiriamų pavyzdžių yra atopinis dermatitas. Tai alerginė odos liga, kuriai būdingas odos barjero pažeidimas, niežulys ir lėtinis uždegimas. Tiek paveiktų žmonių, tiek šunų odos mikrobioma pasižymi itin maža įvairove ir joje dominuoja patogeniniai mikrobai. Sveikos odos paviršiuje paprastai aptinkama dešimtys bakterijų genčių, nė viena iš jų akivaizdžiai nevyrauja. Ant sergančios atopinės odos >90% visos bakterijų populiacijos sudaro stafilokokai (Staphylococcus pseudintermedius šunims, analogas - S. aureus žmonėms), padaugėja mielių (Malassezia), sukeliančių tipinį nemalonų kvapą. Odos paviršiuje ties pažeidimais randama žymiai daugiau bakterijų DNR kopijų nei sveikoje odoje. Visa tai šaukia apie disbiozę kai normalios gerosios odos bakterijos nunyksta, o blogosios išveši. Tokie mikrobiotos pokyčiai atsiranda dar iki klinikinių paūmėjimų. Stebint atopinį dermatitą turinčius vaikus aptikta, kad stafilokokų pagausėjimas ir mikrobiomos įvairovės sumažėjimas matomas savaite anksčiau iki atsirandant naujiems bėrimams. Sėkmingai gydant (antibiotikais, imunomoduliatoriais ar kitomis priemonėmis) odos mikrobiota vėl praturtėja, atsistato įvairovė, o Staphylococcus ir Malassezia dalis sumažėja iki normos. Drauge susilpnėja uždegimas ir sugyja odos barjeras.

Akivaizdu, kad odos paviršiaus mikrobiomą ir uždegiminius procesus sieja glaudus ryšys. Kyla klausimas ar disbiozė sukelia uždegimą, ar uždegimas lemia disbiozę? Greičiausiai sąveika abipusė. Alergiškų individų oda išskiria daugiau uždegiminių mediatorių, keičiasi jos pH, išsiskiria skysčiai, kas sudaro palankias sąlygas patogenams išvešėti. Pastarųjų sukeliamas infekcinis komponentas dar labiau stiprina uždegimą. Šiame rate žarnyno mikrobiomai tenka ne paskutinė vieta. 

Žarnynas ir oda yra du didžiausi organizmo sąlyčio su išore organai, juos sieja sudėtingi imuniniai mechanizmai. Žarnyno bakterijos treniruoja imuninę sistemą atpažinti kurios molekulės nepavojingos, o kurios grėsmingos. Ypač svarbus ankstyvasis gyvenimo laikotarpis. Jauniklių organizmuose tolerancija normaliai odos mikroflorai susiformuoja per tam tikrą laikotarpį. Pvz., pelių jaunikliams labai anksti užkirtus galimybę susipažinti su įprastomis odos bakterijomis, vėliau jų imuninė sistema į tuos mikrobus reaguoja perdėtai (nesusiformuoja pakantumas). Tikėtina, kad sterili aplinka ankstyvoje vaikystėje gali prisidėti prie atopijos išsivystymo. Tokiu atveju organizmas nežino, jog tam tikri mikrobai nepavojingi ir pradeda su jais kovoti alergijos forma. Ankstyvoje vaikystėje turtingesnę mikrobiomą turėję vaikai (pvz., augę kaime, turėję kontaktų su gyvūnais, vyresniais broliais) rečiau serga alerginėmis ligomis. Polinkis į alergiją užprogramuojamas iš dalies per mikrobiomą ir imuninę sistemą.

