„Statuso šunys“ - ši frazė populiariausia Jungtinėje Karalystėje ar JAV. Trumpai tariant, ja apibūdinami „kietų bičiukų“ šunys. Nors reikalas atrodo paprastas, išties jis apipintas mitais – o liūdniausia, kad veislių pasirinkimą tam tikroje visuomenės grupėje taip pat nulėmė legendos bei padavimai. Dėl to dabar asmuo, už pavadžio besivedantis stafuką kirptomis ausimis, daugelio bus išvadintas nusikaltėliu ar buduliu – net jeigu būtų pačios tyriausios sielos atstovas visoje planetoje.
Hirschman yra apibūdinęs kelias motyvacijas šunų auginimui – jie gali būti vartotojiškas aplinkos objektas, papuošalai (laikomi dėl estetinės vertės), hobis (dalyvaujantys sporte ar parodose), įranga (skirti gyvenimui palengvinti – apsauginiai, vedliai, terapeutai), kompanionai (šeimos nariai) ar statuso simbolis. Nors istoriškai "statuso" šunys naudoti įvairiai - nuo mados iki nacionalinių ikonų, pastaruoju metu šiuo terminu apibūdinami jaunų asmenų, trokštančių turėti agresyvius nelegalių veislių atstovus, augintiniai.
Statuso šunimis dažniausiai laikomi mastifai, rotveileriai, akitos, dobermanai ir, žinoma, pitbulterjerų tipo atstovai. Šios veislės varijuoja priklausomai nuo regiono, kuriame gyvenama, bei to krašto įstatymų – vienur statuso simboliu bus vokiečių aviganis ar Rodezijos ridžbekas, kitur – stafbulis ar Kaukazo aviganis.
Šių šunų panaudojimas gana platus – tai ir ginklai, ir bauginimo priemonė, galų gale, kaip rodo pats pavadinimas, tai kietai atrodąs gyvūnas. Baimė ir žiaurumas, susiję su populiariomis statuso šunų veislėmis, siejami su savininkais – dažniausiai jaunais vyrais. Aplinka, kurioje gyvena šie šunys, pilna žiaurumo bei pagarbos, kontrolės ir galios troškimo.
Paprastai pabrėžiama, kad statuso šunys skatinami elgtis agresyviai. Jų savininkai mažai kontroliuoja savo augintinių veiksmus socialinėse sąveikose. Dėl šios priežasties dalis šių šunų pavojingi visuomenei. Daugeliu atvejų net agresyvus, tačiau tinkamai prižiūrimas šuo gyvenimą nugyventų nieko nesužalojęs, tačiau minimus šunis lydi tai, kad dažnai pageidaujama, jog jie elgtųsi blogai. Tačiau nors ir sudarytas įspūdis, kad iš tokių gyvūnų tikimasi daug agresijos, išties pernelyg piktų, ypač agresiją nukreipiančių į savininkus, atsisakoma.
Šie šunys – ir pajamų šaltinis. Tai ypač aktualu mažas pajamas gaunančiose bendruomenėse. Tokie keturkojai pigesni negu veislynuose, tačiau jeigu esate nepasiturintis ir gyvenate visuomenės užribyje, pora vadų per metus jau bus šis tas.
Statuso šunys dažnai netenka namų. Jie įsigyjami jauni, gan greit ir būna apleidžiami – dėl teisinių reikalų (šeimininkui tenka sėsti kalėjiman) ar nepateisintų lūkesčių. Gyvūnų auginimas apipintas daugybe mitų, pvz., manoma, kad suaugę šunys linkę kąsti naujiems šeimininkams – dėl to kaip statuso šuns paprastai ieškoma jauno gyvuliuko.
Tikėtina, kad šunis laikant kaip statuso simbolį ar ginklą, patiems gyvūnams kyla kankinimų ir mirties tikimybė. Savininkų motyvacijos bei priemonės, kuriomis siekiama tikslo – sudėtingi.
Tyrimų duomenimis, nuo smurto prieš gyvūnus žmonės linkę pereiti prie smurto prieš žmones. Žiauriai su gyvūnais besielgiantys dažniau linkę ir į kitus pažeidimus, netgi aptiktas ryšys tarp piktnaudžiavimo gyvūnais ir asocialaus elgesio.
Statuso gyvūnų pasaulis dažnai siejamas su kovomis, paprastai ne profesionaliomis, o „gatvinėmis“. 2006 metais 66 proc. RSPCA adresuotų skambučių dėl šunų kovų už tai atsakingus apibūdino jaunimą.
Kalbant apie kovomis užsiimančius asmenis, jie labai įvairūs. Pats aukščiausias „lygis“ - profesionalūs dogmenai, kovojantys tarptautiniu lygmeniu ir tikri šios srities profesionalai. Į šunis bei jų priežiūrą jie žiūri rimtai, investuoja didelius pinigus, kovos, kuriose jie dalyvauja, rengiamos plačioje teritorijoje (netgi tarp žemynų) ir apie jas žino nedaug žmonių, be to, paprastai jie retai pričiumpami teisėsaugos. „Viduriniojo lygio“ atstovai (entuziastai) veikia konkrečiuose regionuose ir yra ne tokie pažengę. Šių abiejų tipų portretų greičiausiai neįmanoma sudaryti – tai gali būti tiek nusikaltėliai, tiek gerbiami visuomenės atstovai, tiek išsilavinę, tiek beraščiai, dauguma kovomis užsiiminėja ne tik dėl pinigų, bet ir dėl to, kad tiki jų teisingumu. Šunis „išorėje“ jie pardavinėja retai (taip besielgiantys, „kepantys“ daug vadų nepagarbiai vadinami „peddleriais“).
