Pirmiausia, norėdami išsamiau pakalbėti šia tema, susipažinkime su keliais apibrėžimais.
Kompulsija – patologinė būsena, kurios metu ligonis prieš savo valią atlieka įkyrius veiksmus, judesius, jį kamuoja baimė, įkyrios mintys. Obsesija – idėjos, vaizdiniai ar impulsai, kurie vis sukasi žmogaus galvoje. Žmogus nenorėtų turėti šių minčių ir jos jį trikdo, bet jis negali jų kontroliuoti. Obsesinis–kompulsinis sindromas (OKS) yra psichiatrinė liga, kurios metu pacientas patiria nepageidaujamas obsesines mintis, kurios sukelia nerimą ir baimę, kartu su kompulsiniais, pasikartojančiais veiksmais skirtais sumažinti nerimą.
Žmonių obsesinis kompulsinis sutrikimas dažnai sutelktas į skalbimą, kaupimą, skaičiavimą, itin dažną rankų plovimą bijant, kad jos yra purvinos ar nuolatinį tikrinimą („ar nepamiršau užrakinti durų?“). Šunų pasaulyje kaip kompulsinis elgesys dažniausiai minimas uodegos vaikymasis, itin dažnai pastebimas tarp bulterjerų. Tačiau skirtingoms veislėms būdingi įvairūs požymiai – bulterjerai, kaip minėta, gaudo uodegą a sukasi ratu, dobermanai laižo savo kojas ir čiulpiasi nugaras, Labradoro retriveriai nuolat nešiojai įvairius daiktus ar kramto akmenis, o Karaliaus Karolio spanieliai „medžioja“ įsivaizduojamas muses.
Į gyvūno galvą patekti sunku, o minčių skaityti nemokame, tad negalime garantuoti ir to, kad jų galvoje nuolat sukasi tam tikros idėjos ar impulsai (obsesijos). Dėl to mūsų augintinių atveju naudojamas pavadinimas „šunų kompulsinis sutrikimas“ ŠKS.
Kaip viskas prasidėjo?
1989 m. Judith Rapoport išleido knygą „Berniukas, kuris pagaliau nustojo skalbti“ ("The Boy Who Couldn’t Stop Washing"). Autorė tyrinėjo ir gydė visų rūšių neuropsichiatrines ligas, tačiau daugiausia dėmesio skyrė OKS. Nuo šio sutrikimo kenčiantys žmonės susikurdavo detalius ritualus ir kompulsijas, kad tik įvykdytų savo keistus įsitikinimus (nuo „aš ką tik kažką nužudžiau“ ar „viskas siaubingai nešvaru“ iki „viskas turi būti padaryta teisingai“). Prieš pasirodant knygai, manyta, kad OKS retas – nors dabar žinome, kad jis kamuoja 1 – 3 proc. žmonijos. Šis kūrinys buvo vienas pirmųjų OKS žingsnių į dienos šviesą. Milijonai žmonių pradėjo kitaip žiūrėti į savo ar savo artimųjų keistą elgesį. Netrukus J. Rapoport sulaukė daugybės laiškų ir skambučių. Tarp jų buvo atvejų, apie kuriuos ji nė sapnuoti nesapnavo. Daug žmonių pasakojo apie savo šunis.
Jei vienas žmogus papasakoja apie keistą dalyką, gali į tai nekreipti dėmesio. Tačiau jeigu taip daro 10? 20? Dar daugiau? Žinoma, J. Rapoport nuvyko pas veterinarą pasikalbėti apie akralinį laižymą, kuris šiuo metu laikomas į prastu ŠKS požymiu. Akralinis dermatitas, arba granulioma po išsilaižymo – bjaurus reikalas. Šunys išsilaižo kojas iki mėsos, įsivaro infekcijas, itin sunkiais atvejais galima galūnės amputacija. Pasirodo, tuo metu akralinis laižymasis buvo didelė problema, kurią nelabai sekėsi gydyti. Veterinaras prisipažino, kad jo paties augintinis kenčia nuo šios bėdos. J. Rapoport pasiūlė išbandyti OKS turintiems žmonėms skiriamą preparatą, padidinantį serotonino koncentraciją smegenyse. Gyvūnas gavo dozes pagal žmonių dozavimo sistemą, tik pritaikytas jo kūno svoriui. Šuo pasveiko.
