Skirtingose pasaulio dalyse antsvorio turinčių ir nutukusių šunų paplitimas svyruoja nuo 22 iki 59 proc. Iš esmės sutinkama, kad maždaug trečdalis šunų yra nutukę ar turi antsvorio ir kad jų daugėja. 2022 m. tyrimo duomenimis, šunų antsvorio ir nutukimo paplitimas buvo atitinkamai 21 % ir 20 %. Pagal 11-oje Europos šalių atliktą tyrimą, 19 proc. šunų kenčia nuo antsvorio, o 49 % nuo nutukimo. Remiantis 2018 m. Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, 60 %. šunų turi antsvorio arba yra nutukę. Jų kūno įmitimo balo vidurkis – 3,6 balai 5-balėje sistemoje. Kastruotiesiems, patelėms, vidutinio amžiaus ir vyresniems šunims nutukimo rizika didesnė. Ji didesnė ir tam tikroms veislėms, įskaitant retriverius bei spanielius, taip pat esant tam tikriems sveikatos sutrikimams (pvz., ortopedinės ligos).
Nutukimo žala
Antsvorio turintys šunys dažniau kenčia nuo hipertenzijos, prastesnio šilumos toleravimo, padidėjusios anestezijos ir chirurginių operacijų komplikacijų rizikos. Nutukusiems šunims būdingi metabolinio sindromo komponentai, skatinantys su nutukimu susijusios širdies veiklos disfunkcijos išsivystymą. Metabolinis sindromas aprėpia daug sveikatos problemų, jis atsiranda drauge vystantis keletui sveikatos problemų (tai gali būti pvz. padidėjęs kraujo gliukozės ir cholesterolio kiekis).
Lyginant su idealaus svorio šunimis, nutukusiems dažnesni širdies struktūros ir funkcijų pokyčiai, atsparumas insulinui, dislipidemija, hipoadiponektinemija, padidėjusi uždegiminių žymenų koncentracija. Palyginti su lieso ar idealaus kūno svorio šunimis, su naviku susijusių makrofagų skaičius ir intratumorinis mikrokraujagyslių tankis žymiai didesni tarp antsvorį turinčių ar nutukusių šunų. Nutukimas gali turėti įtakos ir šunų pieno liaukų vėžio vystymuisi ir progresavimui. Antsvorio ir nutukimo prevencija sumažina klubų sąnarių displazijos ir klubų bei kitų sąnarių osteoartrito paplitimą. Papenėtiems šunims svorio metimas laikomas veiksmingu osteoartrito gydymo būdu.
Riebalų perteklius lemia raumenų silpnumą, sutrikdo našumą, sukelia audinių sąstingį – kuo daugiau riebalų raumenyse, tuo daugiau kontraktilinės raumens dalies prarandama.
Per didelis svoris trumpina gyvenimo trukmę. Antsvorio turintys šunys gyvena 2,5 metų trumpiau už turinčius normalią kūno masę, ir tai patvirtino bent du tyrimai. Liesų šunų ne tik ilgesnė vidutinė gyvenimo trukmė, jiems vėliau išsivysto ir lėtinės ligos.
Nutukimas ir šunų BOAS
Brachicefalų obstruktyvus kvėpavimo takų sindromas (BOAS) stipriai susijęs su fenotipu (buvo net genetinių ligų tyrimas, kuriame dalis brachicefalų pašalinta iš kai kurių analizių vien dėl stiprios išvaizdos įtakos sveikatai). Tai yra faktas, ir tai, kaip elgsis veisėjai, lems kai kurių veislių ateitį. Žinoma, negalima spjauti į tai, kad niekingų daugintojų kuriama problema didesnė (pvz., jie tikrai nedaro BOAS testų ir iš jų įsigyti šunys bent anekdotiniais atvejais turi daugiau problemų), tačiau dabartinė praktika, kai daugiausia parodų teisėjų nuomonė lemia kokie šunys bus veisiami, taip pat dažnai kelia susirūpinimą.