Pavojingiausia grupė - „gatviniai“. Nors jų subkultūra stipriai priklauso nuo regiono bendruomenės kultūros, dauguma jų – gaujų nariai, nusikaltėliai, šunis auginantys kaip statuso simbolį. Jų atveju kovos sustiprina lyderio viršenybę ir baugina žemesnius narius. Šunis jie vagia, veisia patys ar perka už nedidelius pinigus. Dvi anksčiau minėtos kovinių šunų augintojų grupės nemėgsta „gatvinių“ ir juos kaltina dėl kai kurias veisles šiuo metu persekiojančių problemų.
Paskutiniu metu JK spaudoje atsirado pranešimų, kad „statuso šunų“ daugėja. Tai sieta su gaujų kultūros augimu, tačiau išties svarbiausias postūmis šiam gausėjimui - ne gaujų formavimasis ar atseit kasmet kraugerėjantis jaunimas, o 1991 m. priimtas Pavojingų šunų įstatymas, pagal kurį kai kurios veislės techniškai klasifikuojamos kaip potencialiai pavojingos. Šių veislių atstovų turėjimas perteikia žinią, kad savininkas yra virš įstatymo, ir apima tą agresiją, smurtą bei jėgą, kuriuos simbolizuoja šie keturkojai.
Šiu atveju galima drąsiai sakyti, jog įstatymų leidėjams žiauriai nesiseka. Jie sukūrė teisinę bazę, skirtą atsikratyti kai kuriais šunimis – tačiau jų vis viena liko tik pat daug, kaip ir 1991 m. Susidarė uždaras ratas. Teisės aktai, ignoruojantys žmogaus vaidmenį, sukūrė klaidingą saugumo jausmą. Ką pavyko padaryti – tai diskriminuoti kelias veisles ir jas išreklamuoti tarp kai kurių žmonių. Kadangi problemos esmė - žmogus, kelių veislių uždraudimas nesumažino įkandimų skaičiaus. Šioje situacijoje stipriai nukentėjo tik atsakingi savininkai - linkę registruoti, dresuoti, socializuoti savo augintinius. Jie linkę laikytis įstatymų, tad nebegali auginti mėgstamų veislių, o patikimi veislynai – jų veisti. Į nusikaltimus linkę, šunis kaip statuso simbolį pasirinkę asmenys nekeis savo elgesio – blogiausiu atveju jie rinksis kitą „kietą“ veislę, o įstatymus tiesiog ignoruos.
Plačiai priimta nuomonė, kad pavojingais laikomų šunų savininkai linkę dažniau nusikalsti, negu "nesąrašinių" – ir keli tyrimai tai lyg ir patvirtino, o keli šiai nuomonei paprieštaravo. Pripažįstama, jog pavojingais laikomų šunų auginimas ne visada yra bandymo dominuoti ar faktinės nusikalstamos veiklos požymis. Nepastebima ryšio tarp agresyvaus šuns turėjimo ir nusikalstamo elgesio ar tikimybės, kad agresyvus šuo gali būti naudojamas kaip statuso simbolis. Taip pat aptiktas nedidelis ryšys tarp didesnio sąžiningumo ir „baisių“ šunų.
Pastebėta ir tai, kad agresyviais laikomus šunis dažniau mėgsta jauni vyrai, be to, jie sprendžiant problemas labiau pripažįsta smurtinį elgesį. Jie impulsyvesni, dažnai pasižymi nerūpestingumu, savanaudiškumu ar polinkiu manipuliuoti, dažniau linkę nesutikti su kitų nuomone, yra konkurencingi.
Čia ir prasideda įdomumai – spaudoje pasirodę daug pranešimų bei nuomonių ir apie tai, kad „statuso šunų“ augintojai net iš baisesnių rajonų nėra tokie baisūs kaip bandoma parodyti. Šis burbulas išpūstas kiek per daug - nėra taip, kad negailestingi žemesniosios klasės jaunuoliai su „mutavusiais mastifais“ užėmė parkus ir gatves. Išties tiek vaikai, tiek šunys nėra tokie blogi – taip buvo visais laikais (jeigu sakote „mano laikais jaunimas buvo geresnis“ - pats metas lėkti į paštą pensijos, nes tokią frazę šimtus tūkstančių metų kartoja visi seneliukai). Pagrindinė statuso šunų problema - socialinė. Tai atskirtis, nepriteklius, švietimo trūkumas. Šios problemos prasideda žmoguje, nuo jo gimimo, jo aplinkos. Jei šito nepavyks išspręsti, statuso šunų problema taip pat nebus įveikta.
Beje, kadangi tam tikros šeimininkų savybės gali būti labiau susijusios su neatsakingu gyvūnų auginimu, kai kur buvo atsiradę pasiūlymų uždrausti pardavinėti ar dovanoti šunis (bet kokius) asmenims, susijusiems su smurtiniais nusikaltimais ar narkotikais.
