Tinkama šuniuko socializacija

Socializacija – procesas, kurio metu augantis šuo pripranta prie įvairių socialinių ir aplinkos stimulų (žmonių, kitų gyvūnų, garsų, vietų ir t. t.). Norint užauginti stabilų, gerai prisitaikantį augintinį tinkama socializacija labai svarbi. Tyrimai rodo, kad netinkamai socializuoti šunys dažniau pasižymi probleminiu elgesiu (baime, agresija, nerimo sutrikimais).

Socializacijos etapai 

Šuniukų ankstyvasis vystymasis skirstomas į keletą etapų. Kiekviename jų šuniukų gebėjimas priimti naujus stimulus skiriasi, todėl socializacijos metodai turi būti pritaikyti pagal amžių. Paprastai išskiriami šeši pagrindiniai ankstyvosios raidos periodai: prenatalinis, neonatalinis, perėjimo (transicinis), socializacijos, jaunystės (juvenilinis) ir paauglystės (lytinė branda). 

Prenatalinis laikotarpis (iki gimimo)

Prenatalinis etapas apima 63 dienų šuningumo laikotarpį. Nors šuniukai dar negimę, motinos būklė ir patiriamas stresas gali turėti įtakos jų vėlesniam elgesiui. Įvairių rūšių tyrimai parodė, kad prenatalinis stresas gali paveikti jauniklių neuroendokrininę sistemą ir jautrumą stresui. Pavyzdžiui, papildomas švelnus bendravimas su vaikinga kate ir vėliau su kačiukais padidina kačiukų socialumą bei sumažina jų bailumą žmonių atžvilgiu. Tad veisėjams rekomenduojama užtikrinti kalės ramybę, tinkamą mitybą ir aplinkos praturtinimą – tai padeda sumažinti prenatalinį stresą, galintį neigiamai atsiliepti šuniukų temperamentui.

Neonatalinis laikotarpis (0–2 sav.)

Neonatalinis etapas tęsiasi nuo gimimo iki maždaug 2 savaičių. Šiuo metu naujagimiai šuniukai visiškai priklauso nuo motinos – jie akli ir kurti (akys atsimerkia 10–14 dieną, ausų landos atsiveria 14–17 dieną), negali savarankiškai reguliuoti kūno temperatūros ar šlapintis/tuštintis be motinos pagalbos. Judesiai apsiriboja ropojimu, dėl nepakankamos nervų-raumenų koordinacijos šuniukai negali stovėti ar vaikščioti. Vis dėlto jau šiuo ankstyvu laikotarpiu veikia lytėjimo ir uoslės pojūčiai – mažyliai gali užuosti motiną ir jausti prisilietimus, refleksiškai žįsti pieną ir net vokalizuoti tyliais garsais (niurzgėjimu). 

Neurologiškai smegenys dar tik bręsta – vystosi refleksai, formuojasi pirminės neuronų jungtys. Dėl ribotų sensorinių galimybių baimės reakcijų šiuo laikotarpiu beveik nebūna – naujagimiai neigiamai nereaguoja į naujus kvapus ar lytėjimo stimulus, jų nervų sistema dar nepasirengusi patirti baimę. Naujagimių organizme pilnai neveikia antinksčių reakcijos mechanizmai, todėl jie mažiau reaguoja į neigiamus dirgiklius. Tai evoliuciškai naudinga, nes garantuoja, kad jauniklis nenutols nuo motinos. 

Nors šuniukai dar akli ir daugiausia miega bei ėda, šis periodas suteikia galimybę pradėti prisilietimų patirtį. Veisėjai bei globėjai gali kasdien švelniai manipuliuoti šuniukais - laikyti rankose, trumpam paguldyti skirtingomis pozomis, lengvai stimuliuoti pėdutes, tarpupirščius, ausytes. Tokie trumpi (kelias sekundes trunkantys) pratimai dažnai vadinami ankstyvuoju neurologiniu stimuliavimu. Nors naujausi tyrimai rodo, kad jų poveikis mažesnis nei tikėtasi (galbūt dėl kitų aplinkos veiksnių įtakos), dauguma specialistų vis tiek rekomenduoja ankstyvą švelnų šuniukų lietimą. Svarbu, kad visi potyriai būtų teigiami arba neutralūs – jokio skausmo ar stipraus dirginimo, nes per didelis stresas šiame amžiuje gali pakenkti smegenų vystymuisi.

Pereinamasis laikotarpis (2–3 sav.)

Apie 2 savaičių amžiaus šuniukai pereina į transicinį (pereinamąjį) etapą, trunkantį iki 3 savaičių. Šiuo laikotarpiu juslės sparčiai vystosi, prasideda akių atsivėrimas ir regos funkcijos gerėjimas, atsiveria ausų landos ir ima formuotis klausa. Mažyliai pradeda reaguoti į aplinkos garsus, nors iš pradžių gali truputį išsigąsti naujai išgirstų stiprių garsų. 

Šiame etape progresuoja ir motorinė raida, kadangi 2,5–3 sav. amžiaus šuniukai jau bando stovėti ir vaikščioti, nors dar svirduliuodami. Jie pradeda žaisti tarpusavyje, imituoti grumtynes su broliais ir sesėmis, pasigirsta pirmieji sulojimai, urgztelėjimai. Pieniniai dantukai pradeda kaltis sulaukus maždaug 3 savaičių amžiaus, tad šuniukai susidomi kramtymu. 

Atsiradus regai ir klausai, šunyčiai pradeda sąmoningiau suvokti aplinką. Tai žymi perėjimą nuo visiško jutiminio izoliuotumo į aktyvų aplinkos tyrinėjimą. Vis dar nėra stiprių baimės reakcijų – perėjimo fazėje mažyliai būna labai smalsūs, linkę tyrinėti savo guolį, šalia esančius objektus. Tai paruošia dirvą tikrajam socializacijos periodui. 

Trancisinio etapo metu motina vis dar labai svarbi – šuniukai tebesimaitina jos pienu, nors nuo 3 savaitės jau galima pasiūlyti minkšto pašaro. Šiame etape svarbu labai palaipsniui praplėsti šuniukų pojūčių patirtį. Veisėjas gali įdėti į guolį įvairių faktūrų daiktų (minkštų žaislų, skirtingo audinio patiesalų), kad mažyliai pratintųsi prie skirtingų paviršių. Taip pat galima trumpam įnešti naujų kvapų (pvz., ant audinio užlašinti pažįstamų naminių gyvūnų kvapo).Nuo 3 savaičių kai kurie veisėjai atsargiai leidžia labai trumpus ir ramius kontaktus su nepažįstamais žmonėmis, pvz.,, kelios minutės glostymo prižiūrint kalei. Svarbu, kad motina jaustųsi saugi – jeigu ji nerimaus dėl nepažįstamųjų, geriau palaukti, kol šuniukams sueis 3,5–4 savaitės. Svarbu stimulų intensyvumą didinti palaipsniui. Garsūs triukšmai ar intensyvus čiupinėjimas dar netinka, bet švelnūs garsai kaip toliau grojanti rami muzika gali būti naudingi.

Pirminės socializacijos periodas (3–12 sav.)

Maždaug nuo 3 savaičių amžiaus prasideda itin svarbus pirminės socializacijos periodas, trunkantis iki 12 savaičių (3 mėnesių). Tai – kritiškas jautrumo laikotarpis, kai šuniukai ypač imlūs naujiems potyriams ir formuoja ilgalaikį socialinį prisirišimą bei įpročius. Būtent per šias savaites vyksta spartus nervų sistemos brendimas, gerėja rega ir klausa (apie 4 sav. jos jau pilnai funkcionuoja), tobulėja motorika (4–5 sav. šuniukai jau tvirtai vaikšto, bėgioja, šokinėja), intensyviai bręsta už mokymąsi ir atmintį atsakingos smegenų struktūros. Šuniukai tampa labai žingeidūs, sulaukę 5 savaičių jie rodo akivaizdų aplinkos tyrinėjimo elgesį, viskuo domisi. Šiuo metu pradeda ryškėti socialinis žaidimas - vados nariai gaudo vieni kitus, grumiasi, mokosi kandimo kontrolės, formuojasi pirmieji hierarchijos požymiai. Taip pat šuniukai pradeda atpažinti kitų rūšių individus – jeigu auga kartu su katėmis ar mato žmones, juos įsimena kaip savus. Šiame periode formuojasi ir prisirišimas prie vietos (lokalizacija) irgi formuojasi šiame periode. 6–7 sav. amžiaus šuniukas stipriai pripranta prie savo gyvenamosios aplinkos ir pradeda ją laikyti namais. 