Nestebina, kad probiotikų terapija laikoma perspektyvia kryptimi. Kai kuriuose klinikiniuose tyrimuose nustatyta, kad tam tikrų probiotinių bakterijų papildai sumažina atopinio dermatito simptomus. Į atopijas linkusios veislės šuniukams nuo mažens davus Lactobacillus rhamnosus pavyko reikšmingai sumažinti atopinio dermatito išsivystymo dažnį lyginant su probiotiko negavusiais. Kitame tyrime su alergiškais suaugusiais šunimis nustatyta, kad Lactobacillus sakei sumažino odos pažeidimų išplitimą ir niežėjimo intensyvumą. Probiotikai naudingi dėl imunomoduliacijos – jie gali slopinti perdėtą Th2 tipo imuninį atsaką, skatinti odos barjero atsinaujinimą. Vis dėlto, probiotinės terapijos efektai dar nevienodi, ne visi tyrimai pastebi tą naudą. Be probiotikų, odos būklę gali pagerinti ir kiti mikrobiomą veikiantys metodai kaip prebiotinės ląsteliena (maitina gerąsias bakterijas), specialios dietos (hidrolizuoto baltymo, papildytos žarnyno veiklą gerinančiais komponentais). Jos mažina bendrą organizmo uždegiminį foną ir iš dalies atkuria sveikesnę mikroflorą. Vieno tyrimo metu alergiškiems šunims 8 savaites taikyta hipoalerginė dieta. Pastebėta, kad pagerėjus klinikinei būklei sumažėjo ir tam tikrų oportunistinių bakterijų (pvz., su lėtiniais uždegimais  siejama Prevotella) gausa žarnyne. Taigi derinant racioną, probiotikus, odos priežiūros priemones galima atkurti normalią tiek žarnyno, tiek odos ekosistemą ir taip numalšinti uždegiminį procesą.

Mitybos įtaka mikrobiomui

Mityba - svarbiausias žarnyno mikrobiomą formuojantis aplinkos veiksnys. Skirtingi pašarai gali kardinaliai paveikti kokios bakterijos dominuos ir kokius metabolitus jos gamins. Per mitybą galime „įjungti“ arba „išjungti“ tam tikrus genus ir net pakreipti mikrobiomo sudėtį pageidaujama linkme. Lyginant vilkų ir šunų mikrobiotas matyti, kad mūsų keturkojų draugų žarnyne daugiau angliavandenius skaidančių bakterijų, kadangi evoliuciškai jie prisitaikė virškinti krakmolingesnį maistą. Per pastarąjį šimtmetį pramoniniu būdu pagaminti pašarai tapo daugumos augintinių raciono pagrindu – tai patogu, ekonomiška. Tačiau pastebima ir neigiamų pasekmių, kadangi sterilus, stipriai apdorotas maistas gali mažinti mikrobiotos įvairovę, skatinti tam tikrų nepalankių mikroorganizmų augimą.

Žmonių populiacijoje atlikti plataus masto tyrimai atskleidė, kad mitybos modelis tiesiogiai koreliuoja su mikrobiomos profiliu. Gausus ląstelienos, daržovių, augalinės kilmės baltymų, fermentuotų produktų racionas susijęs su didesne žarnyno bakterijų įvairove ir geromis laikomų genčių kaip Lactobacillus, Bifidobacterium, Faecalibacterium gausa. Daug riebalų, cukraus ir perdirbto maisto turinti dieta siejama su mažesne mikrobiotos įvairove bei tam tikrų uždegimą skatinančių mikrobų (pvz., Proteobacteria) pagausėjimu. Kai kurie mitybos komponentai daro labai specifinį poveikį. Stipriausią teigiamą ryšį su tam tikro naudingo bakterijų tipo (Oscillospira genties atstovų) gausa žmonių žarnyne turi kavos vartojimas. Kavos pupelėse esanti chlorogeninė rūgštis nesuvirškinama plonajame žarnyne ir pasiekia storąją žarną, kur ją perdirba specializuotos bakterijos. Šalutiniai produktai kaip kavinė ir chinino rūgštys labai patinka tiems Oscillospira. Šios bakterijos siejamos su priešuždegiminiu poveikiu, geresne medžiagų apykaita. Kavos poveikis pasireiškia net ir be kofeino. Panašių pavyzdžių daugėja, pvz., granatų taninai skatina Akkermansia augimą.

