Šuns ir žmogaus prisirišimo tyrimai

Žmogaus ir šuns ryšys – abipusiškai naudingas ir dinamiškas ryšys, labai aktyviai tyrinėjamas psichologų, etologų ir antropologų. Šis ryšys greičiausiai kilo iš vilkų ryšio su gentainiais. Manoma, kad prijaukinant šunis jie ėmė suvokti žmogų kaip savo partnerį, pradėjo mėgdžioti jo veiksmus ir netgi prarado gebėjimą mokytis iš kitų šunų.

Teoriškai mes ir šunys sudarome mišrių rūšių grupes, tačiau tuo pačiu tos grupės kažkiek panašios ir į vidrūšines – jos ne paprastai susideda iš skirtingų rūšių atstovų, kurie drauge tik maitinasi ar perspėja vieni kitus apie pavojus. Tarp šunų ir žmonių išsivystė glaudūs įvairių formų (dominavimas – nuolankumas, draugystė) santykiai. Šie santykiai tikrai ypatingi ir greičiausiai jų daugiau niekur nepastebėsime.

Ilgą laiką dažniausiai tyrėjus domindavo tik kaip savininkai suvokia santykius su šunimis ir ar toks ryšys psichologiškai gali būti laikomas prisirišimu. Tyrimų būta gan daug, imta naudoti „ryšio skales“, vertinusias žmonių požiūrį į savo bei svetimus šunis, tačiau dažniausiai tyrimai buvo anketiniai ir neturėjo jokio biologinio pagrindo – kitaip sakant, nebuvo patikimi ir vertingi.

Norint moksliškai aprašyti žmonių ir šunų santykius, reikia abiejų „sudedamųjų dalių“ elgesį analizuojančių tyrimų. Arčiausiai to – tyrimai, kuriuose stebimi motinos ir vaiko santykiai. Čia pasitelkiamas vadinamasis „nepažįstamos situacijos testas“. Jo metu stebima, kaip keičiasi vaiko elgesys, kai tam pabuvus su mama ši trumpam jį palieka. Vėlesni tyrimai parodė reikšmingus skirtumus tarp saugiai ir nesaugiai prisirišusių vaikų – saugiai prisirišę vaikai rodė daugiau entuziazmo, atkaklumo siekdami bendros veiklos, išradingiau žaidė, labiau ir lengviau bendravo su bendraamžiais nei nesaugiai prisirišę vaikai.

Šunys testuojami panašiai – įtemptoje situacijoje prieš keturkojį pastatomas jo šeimininkas arba nepažįstamasis, o tada stebimas gyvūno elgesys. Jis turi aktyviau bendrauti su šeimininku negu nepažįstamuoju, siekti jo kontakto ir t.t.. Net sukurta priemonė elgsenai išmatuoti, ji skiriasi nuo labiau kokybinio tipo balų metodo, skirto motinos ir kūdikio ryšiui aprašyti.

Tiriant ryšį nepastebėta jokių skirtumų tarp elgesio kintamųjų ir šunų gyvenimo sąlygų ar veislės. Nustatyta, kad jų santykis su žmonėmis panašus į vaiko – motinos ar šimpanzės – žmogaus ryšį. Paprastai tiek bandymų, tiek trumpų „susitikimų“ metu šunys daugiau laiko stengiasi praleisti su šeimininkais. Be to, nustatyta, kad jie gali būti skirtingų „tipų“ atsižvelgiant į išreikštą prisirišimo elgesį. Kai kurie palikti vieni rodo gan nedaug streso požymių, o kiti aktyviai nori bendrauti su nepažįstamaisiais. „Nepažįstamos situacijos“ testas laikomas patikimu, kadangi po pusmečio testuoti šunys rodė tuos pačius rezultatus.