Socializacijos langas nėra begalinis. Į naujus stimulus nukreiptos baimės reakcijos pradeda didėti antroje socializacijos periodo pusėje. Pirminis baimės periodas dažnai pasireiškia apie 8-ą gyvenimo savaitę, kai šuniukas, anksčiau drąsiai tyrinėjęs aplinką, staiga gali pradėti jautriau reaguoti į stipresnius garsus ar neįprastus objektus. Tai sutampa su laiku, kai dauguma šuniukų keliauja į naujus namus (7–9 sav.). Naujieji šeimininkai turi būti itin atsargūs – šiame amžiuje patirtos stipriai neigiamos patirtys (pvz., užpuola agresyvus šuo ar patiriamas didelis skausmas) gali įsirėžti ilgam. 

Iki 12 savaičių amžiaus socializacijos periodas palaipsniui blėsta. Jei iki šio laiko šuniukas kažko nematė ar nepatyrė, vėliau bus kur kas atsargesnis ar net bijos naujo dirgiklio. Seni klasikiniai tyrimai rodo, kad iki 14 savaičių amžiaus prie žmonių nepratinti šuniukai vėliau dvokojų bailiai vengia.Tad 3–12 savaičių intervalas išties yra auksinis laikas, kada pozytivios patirtys formuoja draugišką, savimi pasitikintį šunį. 

Veisėjas turėtų užtikrinti, kad nuo 3 savaičių amžiaus šuniukai kasdien gautų vis daugiau kontroliuojamų stimulų. Jie turi dažnai matyti įvairius žmones (vyrus, moteris, vaikus, suaugusius). Tai padės išvengti vieno žmogaus imprintingo, kadangi pripratus tik prie vienos išvaizdos asmens, vėliau kiti gali gąsdinti. Veisėjas ar pagalbininkai turėtų kasdien bendrauti su kiekvienu šuniuku individualiai, švelniai glostyti, imti ant rankų, apžiūrėti dantukus, letenėles. Tai vėliau padės prižiūrint higieną, kerpant nagus, atliekant veterinarines patikras. Taip pat naudinga supažindinti šuniukus su kitais šunimis, pvz., patikimu, skiepytu suaugusiu šunimi, kuris gerai elgiasi su mažyliais. Motina šiuo laikotarpiu dažnai pati trumpam atsitraukia nuo šuniukų, pradeda juos atjunkyti, tad kitų šunų buvimas padeda šuniukams išmokti šuniškos kalbos (signalų, bendravimo) iš skirtingų šaltinių.

Veisėjas turėtų saugiai, pagal amžių sudaryti turtingą aplinką kaip skirtingų paviršių dangos (kilimas, plytelės, žolė, smėlis). Taip pat reikalingi įvairūs žaislai, kliūtys kaip tuneliukai, dėžutės, neaukšti laipteliai ir pan. Tyrimai parodė, kad 3 - 5 sav. amžiaus šuniukų supažindinimas su įvairiais objektais ir garsais gali sumažinti vėlesnes baimes. Pvz., viename eksperimente 3–5 savaičių šuniukams kelias savaites rodė vaizdo ir garso įrašus (siurblys, vaikų balsai, pan.), ir sulaukus 8 savaičių tie šuniukai mažiau išsigando realaus siurblio nei kontroliniai. Tai rodo, kad net veislyno aplinkoje gali būti taikoma audio-vizualinė socializacija, kompensuojanti tai, ko mažylis nemato gyvai. Veisėjas gali leisti įrašytus garsus (pvz., fejerverkų įrašus labai tyliai nuo 4 sav., vėliau palaipsniui garsinant), leisti susipažinti su įvairiais daiktais (lėtai išskleidžiamu skėčiu, vežimėliu, žmogumi su kepure ir pan.) – viską darant ramiai, žaismingai ir asocijuojant su teigiamais dalykais (pvz., vos tik šuniukas susidomėjo nauju daiktu, jį pagirti, duoti skanų kąsnelį).

Sulaukus 6–8 savaičių šuniukams prasideda pirmosios vakcinacijos ir dehelmintizacija, todėl veisėjas turėtų su veterinaru suderinti  skiepų grafiką. Svarbu, kad socializacija vyktų vengiant didelės rizikos vietų kol imunitetas nepakankamas, bet ir nevėlinant socializacijos dėl nepabaigtų skiepų. Į šuniukų socializacijos užsiėmimus verta vesti jau po pirmųjų skiepų, praėjus 7 dienoms po vakcinacijos, nelaukiant pilno kurso. Socializacijos pamokas lankantys skiepytii šuniukai virusinėmis ligomis neserga dažniau už tuos, kurie pamokų nelankė, taigi užsiėmimai gali būti gana saugūs.

Daugelyje šalių šuniukus naujiems savininkams įprasta perleisti jiems sulaukus 7,5–8 sav. amžiaus (Lietuvoje teisiškai - nuo 8 sav.). Tai kompromisas tarp laiko su motina/vada (svarbu socialiniams įgūdžiams su kitais šunimis) ir laiko naujoje aplinkoje (svarbu prisitaikymui prie žmonių gyvenimo būdo). Yra duomenų, kad skirtingoms veislėms optimalus atjunkymo amžius gali skirtis, tačiau paprastai 8 savaitės yra standartas. Patekęs į naujus namus, 8–12 sav. šuniukas vis dar yra jautriajame socializacijos periode, tad naujieji šeimininkai turi tęsti socializaciją intensyviai, bet atsargiai. 

Pagrindiniai uždaviniai pirminės socializacijos laikotarpiu

• Per 8–12 sav. laikotarpį šuniukas bent po keliskart turi susipažinti su įvairaus amžiaus, išvaizdos ir lyties žmonėmis. Svarbu, kad visos pažintys būtų pozityvios. Leisti šuniukui pačiam artintis, žmonės neturėtų jo grubiai griebti ar gąsdinti. Vaikai (prižiūrint suaugusiam) tegul ramiai pažaidžia, duoda skanukų.

• Nors mažylis vadoje gavo pagrindus, 2–3 mėn. amžiaus laikotarpiu būtina tęsti bendravimą su šunimis. Idealu – šuniukų darželiai ar socializacijos klasės, kur prižiūrimoje aplinkoje žaidžia bendraamžiai. Tokiose pamokėlėse šunys mokosi socialinių normų iš savo bendraamžių, ugdo savikontrolę bei pasitikėjimą savimi. Lankę šuniukų klases jaunikliai vėliau mažiau bijo triukšmų ir būna paklusnesni nei tie, kurie gyveno izoliuoti. Taip pat kontroliuojamoje aplinkoje mažesnė ligų rizika nei augintinį tiesiog vedžiojant šunų aikštelėse. Be bendraamžių, svarbu supažindinti ir su skirtingais suaugėliais – pvz., patikimais pažįstamais šunimis. Jeigu suaugęs šuo paauklės per drąsų mažylį urzgimu, to nereikia išsigąsti - svarbu, kad pupikas nebūtų skriaudžiamas.

• 8–12 sav. amžiaus šuniukas turėtų susipažinti su įvairiomis vietomis (kambariai, gatvė, automobilio salonas), garsais (buitiniai kaip dulkių siurblys ar skalbyklė, lauko kaip eismo triukšmas, traukinių garsai, griaustinis, galima naudoti specialius garso įrašus), paviršiais (plytelės, kilimai, žolė, smėlis). Visos naujos patirtys turi būti trumpalaikės ir malonios: pvz., pirmas apsilankymas gatvėje – trumpam, toliau nuo intensyvaus eismo, po to duodant skanėstą. Pirmas važiavimas automobiliu – labai trumpas ir iškart paskatinant. Kuo daugiau įvairių kontekstų šuniukas patirs iki 3 mėn., tuo universalesnis ir drąsesnis bus. Be to, socializacija apima ne tik socialinius objektus, bet ir bendrą pripratinimą prie bet kokių naujų stimulų (habituacija). Tad šuniuką reikia ne mokyti su viskuo susidoroti , o supažindinti, leisti uostinėti, tyrinėti.