Tai aktualu ir šunų mityboje. Kurdami terapinius produktus kai kurie pramoninių pašarų gamintojai finansuoja mikrobiomos tyrimus. Jau pasirodė sasų veterinarinių pašarų, skirtų žarnyno mikrobiomai gerinti. Jie praturtinti prebiotine ląsteliena, tam tikrais polifenoliais, net gyvų probiotikų inkapsuliatais. 

Mityba gali būti ir problemų sprendimo raktas, ir jų šaltinis. Nevisavertis, netinkamas konkrečiam šuniui maistas gali išbalansuoti mikrobiotą. Alergiškiems ar IBD sindromu sergantiems šunims dažnai taikoma eliminacinė dieta kai pašalinami galimi alergenai, naudojami nauji baltymų šaltiniai arba hidrolizuoti baltymai. Puse atvejų lėtinis enteritas jautrus maistui, t. y. vien dietos keitimu pavyksta pasiekti remisiją. Tokiais atvejais maisto netoleravimas tikriausiai susijęs su mikrobioma kai gaunant netinkamų produktų pakinta žarnyno terpė, skatiamas uždegimas ir disbiozė. Pakeitus mitybą mikrobiota atsistato ir simptomai atslūgsta. Jei vien dietinių korekcijų  nepakanka, kartais tenka pasitelkti antibiotikus. Tokiu atveju antimikrobinių vaistų kursas sumažina bakterijų skaičių, atstato ekosistemą iš naujo. Dėl galimų šalutinioų poveikių antibiotikai naudojami tik kai būtina. Kai nei maisto keitimas, nei antibiotikai nepadeda, tenka slopinti imuninę sistemą kortikosteroidais. Imuniteto slopinimas mažina uždegiminį atsaką į mikrobus, leidžia jiems persitvarkyti į labiau subalansuotą sudėtį.

Sveiko, kokybiškai šeriamo gyvūno mikrobiota paprastai yra stabili ir subalansuota. Jei gyvūnas neviduriuoja ir nevemia, mityba  atitinka poreikius, greičiausiai jo mikrobiomas tvarkingas. Didžiausia mitybos įtaką mikrobiomui pajusime keičint racioną - perėjus prie naujo pašaro gali kisti išmatų konsistencija ar kvapas. Švelnus pereinamasis periodas (maišant seną ėdalą su nauju) padeda mikrobiotai prisitaikyti. Jei nauja dieta tinka, po kelių savaičių mikrobiota stabilizuojasi ir žarnyno veikla susinormalizuoja.

Probiotikai ir kitos intervencijos

Augant žinioms apie mikrobiomą, išaugo ir susidomėjimas probiotikais. Jei tam tikri mikrobai siejami su geresne sveikata, kodėl jų nevartoti papldomai? Probiotikų šalininkai teigia, kad šie papildai gali pagerinti virškinimą, sustiprinti imuninę sistemą, net pagelbėti valdant alergijas ar elgesio problemas. Lactobacillus ir Bifidobacterium gali stiprinti žarnų gleivinės barjerą ir skatinti IgA (sekrecinio imunoglobulino A) gamybą. IgA antikūnai saugo gleivinę nuo patogenų, probiotikais padidinus jų kiekį teoriškai gerėja tiek vietinis, tiek sisteminis atsparumas ligoms. Be to, probiotikai gamina tam tikras riebalų rūgštis (pvz., sviesto rūgštį), kurios yra kuro šaltinis žarnų epitelio ląstelėms ir mažina uždegimą. Kai kurių tyrimų duomenimis, probiotikai gali pagerinti viduriuojančių gyvūnų būklę. 

Viename tyrime prieglaudoje laikomiems kačiukams (kaip žinia tokioms sąlygom anie patiria stresą ir viduriuoja) duodant simbiotiką su keliais bakterijų štamais net 75% fiksuotas išmatų konsistencijos pagerėjimas. Viduriavimas susilpnėjo nuo 6,6 iki 4 balų. Ne paslaptis ir tai, kad kai kurie antibiotikai sukelia viduriavimą. Amoksicilinu su klavulanu gydymoms katėms davus Enterococcus faecium SF68 jos viduriavo rečiau ir lengviau. Probiotiko gavusių gyvūnų mikrobiomos sudėtis sparčiau artėjo prie normos, padaugėjo kai kurių naudingų bakterijų, padidėjo gerųjų antrinių tulžies rūgščių koncentracija. 

