Parazitinių pirmuonių, priklausančių Babesia genčiai, žinoma apie 100 rūšių. Šunis puola Babesia canis ir Babesia gibsoni. B. canis atstovai didesni (apie 4-5 mkm ilgio) ir laikosi poromis, o B. gibsoni mažesni (1-2.5 mkm diametro), apvalūs ar žiedo formos, laikosi pavieniui. B. canis paplitę Europoje, Pietų Afrikoje, Azijoje ir Amerikoje. B. gibsoni aptinkami Pietų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, jų pasitaiko JAV, o dabar jau daugėja pranešimų ir iš Europos.
B. gibsoni sukeliama infekcija dažniausiai besimptomė, kas apsunkina nešiotojų medžioklę. Pastabėta, kad ši problema daugiausia siejamas su koviniais šunimis, dažniausiai - amerikiečių pitbulterjerais. JAV B. gibsoni randama beveik išimtinai tarp pitbulių tipo šunų arba šunų, kuriems įkando kuri nors iš šių veislių. Tipui priskiriami amerikiečių pitbulterjerai, amerikiečių Stafordšyro terjerai, Stafordšyro bulterjerai ir šunys, kilę iš šių ar susijusių veislių. Pranešama, kad B. gibsoni paplitimas šių veislių populiacijose siekia iki 93 %. Ne pitbulių tipo veislėse teigiami mėginiai pasitaiko vos 0,7 %. Naujo tyrimo duomenimis, JAV Babesia gibsoni gali būti šunų dalyvavimo kovose požymis. Dažniausiai parazitas randamas konfiskuotų ir kovoms skirtų šunų organizmuose. Vienas tyrimas lygino B. gibsoni paplitimą tarp šunų, dalyvavusių kovose, ir neįsivėlusių į šiuos reikalus. Kovinių šunų grupėje šio parazito paplitimas buvo 26%, kovose nedalyvaujančių - 2%. Nors minėtų pirmuonių turinčių šunų paplitimas kovinių grupėje buvo mažesnis nei anksčiau skelbti rodikliai (33,8–47,1 %), tikimybė, kad B. gibsoni turįs šuo bus dalyvavęs kovose, 21 kartą didesnė nei nekovinių grupėje. Į daugumą tyrime įtrauktų kovų atvejų įtraukti profesionalai. Tie, kurie tam veisia ir treniruoja šunis, galbūt geriau žino apie B. gibsoni infekcijos bei ligos poveikį šuns našumui, reprodukciniam potencialui ir gyvenimo trukmei, tad ieškos ir kaip gydyti šunis.
Buvo manyta, kad pitbulių tipo atstovai gali turėti genetinį polinkį infekcijai, bet nėra tai patvirtinančių įrodymų. Labiau tikėtina, kad šie šunys patiria didesnį B. gibsoni rizikos veiksnių poveikį. Literatūroje randama įrodymų, kad šunų įkandimų sukeltos žaizdos yra galimas babeziozės perdavimo būdas. Turint omeny didelį šių veislių populiarumą, jų dalyvavimą varžybose bei parodose Europoje, tikėtina, kad B. gibsoni mūsų žemyne gali būti dažnesni negu galėjom tikėtis. Be to, turinčių polinkį veislių atstovai dažnai įvežami iš endeminių vietovių, keliauja į varžybas ar kergimo tikslais.
Pirmą kartą B. gibsoni Europoje paminėtas 1981 m. Ispanijoje, vėliau Italijoje, o pirmieji klinikiniai užsikrėtusių šunų atvejai užfiksuoti Ispanijoje ir Vengrijoje. Tačiau visų šių tyrimų metu B. gibsoni diagnozuotas tik atlikus kraujo tepinėlio tyrimą be papildomos specifikacijos. Molekuliniu būdu B. gibsoni Europoje pirmą kartą identifikuotas 2003 m. Ispanijoje, vėliau Vokietijoje – 2 amerikiečių pitbulterjerams.
Iš 153 Barselonos šunų 2% turėjo infekciją. Tiriant paplitimą Kroatijoje (dalyvavo 848 besimptomiai šunys), B. gibsoni nustatytas 6 amerikiečių pitbulterjerams, gyvenusiems netoli sienos su Bosnija ir Hercegovina. Italijoje vienas aprašytas B. gibsoni sukeltos babeziozės atvejis pasitaikę iš Kroatijos atgabentam amerikiečių pitbulterjerui, kurio motina buvo iš JAV imporuota kalė. 2018 m. Italijoje atliktas tyrimas patvirtino 0,2% B. gibsoni paplitimą tarp 1311 atsitiktinai atrinktų šunų. Rumunų darbai patvirtino, kad kovinių šunų veislės (daugiausia amerikiečių pitbulterjerai) labiau linkusios į problemą. Pvz., iš 49 klinikinius babeziozės požymius turėjusių šunų 14 buvo užsikrėtę B. gibsoni, 12 jų buvo pitbulterjerai, 1 - amerikiečių Stafordšyro terjeras.