• Socializacijos periodas sutampa su laiku, kai šuniukas darosi pajėgus mokytis pagrindinių komandų ir taisyklių (nuo 7–8 sav., kai jau geba kelioms minutėms sutelkti dėmesį). Paprastos pamokos kaip vardo mokymas ar atėjimas pakvietus turėtų vykti žaismingai, be prievartos. Taip pat apie 8 sav. (kai šuniuko smegenys pradeda suprasti rutiną) svarbu formuoti įprotį tuštintis lauke. Švelnus dresavimas praturtins socializaciją - šuo mokysis bendradarbiauti su žmogumi.

Juvenilinis (jaunystės) periodas (3–6 mėn.)

Nuo 12 savaičių (3 mėn.) amžiaus šuniuko vystymasis pereina į juvenilinį (jaunystės) etapą, trunkantį iki lytinės brandos pradžios (maždaug 6 mėn., priklausomai nuo veislės). Šiame periode šuo jau nebe mažylis, bet dar ir ne lytiškai subrendęs. Šiuo metu jis sparčiai auga, intensyviai formuojasi jo raumenys, kaulai (todėl kokybiška mityba ypač svarbi). Sulaukus 3 - 4 mėn. pieninius dantis ima keisti nuolatiniai, tad šuniukas aktyviai kramto ir graužia įvairius daiktus. Tai normalu, bet šeimininkai turi nukreipti kramtymą į tinkamus objektus. Šunyčio smegenys toliau bręsta, tačiau mokymosi gebėjimai jau gerai išvystyti – 4–6 mėn. šuo geba išmokti gana sudėtingas komandas ir elgesio taisykles. 

Sulaukus 4–5 mėn. amžiaus galimas trumpas antrasis baimės periodas. Nors pirminė socializacijos fazė baigėsi, jauni šunys net iki 5–6 mėn. išlieka jautrūs blogoms patirtims. Trauminis įvykis šiame tarpsnyje gali turėti ilgalaikių pasekmių. Tad socializacija turi būti tęsiama, tiesiog kitokiu intensyvumu. 

Juveniliniame laikotarpyje šuniukai kartais pradeda bandyti ribas tiek su žmonėmis, tiek su kitais šunimis. 4–5 mėn. šunytis gali “nebegirdėti” anksčiau išmoktų komandų, tyčia sprukti kviečiamas – tarsi tikrintų, kas bus, jei neklausys. Taip pat gali skriausti silpnesnius šunis žaidimų metu. Tai normalu – gamtoje paaugęs jauniklis siekia savarankiškumo. 

Šiame etape šuo jau tvirtai prisirišęs prie savo šeimos (žmonių ar kitų gyvūnų, su kuriais gyvena). Tęsiasi intensyvi socialinė žaidimų fazė – dabar mėgsta grubesnius žaidimus, grumtynes, gaudynes. Svarbu, kad šeimininkas stebėtų, jog tokie žaidimai nevirstų rimtais konfliktais, ir prireikus nukreiptų dėmesį.

Šiame etape rekomenduojama lankyti bendrus dresūros užsiėmimus. 4–6 mėn. amžiaus šuniui galima lankyti jaunų šunų paklusnumo kursus. Pasak tyrimų, lankę tiek šuniukų klases, tiek vėlesnes paklusnumo mokyklas keturkojai būna  paklusnesni ir draugiškesni nepažįstamiems žmonėms negu lankę lankė tik šuniukų klases arba visai nieko neveikę. 

Šio amžiaus šuo jau gali lankytis šunų aikštelėse ar laisvai žaisti su kitais šunimis. Svarbu, kad neišsiugdytų agresijos ar baimės gentainių atžvilgiu. Reikia prižiūrėti, kad patirtys būtų geros – jeigu jauną šunį šiame etape stipriai nuskriaus ar sukandžios agresyvus vyresnysis, patyręs skriaudą gali pradėti bijoti kitų šunų. Tad geriausia parinkti tinkamus žaidimų draugus (panašaus dydžio, gerai socializuotus).

Net ir nuo 3 mėn. šuo vis dar sutinka naujovių – pvz., pirma kelionė viešuoju transportu, pirmas vizitas kirpykloje, pirmos maudynės vonioje. Šeimininkai neturėtų galvoti, kad “jei iki 3 mėnesių nespėjom, jau vėlu” – geriau vėliau negu niekada. Jaunystės periodu tebetaikomi desensibilizacijos principai - pratinti pamažu, su paskatinimais kaip skanėstai, niekada į baimingą situaciją nestumti prievarta. Bailiems šuneliams desenbilizacijos metu gali padėti feromonų difuzoriai, raminantys balzamai – tokios priemonės  kaip DAP (Dog Appeasing Pheromone) padeda sumažinti nerimą ir palengvina socializacijos treniruotes.

Paauglystės periodas (6–18 mėn.)

Nuo 6 mėnesių amžiaus daugelis šunų pasiekia lytinį brendimą – prasideda paauglystės etapas, galintis tęstis iki 1,5–2 metų (ypač didelėms veislėms). 6–7 mėn. amžiaus patinai pradeda gaminti lytinius hormonus (dažnas šlapinantis ima kelti koją, žymėti teritoriją), o patelės pirma ruja pasireiškia vidutiniškai 8–12 mėn. amžiaus (mažoms veislėms anksčiau, didelėms vėliau). Hormonų antplūdis gali laikinai paveikti elgesį – patinai tampa teritoriniai, patelės rujos metu neramesnės. 

Tai tikroji paauglystė – šuo siekia didesnės nepriklausomybės, kartais ignoruoja anksčiau nustatytas taisykles, tarsi tikrina savo statusą. Šiuo metu socialinė branda dar ne visiškai pasiekta. Tik maždaug 2 metų amžiaus šunys “subręsta galvoje” - nusistovi jų charakteris, mažėja vaikiškas žaismingumas. Paauglystėje šunys gali bandyti užginčyti šeimininko ar kitų šunų autoritetą. Dresūros prasme yai labai svarbus periodas, kadangi šeimininkai privalo nuosekliai taikyti taisykles. 

Dauguma šunų  nuo 6–8 mėn. ar vėliau patiria trumpą jautrumo piką – staiga ima bijoti to, į ką anksčiau nekreipė dėmesio (pvz., naujas maišas kieme, nepažįstamas žmogus tamsoje). Tai siejama su hormonų pokyčiais. Šeimininkai turėtų žinoti, kad tai laikina ir svarbu šuns nebausti už baimes. Geriausia tokiu metu elgtis ramiai, rodyti pavyzdį, kad daiktas saugus, skatinti smalsumą. Taip pat vengti intensyvių stresų tuo metu (neplanuoti pvz. ilgo atskyrimo/ kennelio treniruotės būtent per jautrumo piką, jei galima).

Jei ankstesnė socializacija buvo nepakankama, šiame etape išryškėja problemos. Pvz., jei šuo iki 6 mėn. mažai matė kitus šunis, dabar jiems gali būti agresyvus. Visos spragos turi būti taisomos kantriai taikant elgesio modifikacijos principus, laipsniškumą, kontralyginimą (kad anksčiau nepažįstamas dirgiklis pradėtų asocijuotis su teigiamu). Paaugliams ir suaugusiems šunims būtina toliau palaikyti reguliarius kontaktus, vedžioti juos tarp žmonių, duoti pažaisti su kitais šunimis, supažindinti su naujais objektais. Taip palaikomas prisitaikymas ir išvengiama socialinio užmiršimo. 

Baimės etapai

Baimės etapai yra evoliuciškai susiformavęs prisitaikymo mechanizmas, padedantis jauniems gyvūnams išmokti saugotis pavojų. Jie leidžia smegenims sustiprinti atsargumą nepažįstamiems dirgikliams, o per socialinį mokymąsi – nustatyti, kas saugu, o kas pavojinga. Paprastai skiriami du etapai - 8-11 sav. ir 6 - 14 mėn. amžiaus. 

Pirmasis baimės laikotarpis (8 - 11 sav.)  sutampa su pirmu socializacijos periodu, kai šuniukai dar tik pradeda pažinti pasaulį. Baimės reakcijos tampa ryškesnės, šuniukas gali bijoti dalykų, kurie anksčiau atrodė įdomūs. To priežastys yra neurologinis vystymasis ir sensomotorinė integracija (gaunama daug informacijos ir trūksta gebėjimų ją apdoroti). Tai laikotarpis, kai neigiamos patirtys gali turėti ilgalaikį poveikį. Reikia atsargiai elgtis su naujais dirgikliais (garsais, svetimais žmonėmis, aplinkomis), taikyti lėtą, pozityvią socializaciją. 