Šioje sudėtingoje problemoje yra vienas veiksnys, kurį labai paprasta kontroliuoti. Tai – svoris. Kai kuriais atvejais svoris turi kritinę reikšmę. Nutukimas paplitęs tarp šunų, kuriems gresia BOAS rizika. Brachicefalinių šunų populiacijoje 57 % turi antsvorio, o 10 % yra labai nutukę. Vieno tyrimo duomenimis, mopsams ir anglų buldogams svoris buvo reikšmingas rizikos veiksnys BOAS išsivystymui, o prancūzų buldogų taip stipriai nepaveikė. Taip gali būti dėl to, kad tarp tirtų šunų nutukę buvo 8 % prancūzų buldogų, 61 % mopsų ir 35 % anglų buldogų. Taip pat vieno tyrimo duomenimis riziką BOAS išsivystymui didina kastracija. Problemų kelia tai, kad kai kurių veislių savininkai BOAS (ypač esant lengvesniems simptomams) laiko įprastu dalyku.
Nutukusių šunų organizmuose bendras riebalinio audinio kiekis gali apsupti gomurį, liežuvį ir kvėpavimo takus supančius audinius. Nutukimas gali turėti ir daugiau bendro poveikio šunų kvėpavimo sistemai, nes nutukusių šunų kvėpavimo tūris žymiai sumažėja, o kvėpavimo dažnis padidėja. Ar nutukimas yra priežastinis BOAS vystymosi veiksnys, ar pasekmė, sunku pasakyti, kadangi liga gali suprastinti šuns galimybes gyventi aktyviau.
BOAS siejamas ir su santykinai didesne kaklo apimtimi. Jeigu su BOAS susijusi kaklo apimtis turi genetinį komponentą, selektyvus veisimas padėtų kovoti su liga. Nežinoma, kokiu laipsniu ta apimtis susijusi su nutukimu - pvz., kai kurioms veislėms storas kaklas laikomas pageidautina savybe, tad dirbtinė atranka galėjo lemti neproporcingą riebalų susikaupimą šioje kūno dalyje.
Šunų, turinčių BOAS, būklės gerinimui lieso kūno palaikymas gali būti svarbus. Esant BOAS, rekomenduojama šuniui sumažinti kalorijų kiekį. Šis veiksnys taip pat susijęs su sunkesniais klinikiniais požymiais. Savininkai turi sugebėti išlaikyti savo šunis liesus.
Nutukimo priežastys
Šunų nutukimą skatinantys faktoriai skirstomi į tris kategorijas – genetinį, reprodukcinį ir priklausantį nuo žmogaus. Nutukimo riziką didina per mažas fizinis aktyvumas, netinkamas šeimininko elgesys ir požiūris, paties šuns potraukis daugiau ėsti.
Pagrindinė nutukimo priežastis yra per didelis energijos suvartojimas su maistu ir sumažėjęs fizinis aktyvumas. Todėl pagrindinė nutukimo priežastis daugiausia siejama su savininko pasirinktomis auginimo strategijomis, ypač dėl to, kad dažnai šeimininkai nesugeba tinkamai įvertinti savo šunų kondicijos. Bendras aktyvumas ir sportinė veikla šunims sumažina antsvorio tikimybę. Šėrimo būdas taip pat turi reikšmingų sąsajų su kūno būkle – komercinis ėdalas ir (arba) maisto likučiai susiję su antsvoriu, o visiškai ar bent iš dalies duodamas žalias maistas turi mažesnį ryšį.
Veislė turi įtakos nutukimui, kadangi tai bent dalinai susiję su genetiniais faktoriais, nusakančiais energijos panaudojimo reikalingumą. Genetiškai nulemti mechanizmai reguliuoja energijos suvartojimą, natūralioje aplinkoje badmečiu jie padeda išgyventi laukiniams gyvūnams. Bet pašaro gaunant per daug nebepavyksta išlaikyti energijos balanso. Pastebėta, kad kai kurie šunys laikomi tomis pačiomis sąlygomis nutunka, o kiti – ne. Ne lengva atskirti aplinkos faktorius nuo genetinio polinkio.
Nutukimas retas reiškinys tarp jaunų šunų, o metams bėgant jo rizika išauga. Be to, kai kurių tyrimų duomenimis kalytės dažniau turi problemų su svoriu.
