Namuose, kuriuose gyvena kelios katės, svarbu suprasti kartais pasitaikančių agresijos atvejų priežastis bei sprendimo būdus. Gali tekti stebėti ir vertinti daug sąveikų bei imtis atsargumo priemonių, kad nebūtų neigiamai paveiktos kitos katės. Be to, aplinkoje gali būti kitų gyvūnų ar žmonių, tad kiekvienam atvejui yra individualus sprendimas. Šį kartą kalbėsime apie pagrindines agresijos formas namuose gyvenant kelioms katėms.
Kačių tarpusavio agresijos atvejų daugėja
Agresija apibūdinama kaip grėsmingas ar žalingas veiksmas, nukreiptas į kitą asmenį, ir gali būti demonstruojamas konkrečiais garsais, kūno pozomis, snukio išraiškomis ar išpuoliais. Agresija – dažnas kačių elgesys, ypač kai jos nesusijusios giminiškai ir yra priverstos gyventi kartu. Taip pat agresija gali pasireikšti dėl pernelyg intensyvių žaidimų tarp gerai sutariančių kačių. Dažnai agresija yra normali komunikacijos dalis, dėl to reikia gerai suprasti, kada įsikišimas reikalingas, o kada nebūtinas.
Brazilijoje atliktų dviejų tyrimų duomenimis, agresija sudaro nuo ketvirtadalio iki trečdalio kačių elgesio problemų atvejų. Tai priežastis, kodėl 17,4 proc. augintojų kreipiasi į specialistus. Atrodo, kad kačių tarpusavio agresijos problema didėja, o namuose laikomų kačių tankis didėja. 2016 m. Brazilijoje 85 proc. pas veterinarus apsilankiusių asmenų turėjo bent 2 kates, o 50 proc. - daugiau kaip 5. Jungtinėje Karalystėje ar Prancūzijoje (taip pat ir Lietuvoje) įprasta, kad drauge gyvenančios katės turi galimybę išeiti laukan. Tokiose šalyse kaip Brazilija žmonės glaudžiasi mažuose butuose ir katėms išeiti laukan galimybės nėra arba ji ribota (pvz., balkonas). Dalis žmonių kates įsigyja remdamiesi tik išvaizda arba priglaudžia – tad drauge gyvenančių kačių grupės labai nevienalytės. Tai paaštrina problemą.
Kai katės viena kitą pažįsta nuo mažumės, o jų aplinka tinkama, jos gali gyventi drauge be problemų, o konfliktai būna reti. Tačiau nevienalytėse grupėse, kur ribotoje aplinkoje glaudžiasi daug skirtingų individų ir nėra galimybės pabėgti bei pasislėpti, galimi dideli konfliktai. Žinoma, katėms būdingas elgesio lankstumas, tai padeda joms prisitaikyti, tačiau toks „prigrūstas“ gyvenimo būdas joms nėra natūralus.
Kaltųjų paieška
Kadangi agresija yra elgesys, o ne diagnozė, reikia išsiaiškinti pagrindinius jos mechanizmus. Dėl to reikia rinkti duomenis apie situacijas, kuriose ji pasireiškia, taip pat kūno pozas, snukių išraiškas, skleidžiamus garsus, trigerius, taikinius bei savininkų reakcijas. Siekiant nustatyti dalyvių emocines ir motyvacines sistemas, vietoj interpretacijų būtinos augintojų pastabos.
Pirmiausia, kaip ir daugelio kitų elgesio problemų atveju, reikia atmesti medicinines priežastis. Kai kurios ligos ar būklės gali sukelti skausmą, diskomfortą (osteoartritas), sumažėjusį ar padidėjusį metabolizmą (hipertirozė), kvapus (ausies uždegimas, analinių laukių pažeidimai), kas gali paveikti katės elgesį su aplinkiniais. Vyresnėms kaip 6 – 7 metai katėms, kurios staiga pradėjo elgtis agresyviai, reikia patikrinti skydliaukę. Senjorėms įtariamaisiais gali tapti nervų sistemos ar antinksčių ligos. Ligos nulemta agresija pasireiškia staigiu išpuoliu. Išpuolių intensyvumas nebūtinai bus proporcingas ligos sunkumui. Priklausomai nuo ligos eigos konfliktai gali išnykti. Kartais dėl ligos katės asmenybė gali pasikeisti. Be to, katės ne visada aiškiai parodo negalavimo požymius.