Antrasis baimės laikotarpis (nuo 6 - 8 mėnesių). Didesnėms veislėms šis laikotarpis gali pasireikšti vėliau (nuo 9 - 14 mėn.) negu mažesnėms (net nuo 5 - 7 mėn.). Kai kurios darbinės ar apsaugai skirtos veislėms turi ilgesnį ir sudėtingesnį baimės etapą, kurį gali lydėti stiprus socialinis jautrumas. 

Tai  vienas svarbiausių ir sudėtingiausių šuns vystymosi etapų. Amygdala (migdolinis kūnas), pagrindinis baimės apdorojimo centras, šiame etape tampa itin aktyvi – net neutralūs dirgikliai gali sukelti baimės reakcijas, įgyjančias didesnę reikšmę ir galinčias įsirašyti į ilgalaikę atmintį. Už emocijų kontrolę, impulsų valdymą ir sprendimų priėmimą atsakinga prefrontalinė žievė (priekinės smegenys) dar nėra subrendusi, todėl elgesys dažnai būna impulsyvus ir neadekvatus. Hipokampe tuo metu sustiprėja neigiamų patirčių įsiminimas – gali susiformuoti ilgalaikiai fobijos ar vengimo elgesio modeliai.

Šis periodas pasižymi padidėjusiu jautrumu aplinkai, elgesio regresija ir emociniu nestabilumu, pvz., gali atsirasti staigi baimė į tai, kas anksčiau atrodė įprasta. Šuns reakcijos šiame etape gali keistis labai greitai, net dienų bėgyje. Tinkamas elgesys su gyvūnu šiuo laikotarpiu lems šuns pasitikėjimą savimi ir socialinį stabilumą visam gyvenimui. Šiuo metu niekada nebauskite už baimę, neverskite susidurti su baimės objektu, neignoruokite elgesio pokyčių – jie signalizuoja svarbius psichologinius procesus. Naudokite pozityvų stiprinimą – skatinkite drąsą per žaidimą, skanėstus, taikykite kontroliuojamą socializaciją (vienu metu po vieną naują patirtį), leiskite šuniui atsitraukti ir pailsėti, palaikykite pastovią dienotvarkę. 

Veislių ir rūšių socializacijos skirtumai 

Nors genetiškai naminiai šunys ir jų protėviai vilkai labai artimi, nelaisvėje auginti vilkai paprastai lieka baikštūs žmonių atžvilgiu, o šunys natūraliai linkę tapti geriausiais mūsų draugais. Vilkiukų jautrusis socializacijos periodas prasideda daug anksčiau, vos 2 savaičių amžiaus, o šuniukų – sulaukus maždaug 4 savaičių. Vilkiukai tuo metu dar akli ir kurti, bet jau pradeda aktyviai ropoti. Taigi vilkas aplinką ima tyrinėti be regos ir klausos, pasikliaudamas vien uosle, ir kai po kelių savaičių “įsijungia” klausa bei rega, jis patiria stiprių sensorinių šokų – nauji garsai ir vaizdai jį išgąsdina. Kitaip tariant, vilko socializacijos langas atsiveria tokioje stadijoje, kai jis dar labai menkai pasiruošęs, todėl ankstyvos patirtys jam sukelia baimę. Tuo tarpu šuniukai pradeda vaikščioti ir tyrinėti tik jau matydami ir girdėdami, t. y. būdami 4 savaičių. Štai kodėl šuo per socializacijos periodą daug rečiau patiria sensoriškai šokiruojančių išgąsčių – visa aplinka jam pristatoma palaipsniui, jau gebant suvokti. 

Vilko socializacijos periodas trumpesnis – nuo 2 iki 6-7 savaičių, po to nepažįstami dalykai ima kelti didelę baimę visam gyvenimui. Norint išauginti kiek įmanoma drąsesnį vilką, jį būtina pradėti pratinti prie žmogaus labai anksti (pirmomis gyvenimo savaitėmis) ir praktiškai 24 valandas per parą būti su juo iki bent 6 savaičių. Net tada pilnai prijaukinti vilką sunku. O 4 - 8 savaičių amžiaus šunyčiams dažnai pakanka vos poros valandų pozityvaus kontakto su žmonėmis, kad jie visam gyvenimui laikytų mus savais. Šie skirtumai – domestikacijos rezultatas, kadangi buvo atrinkti tie, kurių socializacijos periodas ilgesnis, prasidėjo ir baigiasi vėliau, kartu su mažesniu įgimtu neofobijos lygiu. Nors bendri raidos dėsningumai taikomi visiems šunims, skirtingos veislės gali pasižymėti tam tikrais socializacijos periodų niuansais. Taip pat įdomu palyginti naminių šunų socializacijos langą su giminingų rūšių kaip vilkai.  

Jau 6-ajame dešimtmetyje pastebėta, kad skirtingų veislių šuniukai bręsta nevienodu greičiu. Paprastai mažų veislių šuniukai vystosi šiek tiek sparčiau (pvz., anksčiau atsimerkia), o didelių ar milžiniškų – lėčiau, jų jautrus periodas gali būti kiek vėlesnis. Naujesni tyrimai patvirtina šiuos skirtumus. Pvz., 2015 palyginus trijų veislių (Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių, Jorkšyro terjerų ir vokiečių aviganių) jauniklių elgseną pastebėta, kad spanielių baimės reakcijų atsiradimo pradžia vėlesnė nei Jorkšyro terjerų ir aviganių. Kitaip tariant, spanieliai ilgiau buvo bebaimiai tyrinėtojai, o Jorkšyro terjerai ir aviganiai anksčiau rodė vengimo reakcijas. Taigi tikėtina, kad optimali socializacijos periodo trukmė gali skirtis – galbūt kai kuriems šuniukams pozityvios patirtys itin svarbios net ir po 12 sav., kol “langas” visiškai neužsivėrė. Vis dėlto nėra išsamių tyrimų, nustatančių tikslų kiekvienos veislės socializacijos periodą. 

Be raidos tempo, veislės skiriasi ir pačiu socialumo lygiu. Pavyzdžiui, retriveriai žinomi kaip labai draugiški žmonėms, o kai kurios sarginės veislės – kaip atsargesni. 2018 m. atliktame tyrime auksiukų ir labradorų populiacijose nustatyti konkretūs su į žmones nukreiptu socialiu elgesiu susiję genetiniai variantai. Šie “socialumo genai” greičiausiai evoliucionavo atrenkant noriai su žmonėmis bendraujančius šunis. Galbūt skirtingoms veislėms siekiant to paties rezultato gali reikėti skirtingo intensyvumo socializacijos. Pvz., gal retriveriui užteks mažiau pastangų, kad jis pamiltų visus žmones, kadangi jis genetiškai linkęs būti socialiu. Tuo tarpu kokiam Kaukazo aviganiui reikės nuoseklios ir intensyvios socializacijos su nepažįstamaisiais, kad suaugęs jis būtų jiems tolerantiškas. Žinoma, tai nereiškia, kad kai kurių šunų visai nereikia socializuoti, bet genetinė prigimtis nulemia pagrindines savybes su kuriomis dirbsime. 

Įprastai šuniukai naujiems šeimininkams perduodami sulaukę maždaug 8 savaičių, tačiau kai kurioms didesnėms veislėms galbūt geriau su motina pabūti ilgiau. 2016 m. atlikta šunų elgesio duomenų analizė parodė, kad 8 sav. amžiaus riba kaip “ideali” greičiausiai tradicijos reikalas, o ne biologinis optimumas. Vis dar diskutuojama, ar, pavyzdžiui, mažų veislių šuniukus galima atiduoti anksčiau (nes jie bręsta greičiau), o milžiniškų – vėliau (leisti jiems ilgiau mokytis). Kol kas priimta orientuotis į 8 savaites, nes tai kompromisinis amžius - šuniukas jau pakankamai savarankiškas fiziškai, o iki socializacijos periodo pabaigos dar turės kelias savaites naujuose namuose. 

Socializacijos strategijų efektyvumas

Šunys, stimuliacijos požiūriu augę skurdžioje aplinkoje, suaugę dažnai turi elgesio sutrikimų - bailumą, agresiją, išsiskyrimo nerimą, perdėtą jautrumą lietimui. Dideliuose veislynuose augę šuniukai, jei rečiau išeina iš narvų, patiria mažiau naujų stimulų, o vėliau pas juos dažniau fiksuojamas nepageidaujamas elgesys (agresija, išsiskyrimo problemos, baimės). Socializacijos trūkumas – ne abstrakti sąvoka, o reali problemų priežastis, turinti netgi ekonominių pasekmių (daugėjant šunų įkandimų atvejų, eutanazijų dėl agresijos ir pan.).