Paskatinta šio atvejo, J. Rapoport atliko dvigubai aklą kontroliuojamą tyrimą. Kojas linkę laižytis šunys gavo arba serotonino kiekį kontroliuojančių vaistų, arba placebą, arba antidepresantų, kurie žmonių atveju padėdavo sergantiems depresija, bet ne OKS, ir neveikė serotonino koncentracijos. Rezultatus galima pavadinti „dramatiškais“ – vienintelė grupė, kuriai pagerėjo, gavo preparatų, nusitaikiusių į serotoniną.
J. Rapoport vėl grįžo prie darbo su žmonėmis, tačiau jos tyrimas atkreipė veterinaro, besidominčio elgesiu, dėmesį. Tai - Nicholas Dodman.
Po morfino injekcijos mažas juodas arklys, vardu Knightly Night, pradėjo koja kapstyti žemę.
Tai buvo 1980-ieji. N. Dodman pastebėjo, kad naudojant įvairius vaistus galima keisti gyvūnų elgesį. Žirgui galima įjungti tam tikrus pasikartojančius sutrikimus, kurie vadinami betiksliu judėjimu garde ar nevalgomų daiktų (sienelės) graužimu. Drauge su biochemijos ir farmakologijos profesoriumi Louis Shuster jis uždavė klausimą, kuriuo pradėjo savo karjerą gyvūnų elgsenoje – jeigu elgesį galima įjungti, galbūt galima jį ir išjungti?
N. Dodman ir L. Shuster surinko sunkumų turinčių žirgų (pvz., „priekandžiautojų“, kandžiojančių apsaugines sienas), ir davė jiems priešingai nei morfinas veikiančių preparatų. Nepageidaujamas elgesys dingo. Nuspręsta, kad jį galėjo lemti kai kurių neurotransmiterių disbalansas. Pasak pradinės hipotezės, vaistai blokuoja natūralius smegenų opiatus, dėl ko netinkamai besielgiantis gyvūnas nebesijaučia gerai. Tačiau vėlesni eksperimentai teorijos neaptvirtino. Tada teoretizuota, kad vaistai veikia NMDA receptorius, kurie sąveikauja su smegenų chemine medžiaga glutamatu. N. Dodman ir L. Shuster nuomone, galbūt elgesį sustabdė glutamato linijos „nutraukimas“. Šią teoriją, jie patikrino itin paprastai - nupirko butelį kosulį slopinančių vaistų, sudėtyje turinčių dekstrometorfano, kuris blokuoja NMDA. Vaistų sugirdė aktyviam gardo graužėjui poniui Cinnamon Bun. N. Dodman ir L. Shuster pamena, kad nuo vaistų ponio lūpos išsitepliojo rožine spalva, dėl ko gyvūnas atrodė keistokai, tačiau preparatas suveikė.
Tada N. Dodman atidarė savo elgesio kliniką. Jam teko susidurti sau daugybe įvairių pacientų, tačiau didžiąją dėmesio dalį jis sutelkė į šunis.
Genų ir vaistų paieška
Elaine Ostrander - Nacionalinio žmonių genomo tyrumų instituto vadovė ir 25 metus dirba su šunų genetika. Jos laboratorijoje kuriamos šunų genomo duomenų bazės, kuriose ieškoma genų, svarbių tiek gyvūnų, tiek žmonių sveikatai. Ji tiria viską nuo infekcinių ligų iki vėžio. Sudėtingą genų mozaiką šunys šiek tiek supaprastina – veislių viduje jie genetiškai panašūs. Ieškant ligų genų tarp sergančių artimai susijusių veislių, galima atmesti klaidingai teigiamus rezultatus. Jei sergantys keturių panašių veislių atstovai turi tą patį geną, o nesergantys jo neturi, E. Ostrander žino, kad tai gali būti daugiau negu sutapimas.