Kastracija padidina nutukimo tikimybę patinams, o ypatingai patelėms (net dvigubai). Lytiniai hormonai turi tiesioginį poveikį svoriui netiesiogiai keisdami ląstelių metabolizmą. Be to, estrogenai turi inhibitorinį efektą maitinimuisi.
Nutukimas neretai būna susijęs su endokrininėmis ligomis, pvz., diabetu, Kušingo liga ar hipotiroidizmu. Tiesa, ryšys čia sudėtingas, kadangi ligos gali nutukimą skatinti arba pasireikšti jau esant nutukimui.
Kaip įvertinti ar šuo nutukęs?
Yra keletas būdų šuns kūno formai (įmitimui) įvertinti, nė vienas jų nėra idealus. Egzistuoja tokie
pagrindiniai metodai:
- Odos storio matavimas;
- Kūno būklės/kondicijos taškai. Tai subjektyvus, pusiau kiekybinis kūno sudėjimo vertinimo metodas, pagrįstas vaizdinėmis schemomis. Populiariausios – 5 arba 9 taškų sistemos (yra ir 7 tšk.), jos vertina vizualines ir apčiuopiamas charakteristikas. Deja, tokios sistemos neatsižvelgia į skirtingo sudėjimo šunis, o jomis remdamiesi šunų savininkai savo augintinių būklę vertina nepakankamai. Kai šuns įmitimą jie vertina maždaug 4.54 ± 1.13, veterinarai - 5.20 ± 1.20.
- Matmentų vertinimas (kai atliekami kūno matavimai ir lyginami su svoriu). Populiariausias būdas – šuns svorio ir aukščio ties ketera lyginimas. Šis įrankis nepasako, ar šuo riebus, ar tik labai raumeningas. Siekiant nustatyti sveiką šunų kūno masę, dažnai tiesiog pasitelkiami veislėms specifiniai svorio rangai, tačiau tokios gairės nėra gera pagalbinė priemonė bandant įvertinti kūno kondiciją pagal kūno kondicijos lenteles.
- Kūno būklė gali būti analizuojama ne tik gyvai, bet ir pagal nuotraukas, tačiau skirtingų vertintojų rezultatai skiriasi. Nuotraukas yra sunku vertinti ir dėl to, kad viskas priklauso nuo fotografavimo kampo, apšvietimo, ar šuo įkvėpęs/iškvėpęs ir t.t.
Laikoma, kad šuo turi antsvorio, kai jo kūno svoris 15 proc. didesnis už optimalų, o yra nutukęs kai jo svoris 30 proc. didesnis už idealų. Tačiau tas „idealumas“ kartais tėra diskusijų reikalas. Bėda, kad žmonės nemoka nustatyti tinkamos šuns kūno būklės. Tai labai dažna problema – ir ne kartą įrodyta moksliškai. Šeimininkai nemoka objektyviai vertinti savo gyvūnų.
Šunys skiriasi savo ūgiu, struktūra ir raumenynu. Greičiausias būdas nustatyti ar keturkojis nėra per storas – įvertinti riebalų storį ties paskutiniais šonkauliais. Šioje srityje šonkauliai randasi tiesiai po oda. Bet kokį poodinį riebalų kiekį lengva pajusti tarp odos ir šonkaulių. Paimkite didelį kiekį odos su nykščiu ir rodomuoju pirštu. Iškart pajusite riebalų sluoksnį. Sportinio šuns tas kiekis turi būti itin plonas. Tai gan patogus matavimo būdas.
Kūno kondicijos vertinimas 9-balėje sistemoje
Skirtingos veislės/tipai turi skirtingus sudėjimus, todėl svarbu suprasti, kas yra normalu ir tinka konkrečiam šuniui, tad šis vertinimas nėra absoliučiai teisingas. Pavyzdžiui, labradoro retriverio apatinė linija nuo alkūnės iki galinių kojų yra beveik tiesi. O va ridžbekas, neturintis pastebimos juosmens linijos, jau bus storas ridžbekas. Yra iš prigimties liesų veislių. Jeigu nematote azavako šonkaulių, jis turbūt turi antsvorio. Ar matysite išlindusius klubikaulius ir kai kuruos nugaros slankstelius, taip pat nemažai lemia šuns struktūra.
