Mažų dydžių („žaisliniai“) šuneliai vis labiau populiarėja - jie tinka mažiems butams, nereikalauja didelių fizinių krūvių, daugeliu atvejų yra gana „taupūs“. Tačiau jie turi ir minusų - yra gana pažeidžiami, greitai sušąla, vėmimas ar viduriavimas jiems gali būti mirtinai pavojingi (greit dehidratuoja), gali kentėti nuo hipoglikemijos. Su hipoglikemija dažniausiai susiduria čihuahua, Jorkšyro terjerų, Pamarėnų špicų, Maltos bolonių, žaislinių pudelių savininkai.
Itin problemini visai maži šunyčiai, vadinami „miniatiūriniais jorkais“ ar net „miniatiūriniais čihuahua“, kadangi jų nepakankama raumenų masė sudaro sunkumų kūnui sandėliuojant gliukozę ir palaikant pastovų cukraus kiekį kraujyje. Paprastai hipoglikemija kamuoja jaunesnius kaip 5 mėn. amžiaus „žaislinių“ veislių šuniukus, rizika padidėja itin aktyviems („hiperaktyviems“) mažyliams. Jiems suaugus, problemos paprastai pasibaigia.
Hipoglikemijos priežastys
Visos organizmo ląstelės energijos gauna iš gliukozės; sveikam kūnui palaikyti svarbu, kad gliukozės koncentracija išliktų normos ribose. Gliukozės apykaitai svarbiausias organas yra kasa – mišri virškinimo sistemos liauka, gaminanti įvairius fermentus. Endokrininis kasos audinys (Langerhanso salelės) gamina ir į kraują išskiria hormonus insuliną ir gliukagoną. Gliukagonas skatina kepenis skaidyti glikogeną („gyvulinį krakmolą“, kurį gyvūnai kaupia kepenyse) ir taip didina gliukozės koncentraciją kraujyje. Kasa gliukagoną išskiria tarp valgymų. Hormonas, verčiantis kūno ląsteles įsisavinti ir taip mažinantis gliukozės koncentraciją kraujyje,, yra insulinas. Kraujyje trūkstant gliukozės, organizmas jos pasigamina skaidydamas glikogeną. Organizmo būsena, kai gliukozės kiekis kraujyje per mažas, vadinama hipoglikemija. Ši problema dažnai kankina mažų veislių šunis, taip pat kartais siejama su tokių šunų kaip buldogai galvos tremoru.
Miniatiūrinių veislių atstovai dėl mažos kūno masės turi sunkumų palaikant normalų gliukozės kiekį kraujyje. Mažų veislių šunys neturi tiek riebalų atsargų, kad jas būtų galima panaudoti energijai išgauti, dėl to jie linkę ir į hipotermiją. „Žaislinių“ veislių šunyčiai palyginti su kūnu turi didesnę smegenų masę, dėl to jų smegenims reikia daugiau energijos suteikiančios gliukozės. Kai gliukozės kiekis kraujyje itin sumažėja, tai stipriai atsiliepia smegenims.
Šuniuką hipoglikeminis priepuolis gali ištikti, jei jis negauna laiku paėsti, laikomas per vėsioje aplinkoje, kenčia nuo išsekimo ar nerimo, gauna per didelį fizinį krūvį. Hipoglikemiją sukelti gali ir stresas, viduriavimas, parazitai, kepenų šuntas, infekcinės ligos, prasta mityba, staigus pašaro pakeitimas, priešlaikinis gimdymas – tad bet kokiu atveju pasireiškus simptomams vertėtų pasikonsultuoti su veterinaru. Diabetiniams gyvūnams, gaunantiems per daug insulino, taip pat gali pasireikšti hipoglikemija.
Kepenų šuntas – gana dažna Jorkšyro terjerų šuniukų problema, dėl kurios šuo turi įgimtą nenormalią kepenų kraujo apytaką: kraujagyslės iš virškinimo trakto į bendrąją cirkuliaciją keliauja aplenkdamos kepenis – tad šios negali tinkamai vystytis ir funkcionuoti. Tai lemia mažą cukraus kiekį kraujyje.
Šuniukams ir šunims hipoglikemija gali atsirasti pririjus becukrės gumos, saldintos ksilitoliu (jį organizmas dalinai absorbuoja ir perdirba kaip cukrų). Šunims ksilitolis gali sukelti sunkią hipoglikemiją su kolapsu bei traukuliais.
Hipoglikemijos požymiai
Simptomai, rodantys, kad gliukozės kiekis kraujyje per mažas:
- gliukozės kiekis kraujyje mažesnis negu 50 mg/dL (paprastai norma laikoma 70-140 mg/dL arba 3,9-7,8 mmol/L),
- letargija,
- mieguistumas,
- drebulys,
- raumenų koordinacijos praradimas,
- sumišimas, dezorientacija,
- nerimas, susijaudinimas,
- hipotermija (normali šuns kūno temperatūra yra 38–38,5ºC),
- lėtas širdies plakimas,
- lėtas kvėpavimas,
- sąmonės netekimas,
- traukuliai,
- ataksija – kūnas praradęs pusiausvyrą, pokyčiai galvos, kaklo judesiuose,
- stiklinės akys,
- šaltos, šviesios dantenos - normalios būna šiltos ir gražios sveikos rožinės spalvos,
- sunkiais atvejais – koma ar net mirtis.
Kaip rūpintis šunimi, kuriam pasireiškia hipoglikemija
Mažųjų veislių šunų hipoglikemija turi būti gydoma nedelsiant. Šuns savininkas visada su savimi turi turėti truputėlį medaus, kukurūzų sirupo, uogienės ar sirupo. Galima nešiotis mažą švirkštą (be adatos), užpildytą medumi – taip lengva įspausti medų snukin.
Jei šuo be sąmonės, kuriuo nors iš šių saldžių produktų patrinkite jo dantenas. Kitu atveju saldėsius sušerkite (medaus ar sirupo mažam šuniui duodamas arbatinis šaukštelis, vidutinio dydžio 2 – 3 arbatiniai šaukšteliai, dideliam – 1 – 2 valgomieji šaukštai). Jei po 10 – 20 min. šuniui negerėja, būtina kreiptis į veterinarą.
Nuo hipoglikemijos kenčiantis šuo turi būti laikomas šiltai (tam tinka šilto vandens prileistas butelis, įvyniotas į rankšluostį), kitu atveju dar gali prisidėti hipotermija.
Jei hipoglikemija lengva, požymiai neryškūs, šunį greitai galima „sutvarkyti“ duodant jam suėsti įprastinio maisto, tik dar reikia kelias valandas jį stebėti, kad ženklai nesikartotų. Jei šuo labai liesas ir nervingas, jis turi būti laikomas kuo ramiau.
Norint palaikyti normalią gliukozės koncentraciją kraujyje mažųjų veislių šunis, juos reikia dažnai šerti – bent 3 kartus dienoje (kai kas siūlo netgi 4 - 6). Dienos maisto kiekį padalinkite į kelias dalis.
Kai kurie augalai gali sumažinti gliukozės kiekį kraujyje, tad jei šuo linkęs į hipoglikemiją, stebėkite, kad nesugalvotų paragauti ko nors įtartimo. Rizikingiesiems priklauso vaistinė ožragė, šliaužiantysis inkaruotis (kvapnioji martinija, velnio nagas), kanadinė auksašaknė, vaistinė svilarožė.
