Šuns senjoro skiepijimas

Šunys garbų amžių pasiekia dėl gerų genų, sėkmės ir geros priežiūros derinio. Į gerą priežiūrą neabejotinai įeina skiepijimas nuo užkrečiamųjų ligų. Skiepų dėka šiandien galima išsaugoti gyvybes milijonams šunų.

Iki buvo išrastos veiksmingos vakcinos, šunys nuolat gaišdavo nuo daugybės ligų - hepatito, maro, enterito, leptospirozės, parvovirusinės infekcijos, viršutinių kvėpavimo takų infekcijų komplikacijų bei pasiutligės... Dabar pagrindiniais laikomi skiepai nuo šunų parvovirusinės infekcijos, maro, hepatito ir pasiutligės. Tačiau kiek tai reikalinga auksiniais Jūsų šuns gyvenimo metais, kaip dažnai ir nuo kokių ligų vertėtų jį skiepyti? Deja, vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra, visada reikia kiekvieną šunį vertinti atskirai.

Nepaisant gerai žinomos skiepų naudos, kasmetinė senų šunų vakcinacija vertinama gan prieštaringai. Vis dar diskutuojama dėl to, ar vyresnio amžiaus šunims reikia tęsti tokią pačią skiepų schemą kaip jaunesniems, ar skiepyti juos rečiau. Iš vienos pusės, vyresnio amžiaus šunų imuninė sistema nebeveikia taip, kaip jaunystėje. Kita vertus, dauguma vakcinų dabar veikia ilgiau negu trejus metus, kas ir laikoma standartiniu „stiprinimo veiksmingumo“ intervalu.

Infekcinės ligos pavojingiausios jauniems (iki 2 metų) ir seniems (nuo 7-8 metų) šunims. Kaip ir pas žmonės - vaikams ir senukams. Jei šuo buvo stabiliai skiepijamas nuo visų ligų, kokius metus-du galima ir praleisti infekcinių ligų skiepą, nes susidaręs nuo seniau imunitetas niekur nedingsta, jis tik silpnėja. Bet ne ilgiau.

Kai kurie veterinarai mano, kad kasmetinė pakartotinė vakcinacija yra svarbi kritinė sveikatos priežiūros profilaktikos dalis. Tyrimai rodo, kad vyresnio amžiaus šunų imuninė sistema ne tokia pajėgi, kaip jaunų šunų.

Vyresnio amžiaus šunys gali būti jautresni ligoms, tad skiepai jiems itin reikalingi. Tačiau yra ir teigiančių, kad daugelis vakcinų organizme veikia ilgiau negu vienerius metus (pvz., dažnas skiepas nuo pasiutligės veikia 2-3 m., tikslų „galiojimo“ laiką galite rasti produkto informaciniame lapelyje), o kasmetinis skiepijimas gali sukelti alergines reakcijas ar padidinti kitų imuninių ligų riziką. Žinoma, kai kurios vakcinos, pvz. nuo pasiutligės, pagal įstatymą Lietuvoje privalomos kas metus, bet yra šalių, kur vakcinacija nuo pasiutligės gali būti atliekama kas trejus metus.

Vakcinavimo metu Jūsų šuo turi būti visiškai sveikas. Nors nepalankios reakcijos retos, kartais jų pasitaiko, ir dažnesnės jos mažų veislių atstovams. Paprastai reakcijos į skiepus įvyksta praėjus 1-2 dienoms po vakcinavimo. Tai gali būti nestiprus karščiavimas, mieguistumas ar apetito praradimas. Rečiau pasireiškia dilgėlinė, snukio patinimas ar vėmimas.

Šunys turi būti skiepijami nuo tų ligų, kurioms jie jautrūs (pvz., jos paplitusios šuns gyvenamojoje teritorijoje). Praeityje nuo šunų maro virusų, adenovirusų ir parvovirusų būdavo skiepijama kasmet, tačiau šios rekomendacijos gali keistis. Kartais veterinarijos gydytojas gali pasiūlyti skiepus, kovojančius su šunidžių kosulio virusais, erkių pernešama Laimo liga ar babezioze, leišmanijozės sukėlėjais, šunų herpes virusais. Vyresniems kaip 7-9 m. šunims pakartotinį vakcinavimą reikia aptati su veterinaru, kuris atsakys į klausimus apie skiepų privalumus ir trūkumus.

Veterinaro pastaba: Vis pamąstome apie senų šunų skiepijimą tik nuo pasiutligės, maro ir enterito (pavojingiausių dalykų). Deja, vienvalentės vakcinos nuo šių ligų seniai dingę iš rinkos. Mažiausias "krūvis" imuninei sistemai būtų Puppy vakcinoje – pvz., Nobivac Puppy DP saugo tik nuo šių abiejų ligų. Bet vis bijom, kad kas nors nepasijuoktų kai 8 metų šuniui į pasą įklijuosime lipduką su užrašu "Puppy". Ech, tie užrašai ir mūsų pomėgis skaityti etiketes ...