Šunys bendravimui naudoja kūno kalbą. Apie gyvūno ketinimus galima pasakyti stebint visą jo kūną. Bendravimas turi tris pagrindines funkcijas - pirmoji susijusi su emocijomis, antroji – su socialiniais ryšiais, trečioji – su poreikių ir norų reiškimu. Su mumis šunys bendrauja pasitelkdami savo kūną, tad kiekvienam šeimininkui reikėtų šį tą žinoti apie jų kūno kalbą.
Jei šuo laimingas ir patenkintas, atpalaiduotais raumenimis, jo svoris vienodai pasiskirstęs ant visų galūnių, o dydis „nepakitęs“. Jei šuo bijo, jis susikūprina, bando atrodyti kuo mažesnis. Nuolankus šuo labai panašus į išsigandusį šunį, nes jis taip pat bando atrodyti mažesnis, taip norėdamas pranešti, kad nekelia grėsmės.
Savimi pasitikintis (dominuojantis) šuo bando atrodyti kuo didesnis. Jo raumenys įtempti. Kartais toks šuo gali stovėti net pasistiebęs, galva ir kaklas iškelti. Svorio centras paskirstytas ant visų galūnių arba kiek labiau ties priekinėmis kojomis. Piktas, agresyvus šuo taip pat bandys atrodyti didesnis. Jis bus panašus į dominuojantį šunį, bet laikysena rodys tam tikrus agresijos ženklus. Paprastai agresyvaus šuns svorio centras pasisikirstęs ant priekinių galūnių, kad būtų galima greičiau šokti į priekį.
Galva – labai išraiškinga kūno dalis. Jos pakreipimas į kairę ar dešinę rodo smalsumą ar kad tokio garso šuo dar nėra girdėjęs. Jei šuns galva laikoma kaklo aukštyje ištiesta į priekį, priklausomai nuo visos kūno kalbos jis gali būti ir susidomėjęs, ir nusiteikęs agresyviai. Įsitempusi kaktos oda ir ausų pagrindas reiškia, kad šuo jaučia pavojų. „Alfa“ šuns pozicija, nors iš tiesų ir retai matoma šunyse (pastebima šunų, kuriais prastai rūpintasi, elgesyje) - nežymiai nuleista galva ir į žmogų, kuriam metamas iššūkis, fiksuotas žvilgsnis. Toks elgesys ir gali lemti puolimą.
Ausų pozicija rodo šuns susidomėjimo lygį ir reakciją, šuns savijautą. Taip pat ausimis šuo nustato garsus. Stačios, į dominančią pusę nukreiptos ausys reiškia, kad šuo labai dėmesingas, o atlenktos atgal (priplotos prie galvos) rodo nuolankumą, baimę ar baikščią reakciją. Būdami laimingi, šunys dažnai ausis laiko atpalaiduotas, bet kiek pakreiptas į priekį. Kai šuo jaučiasi atsipalaidavęs ir patogiai, ausis jis laiko natūraliai. Lyderio ausys dažnai stačios ir nukreiptos į priekį, nuolankiojo – priplotos. Budraus ar suklususio šuns ausų galiukai kiek palinkę į priekį.
Snukio išraiška gali suteikti itin daug informacijos apie šuns nuotaiką bei ketinimus. Savo lūpų, žandikaulių ir dantų pozicija šunys gali pranešti daug dalykų. Kai šuo nori būti paliktas vienas, jis gali žiovauti (žiovulys taip pat rodo mieguistumą, sumišimą arba įtampą, tai vienas iš raminančių signalų) arba apsilaižyti snukį. Kai jis laimingas ar nori žaisti, jo lūpos atpalaiduotos, snukis praviras, kartais šuo lekuoja – tai yra vadinamoji „laiminga išraiška“, arba „šypsena“.
Agresiją rodo urzgimas, pakeltos lūpos (kad būtų matomi dantys). Šiuos ženklus kai kurie šunys naudoja ir žaidimų metu, tad svarbu stebėti ne tik šuns galvą ar uodegą, bet ir visą kūną – kas iš pradžių atrodo agresija, gali būti paprasčiausias draugiškas kvietimas pažaisti. Iššiepti dantys ir surauktas snukis, raukšlėta kakta – tipiška perspėjimo nesiartinti išraiška.
Išgąsdintas ar nuolankus šuo snukį laiko sučiauptą, lūpų kampai gali būti kiek atitraukti. Jei jis jaučiasi sunerimęs, gali žiovauti. Kai kurie šunys, būdami itin nuolankūs, demonstruoja „paklusnumo šypseną“. Jie atitraukia lūpas ir rodo priekinius dantis. Šį signalą beveik visada lydi nuolanki laikysena (nuleista galva, cypčiojimas ar inkštimas). Žmonės paprastai galvoja, kad tai agresijos požymis, nors iš tiesų šuo šiepiasi nuolankiai ir bando išvengti agresijos.