1994 m. įvyko „didysis susivienijimas“ tarp N. Dodman, E. Ostrander ir gyvūnų elgsenos genetikės Alice Moon-Fanelli. E. Ostrander turėjo genetinius duomenis, o A. Moon-Fanelli pradėjo rinkti fenotipus, tų genų išraišką –kiekvieno šuns elgesio detales, veislę, kilmę ir visa kita, kas gali būti naudinga. Pradėjus projektą, ŠKS idėja dar nebuvo plačiai priimta ir naudotas stereotipijų – beprasmiškų ir įkyrių tų pačių veiksmų kartojimo – terminas.
Pradėjus tirti kates, bulterjerus ir dobermanus, paaiškėjo, kad ŠKS atsiranda ne dėl blogos aplinkos ar netikusio auklėjimo. Kaip ir žmonėms, simptomai dažniausiai pasireikšdavo brendimo metu, o kompulsyvus elgesys buvo būdingas giminingoms linijoms.
Bihevioristė Pamela Perry nedalyvauja N. Dodman`o veikloje. Ji dirba su įvairių elgesio sutrikimų turinčiais gyvūnais ir teigia, kad nors stereotipijos ir kompulsijos dažnai sutampa, tarp jų yra skirtumas. Pasak jos, vis dar nežinoma, ar gyvūnai linkę į obsesijas. Tačiau ji susidūrė su šunimis, kurie ne tik kompulsyviai vaikosi šešėlius – būta atvejų, kurie pabunda prieš aušrą ir laukia, kol saulė sukurs šaunius persekiojimui tinkamus šešėlius. Taip pat ji turėjo klientą, kurio augintinis laukdavo, kol šeimininkas įjungs skalbimo mašiną ir darniai sukdavosi ratu. Mašinai nustojus skalbti, nurimdavo ir šuo. Jeigu šunys laukia ir tikisi, galima manyti, kad tam tikru laipsniu čia gali būti obsesija.
Serotonino koncentraciją smegenyse didinančių antidepresantų grupė, vadinama SSRI (selektyvieji serotonino reabsorbcijos inhibitoriai, kurių garsiausias – Prozac), padeda kai kuriems žmonėms su OKS. Sėkmingas atsakas gali siekti 35 proc. Vadinasi, net į gydymą reaguojantiems asmenims gali likti silpnų ar vidutinio sunkumo simptomų. Taigi serotoninas nėra pilna istorijos detalė, o tik viena dėlionės dalis.
Nuo OKS kenčiančių žmonių neurografija parodė pagerėjusią kraujotaką ir didesnį kortiko-striato-talamo-kortikalinio rato aktyvumą tinkluose, kylančiuose nuo giliųjų smegenų centrų iki prefrontalinės žievės. Šioje srityje dominuoja glutamato keliai, kurie, kaip manoma, generuoja kontroliuojamus judesius, mąstymą ir moduliuoja elgesio rutiną. Tiriant žmonių su OKS smegenų stuburo skystį rastas didesnis glutamato kiekis. Kai kurių mokslininkų nuomone, SSRI veikia ne dėl serotonino, o dėl to, kad jie sustabdo glutamato išsiskyrimą.
Su N. Dodman`u dirbantis neurologas Edward Ginns teigia, kad vis dar ieškome problemą sukeliančių kelių ir net galimų gydymo tikslų. Prieš sutikdamas N. Dodman`ą, E. Ginns genetiškai uždarose populiacijose tyrinėjo tokias ligas kaip bipolinis sutrikimas ar depresija. Jį sudomino Dodman`o dėmesys bulterjerams ir dobermanams -tarp šunų liga atsirado ne dirbtinai kaip eksperimentuojant su pelėmis laboratorijose.