Vis dėlto ne visi probiotikai vienodi, ne visų gyvūnų mikrobioma į juos reaguoja taip pat. Pasitaiko atvejų, kai vienas produktas nepadeda, o kitas duoda naudos. Skirtingi probiotikų štamai gali atlikti skirtingas funkcijas – vieni geriau nuslopina E. coli, kiti – Clostridium augimą, treti stimuliuoja imuninę sistemą. Be to, moksliniai įrodymai šioje srityje kol kas riboti. Nors probiotikai populiarūs tarp gyvūnų augintojų, tyrimų dar nedaug. Didžioji dalis žinių apie probiotikus paimta iš žmonių medicinos, o rimtesnių tyrimų su keturkojais dar trūksta. 

Probiotikai laikomi labai saugiais papildais, dažniausias šalutinis poveikis pasireiškia tik pradėjus vartoti ir tai būna lengvas viduriavimas ar dujų kaupimasis. Visgi imunosupresuotiems ar labai silpniems gyvūnams probiotikus siūlyti atsargiai. Žmonių medicinoje būta atvejų, kai probiotikų gavusiems sunkiems ligoniams išsivystė sepsis (paaiškėjo, kad į kraują pateko būtent probiotiko bakterijos). Sveikiems to nebus,  tačiau jei gyvūno imunitetas rimtai nusilpęs (pvz., serga onkologine liga, vartoja dideles steroidų dozes), probiotikų geriau vengti.

Be probiotikų, mikrobiomai gerinti naudojami ir prebiotikai – įvairi ląsteliena ar oligosacharidai. Jie nesuskaidomi šeimininko fermentų, bet tampa bakterijų maistu. Prebiotikų gausu natūraliuose produktuose. Inulino randama cikorijose ir topinambuose, fruktooligosacharidų – obuoliuose, bananuose. Taip pat gaminami komerciniai papildai (inulino, FOS, mananoligosacharidų pagrindu). Prebiotikai skatina trumpųjų riebalų rūgščių gamybą ir sukuria patogenams nepalankią terpę. Jų nauda pastebėta esant lėtiniam viduriavimui, uždegiminei žarnyno ligai. Dažnai prebiotikai derinami su probiotikais (tokie produktai vadinami simbiotikais) tam, kad suteiktų ir pačias bakterijas, ir jų maisto. 

Mokslininkai tiria ir kitas inovatyvias į mikrobiomą orientuotas terapijas. Viena iš jų – fekalinės mikrobiotos transplantacija (FMT). Jos atveju sveiko donoro žarnyno turinys perkeliamas ligotam gyvūnui. Nors FMT jau taikoma žmonių medicinoje, veterinarijoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Ši procedūra kartais duoda stulbinamą efektą (sustabdo lėtinį viduriavimą, nepasidavusį kitiems gydymo būdams), tačiau galimos saugumo problemos, pvz., patogeninių mikroorganizmų perkėlimas. Todėl galimai ateitis priklausys ne donorinėms išmatoms, o labiau rafinuotiems sprendimams kaip gyvi bioterapiniai produktai („protingieji probiotikai“). Tikimasi, kad tokie produktai bus saugesni ir specifiškesni nei tiesiog donorinės išmatos. Kita perspektyvi kryptis – bakteriofagų terapija, tačiau veterinarijoje dar ankstoka apie ją kalbėti. Galų gale vis aktyviau kalbama apie personalizuotą mitybą. 

Nors žarnyno mikrobioma žada revoliuciją, bakterijos nėra visagalės. Virškinimo problemos – ne vien bakterinė sudėtis. Kalbant apie žarnyno sveikatą svarbu nepamiršti bendros jo funkcijos kaip gleivinės vientisumas, uždegimo lygis, virškinimo fermentai ir t. t. Sergant lėtinėmis virškinimo trakto ligomis, žarnų gleivinė dažnai būna pažeista, pvz., išretėja gaureliai, padidėja pralaidumas, išsibalansuoja imuniniai mechanizmai. Tokiais atvejais vien mikrobiomos korekcijos neužteks. 

