Vėsiu oru maudynes ežere geriau atidėti

Turbūt teko sutikti šunų, kurių iš vandens neištrauksi ištisus metus, ir jiems nesvarbu, ar dabar karšta vasara, ar vėsus ruduo, o gal jau ledo pluta dengia vandens paviršių. Tokie šunys visada mielai pasinaudoja proga ir nieko nelaukę veržiasi paplaukioti. Tačiau ar tikrai kiekvienas toks panėrimas yra nekaltas? Šią nežiemišką žiemą Lietuvos vandens telkinių temperatūra siekia 1 - 4 laipsnius šilumos, tuo tarpu mūsų augintinių kūne cirkuliuoja 38 - 39 laipsnių temperatūros kraujas. Tai gana didelis skirtumas.

Taigi, įsivaizduokit, kad tokią „beveik žiemos“ dieną jūsų šuo įšoka į ežerą. Kas atsitiks?

Pirmiausia, tie kraujo kūneliai, kurie ramiai sau plaukiojo šiltoje aplinkoje ir nešiojo reikalingas medžiagas į įvairias organizmo vietas, greit atvės. Dėl to jų judesiai sulėtės, o nuo šito pradės lėtėti ir kitos funkcijos. Iki vandens teikinio bėgančio šuns raumenys dar buvo lankstūs kaip elastinė juosta. Atsidūrus šaltame vandenyje, tas elastinis raumuo pradeda greitai vėsti ir jam išauga plyšimo rizika. Raumenų traumos skausmingos ir gali ilgai gyti. Kuo daugiau šilumos šuo netenka, tuo labiau jo raumenys susitraukia, sukeldami viso kūno sustingimą. Sąnariai spaudžiami, prarandamas judesių diapazonas (mažėja jų amplitudė), tuo pačiu – ir jėga judesio metu.

Vienas labiausiai paplitusių dalykų, atsirandančių šalto vandens mėgėjams - vadinamoji „Limber Tail“ arba „plaukiko uodega“ (moksliškiau – ūmi kaudalinė miopatija). Tai uodegos raumenų pažeidimas dėl stipraus jų susitraukimo. Taip trikdomas kraujo tekėjimas į uodegą. Simptomai paprastai atsiranda paros bėgyje po maudynių šaltame vandenyje. Paveikta uodega gali būti skausminga pagrindo srityje, laikoma suglebusi ar specifinėje pozicijoje, kada jos apie 10 cm nuo pagrindo pakelti, o likusi dalis - nuleista. Kadangi simptomai kelių dienų ar savaičių bėgyje išnyksta, dauguma savininkų nesikreipia į veterinarus. Tarp kai kurių veislių, pvz., Labradoro retriverių, ši problema dažnesnė.

Šaltis pasižymi dar viena savybe – jis mažina skausmo pojūtį, padaro žemesnį nociceptorių (kenksmingų dirgiklių receptorių) aktyvacijos slenkstį, dėl jo greitis, kuriuo nervai perduoda skausmo signalus, lėtėja. Taigi atvėsęs šuo gali nesuvokti, kad turi kažkokių problemų (pvz., patyrė traumą), kol nebus padaryta didesnė žala.

Galų gale jei šuo per daug atvėsta, jis susiduria su hipotermija, galinčia sukelti neurologines problemas, širdies sutrikimus, inkstų nepakankamumą, sulėtėjusį kvėpavimą, nušalimą ar gaišimą. Aišku, hipotermija negresia, jei šuo aktyviai bėgioja, išlipinėja ant kranto ir aplinkos temperatūra nėra labai žema. Tačiau raumenų sustingimo rizika išlieka.

Iš esmės galvodami apie tai, ar leisti Reksui šokti vandenin šaltuoju metų laiku, laikykitės taisyklės, kad jei šalta jums, šalta bus ir šuniui. Na ir sulaukit to pavasario :)