Pirmieji klasikiniai eksperimentai visuomenei perdavė žinią apie socializacijos svarbą. Iki tol žmonės menkai kreipė dėmesį į jauno šuns patirtis – šuniukai dažnai iki paauglystės tupėdavo izoliuoti kiemuose. Po 6-ojo dešimtmečio tyrimų išryškėjo, kad vien tik meilės neužtenka – reikia ir socializacijos. 

Senieji klasikiniai tyrimai

Senųjų klasikinių eksperimentų metu (nors tuo metu jie dažnai būdavo pakankamai žiaurūs ir dabar jų nebepavyks pakartoti) nustatyti pagrindiniai socializacijos periodų rėžiai. Freedman, King ir Elliot (1961) buvo vieni pirmųjų, moksliniais metodais tyrusių socializacijos periodą. Jie siekė nustatyti iki kokio amžiaus šuniuką būtina supažindinti su žmogumi, kad vėliau jis nebebijotų. Tyrėjai iki skirtingo amžiaus izoliavo atskiras šuniukų grupes (2 sav., 3 sav., 5 sav., 7 sav., 9 sav.) ir tada intensyviai savaitę laiko juos socializavo su žmonėmis. Rezultatai parodė, kad vėliausiai nuo 14 sav. šuniukams ima formuotis stipri socialinė baimė. Jei iki 3 mėn. amžiaus šuo nematė žmogaus, vėliau jis nebesugeba su juo normaliai bendrauti. Freedman nustatė, kad optimalu, jei šuo susiduria su žmonėmis iki 7–9 sav. amžiaus, antraip suaugęs jis rodys vengimą ir nepasitikėjimą. Būtent tada ir įtvirtinta, kad kritinis socializacijos periodas yra maždaug iki 3 mėnesių amžiaus. 

John P. Scott ir John L. Fuller (1965) atliko didelį tyrimų ciklą, aprašytą knygoje “Genetics and the Social Behavior of the Dog”. Jie ne tik tyrė socializacijos ribas, bet ir stebėjo socialinio prisirišimo formavimąsi. Jie paskelbė, kad  3–12 savaičių periodas yra kritinis pirminėms socialinėms sąsajoms (tiek su kitais šunimis, tiek su žmonėmis) formuotis, įvedė terminą “lokalizacija” – pastebėjo, kad panašiu metu šuniukai prisiriša prie vietos (namų). Jie svarstė, ar socializacija (prisirišimas prie gyvų būtybių) ir lokalizacija (prisirišimas prie vietos) nėra tos pačios psichologinės adaptacijos dalis. Jie rekomendavo į naujus namus atiduoti šuniuką ne anksčiau kaip 6 sav. ir ne vėliau kaip 8 sav. amžiaus, kadangi iki 6 sav. dar reikia būti su mama, o po 8 sav. reikėtų socializuoti naujoje aplinkoje.

Minėtini ir Fox tyrimai, kuriuose paaiškėjo, kad kasdien glostomi šuniukai būna ramesni, Pfaffenberger studijos su 7 sav. amžiaus šuniukų testavimu (bandyta prognozuoti darbines savybes) ar Campbell, pasiūlęs 6 - 8 sav. amžiaus šuniukų temperamento testą.

Šiuolaikiniai tyrimai 

Ankstyvieji darbai turėjo metodologinių bėdelių. Daug jų buvo izoliacijos eksperimentai, nustatę kas nutinka šuniukui atėmus patirtis. Iš tokių tyrimų sužinome, ko nereikia daryti, bet sudėtingiau pasakyti, kas yra optimalu. Dėl etinių priežasčių griežti izoliavimo eksperimentai nebevykdomi – negalima specialiai nesocializuoti šunų vien tyrimo sumetimais. Todėl daug šiuolaikinių tyrimų telkiasi į stebėjimus, apklausas ir papildomų socializacijos intervencijų testavimą. Pastaraisiais dešimtmečiais tyrėjai siekia išsiaiškinti, kokios konkrečios socializacijos strategijos duoda geriausius rezultatus – t. y. kokie metodai padeda užauginti psichiškai sveiką, stabilų šunį. 

2021 m. paskelbtas tyrimas, nagrinėjęs šunų asistentų auginimo praktikas. Tarp įvairių veiksnių (dresūros metodų, šeimininkų pagalbos ieškojimo ir pan.) būtent plati socializacija ir nuosekli dresūra ankstyvame amžiuje buvo stipriausiai susiję su pageidaujamu elgesiu vėliau. 

Kim ir kt. 2010 m. tyrimas su korėjiečių Jindo šunimis lygino 6 socializuotus ir 6 nesocializuotus šuniukus. Sulaukę 9 sav. amžiaus tie, kurie buvo papildomai socializuoti, nepažįstamoje aplinkoje ar sutikę svetimą šunį rodė daugiau žaismingumo ir mažiau baimės.

2017 m. JK Guide Dogs for the Blind Association atliko eksperimentą su 6 Labradoro/auksaspalvių retriverių vadomis. Visos vados augintos pagal standartinę vedlių socializacijos programą, tačiau 0–6 savaičių laikotarpiu pusė kiekvienos vados šuniukų gavo papildomą intensyvios socializacijos kursą (kasdien 5–15 min. individualių pratimų 5 dienas per savaitę). Papildomi pratimai apėmė dažnesnį lietimą įvairiais paviršiais (rankomis, minkštu rankšluosčiu, gumine pirštine), švelnią veterinarinę apžiūrą (ausų, dantų tikrinimą), įvairių kliūčių ir objektų tyrinėjimą (mažos užtvaros, durų slenksčiai). Visa tai šuniukas patirdavo atskirai nuo vados, būdamas su žmogumi. Nors visi šuniukai gavo gerą bazę, sulaukus 8 mėnesių amžiaus patyrę papildomus mokymus pasižymėjo žymiai geresniu elgesiu – jiems rečiau pasireiškė išsiskyrimo nerimas, pastebėta mažesnis išsiblaškymas, jautrumas prisilietimams ir bendras nerimastingumas. Nebuvo skirtumo pagal energingumą ar dresūros pasiekimus, bet papildomai socializuotų šuniukų emocinio stabilumo rodikliai buvo geresni. Tie šunys turi didesnę tikimybę tapti sėkmingais vedliais, kadangi yra  ramesni, mažiau blaškosi. Tačiau verta paminėti, kad 2008 m. Batt ir kt. darbas su Australijos vedliais neužfiksavo papildomo poveikio naudos - galbūt standartinė socializacija jau buvo pakankamai gera, tad papildomi pratimai nebeturėjo ką pagerinti (t.y. buvo pasiektos socializacijos lubos). Taigi greičiausiai egzistuoja kažkoks pakankamos socializacijos lygis. Galbūt ateityje jis bus nustatytas, kadangi pernelyg intensyvi socializacija gali būti tik resursų švaistymas.  

Chaloupková ir kt. (2018) tyrė garsinę socializaciją – grupę šuniukų nuo mažens pratino prie įvairių garsų (pvz., fone leido radiją), o vėliau tikrino jų reakcijas į staigų triukšmą bei kitus garsus. Pratinimas prie nuolatinio foninio garso davė šiokios tokios naudos – šuniukai mažiau išsigando staigaus triukšmo, tačiau kitų testų (garsų būnant vieniems) rezultatai reikšmingai nesiskyrė. Tai reiškia, kad vien garsai neužtikrina bendro nebijojimo – turbūt reikia komplekso (garsai + aplinkos naujovės kartu). 

Pluijmakers, Appleby, Bradshaw (2010) 3–5 sav. amžiaus šuniukams rodė vaizdo įrašus su garsais (siurbliuojantis žmogus ir pan.), o suėjus 8 sav. patikrino reakcijas į tikras analogiškas situacijas. Girdėję/žiūrėję įrašus šunyčiai realybėje reagavo drąsiau ir su mažiau baimės negu tie, kurie nieko nematė. Taigi virtuali socializacija (per vaizdus ir garsus) gali kompensuoti ribotą tikrų stimulų kiekį. Žinoma, svarbu užtikrinti, kad tie audio-vizualiniai stimulai nebūtų per stiprūs ir negąsdintų.