Nesutarimų kyla ir dėl probiotikų vartojimo apimties. Vieni specialistai rekomenduoja probiotikus kone visada argumentuodami, kad šiuolaikiniai augintiniai dėl sterilios aplinkos ir plataus antibiotikų vartojimo turi prastesnes mikrofloras nei laukiniai jų protėviai. Kiti probiotikus skiria tik esant aiškiai indikacijai (po antibiotikų kurso arba esant disbiozei). Greičiausiai jeigu gyvūnas kliniškai sveikas, papildomai duoti bakterijų jam nereikia. 

Diskutuojama ir dėl geriausių mitybos strategijų. Tradiciškai kaip visavertės mitybos pagrindą veterinarai rekomenduoja komercinius pašarus (sausus arba konservus). Pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjo alternatyvios šėrimo sistemos kaip šėrimas žaliais produktais (RAW, BARF) ar namuose gaminamas maistas. RAW entuziastai neretai kritiškai atsiliepia apie komercinius pašarus, juos vadina perdirbtu greitmaisčiu. Sausiakų atstovai su tam tikru skepticizmu vertina RAW ir naminio maisto madą. Pagrindinis nuogąstavimas – maisto saugumas ir subalansuotumas. Žalioje mėsoje gali būti patogeninių bakterijų (Salmonella, Listeria, Campylobacter ir kt.), kurios pavojingos tiek šuniui, tiek šeimininkui (ypač jautresniems vaikams, senyvo amžiaus ar imunosupresuotiems žmonėms). Tikėtina, kad tinkamai apšviestas šeimininkas gali pasirūpinti tiek higiena, tiek subalansuotu šėrimu ir reikalingais papildais. 

Kokių produktų ieškoti 

Šunims būdingos pieno rūgšties bakterijos kaip Lactobacillus, Bifidobacterium, taip pat Enterococcus faecium ir kt. Šios grupės probiotikai dažniausiai skiriami žarnyno mikroflorai atkurti ir bendrai virškinimo sveikatai palaikyti. Jie tinka po antibiotikų kurso, esant lėtiniam žarnyno uždegimui, jautriam skrandžiui ar bendram imuniteto stiprinimui. Šios bakterijos paprastai gerai toleruojamos. Lactobacillus rhamnosus GG šunų tyrimuose naudota viduriavimo mažinimui, Enterococcus faecium SF68 – diarėją mažinantis komercinių veterinarinių probiotikų ingredientas.

Mielių probiotikai yra mieliagrybiai, iš kurių žinomiausias – Saccharomyces boulardii. Mielės probiotikams priskiriamos dėl panašaus teigiamo poveikio žarnynui. S. boulardii padės esant ūmiam (dėl raciono pasikeitimo, streso, nestiprios infekcijos)  ar antibiotikų sukeltam viduriavimui. Kadangi mielių ląstelių neveikia įprasti antibiotikai, S. boulardii galima duoti kartu su antibiotikais. S. boulardii priskiriamas šilumai atspariems probiotikams, tad jį patogu naudoti kelionėse ar vasarą.

Dirvožemio (sporinėmiss) bakterijos randamos dirvoje ar vandenyje, o patekusios į organizmą gali laikinai kolonizuoti žarnyną. Dažniausiai naudojamos Bacillus coagulans, Bacillus subtilis ir pan. Jos vertingos dėl išskirtinio stabilumo, kadangi sporos atlaiko aukštą temperatūrą bei rūgštinę skrandžio terpę ir pasiekia žarnyną gyvybingos. Jas galima rinktis kai neįmanoma užtikrinti tinkamo laikymo. Kartais jos naudojamos kai kuriuose kompleksiniuose papilduose drauge su rezidentinėmis bakterijomis (teigiama, kad jos sporinės paruošia terpę gerosioms laktobakterijoms). Tam tikri Bacillus štamai gali slopinti patogeninius žarnyno mikrobus ir stimuliuoti vietinį imunitetą. Kai kurie specialistai šias bakterijas vertina atsargiai, kadangi ilguoju laikotarpiu jos nėra natūralios žarnyno ekosistemos dalis. Jas siūloma naudoti trumpam kursui po antibiotikų ar esant tam tikroms lėtinėms problemoms. 

