Pripažinkit, skamba itin pažįstamai: po smagaus pasivaikščiojimo ramiai sėdite ir žiūrite filmą. Šuo prieina, pradedat jį glostyti... ir tas pradeda laižyti rankas. Nesate didelis to mėgėjas, tačiau toliau atsainiai jį glostote. Po kiek laiko šuo pašoka ir ima laižyti veidą. Kai bandote jį nustumti, tas dar stengiasi dar labiau. Ir taip atsitinka kaskart, kai šuniui suteikiate švelnumo! Kai kuriais atvejais veido laižymas tampa atskira bendravimo dalimi – šunys „išmeta“ visus nuolankius gestus ir palieka tik laižymą, kuris sako „Eeeiii pažaisk su manimi... Dabar“.
Šunys savo gaujos narius laižo dėl įvairių priežasčių. Šuniukų mamos atžalas laižo nuo pat gimimo – skatindamos juos kvėpuoti, valydamos, gerindamos virškinimą. Laukiniams ir naminiams šunims būdinga laižyti gentainių snukius siekiant gauti maisto. Galų gale tai ir nuolankumo gestas – nuolankesnis narys laižys labiau dominuojančius. Natūralu, kad liežuvis – vienas pagrindinių šuns bendravimo su aplinka būdų. Dėl to turime suprasti, kad jis dalyvaus ir sąveikoj su mumis. Tačiau jeigu Jums koks nors poelgis nepatinka ir pageidaujate jį keisti, turite išsiaiškinti jo priežastis.
Tyrinėjimas
Šunys liežuvį naudoja pažindindamiesi su aplinka. Kai sutinkate kokį Amsį ar Reksą ir, būdamas labai mandagus, ištiesiate jam apuostymui ranką, kai kurie keturkojai gali ją palaižyti. Toks palaižymas – vienas iš tyrinėjimo būdų. Šunys turi specialius receptorius nosyje ir burnoje, kurių dėka gali interpretuoti prakaite esančias molekules. Taip šuo gali sužinoti, ar esate atsipalaidavęs, o gal jaučiate stresą.
Ragavimas
Šuniui laižant dubenėlį ar trupinius nuo grindų, nesukame galvos, kodėl jis taip daro – juk ir taip aišku, kad jam skanu. Mūsų oda taip pat turi skonį – jį sudaro druskos ir mažos maisto dalelės, kas šuniui gali patikti. Kai kuriuos keturkojus traukia kūno losjonai ir kremai.
Odos priežiūra
Šunys, kaip ir katės, atidžiai prisižiūri kailį. Kartais gyvūnai laižo save, bandydami nusivalyti nešvarumus ar prižiūrėdami žaizdas. Šuns seilėse yra fermentų, žudančių bakterijas ir padedančių pašalinti negyvus audinius bei nešvarumus. Tačiau pernelyg įnirtingas laižymas gali rodyti sveikatos problemas. Pastebėję perdėtą to paties objekto ar kūno dalies laižymą kreipkitės į veterinarą. Nors laižymasis gali būti ir normalus streso „nuėmimo“ būdas, obsesnis laižymasis jį tik stiprina ir problemą blogina. Jei šuo pernelyg aktyviai laižosi žaizdas, taip pat nėra gerai, kadangi taip neleidžia joms tinkamai gyti.
Komunikacija
Laižymas – normali bendravimo forma, tačiau jis ne visada perduos vieną ir tą pačią žinutę. Šunys kitus šunis laižo bandydami papasakoti gausybę įvairiausių dalykų, pvz., pranešdami apie alkį, nuolankumą ar tiesiog kviesdami būti draugais. Tą patį jie sako ir žmonėms, tačiau paprastai mes taip gerai žinučių neinterpretuojame. Jei šuo Jus laižo pernelyg intensyviai, apsidairykit – gal kas negerai, baigėsi vanduo ar augintinis kažko nori.
Šunys gali žmones laižyti ir prisiimdami savo vietą socialinėje hierarchijoje. Jie laižo tuos, kuriems rodo pagarbą ir nuolankumą.
Aktyvus laižymas gali būti ir žaidimo būdas – siautulio metu tai vienas iš variantų nenaudoti dantų.
Dėmesio troškimas
Dėmesio poreikis - dažniausia laižymo priežastis. Pirmą kartą palaižęs žmogų, šuo pastebės, kad tas juokėsi, buvo patenkintas – tai yra, jis supras, kad atkreipė dėmesį. Pajutęs, kad žmogaus palaižymas sukelia malonumą ar uždirba paglostymą, šuo tai susies. Be to, šuo laižys žmogų tiesiog rodydamas, kad jam jis patinka. Kai augintinis laižo „iš meilės“, jam išsiskiria endorfinai, kurių dėka jis jaučiasi ramiai, saugiai ir komfortabiliai. Deja, žmonėms kartais to būna per daug. Veido ir lūpų laižymas dažniausiai būdingi jauniems šuniukams, tačiau tai gali būti pastebima ir tarp suaugusiųjų.
Kitos priežastys
Kai kuriais atvejais aktyvus laižymas rodo šuns nerimą, nepasitikėjimą savimi. Pvz., jei matote, kad jaunas gyvūnas nesustodamas laižo ne tik žmonių veidus, bet ir kitų šunų, su kuriais neturi tvirto ryšio, snukius – jis peradresuoja savo dėmesį, tad eikite su juo kur nors kitur ir pasiūlykite streso nekeliantį užsiėmimą. Nuo tam tikrų sutrikimų kenčiantys keturkojai gali būti linkę į ypač aktyvius laižymus.
Ėdesio prašymas
Nujunkyti vilkiukai išalkę rangosi, maivosi, raivosi ir laižo motinos ar kitų vyresnių gaujos narių snukius, kol tie atryja maistą. Žemesnio rango gyvūnai taip gali prašyti viršesniųjų grobio dalies. Kai kuriais atvejais aktyvus šuns bandymas palaižyti žmogaus burną gali būti ėdesio prašymas gyvūnui priimtina forma.
Ką daryti jei nemėgstate „laižiklių“?
Daugeliu atvejų laižymas – išmoktas elgesys. Šuo žino, kad tokiu būdu gaus iš šeimininko dėmesio. Šunų pasaulyje mažiams augant suaugėliai pradeda mokinti juos pagarbesnio elgesio ir vis rečiau leidžiasi laižomi. Kai šunyčio laižymas užknisa galutinai, nesusipratėlis net gali gauti pylos.
Iš esmės jeigu šuo veidą laižo ramiai, nėra nieko baisaus. Tačiau to nevertėtų skatinti, jeigu keturkojis nervingas, susijaudinęs ir toks elgesys kelia problemų draugams ar kitiems šeimos nariams. Vienas iš būdų sustabdyti šunį – leisti suprasti, kad laižydamas jis negaus to, ko nori. Pvz., jei šuo nori dėmesio, net pabardami jį ar bandydami nustumti suteikiate jam tai, ko jis ir norėjo. Tokiu atveju geriau išeiti į kitą kambarį – šuo supras, kad laižymas lemia tai, jog jis lieka vienas. Jeigu Jūsų pasirinkta „taktika“ neveikia, geriausia kreiptis į elgesio specialistus, trenerius ar dresuotojus.