9-balės skalės formos apibūdinimas:
1 – Išsekęs. Šonkauliai, juosmens slanksteliai, dubens kaulai, kaulų išsikišimai akivaizdžiai matomi net iš toli. Nėra pastebimų kūno riebalų. Akivaizdžiai prarasta raumenų masė.
2 – Labai liesas. Šonkauliai, juosmens slanksteliai ir dubens kaulai lengvai matomi. Neapčiuopiami riebalai. Minimalus raumenų masės praradimas.
3 – Liesas. Šonkauliai lengvai apčiuopiami, trumpaplaukių šunų gali būti matomi. Matomos juosmens slankstelių viršūnės. Gali išlįsti ir klubikaulio sparnai, paralumbarinės duobės raumenynas tarp klubikaulio sparnų tęsiasi taip, kad slanksteliai nebūtų per daug išsikišę. Akivaizdžiai matomas juosmuo, pilvas įtrauktas. Tokia kondicijai būdinga daliai sportinių šunų, svarbu kad būtų gerai išsivystę jų raumenys.
4 – Mažas svoris. Šonkauliai lengvai apčiuopiami. Liemuo iš viršaus lengvai matomas. Pilvas akivaizdžiai įtrauktas. Dauguma sportinių šunų turėtų būti tokios kondicijos.
5 – Idealus. Šonkauliai apčiuopiami, be storos riebalų dangos. Žiūrint iš viršaus, už šonkaulių matomas liemuo. Pilvas žiūrint iš šono įtrauktas. Tokia būklė turėtų būti laikoma idealia parodiniams šunims.
6 – Nedidelis antsvoris. Šonkauliai apčiuopiami, su nedidele riebalų danga. Juosmuo pastebimas žiūrint iš viršaus, bet nėra ryškus. Pilvo įtraukimas matomas.
7 – Didelis antsvoris. Šonkauliai per riebalus sunkiai apčiuopiami. Pastebimos riebalų sankaupos virš juosmens ir ties uodegos baze. Liemens nėra ar jis vos matomas. Pilvo įtraukimo gali nebūti.
8 – Nutukęs. Šonkauliai neapčiuopiami, kadangi yra stipriai padengti riebalais (arba apčiuopiami tik stipriai spaudžiant). Sunkios riebalų sankaupos virš juosmens ir ties uodegos baze. Nematyti liemens. Nepavyksta pastebėti pilvo įtraukimo, galimas akivaizdus jo nusileidimas.
9. Labai nutukęs. Tai matoma akivaizdžiai. Kai kurį būna priaugę neįtikėtinai daug svorio.
Antsvoris ir šunų parodos
Kalbant apie šunų kondiciją parodose, reikalas sudėtingas. Nors ten tikrai dažnai galima pamatyti nenutukusius šunis, tarp kai kurių tipų tai vis dar išlieka problema. Parodose dalyvaujančių šunų kūno formos gali turėti įtakos savininkų suvokimui apie tinkamą būklę. Ne paslaptis, kad dauguma sportinių šunų augintojų parodoms keturkojus „peni“. Realiai vienintelė mano žinoma organizacija, standarte nurodanti, kad parodoje šuo turi būti išstatomas liesas, yra ADBA – kalbu apie amerikiečių pitbulterjerų standartą. Tačiau kai kurių FCI veislių standarto komentaruose paminima kūno būklė, ir dažniausiai pageidaujama, kad ji būtų vidutinė (vertinant 9-balėj BCS skalėj, tai būtų 4-5) su tinkamai išvystytu raumenynu.
Analizuojant šešių populiariausių veislių, dalyvavusių didelėje parodoje Švedijoje, kūno kondiciją paaiškėjo, kad antsvorį turėjo 32% - tačiau dauguma nedidelį (BCS 6) ir nė vienas nutukęs (BCS 8 - 9). Didžiausias antsvoris būdingas Labradoro ir auksaspalviams retriveriams bei prancūzų buldogams. Apdovanojimus vienodai gavo tiek liesesni, tiek riebesni šunys, tad tyrimas nepatvirtino teisėjų meilės riebesniems šunims. Tyrimo metu įvertinti tik trys mopsai (visų BCS 6), tad jie neįtraukti į analizę.