Dažnai rekomenduojama duoti šunims fermentuotų produktų (natūralaus jogurto, kefyro, raugintų kopūstų ir t.t.), kad jis gautų natūralių probiotikų. Fermentuotas maistas turi naudingų savybių, tačiau ta nauda pervertinama. Nors raugintuose produktuose yra gyvų bakterijų, jų kiekis per mažas, jog būtų terapinis. Be to, maiste esančios bakterijos dažnai neatlaiko skrandžio rūgšties, arba tiesiog neįsitvirtina šunų žarnyne kaip jogurto Lactobacillus delbrueckii bulgaricus štamas.

Šiuose produktuose gausu fermentacijos metu susidarusių organinių rūgščių, fermentų, vitaminų, žinomų kaip postbiotikai. Šios medžiagos gali gerinti virškinimą ir imunitetą. Šaukštas jogurto gali pridėti kelis milijonus laktobakterijų, o kapsulė probiotiko – kelis milijardus ir dar tokios padermės, kuri atspari tulžiai bei rūgščiai. Todėl rimtesniais atvejais (po antibiotikų, sergant lėtinėmis žarnyno ligomis, stipriai viduriuojant) nereikėtų kliautis vien kefyru ar raugintais produktais. Jie bus naudingas raciono papildymas, tačiau terapiniam efektui pasiekti būtini specializuoti papildai. 

Kaip rasti gerą probiotinį papildą 

Renkantis papildą svarbu patikrinti kokios bakterijų ar mielių rūšys jame yra. Neužtenka tiesiog vartoti bet kokį probiotiką, reikia suprasti kurie mikroorganizmai naudingiausi konkrečiose situacijose. Etiketėje turi būti nurodytos ne tik rūšys, bet ir jų štamai. Skirtingi štamai  gali turėti nevienodą poveikį sveikatai. Jei etiketėje jie nenurodyti, gamintojas galbūt neteikia reikšmės moksliškai pagrįstai sudėčiai.

Atkreipkite dėmesį į gyvybingų bakterijų kiekį. Rekomenduojama, kad papildas per dieną suteiktų bent 1 mlrd. CFU (1×10^9), tai laikoma minimaliu poveikį žarnynui darančiu kiekiu. Didesnis CFU nebūtinai reiškia geresnį efektą, ypač jei produktas nekokybiškas, tačiau per mažas kiekis bus tiesiog neveiksmingas. Taip pat svarbu, kad nurodytas kiekis veiktų iki galiojimo pabaigos, o ne tik pagaminimo momentu.

Probiotikai – gyvi organizmai, tad jų veiksmingumas priklauso nuo to ar jie žarnynan pateks gyvi. Daugelis įprastų probiotinių bakterijų (Lactobacillus, Bifidobacterium, Enterococcus) neatsparios karščiui. Tokius produktus gaminti bei platinti reikia išlaikant vėsą,  kitaip tranzito ir laikymo metu bakterijos žus, o papildas bus neveiksmingas. Alternatyva – rinktis probiotikus su atsparesniais organizmais kaip mielės (Saccharomyces boulardii) ar dirvožemio bakterijos (Bacillus). Tiesa, sporinės dirvožemio bakterijos nėra natūralūs šuns žarnyno gyventojai, jos labiau veikia laikinai moduliuodamos mikrobiomą. Rezidentinės bakterijos (Lactobacillus, Bifidobacterium) natūraliai gyvena šunų žarnyne, jų papildais siekiama atkurti normalią mikroflorą po ligų ar antibiotikų. Mielių probiotikas S. boulardii dažnai rekomenduojamas esant ūminiam viduriavimui ar antibiotikų sukeltam disbalansui, kadangi mielių neveikia antibiotikai ir jos slopina patogeninių bakterijų augimą. 