Labai dažna komunikacijos forma – kito šuns ar žmogaus laižymas. Šunys laižo kitų snukius, kai sveikinasi ir nori parodyti draugiškumą. Jie mėgsta laižyti žmonių odą pasisveikindami. Laižymas taip pat naudojamas kaip socialinis ryšys, analogiškas primatų glostymui. Tai gali reikšti ir intymumą, pastarieji laižymai ilgesni ir lėtesni.
Primerktos akys rodo švelnumą asmeniui ar gyvūnui, į kurį žiūrima. Šunys, nuolankiai besišypsantys, jas taip pat gali primerkti. Plačiai atmerktos akys rodo, kad šuo jaučia grėsmę. Agresyvaus šuns akys taip pat gali būti didesnės, negu įprasta. Šunys, kurie jaučia skausmą ar blogai jaučiasi, dažnai atrodo, lyg žvairuotų.
Šuns žvilgsnio kryptis taip pat gali daug pasakyti. Šunys retai žiūri vienas kitam tiesiai akis, nes tai laikoma potencialiai grasinančiu elgesiu. Tačiau daug šunų žino, kad gerai ar netgi malonu žiūrėti šeimininkui į akis. Šuo, kuris žiūri į jus, o jo išraiška atsipalaidavusi, tikisi, kad jį pastebėsim ir yra draugiškas. Jei šuo žiūri atvirai ir yra įsitempęs, gali būti grėsmingai nusiteikęs. Jei šuo nežiūri tiesiai į Jus, bet matote daug jo baltymų („baltakiuoja“), galimas agresyvus „sprogimas“. Tokios akys dažnai matomos, kai šuo saugo žaislą ar savo mėgstamą vietą. Jei šuo į jį pažiūrėjus nukreipia žvilgsnį, sako, kad paklūsta – arba nerimauja dėl sąveikos su jumis. Galbūt anksčiau žmonės jį buvo išgąsdinę ir dabar jis jais nepasitiki.
Pagal uodegos iškėlimo laipsnį, atsižvelgiant į tai, kaip veislė natūraliai laiko savo uodegą, ir kaip ji juda, galima spėti apie šuns nuotaiką. Atsipalaidavęs šuo uodegą laikys natūralioje pozicijoje. Jei jis laimingas, gali švelniai ją vizginti į šonus. Jei jis tikrai laimingas ar susijaudinęs, jo uodega vizga stipriai ar net juda sukamuoju modeliu.
Smarkiai vizginama uodega gali reikšti ir agresiją. Žmonės dažnai galvoja, kad vizginantis uodegą šuo draugiškas, tačiau šunys uodegas vizgina dėl daugelio priežasčių, įskaitant ir tuos atvejus, kai būna agresyvūs. Be to, šuo, kuris nevizgina uodegos, gali būti draugiškas. Didelis nukentėjusiųjų nuo šunų įkandimų teigė, kad užpuolikai uodegas vizgino – tačiau aukos greičiausiai neatsižvelgė į visą šuns kūno kalbą. Dažnai nelabai draugiškai nusiteikusio šuns uodega laikoma aukštai iškelta – ji rodo, kad gyvūnas budrus ar kažko sujaudintas. Jei uodega pabrukta tarp kojų – šuo bijo, tuo pačiu pašiauštas nugaros kailis praneša, kad jis ginsis.
Lėtai mosuojama uodega sako, kad šuo domisi aplink esančiais asmenimis, bet jis nėra tikras, ar kiti šunys bei žmonės draugiški. Baikštus ar sunerimęs šuo uodegą laiko žemai ir galbūt pabrukęs po galinėmis kojomis. Jis gali ją vizginti į šonus, dažnai didesniu tempu negu tada, kai yra atsipalaidavęs. Jei jis tikrai išsigandęs ar ypatingai nuolankus, uodega bus pariesta po pilvu.
Nors šunų pėdoms trūksta žmogiškų rankų vikrumo, tai netrukdo jiems naudoti jas kaip komunikacijos būdą. Šuo gali trypti pėdomis, žygiuoti priekinėmis kojomis, kai užpakalinės vis dar ramios. Tai matoma, kai šuo susijaudinęs, kažko nori ar prašo dėmesio. Šunys letenomis drasko objektą, jei nori jį pasiekti. Daugelis šunų lengvai išmoksta imituoti žmonių rankos paspaudimą.
Nors šunims plaukai nėra labai reikalingi bendravimui, iš jų galima įžvelgti kai kuriuos dalykus. Pirma, išsigandęs ar įsitempęs šuo gali šertis daugiau negu įprasta. Dažnai galima pamatyti, kaip šuo pašiaušia keterą ar kailį per visą nugaros ilgį. Paprastai plaukus šuo pašiaušia kai kas nors jį suerzina. Tai galima palyginti su žmogiška „žąsies oda“. Pašiaušti nugaros plaukai reiškia, kad šuo bijo, yra piktas, nepasitikintis, baikštus ar nepaprastai dėl kažko susijaudinęs.