Kačių tarpusavio agresijos rūšys
Tarp senbuvių kačių galimos dvi agresijos formos – žaidimo ir nežaidybinė (tiesioginė ar nukreipta). Žaidimo agresija paprastai yra draugiška (bent iš agresoriaus pozicijos), nežaidybinė paprastai visada turi priešiškumo elementą.
Esant žaidimo agresijai, persistengia pernelyg entuziastingos katės. Nuo mažens drauge augusios katės žais kažką panašaus į medžioklę – spoksos, sėlins, persekios, griebs ir kąs „aukai“. Kartais šiuos veiksmus lydi spardymasis. Iš garsų tikėtini miauksėjimas ir murktelėjimai. Žaidimas yra gerovės rodiklis, tačiau jei katė linkusi persistengi, ta gerovė greit pasikeis į baimę ar net traumas. Be to, kaltininkė dažnai būna nubaudžiama tiek kitų kačių, teik savininko, kas irgi sukelia baimę, nerimą, o ateityje gali paskatinti nežaidybinės agresijos atsiradimą.
Nežaidybinė agresija susijusi su neigiamomis emocijomis. Gynybos atveju katė bus įsitaisiusi atitinkamoje padėtyje (prigludusi, nusisukusi nuo taikinio, nuleista galva, ji šnypš arba urgs). Puolančiajai būdingas ilgas miaukimas ir urzgimas, ji stengiasi atrodyti bauginančiai (spoksojimas, sustingusi uodega, judėjimas tiesiai į taikinį). Tuose pačiuose namuose gali gyventi dvi nesusijusios katės, kurios toleruos viena kitą, tačiau joms susidūrus akis į akį, agresija gali išsivystyti tiek iš gynybinės, tiek iš puolimo formų, demonstruojamų vienos ar abiejų kačių.
Drauge gyvenančių kačių nežaidybinės agresijos motyvacijos skiriasi (teritorijos gynimas, savigyna, išteklių apsauga). Paprastai katės susipyksta atsidūrusios netoli resurso (maistas, žaislas, šeimininkas) arba susidūrusios tam tikroje teritorijos dalyje. Katėms susitikus vietoje, kur nėra kelio pabėgimui ar galimybės pasislėpti, galimos gynybos ar puolimo reakcijos, lengvai išsirutuliojančios į kovą. Didelėse kačių grupėse, kurioms trūksta prieigos prie lauko bei išteklių, agresijos atvejai itin dažni. Kartais pasitaiko „despotų“, puldinėjančių kelias kates. Parijų tipo katės dažnai rodo gynybinę elgseną ir taip iššaukia kitų puolimo reakcijas.
Atvykus naujai katei, agresija – itin dažnas dalykas. Deja, daugelis savininkų neteisingai daro prielaidą, kad senbuvės su džiaugsmu priims naujokę ir... greit nusivilia. Kačių elgesys unikalus, esant geroms aplinkos sąlygoms jos puikiai jausis su tais, su kuriais augo nuo mažens (ypač nuo 2 – 9 sav.). Jei į suaugusių kačių grupę atvyks kačiukas, tikėtina, kad senbuvės jį toleruos. Tačiau atvykus suaugusiai katei, greičiausiai sulauksite priešiškos reakcijos.
Nežinoma, ar su naujoko atvykimu susijusi agresija atsiranda dėl žinių apie jį trūkumo, ar aplinkos užėmimo, ar sumažėjusios laisvos erdvės, ar svetimų kvapų ir garsų, kurie gali būti suvokiami kaip grėsmė ištekliams, ar šių veiksnių derinio. Nors dažniausiai senbuvės agresyviai sutinka naujokę, kartais tokį elgesį inicijuoja ir atvykėlė. Dažnai savininkai nežino, kaip teisingai supažindinti kates – jie tiesiog „suleidžia“ jas į krūvą. Žmonės, pranešantys apie kačių peštynes namuose, pažymi, kad jau pirmasis jų susitikimas buvo nedraugiškas.
Pirmosios senbuvių ir naujokų kovos gali būti itin rimtos. Kartais atakos būna vidutinio sunkumo, o auka didesnę laiko dalį slepiasi. Dėl to gali prasidėti tuštinimasis netinkamose vietose, laižligė ir t.t. Kartais agresija tarp senbuvių ir naujokių sumažėja natūraliai, kitais atvejais konfliktai tęsiasi mėnesius ar net metus. Nors esant tinkamam supažindinimui naujokų pripažinimas ar bent jau toleravimas tik laiko klausimais, kai kuriais atvejais tenka viską pradėti iš naujo.