Analizuojant Crufts dalyvavusių šunų nuotraukas, paaiškėjo, kad nė vienas nebuvo per mažo svorio, 74 % buvo idealios būklės, 26 % turėjo antsvorio. Mopsai, basetai ir Labradoro retriveriai dažniausiai turėjo antsvorio, o standartiniai pudeliai, Rodezijos ridžbekai, vengrų vižlai ir dobermanai – rečiausai.
Kito tyrimo duomenimis, 18,6 % parodinių šunų BCS buvo >5, o 1,1 % šunų BCS >7. Tarp veislių pastebėti dideli skirtumai, galintys koreliuoti su standartais. Šveicarijoje vykusioje parodoje šunų šeimininkai pildė anketas, kuriose BCS infografiko pagalba nustatinėjo savo keturkojų būklę. BCS vertino ir du veterinarai. Savininkų BCS įvertinimo vidurkis buvo 4,54, o veterinarų – 5,20. Tai rodo, kad šunų šeimininkai nesugeba tinkai įvertinti savo augintinių kondicijos ir per didelį jų svorį laiko normaliu dalyku.
Dėl šių priežasčių rekomenduojamos diskusijos su veisėjais ir teisėjais apie skirtingas standartų interpretacijas, siekiant, kad antsvoris netaptų grožio etalonu. Kai kurie tyrėjai netgi siūlo koreguoti kai kuriuos standartus.
Svorio metimas ir tinkamos kūno būklės palaikymas
Vien lieknesnės kūno masės palaikymas padės išvengti daug sveikatos problemų. Taip pat svoris turi įtakos sąnarių būklei (tai ypatingai svarbu sportuojantiems šunims). Nuo senų laikų sportinių ar darbinių šunų treniruočių programa dažnai prasidėdavo tinkamo svorio pasiekimu, o tik tada rimtomis treniruotėmis. Kūno masės sumažinimas veislėms, linkusioms į skeleto – raumenų sistemos ligas, padeda problemų išvengti, jas atitolinti ar sumažinti. Mokslininkai įrodė, jog medžiagų apykaitos sutrikimai, būdingi nutukusiems šunims, praeina, numetus svorio – tada pagerėja jų gyvenimo kokybė, gyvūnai tampa gyvybingesni, ne taip kenčia emociškai.
Suaugusiems šunims ėdalo negalima duoti ėdalo tokiais pat kiekiais kaip augantiems. Tai dažna klaida. Paaugliams reikia daugiau maisto. Bręstant jų metabolizmas lėtėja, o suaugus svorio palaikymui reikia mažiau pašaro. Taip pat nereikėtų leisti gyvūnui turėti nuolatinį priėjimą prie ėdalo. Geriausia šunį šerti 1 - 3 kartus dienoje, priklausomai nuo situacijos ir jo sveikatos būklės.
Daug kas tiki, kad šėrimo normos, atspausdintos ant ėdalų pakuočių, yra nenuginčijama tiesa, tačiau net aktyviam šuniui gali nereikėti rekomenduotino kiekio. Maisto reikia tiek, kad šuo turėtų normalią kūno masę. Savininkai kartais nerimauja, ar šuniui sumažinus ėdalo kiekį nepritrūks maistinių medžiagų. Premium ar suprepremium klasės sausi pašarai turi visko, ko reikia ir net per daug. Dauguma atvejų storas šuo gauna per daug maisto ir jo kiekio sumažinimas pavojaus nei sveikatai, nei gyvybei tikrai nesukels.