Etiketėje ar prie produkto aprašymo turi būti nurodyta, kaip jį laikyti. Jei produktui būtinas šaldymas, tiekėjas turėtų tuo pasirūpinti dar pristatymo metu.

Liūdna, bet dalis probiotikų papildų rinkoje neatitinka deklaruojamos kokybės – juose nerandama nurodyto bakterijų kiekio ar aptinkama pašalinių mikroorganizmų. Tai ypač pasakytina apie pigius internete  parduodamus papildus iš neaiškių gamintojų. 

Probiotikai turi ribotą galiojimą. Etiketėje būtina galiojimo pabaigos data, iki kurios garantuojamas nurodytas gyvų bakterijų kiekis. Venkite produktų, kurių etiketėse nėra aiškios datos.

Etiketėje turi būti išvardyti visi ingredientai, t.y. tiek probiotinės kultūros (aktyviosios medžiagos), tiek užpildai, skoniai, dažikliai ar kiti priedai (pagalbinės medžiagos). Įvertinkite, ar pagalbinių medžiagų sąraše nėra nereikalingų , o gal net potencialiai kenksmingų priedų. 

Taip pat, nors nebūtinai nurodoma etiketėje, privalumas jei gamintojas pateikia analizės sertifikatą, patvirtinantį bakterijų kiekį ir produkto švarumą. 

Kai kurios etiketės gali būti painios ar neišsamios. Jei matote tokius užrašus kaip „probiotinė kultūra – 600 mg“ ir nenurodytas CFU, nežinia kiek ten yra gyvų bakterijų (gal tik pėdsakai). 

Jei reklamoje teigiama, kad papildas išspręs visas jūsų augintinio problemas (pagerins imunitetą, kailio būklę, išgydys alergijas, sutvarkys virškinimą vienu metu), vertinkite tai atsargiai. Moksliniai probiotikų naudos įrodymai gana riboti ir specifiniai. Nepirkite papildų vadovaudamiesi vien drąsiais rinkodaros šūkiais.

Kai kurie gamintojai skelbia, kad jų papilduose grūdasi daugybė skirtingų probiotinių kultūrų. Tačiau kiekis nėra toks svarbus kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgnsnio. Viena gerai parinkta, tyrimais įrodyta, kokybiškai išlaikyta bakterijų padermė bus naudingesnė už betikslį mišinį. 

Kai kurie gamintojai produktus papildo prebiotikais, fermentais, vitaminais ir t.t. Nors sinbiotikai gali būti naudingi, į atvejus kai pridedama daug nereikalingų komponentų žiūrėkite atsargiai. Tai gali būti tiesiog marketingas. 

Nors kai kurios žmogiškos bakterijų padermės naudingos ir šunims, jų žarnyno mikrobiomas skiriasi nuo mūsiškio. Idealiu atveju gyvūnams skirti probiotikai turėtų turėti būtent su jais išbandytų štamų. Pavyzdžiui, Bifidobacterium animalis natūraliai randama šunų žarnyne, todėl jos įtraukimas į produktą logiškas. Jei probiotikas sudarytas tik iš žmonėms būdingų bakterijų, jo veiksmingumas šunims gali būti neprognozuojamas. Kai kurie gamintojai tiesiog perpakuoja žmonių papildus į veterinarinius, kas kaip ir nėra labai blogai, bet atkreipkite dėmesį, ar yra duomenų apie sudėtyje esančių bakterijų naudą būtent keturkojams.

 

Nežiūrint į tai, kad probiotikai madingi, jie nėra visagalė priemonė. Sveikam visaverčiu maistu šeriamam šuniui jie greičiausiai visai nereikalingi. Probiotikai pasiteisina esant konkrečioms indikacijoms kaip viduriavimas, kai kurios alergijos ar streso sukeltos problemos.