Pirmasis E. Ginns ir N. Dodman bendradarbiavimas – visapusiška genomo analizė, lyginant 92 savo šonus ir guolius čiulpiančius dobermanus su kontroline grupe, sudaryta iš 68 tos pačios veislės atstovų. Jiems pavyko rasti „genetinę oazę“ – geną, vadinamą neuroniniu kadherinu arba CDH2. CDH2 dalyvauja glutamato receptorių kūrime smegenyse. Tai buvo pirmasis elgsenos genas, siejamas su kompulsiniu sutrikimu. Kitas žingsnis - CDH2 paieška tarp žmonių. Rezultatai, deja, buvo migloti. Pastebėta, kad kai kurie CDH2 variantai susiję su Tureto sindromu. Deja, iš esmės nieko rimto nerasta – dėl per mažos tiriamųjų grupės.
2008 metais N. Dodman nusprendė savo teorijas perkelti į klinikinę aplinką. Jau daug metų jis aptarinėjo savo darbus su Belmonto ligoninės Obsesinių kompulsinių ligų centro įkūrėju Michael Jenike. M. Jenike patiko N. Dodman`o idėjos, tačiau jis manė, kad darbas su gyvūnais pernelyg sudėtingas, kadangi su jais negalima kalbėtis ir dėl to tinkamai diagnozuoti OKS. Vis dėl to M. Jenike sutiko išbandyti memantiną, į glutamatą nusitaikiusį vaistą, naudojamą gydyti Alzheimerio ligai, kurį N. Dodman skirdavo ŠKS turintiems šunims. 44 pacientų grupėje kiekvienam skirta vaistų serotonino kiekiui padidinti, o pusė gavo ir memantino. Pastarojoje grupėje simptomai sumažėjo vidutiniškai 27 proc., o pirmojoje - 16,5 proc. Tai nėra tobula, tačiau M. Jenike toliau naudojo šį vaistų derinį su pacientais, kurie nereaguodavo į SSRI. Vėliau paaiškėjo, kad gydant OKS reikia dėmesį telkti tiek į serotonino, tiek į glutamato kelius.
Tirdamas į kompulsinį elgesį linkusių dobermanų smegenų vaizdą, N. Dodman nustatė, kad jiems būdingos struktūrinės anomalijos, panašios į žmonių su OKS. 2016 m. grupė, vadovaujama Dan Stein, paskelbė persvarstytus CDH2 tyrimų rezultatus. Tirti 234 OKS sergantys ir 180 sveikų žmonių, o rezultatai buvo įtikinamesni nei pirmojo tyrimo. Tais pačiais 2016 m. paskelbtas N. Dodman`o darbas lygino šunis, turinčius sunkius ir lengvus ŠKS atvejus. Aptiktos dvi įdomios sritys genome. Pirmoji žmonių pasaulyje susijusi su padidėjusia šizofrenijos rizika, o kita – su serotonino receptorių genais. N. Dodman iškėlė naują teoriją. Jo nuomone, su glutamato receptoriais susijęs CDH2 genas būtinas tam, kad šuo būtų genetiškai linkęs į kompulsinį elgesį. Žmonės turi ir kitokių su polinkiu į ligą susijusių genų, kurie taip pat susiję su glutamatu. N. Dodman nuomone, serotonino genai yra modifikatoriai, kontroliuojantys, kokiu laipsniu šuo turės ŠKS (ar žmogus OKS).
Paskutinės šios srities apžvalgos duomenimis, paskelbtomis 2017 m., teigiama, kad gyvūnų modeliai naudingi kalbant apie žmonių OKS ir su mūsų keturkojais draugais vertėtų tirti azoto oksido inhibitorius, oksikarbazepiną ir serotonino bei metabotropinių glutamato receptorių moduliatorius.
Reikia atlikti daugiau ŠKS tyrimų, kurie bus naudingi ne tik mūsų augintiniams, tačiau ir žmonėms. Šiuo metu verta atsiminti – kai kuriais atvejais keistas gyvūno elgesys buvo sukeltas ne dėmesio/fizinio krūvio trūkumo ar netikusio auginimo, tad bandant jį „sutvarkyti“ elgesio terapiją reikia praturtinti atitinkamais vaistais.