Ėdalo kiekį pritaikykite prie šuns aktyvumo lygio. Atsiminkit – butuose gyvenantys šunys žiemas paprastai leidžia ramiau ir šiltai, o gyvenantiems lauke tuo metu kalorijų prireiks daugiau. Dar viena bėda, kad žmonės nesugeba pasipriešinti liūdnam maisto prašančio šuns snukučiui. Jeigu kovą pralaimite – išbandykite trečdalį raciono pakeisti moliūgais ar kitomis nekaloringomis daržovėmis. Pvz., jei augintiniui duodavote 3 puodelis „sausiako“, vieną puodelį pakeiskite virtu moliūgu, kuris suteiks sotumo jausmą. Be to, kai šuo labai prašo maisto, galite tiesiog išeiti su juo pasivaikščioti. Taip pat šerkite šunį iš specialių žaislų - kongo, laižymo kilimėlio ar lėto ėdimo indų. Tai sulėtins rijimą ir leis greičiau pajusti sotumą. Kai dubuo tuščias, o šuo intensyviai prašinėja maisto, į dubenį įpilkite kelis trupinius. Keletas reiškia tik keletą – ne saujelę. Šiuo tikslu laikykite kelis gabalėlius atidėję iš numatyto šuns dienos raciono. Vietoj maisto galite pasiūlyti ir gėlo vandens (pvz., juo užpilti skanėstus dubenėlyje). Tai laikinai suteiks „pilnumo“ pojūtį.
Pasivaikščiojimai, bėgiojimai ar aktyvūs žaidimai taip pat padeda palaikyti gerą formą, tad nepamirškite reguliarios mankštos. Pratimai ne tik padės numesti svorį, bet ir palaikys pageidautiną tinkamą raumenų masę. Pirmas dalykas, kurį galite padaryti, yra padidinti kasdienio pasivaikščiojimo intensyvumą ir atstumą. Vaikščiojimas norint numesti svorio labai skiriasi nuo vaikščiojimo siekiant malonumo - bent pusvalandį reikia eiti gan sparčiu tempu be pasiuostymo pertraukėlių. Tai yra, 2 valandų ramus ir lėtas laiko leidimas lauke turės mažiau efekto kūno masei, negu energingas pusvalandžio trukmės prasiėjimas.
Dauguma nutukusių šunų idealų svorį gali pasiekti per 6 – 8 mėnesius. Paprastai laikoma, kad tinkamas svorio metimas vyksta tada, kai per mėnesį numetama 3-5% savo svorio (dauguma šaltinių taip pat teigia, kad savaitei optimalu 1-2%). Sportiniams šunims fizinis pikas ir pageidaujamas svoris paprastai pasiekiami per 1 – 2 mėnesius treniruočių (turint omeny, kad užsiėmimai pradedami su nenutukusiu gyvūnu). Esant antsvoriui, būtinas pasiruošimas iki prasidedant treniruočių rutinai - tolygiai ilgėjantys pasivaikščiojimai ir truputį sumažintas ėdalo kiekis (taip pat duodamas kokybiškesnis pašaras).
Jeigu šuo dėl sveikatos ar kitų priežasčių negali judėti intensyviau, jam reikalingas mažesnės energetinės vertės ėdalas. Dauguma renkasi pašarus su daug „kamšalų“, bet čia atsiranda ir rizikų, kad gyvūnas pasisavins mažiau reikiamų medžiagų, be to, jis dažniau tuštinsis. Geriausias sprendimas – liesesnis baltymų šaltinis, kurio net ir mažesnis kiekis suteiks pakankamai sotumo. Iš esmės svorį metančio šuns bėda – per didelis su ėdalu gaunamų kalorijų kiekis. Kai kuriais atvejais, norint kad šuo gautų visų reikalingų medžiagų, jam tiesiog reikia duoti mažesnius kokybiško ėdalo kiekius. Jeigu racioną bandotės reguliuotis patys, atsiminkit, kad greta lieso baltymo būtinas koks nors energijos šaltinis – negalima visiškai išimti riebalų iš raciono, arba juos teks pakeisti angliavandeniais.
Kondicionuojant šunį varžyboms didžiausias galvos skausmas – nustatyti sveikiausią jo svorį. Tokį, kad jis neprarastų jėgos ir ištvermės, būtų energingas ir nuotaikingas, gerai jaustųsi ilgai dirbdamas didžiausiu pajėgumu. Norint tiksliai apibrėžti darbinį svorį reikia daug patirties ir žinių. Esant kokiai nors abejonei, visada geriau klysti į „sunkesnę“ pusę. Svoris turi mažėti dėl riebalų sudeginimo vaikštant ir sportuojant, o ne dėl išsekimo esant prastai mitybai. Jokiu būdu negalima svorio mažinti greitai. Geriausia ieškoti tokių pagerėjusios kondicijos požymių kaip širdies susitraukimų dažnis ir bendras šuns funkcionalumas, gebėjimas efektyviai atlikti darbą. Kaip ir žmonės, būdami geros formos visi šunys bus gyvybingi ir aktyvūs.