Kaip elgtis, kai katės pykstasi?
Esant žaidimo agresijai, rekomenduojama taip praturtinti aplinką, kad žaidimai vyktų pozityvia forma. Geriausia, kad entuziastingiausia katė būtų iškraunama atskirai, pasitelkus specialias priemones kaip lazdelės ar automatiniai žaislai. Ją galima trumpam atskirti nuo kitų kačių ir gerai su ja padūkti, taip patenkinant jos žaidimų poreikį ir nukreipiant jos dėmesį nuo kitų kačių.
Esant nežaidybinei kačių tarpusavio agresijai, labai svarbu tinkamai valdyti aplinką. Siekiant sumažinti susidūrimų ir konkurencijos dėl išteklių atvejų skaičių, rekomenduojama, kad namuose būtų daug saugių vietų. Jei kačių grupėje gyvena itin arši despotė, jai galima uždėti antkaklį su varpeliu – tada kitos katės žinos, kada agresorius artėja, ir galės pabėgti. Lengvinant katės baimės ir gynybinę agresiją, jai naudinga leisti laiką atskiroje patalpoje su savininku bei draugiškomis katėmis.
Tegul kačių gyvenimą sudaro rutina – žaidimo laikas, skanėstų laikas ir t.t., kas jas desensibilizuos.
Peradresavimo agresijos atvejais kates gali tekti atskirti kelioms valandoms ar dienoms, o tada atsargiai supažindinti, tuo pat metu desensibilizuojant ar keičiant puolančiosios elgesį. Pvz., atsiradus triukšmui, žaisti ar duoti skanėstus, kol katė atsipalaiduos. Bet kokie kiti sužadinantys dirgikliai kaip kvapai pateikiami tokiu pačiu būdu. Jei dirgiklio kontroliuoti negalima, stengtis, kad katės jos tuo metu nematytų.
Jei agresorius itin impulsyvus, o jo išpuoliai dažni ir sunkūs, auka gali būti labai įbauginta. Jei katės priešiškai nusiteikusios, jas gali tekti atskirti kelioms dienoms ar savaitėms, o tada supažindinti iš naujo.
Kačių atskyrimas siekiant iš naujo atlikti supažindinimo su grupe procesą rekomenduojamas tais atvejais, kai naujokas atsirado per staiga. Jei įvedimo procesas nepavyko, jis buvo per greitas arba neteisingas, tad jį reikia pradėti iš naujo. Apie kačių supažindinimo principus rašėme čia
Siekiant užkirsti kelią agresijai, reikia atsižvelgti ir į aplinką. Reikia skatinti kačių išsisklaidymą, mažinti konkurenciją dėl išteklių. Pagrindinis dėmesys skiriamas pastariesiems (maistas, vanduo, guoliai, draskyklės ir t.t.). Atsižvelgiama į gyvūnų charakterį, pomėgius, emocinius bei fizinius poreikius.
Kovojant su agresija, reikia identifikuoti draugiškas ir agnostines sąveikas tarp kačių, taip nustatant galimus pogrupius, taip pat atvirai agresyvius ir nuolankius individus. Tada galima vertinti gyvenamą ploną – susipažinti su jo dydžiu, kambariais, baldais, įėjimais, išėjimais, katėms prieinamomis ir negalimomis vietomis. Siekiant optimaliai paruošti aplinką, dėmesį kreipti į viską, ne tik agresiją. Iš esmės namai turi būti transformuoti į kačių teritorijas, o atsiradus naujai katei, transformavimas įvyksta dar kartą.
Žaidybinę agresiją slopins tinkamos ir struktūrizuotos žaidimų sesijos, kurias suteikia ir prižiūri savininkai. Esant nežaidybinei agresijai, lengvais atvejais (kai pasireiškia retai ir lengvai), pagrindinis dėmesys skiriamas aplinkos modifikavimui, o katės gali gyventi kartu. Esant vidutinio sunkumo ar sunkiems atvejams bei dažnoms kovoms, geriausia kates atskirti ir vėl supažindinti. Sunkiausiais atvejais pakartotinis suvedimas turi būti ilgas, laipsniškas, draugiškas, net gali tekti naudoti vaistus. Deja, net ir laikantis rekomendacijų garantijų nėra. Be to, ne visi savininkai nori ar gali viską įgyvendinti. Tokiais atvejais kates tenka atskirti visiems laikams arba vienai iš jų ieškoti naujų namų.
