Šuns temperamentas

Temperamentas - instinktų, dirgiklių ir charakterio bruožų rinkinys, nervinės sistemos stiprumas ir lankstumas, kurie yra įgimti ir perduodami iš kartos į kartą. Temperamentas – paveldimas dalykas. Jo negalima niekaip pakeisti. Aplinka, socializacija ir dresūra gali keisti temperamento išraišką, tačiau šuo nugaiš su tuo temperamentu, kurį atsinešė gimęs. Treniravimas gali sumažinti specifinio elgesio raišką, bet jis negali pakeisti šuns genetikos. Temperamento silpnumas visada išryškės veikiant stresui.

Temperamentą galima išskirti į dvi dideles kategorijas:

Tvirtas. Šuo pasitiki savimi, yra savarankiškas, užsispyręs, smalsus. Su aplinka jis sąveikauja be baimės. Žinoma, jį galima išgąsdinti, tačiau šoks gyvūnas greit atsigaus. Esant prastai kontrolei, tas savarankiškumas ir atkaklumas gali tapti didele bėda.

Silpnas. Šuo neatrodo ramus, pasitikintis ar bebaimis. To „silpnumo“ diapazonas gan platus - irzlus (aštrus), bailus, irzliai bailus, nuolankus, hiperaktyvus, per daug agresyvus ir t.t.

Irzlus („aštrus“). Šuo reaguoja į aplinkos dirgiklius nemąstydamas. Išgirdęs keistą garsą jis bando bėgti tolyn ir nenoriai grįžta, atsigauna lėtai. Žaidimo metu jis gali pradėto loti ant šešėlio ar šakelės. Toks šuo nenurims net jei stimulas visai nekaltutis ir pastovus. Jis reaguos nemąstydamas, netirs. Gali atrodyti, kad toks gyvūnas – puikus sargas, tačiau jam trūksta pasitikėjimo savimi.

Bailus. Tokie šunys bijo visko - nepažįstamų žmonių, vietų, daiktų. Jie jautrūs triukšmui ir judesiams, nesiima iniciatyvos. Genetinio bailumo išgydyti neįmanoma, tačiau bailumas gali atsirasti ir dėl netinkamos socializacijos ar blogos patirties. Pastarosios baimės gali būti „sutvarkytos“. Bailumas negali būti painiojamas su nuolankumu.

„Aštrus“ – bailus. Būdinga baimės sukelta agresija, reakcija negalvojant. Baimė – normali reakcija į grėsmę, bet kai grėsmė dingsta, šuo turi greit atsigauti. Aštriai bailus šuo atsigauna lėtai, baimė jį gali net paralyžiuoti, paliestas jis greičiausiai kąs. Jį galima išnokinti tinkamos reakcijos tam tikroje aplinkoje, bet situacijai pasikeitus ciklas prasidės iš naujo. Aštriai bailaus šuns neįmanoma „pataisyti“.

Nuolankus. Šis šuo lengvai pasiduoda kontrolei. Jis švelnus ir romus, nenori būti už nieką atsakingas. Toks šuo natūraliai puikus kompanionas daugumai žmonių. Piktnaudžiavimas su gyvūnu taip pat gali iššaukti nuolankumą, kurio negalima painioti su įgimtu.

Pernelyg jautrus. Šis šuo kenčia nuo CNS sutrikimo. Nauji dirgikliai gali iššaukti traukulius. Stresinėse ar nežinomose situacijose jis apsišalpins ar apsiš... Šis šuo ne tik bijo – jis nesugeba susidoroti su stresu, kontroliuoti savo kūno ir organizmo funkcijų. Jis gali kąsti iš baimės.

Hiperaktyvus. Jis nuolat juda, bėgioja ar šokinėja ir tai daro greit. Toks šuo gali būti destruktyvus jei laikomas uždarame bute ar mažoje aplinkoje. Gali būti sunku atskirti hiperaktyvų šunį nuo tiesiog labai energingo.

Labai agresyvus. Tai kraštutinis elgesys, dažnai nukreiptas į hendlerį, pastebimas kai šuo nenori ko nors daryti. Toks gyvūnas nepriima žmogaus vadovavimo. Jis niekada neturėtų būti auginamas kaip kompanionas. Jei keturkojis su tokiu temperamentu nepriklauso profesionalui, jį reikia užmigdyti.

Yra dar du temperamento bruožai, kurie reikalauja mūsų dėmesio – tai dominavimas ir nepriklausomumas.

Dominavimas. Dominuojantis šuo stengiasi tapti vadu. Kuo labiau jis dominuoja, tuo mažiau tikėtina kad jis pripažins žmogų kaip vadą. Tokiam šuniui reikia kvalifikuoto prižiūrėtojo, kuris savo lyderystę išlaikytų bet kokioje situacijoje.

Nepriklausomumas. Šiam šuniui nereikia meilės iš kitų šunų ar žmonių. Draugystė jo neskatina. Jam nerūpi kai jį giria. Šis šuo savarankiškas, ne meilus. Jis nebus geras kompanionas, geriausiu atveju – tik „kiemo“ šuo. Šuo, kuris drauge yra ir dominuojantis, ir nepriklausomas, yra visai šalia to, ką vadina pernelyg agresyviu. Daug šunų veista kad būtų nepriklausomi ir gebėtų darbus atlikti atskirai nuo žmonių – tempti roges, medžioti gaujoje, prižiūrėti gyvulius. Tokie šunys negalėtų atlikti savo darbo, jei trokštų iš žmogaus dėmesio. Šunims, kurie dažnai vadinami užsispyrusiais, tiesiog nereikalingas žmogaus dėmesys. Dresuojant nepriklausomą šunį tiesiog tenka rasti atlygį, kuris jį labiau motyvuotų negu pagyrimas.

Ieškant šuns tam tikroms funkcijoms, darbams atlikti, visada būtina atsižvelgti ir į jo įgimtą temperamentą.