Papildai svorį metantiems šunims
Papildomai metant svorį galima naudoti specifines medžiagas, galinčias pagreitinti medžiagų apykaitą ir taip aktyviau deginti kalorijas. Galite susipažinti su kai kuriomis jų, tačiau atminkite – kartu su papildais būtina naudoti ir kitas priemones (sušeriamo ėdalo kiekio ir fizinio aktyvumo korekcijas).
L-karnitinas yra į vandenyje tirpi aminorūgštis. Nustatyta, kad jis turi įtakos nutukimui ir sveikam elgesiui. Tyrime su nutukusiais šunimis gavę L karnitino numetė daugiau svorio negu jo negavę. Šunims rekomenduojamas kiekis skiriasi, greičiausiai efektyvi dozė yra nuo 15 mg/kg iki maždaug 100 mg/kg du kartus dienoje.
Baltųjų pupelių ekstraktas saugo nuo krakmolo skaidymo ir pasisavinimo organizme. Dėl pastebimo poveikio sunku ką nors pasakyti.
Omega-3 riebiosios rūgštys (gautos iš iš žuvų) turi įtakos mitochondrijų veiklai. Viename tyrime žuvų taukų su dideliu omega-3 RR kiekiu gavę šunys numetė žymiai daugiau svorio, negu kalorijų atžvilgiu gavę tiek pat gyvulinių riebalų su mažai omega-3 RR.
L-argininas yra aminorūgštis, kurios poveikis svorio metimui nėra pilnai ištirtas, tačiau jau yra keli daug žadantys tyrimai. L-argininas gali tikti šunims, kuriems negalima riboti kalorijų kiekio ar tiems, kuriems reikia numesti nedaug svorio.
Chitozanas gaunamas iš vėžiagyvių, tokių kaip krabai ar krevetės, chitininių lukštų. Chitinas chemiškai jungiasi su riebalais, taip neva sumažindamas jų absorbciją. Nors toks poveikis tikėtinas, jį sunku įrodyti. Keliuose tyrimuose, kuriuose analizuotas riebalų kiekis išmatose, nustatyta, kad chitozanas reikšmingai nepadidino riebalų pasišalinimo iš organizmo. Placebu kontroliuojamuose tyrimuose chitozanas taip pat nesugebėjo reikšmingai padėti metant svorį, tačiau naudojant kartu su kitais metodais, tokiais kaip raciono apribojimas, chitozanas gali padidinti svorio sumažėjimą ir pagerinti lipidų kiekio kraujyje situaciją.
Konjuguotos linolo rūgšties (CLA) papildai, atrodo, skatina padidėjusį riebalų skaidymą. Tyrimų duomenimis, vartojant CLA sumažėjo pilvo riebalų masė, nors kai kuriuose atsitiktinių imčių tyrimuose bendras kūno masės indeksas reikšmingai nepasikeitė. CLA gali padidinti bendrą medžiagų apykaitos greitį. Nors lyg ir buvo nustatytas tikėtinas CLA svorio mažinimo poveikis, tam tikros linolo rūgšties rūšys gali sukelti atsparumą insulinui. Taigi šios medžiagos poveikis vis dar neaiškus.
Hidroksicitrinos rūgštis, dar vadinama HCA, išgaunama iš kambodžinės garcinijos. Ji gali slopinti alkį ir padėti išvengti riebalų kaupimosi kraujyje ir pilvo srityje. Placebu kontroliuojami klinikiniai HCA tyrimai su žmonėmis kai kuriais atvejais parodė nedidelę naudą, o kitais - ne. Būta ir pavienių pranešimų apie šios medžiagos toksinį poveikį kepenims. Patikimų tyrimų su gyvūnais vis dar nėra.