Pirmasis klinikinis B. gibsoni infekcijos atvejis Slovakijoje paskelbtas 2016 m., susirgo tam pačiam asmeniui priklausę pitbulterjerai. Minėti šunys gimė Slovakijoje, tačiau lankydavosi sporto varžybose Vengrijoje ir Čekijoje. Čekijoje pasitaikė vienas atvejis (iš Slovakijos importuotam pitbulterjerui). Pirmasis Lenkijoje nustatytas B. gibsoni priklausė amerikiečių Staofrdšyro terjerui, o kitame tyrime pastebėtas 1,4 proc. paplitimas tarp 216 tirtų šunų.
Tiesioginis parazitų perdavimas (be erkių pagalbos) galimas per kraują - perpilant, nehigieniškai karpant ausis ar uodegas, pakartotinai naudojant tas pačias adatas. Taip pat tiesioginis perdavimas įvyksta per žaizdas, pvz., šunims susipjovus. Šis būdas itin paplitęs tarp pitbulterjerų. Yra įtikinamų įrodymų, kovose dalyvaujantys šunys patogenus perduoda vieni kitiems per žaizdas. Todėl jie laikomi šio tipo babeziozės rezervuaru, o sužalojimai kovų metu bei veisimas skatina ligos plitimą be erkių įsikišimo. Dėl didelio šių veislių ir jų mišrūnų populiarumo daroma prielaida, kad B. gibsoni ilgainiui iš šalių, kuriose paplitusios šunų kovos (dažniausiai nelegalios), išplis į kitas šalis. Europoje vykstančiose jėgos sporto varžybose B. gibsoni rizika kyla naudojantis tais pačiais žaislais (tais atvejais, kai šunys netyčia kad ir truputį susižaloja burnos sritį).
Laikas nuo užsikrėtimo iki piroplazmų pasirodymo kraujyje yra 7 - 11 dienų. Inkubacinis periodas priklauso nuo parazitų kiekio ir gali būti 7 - 21 d. B. gibsoni sukelta babeziozė laikoma ne tokia baisia lyginant su B. canis, o jos eiga dažniausiai būna lėtinė – nuo subklinikinės formos iki daugelio organų nepakankamumo ir mirties. Ūminė forma pasireiškia karščiavimu, letargija, hemolizine anemija, ryškia trombocitopenija. Šunys, pasveikę nuo ūmios infekcijos, tampa patogeno nešiotojais, o parazitemija išlieka mažiausiai 38 mėnesius. Lėtinė forma pasireiškia periodišku karščiavimu, mieguistumu, svorio kritimu ir gali laikytis metų metus.
Klinikiniai B. gibsoni infekcijos požymiai įvairūs; jie priklauso ne tik nuo parazitemijos lygio, bet ir nuo užsikrėtusio šuns imuninio atsako. Sunkiausia liga dažniausiai pasireiškia šuniukams ir jaunesniems negu dvejų metų amžiaus šunims. Kai kuriems galimas lengvas karščiavimas, anoreksija, depresija, blyškios gleivinės, mieguistumas, vėmimas, ištvermės praradimas, padidėję limfmazgiai ir blužnies padidėjimas. Sudėtingos babeziozės formos gali pasireikšti koagulopatijomis, imunine hemolizine anemija, ūminiu inkstų nepakankamumu, hepatopatija, gelta, pankreatitu ir daugelio organų nepakankamumu. Odos pokyčiai, susiję su B. gibsoni, yra reti. Vienas jų pasireiškė alopecija, odos lupimusi, hemoraginėmis dėmėmis ant pilvo ir kirkšnių, opomis tarp pirštų, pirštų pagalvėlių hiperkeratoze, nagų trapumu ir pododermatitu. Kitame tyrime autoriai aprašė odos vaskulitą su vėliau generalizuota alopecija, papulėmis ir erozijomis ausų galiukuose, odos opomis ir galūnių nekroze. Kitas retas simptomas yra paraplegija (galūnių paralyžius).
Prevenciniais tikslais neendeminėse B. Gibsoni srityse būtina atkreipti dėmesį į šuniškųjų kraujo donoro kelionių istoriją ir ypač atsargiai elgtis su amerikiečių pitbulterjerais bei amerikiečių Stafordšyro terjerais ar jų mišrūnais. Anksčiau užsikrėtusios kalės nebegali būti veisiamos. Sirgusi infekcija kalytė greičiausiai bus besimptomė nešiotoja, o nėštumas gali sukelti imunosupresiją ir infekcijos pasikartojimą.