Šuniukų klasių nauda

Anksčiau dalis veterinarų ar net veisėjų atkalbinėdavo šeimininkus nuo šuniukų grupių iki pilnų skiepų. Dabar žinoma, kad socializacijos nauda nusveria ligų riziką. Amerikos veterinarų asociacija (AVMA) netgi paskelbė poziciją, jog elgesio problemos dėl nesocializavimo yra didesnė grėsmė gyvybei nei virusinės ligos, kadangi daugiau jaunų šunų mirčių sukelia eutanazija dėl elgesio, o ne virusai. 

González-Martínez ir kt. (2019) atliko tyrimą Ispanijoje, kurio metu stebėjo jaunus šunis, 6 savaites lankiusius socializacijos kursus (nuo 2 iki 4 mėn. amžiaus) ir tuos, kurie nelankė. Sulaukus vienerių metų vertintas jų elgesys. Pagal savininkų apklausas (C-BARQ anketą) nustatyta, kad lankę šuniukų klases šunys turėjo geresnius elgesio įvertinimus - buvo mažiau agresyvūs kitiems šunims, mažiau bijojo nesocialinių dirgiklių kaip triukšmas, buvo paklusnesni. Cutler ir kt. (2017) pastebėjo, kad grupes lankę šuniukai rečiau išsigąsdavo audros ar pan. garsų. Casey ir kt. (2014) nustatė, kad lankę šuniukų kursus keturkojai rečiau išauga agresyvūs nepažįstamų žmonių atžvilgiu. Blackwell, Bradshaw, Casey (2013) tyrimas apie triukšmų baimę parodė, jog tinkama ankstyva patirtis gali užkirsti kelią triukšmų fobijoms (nors per stipri ar netinkama ekspozicija gali susieti triukšmą su neigiama reakcija). 

Vis dėlto ne visi tyrimai randa vienareikšmiškai teigiamą efektą. Pvz., Seksel ir kt. (1999) Australijoje nerado didelių skirtumų tarp skirtingų šuniukų ugdymo grupių (dresūros ar tiesiog laisvo žaidimo) – visų šunys suaugę buvo panašūs. Tokie nevienareikšmiai rezultatai gali būti dėl skirtingos klasių kokybės ir metodikų. Kai kurios grupės galbūt tiesiog leidžia šuniukams žaisti be struktūros, o kitos moko ir socializacijos, ir paklusnumo. Iš tiesų, 2011 m. Japonijoje atliktas palyginimas parodė, kad šunys, lankę struktūruotas dresūros ir socializacijos klases, geriau elgėsi su nepažįstamais žmonėmis ir buvo paklusnesni nei tie, kurie tiesiog dūkdavo chaotiškuose susitikimuose ar išvis nieko nelankė. 

Socializacijos protokolai

Kai kuriose šalyse socializacijos svarba pripažinta įstatymiškai - pvz.,, JK licencijuoti veislynai privalo turėti socializacijos programą kiekvienai vadai iki 8 sav. amžiaus. Tačiau įstatymai dažniausiai nenurodo konkrečių programos detalių – veisėjas turi pats parengti planą, o vietos institucijos tik formaliai jį patvirtina. Dėl to programų kokybė skiriasi, be to, ne visuomet vykdoma tai, kas tuose planuose surašyta. Tačiau didžiojoje pasaulio dalyje viskas priklauso nuo veisėjų sąmoningumo ir kinologinių organizacijų rekomendacijų. 

Nors nėra vieno visuotinio standarto, daug šunų elgesio specialistų sudarė gaires pagal geriausias turimas žinias. Ar vieni socializacijos protokolai veiksmingesni už kitus? Tiesioginių mokslinių tyrimų, kuriuose lygintų skirtingus protokolus, beveik nėra. Sunku tokius palyginimus standartizuoti skirtingų veislynų sąlygomis. Visi protokolai struktūruotai išnaudoja ankstyvąjį socializacijos periodą, duoda šuniukui daug pozityvių patirčių ir moko valdyti nedidelius stresus. Jei šie principai įgyvendinami, rezultatas paprastai bus geresnis nei minimaliai socializuojant.

Šiuo metu neįmanoma vienareikšmiškai pasakyti kuris protokolas geriausias, kadangi jie visi turi panašius tikslus ir komponentus. „Puppy Culture“ išsiskiria visapusiškumu (apima tiek socializaciją, tiek dresūros pradmenis), „7-7-7 taisyklių“ metodas patrauklus paprastu formatu, o tarnybinių šunų programos demonstruoja, iki kokio lygio galima nueiti siekiant idealumo. Geriausia būtų susipažinti su kelių protokolų turiniu ir pritaikyti tai, kas labiausiai tinka esamoje situacijoje. Svarbiausia –vėjais nepaleisti kritinio 0–16 sav. laikotarpio. 

7-7-7 taisyklė arba praturtintų patirčių sąrašai 

Septynių taisyklė nurodo, kad iki 7 savaičių amžiaus šuniukas turėtų turėti mažiausiai 7 skirtingas patirtis septyniose kategorijose. Panašiai vėlesniame periode taikoma 12 taisyklė - 12 naujų patirčių per 12 savaičių. Svarbu ne pats skaičius, o principas, kad įvairovė geriau nei monotoniška aplinka.

7-7-7 taisyklės kategorijos:

• 7 skirtingi paviršiai: kilimas, plytelės, betonas, medinė grindų danga, žolė, žvyras, smėlis.

• 7 skirtingi objektai/žaislai: minkšti žaislai, kamuoliukai (dideli ir maži), cypiantys žaislai, virvės, mediniai, metaliniai, popieriniai, kartoniniai daiktai, pagaliai.

• 7 skirtingos vietos: kambariai (virtuvė, vonia, vaikų kambarys ir kt.), kiemas, automobilio vidus, garažas, rūsys, veterinaro klinika, kirpykla.

• 7 skirtingi žmonės: vaikai, senjorai, vyrai, moterys, žmonės su akiniais, kepurėmis, lazdele ar neįgaliojo vežimėlyje ir t. t.

• 7 fiziniai iššūkiai: užlipti ant dėžės ar nušokti nuo jos, pereiti tunelį, užlipti laiptais aukštyn ir žemyn, lįsti per kliūtį, žaisti slėpynių, lipti per durų slenkstį, apibėgti tvorą.

• 7 skirtingi dubenėliai/indai maistui: metalinis ar plastikinis, kartoninė dėžutė, popierinis, žmogaus ranka, kepimo skarda, keptuvė, lėkštė, frisbio lėkštė.

• 7 skirtingos vietos valgymui: narvas, virtuvė, kiemas, svetainė, vonios kambarys, rūsys, draugų namai, laukas.

Esmė – suteikti šuniukui daug pozityvių, įvairiapusiškų įspūdžių labai jauname amžiuje, kol jis dar nebijo naujovių. Patirtų mažų stresorių įvairovė saugioje aplinkoje ugdo atsparumą stresui ir pasitikėjimą savimi. 4 savaičių šuniukus kas 4 dienas galima supažindinti su 7 naujais dalykais. Po 4 dienų – vėl 7 nauji dirgikliai. Taip iki 8 savaičių amžiaus mažyliai būna susidūrę net su 49 skirtingais dalykais. Toks intensyvus naujų patirčių srautas pastebimai gerina drąsą, socialų elgesį bei dresūruojamumą.

Ankstyvasis neurologinis stimuliavimas ir supažindinimas su kvapais

Daug socializacijos protokolų prasideda dar neonatiniame periode (pirmosiomis gyvenimo dienomis). Bene garsiausia metodika yra ankstyvas neurologinis stimuliavimas (Early neurological stimulation, ENS) – trumpų švelnaus streso pratimų serija, taikoma 3–16 gyvenimo dienomis. ENS pratimai paprastai apima penkias trumpas kasdienes užduotis, pvz. šuniuko laikymą įvairiose pozicijose, letenų kutenimą vatos tamponėliu, trumpą padėjimą ant vėsaus paviršiaus ir pan.. Idėja – labai anksti nedidelėmis streso dozėmis stimuliuoti nervų sistemą, kad vėliau šuniuko organizmas geriau susidorotų su iššūkiais. Teigiama, kad ENS pagerina širdies-kraujagyslių sistemos veiklą, didina atsparumą stresui ir net atsparumą ligoms. Tiesa, moksliniai rezultatai kol kas nevienareikšmiški. Pvz., 2023 m. Purdue universiteto tyrimas su 76 komercinio veislyno šuniukais nenustatė statistiškai reikšmingo ENS poveikio. 