Dirlotapidas yra farmacinis vaistas, sukurtas specialiai antsvorio turintiems ir nutukusiems šunims, siekiant padėti jiems numesti svorio. Dirlotapidas tinka tik šunims. Šis vaistas stabdo su maistu gaunamų riebalų išsiskyrimą iš žarnyno ląstelių į kraują. Iš esmės Dirlotapidas pirmiausia naudojamas kaip apetitą slopinanti priemonė dietos besilaikantiems šunims.
Daugiau informacijos:
O’Neill DG, Skipper AM, Kadhim J, Church DB, Brodbelt DC, Packer RMA (2019) Disorders of Bulldogs under primary veterinary care in the UK in 2013. PLoS ONE 14(6): e0217928. https://doi.org/10.1371/journal.pone.0217928
O’Neill, D.G., Darwent, E.C., Church, D.B. et al. Demography and health of Pugs under primary veterinary care in England. Canine Genet Epidemiol 3, 5 (2016). https://doi.org/10.1186/s40575-016-0035-z
Liu N-C, Troconis EL, Kalmar L, Price DJ, Wright HE, Adams VJ, et al. (2017) Conformational risk factors of brachycephalic obstructive airway syndrome (BOAS) in pugs, French bulldogs, and bulldogs. PLoS ONE 12(8): e0181928. https://doi.org/10.1371/journal.pone.0181928
Quantitative investigation of healthy conformational limits in domestic dog breeds; Packer, Rowena M. A.; Royal Veterinary College (University of London), 2013
Packer RM, Tivers MS. Strategies for the management and prevention of conformation-related respiratory disorders in brachycephalic dogs. Vet Med (Auckl). 2015;6:219-232. Published 2015 Jun 4. doi:10.2147/VMRR.S60475
Packer RMA, Hendricks A, Tivers MS, Burn CC (2015) Impact of Facial Conformation on Canine Health: Brachycephalic Obstructive Airway Syndrome. PLoS ONE 10(10): e0137496.
https://www.thieme-connect.com/products/ejournals/abstract/10.3415/VCOT-08-08-0069
Chih-Fan Chiang, Cecilia Villaverde, Wei-Chih Chang, Andrea J. Fascetti, Jennifer A. Larsen, Prevalence, risk factors, and disease associations of overweight and obesity in dogs that visited the Veterinary Medical Teaching Hospital at the University of California, Davis from January 2006 to December 2015, Topics in Companion Animal Medicine, 2022
Canine mammary cancer in overweight or obese female dogs is associated with intratumoral microvessel density and macrophage counts; Ha-Young Lim, Byung-Joon Seung, Seung-Hee Cho, September 21, 2021
Orsolya Julianna, T.; Kata, V.; Vanda Katalin, J.; Péter, P. Factors Affecting Canine Obesity Seem to Be Independent of the Economic Status of the Country—A Survey on Hungarian Companion Dogs. Animals 2020, 10, 1267. https://doi.org/10.3390/ani10081267
Canine obesity in the Netherlands: prevalence, predisposing factors, and the effect of the owner’s knowledge and actions; Bierlee, M.Y.J., (2020) Faculty of Veterinary Medicine Theses
Truelsen Lindåse, Sanna and Feltenmark, Tilda and Krantz, Malin and Söder, Josefin; Overweight in Swedish show dogs-prevalence and association with performance in competition, Acta Veterinaria Scandinavica, 2021
Obesity in show dogs, R. J. Corbee; First published: 11 August 2012; https://doi.org/10.1111/j.1439-0396.2012.01336.x
Survey: nutrition, body condition and activities of dogs in Switzerland; K. Gerstner, A. Liesegang; First published: 19 June 2017
Fawcett, A.; Barrs, V.; Awad, M.; Child, G.; Brunel, L.; Mooney, E.; Martinez-Taboada, F.; McDonald, B.; McGreevy, P. Consequences and Management of Canine Brachycephaly in Veterinary Practice: Perspectives from Australian Veterinarians and Veterinary Specialists. Animals 2019, 9, 3.
Best in show but not best shape: a photographic assessment of show dog body condition; Z. R. Such, A. J. German PhD DipECVIM-CA; 01 August 2015