Dar vienas ankstyvo poveikio metodas – ankstyvasis supažindinimas su kvapais (Early Scent Introduction, ESI). Šį protokolą išvystė Avidog organizacija siekiant pagerinti dar mažų šuniukų uoslės gebėjimus. Paprastai  3–16 dienų amžiaus šuniukui kartą dienoje maždaug 5 sekundėms pauostyti duodamas naujas kvapas. Tai gali būti įvairūs daiktai ar medžiagos - žolė, žemė, plunksnos, prieskoniai ir t.t.  Idėja ankstyviausiame periode stimuliuoti uoslę, kad smegenys aktyviai diferencijuotų kvapus. Pirminiai duomenys rodo, jog ESI patyrę jaunikliai pasiekia daugiau sėkmės su kvapu susijusiose veiklose (dresūros bandymuose, medžioklės testuose ir pan.), ir dažnai jaunesniame amžiuje nei tie, kurie ESI negavo. Nors šie duomenys kol kas paremti entuziastų apklausomis ir tvirtų akademinių tyrimų nėra, minėta programa populiarėja tarp veisėjų, ypač auginančių šunis tarnyboms ar sportui. 

Puppy Culture programa

Puppy culture - populiarus protokolas, 2014 metais sukurtas veisėjos Jane Killian Lindquist. Jis aprėpia nuoseklią savaitėmis išdėliotą veiklų seką nuo gimimo iki 12 sav. Nors akademinių publikacijų apie Puppy Culture efektyvumą dar trūksta, anekdotiniai duomenys rodo, kad veisėjai, taikantys tokį struktūruotą protokolą, sulaukia ramesnių, drąsesnių šuniukų. Ši programa tiesiog iliustruoja, kaip galima detalizuoti kiekvieną žingsnį – nuo garsų leidimo kasdien iki maisto naudojimo žaismingam treniravimui (pvz., 6 - 7 savaičių amžiaus šuniuką išmokyti atsisėsti prieš paduodant maisto dubenį).

Puppy Culture protokolas prasideda nuo prenatalinės stadijos, t.y. vaikingos kalės priežiūros. Dėmesys skiriamas ir neonataliniui laikotarpiui, kadangi nuo 3 d. amžiaus šunyčiams atliekamas ankstyvas neurologinis stimuliavimas, ankstyvasis poveikis kvapais. Vėliau viena pirmųjų rimtesnių patričių yra perėjimas prie kieto maisto - tada šunyčiai pratinami ėsti įvairiose vietose ir iš skirtingų indų. 

Programoje pabrėžiami kritiniai elgsenos langai, pvz., baimės fazės - tada ypatingai atsargiai reikia elgtis su šuniukais (neperkrauti, netraumuoti), pateikiami amžių atitinkantys žaidimai ir motoriką bei problemų sprendimą lavinantys pratimai.

Puppy Culture skatina sudaryti turtingą sensorinę aplinką – nuo įvairių žaislų, kliūčių ruožų, galvosūkių iki kasdien vis naujų objektų ar garsų. Pabrėžiama aktyvių ir pasyvių iššūkių pusiausvyra – šuniukai turi turėti galimybę ir savarankiškai tyrinėti (pasyvi patirtis), ir spręsti nesunkius uždavinius (aktyvi patirtis).

„Puppy Culture“ pateikia instrukcijas, kaip rengti „šuniukų vakarėlius“ – struktūruotus 8 - 10 sav. amžiaus keturkojų susitikimus su naujais žmonėmis ar suaugusiais šunimis. Akcentuojama, kad kontroliuojama socializacija nepasibaigus vakcinacijoms būtina.

Nuo 4–5 sav. amžiaus galima pradėti švelnias treniruotes - garsinių žymeklių (“markerių”) naudojimą, elgesio formavimą skatinant norimus poelgius ir mandagaus elgesio mokymą, kai šunytis mokomas prašyti dėmesio ar daiktų ramiu sėdėjimu, o ne šokinėjimu ar dantimis. Tai tarsi ankstyvieji impulsų kontrolės pratimai. „Puppy Culture“ turi ir specialių pratimų bailumo bei agresijos prevencijai. Tai žaidimai, mokantys atlaikyti nedidelius nusivylimus ar netikėtumus (tarkim, šalia netikėtai numetamas lengvas daiktas ir šuniukas tuoj pat skatinamas nurimti, gauna skanėstą), nujautrinimas triukšmu (palaipsniui supažindinama su tokiais garsiais kaip fejerverkų įrašai, griaustinis, buitinis triukšmas), agresijos prevencijos užsiėmimai (pvz., įprastą maistą mainyti į gerą skanėstą).

Tarnybinių šunų metodikos

Tarnybiniai, terapiniai, policijos bei vedlių šunys paprastai atrenkami ir auginami pagal itin griežtas programas, nes tiek nuo tinkamo genetinio pagrindo, tiek nuo ankstyvo ugdymo priklauso jų sėkmė. Daug mokyklų turi vidinius socializacijos protokolus, neretai intensyvumu lenkianius net aptartą „Puppy Culture“ programą. 

2024 m. kelios pasaulio vedlių šunų organizacijos  kartu su International Working Dog Registry (IWDR) sukūrė bendras išsamias ankstyvos socializacijos gaires. Šio projekto tikslas – auginant būsimus tarnybinius šunis sudaryti savaitinį planą nuo gimimo iki daugiau kaip 12 sav. Šis planas turi užtikrinti vienodus, pakartojamus ir gerus rezultatus. 

Programoje detaliai aprašyti kiekvienos savaitės tikslai pradedant prenataliniais veiksmais  (kalės pratinimas prie rankų kontakto su pilvu, kad gimę šuniukai būtų imlesni lietimui), tada žengiant į pirmuosius švelnius užsiėmimus sulaukus 1–2 savaičių (sensorinis stimuliavimas, lytėjimas), aktyvesnių užsiėmų sulaukus 3–4 savaičių (pirmi žingsniai, nauji garsai) ir t. t., taip iki 8 savaitės, kuomet šuniukai paprastai perduodami augintojams. Šios gairės grįstos tuo, kas pasirodė veiksminga skirtingose organizacijose - ankstyvasis neurologinis stimuliavimas, aplinkos praturtinimas, specialūs testai ir t.t. 

JAV kinologė Suzanne Clothier sukūrė ankstyvo auklėjimo metodiką, kuri sėkmingai pritaikyta kai kuriose organizacijose. Tai Enriched Puppy Protocol™, EPP. Jame įdiegta net neonatalinės socializacijos programa – nuo pirmų dienų su mažyliais dirba apmokyti savanoriai. Jie kasdien švelniai liečia šuniukus, pratina juos prie žmogaus kvapo, rankų, įvairių pozicijų. Vėliau, nuo 4 savaičių amžiaus, įrengiamas specialus žaidimų kiemelis, kurį sudaro saugi aptverta zona su įvairiais įrenginiais, skirtais savarankiškam tyrinėjimui. Ten būna mažos platformos, nestabilūs paviršiai, grotelės, tuneliai ir pan., kad mažyliai savo tempu halėtų pratintis prie skirtingų paviršių ir kliūčių. Integruota ir garsinė stimuliacija - šunyčiai girdi įvairius garsus (varpeliai, skardinės, vaikiški muzikiniai žaislai). Nuo 5 savaičių amžiaus pradedami trumpi pasivažinėjimai vežimėliu ar automobiliu. Pratinama ir prie rūbų šuniukams užsegant mažas liemenes.Visi šie užsiėmimai vyksta labai pozityviai, gyvūnai skatinami žaismingai, jiems leidžiama rinktis ar nori tyrinėti ar pailsėti. Iki 8 savaičių tokie šuniukai jau būna perėję visą intensyvų ankstyvą paruošimą, įpratę prie įvairiausių dirgiklių. 

Panašius principus taiko policijos, gelbėjimo šunų programos. Pvz., daug jų taip pat naudoja ENS, labai plačią socializaciją (stengiamasi, kad jie matytų žmones su uniformomis, įvairią aplinką). Taip pat nuo 7–8 savaičių amžiaus taikomi  temperamentų testai – tai atrankos dalis, bet ji skatina veisėjus atkreipti dėmesį, ar šuniukas gavo pakankamai patirčių (nes testuose geriau pasirodo tie, kurie buvo gerai socializuoti).

Iš esmės tarnybinių/vedlių šunų protokolai iš tais pačiais principais kaip ir namams šuniukų protokolai, tik griežčiau laikomasi planų ir paprastai fiksuojamas kiekvienas žingsnis. Čia nepaliekama vietos atsitiktinumui, kiekvienas šuniukas turi gauti dozę reikiamų potyrių. 

Paprastas socializacijos planas 

Remtis sudėtingais socializacijos protokolais kartais gali būti pernelyg sudėtinga. Gerais norais pragaras grįstas, tad kai kuriais atvejais persistengimas, ypač nepatyrusiose rankose (ar bijant, jog atsiliekama nuo grafiko), gali būti pavojingas (pvz., užsivedęs gyvūną socializuoti šeimininkas kasdien bandys jį apipilti gausybe naujų ar net gąsdinančių patirčių). Dažniausiai pasitaikančios klaidos yra galvojimas, kad nevaldomi žaidimai su kitais šunimis yra socializacija (augintinis laksto su kitais gyvūnais ir šeimininkas tame nedalyvauja), priverstinis kontaktas su baimę keliančiais dirgikliais (pvz., leisti vaikui prievarta glostyti šunytį), nuolatinis keturkojo vedžiojimas tuo pačiu maršrutu ar laikymas vien kieme (neįvairi aplinka), pozityvaus pastiprinimo atsisakymas (naujovės gali tapti nuobodžios ar net bauginančios). Šis socializacijos protokolas turėtų tikti daugumai šunų - jo turėtų pakakti, kad mažylis išaugtų į puikų, mūsų visuomenėje pasiruošusį laimingai gyventi šunį: 

0–2 sav. Kasdienis švelnus rankų kontaktas (galima taikyti kažką panašaus į ankstyvąją neurologinė stimuliaciją), uoslės stimuliacija (kasdien trumpam pateikti po vieną naują kvapą). Motina gyvena stabilioje ramioje aplinkoje. 

2–3 sav. Guolyje padėti skirtingų paviršių (tai gali būti audiniai ar dirbtinė žolė), ropojimo zonoje pridėti žaislų (pliušiniai, gumos). Pradėti trumpus (1–2 min) supažindinimus su žmonėmis (šeimos nariais, draugais), vienu metu po vieną asmenį. 

3–4 sav. Kasdien po kelis kartus paimti kiekvieną šuniuką atskirai, apžiūrėti ausis, dantis, letenas (taip paruošite veterinarinei apžiūrai). Leisti trumpai pažaisti lauke saugioje zonoje – patirti vėjo, žolės pojūčius. Pradėti garsų socializaciją fone leidžiant rami muziką, vėliau įvairius kasdienius garsus. Įtraukti motiną – stebėti, kad jos reakcijos į garsus būtų ramios (mama tarsi modeliuoja, kad tai normalu). Šiuo metu, kol baimės dar minimalios, galima supažindinti su aplinkos fonu.

4–6 sav. Didžiausio veiksmo periodas. Užtikrinti, kad šuniukus aplankytų bent 4–6 įvairios išvaizdos svečiai per šį laiką. Pradėti po vieną šuniuką trumpam atskirti nuo vados (pvz., paimti į kitą kambarį 2–3 min., su skanėstais ar pažaidžiant) – tai moko savarankiškumo ir mažina potencialų išsiskyrimo nerimą vėliau. Kas kelias dienas pakeisti/ papildyti žaidimų erdvę naujais daiktais (kartoninė dėžė, mažas tunelis, žaislinė palapinė, plastikiniai buteliai be kamščių ir pan.). Sulaukus 6 sav. amžiaus suorganizuoti trumpą kelionę automobiliu (geriausia su mama, kad jaustųsi saugiai). 6–7 sav. numatytas pirmas skiepas – reikėtų stengtis jį padaryti kuo malonesnį duoti skanėstų, kad šuniukas juos ėstų kol jam duria, po vizito pagirti, pažaisti). 

8–12 sav. Šuniukas šiuo metu išvyksta į naujus namus ir jam reikia stiprinti socialinius ryšius. Pirmąją savaitę naujuose namuose teks megzti ryšį su šeima, tad skirti daug dėmesio, žaidimų, švelnumo. Vėliau – planingai supažindinti su naujais žmonėmis (kelias savaites taikyti “3 žmonės per dieną” taisyklę). Patartina užrašyti į socializacijos pamokas ar organizuoti kontroliuojamus žaidimus su kitų šuniukų savininkais. Sudaryti sąrašą dalykų (liftas, veterinaro kabinetas, ežero pakrantė, dviratininkai, tamsiai apsirengę žmonės, garsūs buities prietaisai ir t. t.) – ir kasdien arba kas kelias dienas fokusuotai supažindinti šuniuką su kažkuo iš sąrašo. Kiekvieną naują patirtį stipriai paskatinti (skanėstais, žaisliuku). Be to, per šį laiką šuniukas turėtų išmokti pagrindines komandas, kas gerins jo savikontrolę ir protinį nuovargį. Teks kurti ir namų taisykles,  užkirsti kelią blogiems įpročiams – pvz., neleisti žaisti kandžiojant rankas (vietoj to duoti žaislą). 

3–6 mėn. Tęsti socializaciją palaikomuoju režimu, bent kartą per savaitę naujas kontaktas (nesvarbu, žmogus ar vieta), kasdien pasivaikščiojimai skirtingais maršrutais. Spręsti iškilusias baimes nesustiprintant jų – ramiai, pamažu, su skanėstais. Rekomenduotina lankyti jaunų dresūros kursus, mokyti savikontrolės. Jei pasireiškia netinkamas elgesys, anksti kreiptis į specialistus – iki paauglystės problemas suvaldyti bus lengviau.

6–18 mėn. Prasideda paauglystės iššūkių valdymas. Reikės užtikrinti, kad šuo gautų pakankamai fizinio krūvio, tęsti bendravimą su kitais šunimis (stebėti dėl galimos agresijos). Nuo 7–8 mėn. stebėti, ar neatsirado naujų baimių – jei taip, elgtis ypač kantriai ir ramiai. Be to, paauglys mėgins laužyti taisykles, tad reikės laikytis nustatytų ribų. Socializacija šiuo etapu daugiau palaikomoji – svarbu, kad šuo netupėtų vien namuose. Jei šeimininkai labai užimti, verta svarstyti šunų dienos centrus, kur kelis kartai per savaitę gyvūnas praleistų laiką su kitais šunimis prižiūrimoje aplinkoje ir bendrautų su žmonėmis.Laikantis tokio plano, tikėtina kad šuo socialinę brandą pasiekęs šuo bus būdamas savimi pasitikintis, draugiškas ir stabilus. Žinoma, tai bendros gairės – kiekvienas gyvūnas individualus. Jei gyvūnas rodo stresą ar baimę, socializacijos tempą reikia lėtinti, jei viską priima puikiai – galima drąsiau plėsti akiratį.

 

Šunų socializacija – kompleksinis, daugiaplanis, žinių ir jautrumo reikalaujantis procesas. Tyrimai patvirtina, kad pirmosios gyvenimo savaitės ir mėnesiai lemiami formuojant šuns elgesio pagrindus. Fiziologiniai raidos etapai nuo visiško jutiminio aklumo neonataliniu laikotarpiu iki smalsumo piko 5–7 sav. bei paauglystės hormonų audrų diktuoja, ką ir kaip reikėtų daryti kiekvienu metu. Socializacijos metodai turi būti pritaikyti pagal vystymosi etapą – tai, kas tinka 4 savaičių šuniukui, netiks 4 mėnesių šuniui. Socializaciją galima pradėti nuo pirmų gyvenimo akimirkų ir tęsti visą šuns jaunystę. Tinkamai socializuotas keturkojis ne tik pats gyvens mažiau streso turintį gyvenimą, bet ir kels mažiau rizikų visuomenei. Atsižvelgiant į veislių ypatumus, programos turėtų būti lanksčios – galbūt ateityje turėsime veislėms specifinius socializacijos protokolus, paremtus genetiniais ir raidos skirtumais. Tačiau dabar ol kas universaliausias patarimas – 3–12 savaičių laikotarpiu maksimaliai įvairi, bet kontroliuojama, pozityvi patirtis. Socializacija – ne prabanga ar mados reikalas, o būtinas gyvūno gerovės elementas.