Kiekviename sporte ar darbe siekiant užtikrinti optimalius šuns organizmo poreikius būtinos specialios treniruotės ir tinkamas šėrimas. Labai svarbu suprasti, kaip šuo atlieka tam tikrą darbą. Būtina suvokti individualios šuns sandaros stipriąsias bei silpnąsias vietas pasirinktoje veikloje – kas gali suteikti pranašumą, o kas - kelti problemas, taip pat ką galima padaryti siekiant sumažinti galimų traumų tikimybę. Pavyzdžiui, korgis ir toipudelis turi įveikti tas pačias rungtis Agility varžybose – šokti į tą patį aukštį, įveikti tuos pačius posūkius. Toipudelis iš biomechaninės pusės už korgį pranašesnis, kadangi jis siekia vos penktadalį korgio svorio. Tai nereiškia, kad korgiui varžybose nesiseks, tačiau jam teks stiprinti korpusą ir dubens galūnių raumenis, o treniruotes ir varžybas planuoti atsižvelgiant į sunkesnę jo struktūrą.
Šiek tiek anatomijos
Vienas iš būdų įvertinti raumenų-skeleto sistemos patiriamą stresą yra šuns svorio (S) ir aukščio (A) santykio apskaičiavimas naudojant paprastą formulę S:A. Tai naudinga nustatant streso kiekį, kurį patiria šuns organizmas bėgant, šokinėjant ir įveikiant posūkius. Amerikiečiai lygina svorį svarais ir aukštį ties ketera coliais. Pavyzdžiui, tipiškas auksaspalvio retriverio S:A santykis yra 2,9 (70/24), o korgio patino 2,7 (30/11). Tai reiškia, kad nepaisant akivaizdžių šių veislių dydžių skirtumų, jų kaulų ir raumenų sistemos patiria panašias apkrovas. Žmonėms, kurių šunų S:A santykis viršija 2,5, patariama augintinius treniruoti ir varžytis ant neslidžių paviršių, o šuolių į aukštį mokinti taip, kad būtų sumažintas kartojamų judesių poveikis kaulams ir minkštiesiems audiniams.
Skirtingos šunų veislės ir atskiri tų veislių atstovai labai skiriasi kalbant apie dubens galūnių struktūrą. Ryškiausi dubens šių struktūrų skirtumai pastebimi vadinamuosiuose „galiniuose kampuose“. Šunų labiau „kampuotomis“ galūnėmis žingsniai ilgesni, tad jie išeikvoja mažiau energijos judėdami (reikia mažiau žingsnių). Tačiau tai reikalauja daugiau raumenų jėgos ir koordinacijos siekiant stabilizuoti kojas. Šuo „tiesesniais kampais“ tiksliau dėlios galines kojas ir gebės atlikti „aštresnius“ posūkius.
Šuo „kampuotesne mente“ galės daryti ilgesnius žingsnius su kiekviena priekine galūne, tad sunaudos mažiau energijos. Be to, tokių šunų raumenys labiau išsivystę (ypač antdyglinis ir podyglinis), o leidžiantis ištiesus priekines kojas peties sąnarys patiria mažesnį sukrėtimą, geriau lankstosi ir absorbuoja smūgį.
Žastikaulis turėtų būti pakankamai ilgas, kad šuniui stovinti užtektų vietos statmenai į žemę nukreiptiems stipinkauliui ir alkūnkauliui. Šuo, turintis optimalaus ilgio žastikaulį, patiria mažiau sukrėtimų, ypač ties alkūnės sąnariais, turi labiau išvystytus dvigalvius ir trigalvius raumenis. Kai mentės kampas ir žastikaulio ilgis nukrypsta nuo idealaus, priekinės galūnės funkcijos prastėja.
Galūnių kampai gali kisti priklausomai nuo traumų ar aktyvumo lygio. Šunys pažeistomis galūnėmis paprastai linkę jas tiesti. Nepakankamai kondicionuoti šunys turi tiesesnius kampus, kadangi jiems nepakanka raumenų jėgos visapusiškai remti galūnę optimalioje pozicijoje.
Uodega suteikia atsvarą posūkiuose, šuolio metu padeda valdyti užpakalinę dalį.
Daugumai priekinių galūnių pridėtinai pirštai atrodo nefunkcionuojantys, tačiau taip yra tik šuniui stovint, kadangi tada jie neturi sąlyčio su žeme. Prie jų prisitvirtinę keletas sausgyslių, tad judėjimui jie daro įtaką. Kai koja patenka ant žemės, ypač šuniui judant pusšuoliais ar šuoliais, pridėtinis pirštas liečiasi su žeme. Posūkiuose pridėtinis pirštas kasasi žemėn. Jei šuo pridėtinių pirštų neturi, didėja riešo raiščių patempimo ar plyšimo rizika. Užpakalinių galūnių pridėtiniai pirštai sausgyslių neturi, todėl nefunkcionuoja, nors kai kurių veislių standartai reikalauja, kad jie būtų paliekami.
Kai kurios ortopedinės problemos dažnesnės šunims, kuriems pašalintos sėklidės ar kiaušidės, įskaitant osteosarkomą, priekinio kryžminio raiščio nepakankamumą, klubo sąnario displaziją ir girnelės išnirimą. Jei kastracija šuniui atlikta iki brendimo, jis būna aukštesnis.
Judėjimas
Labai svarbu suprasti šunų eiseną ir skirtingų veislių aliūro skirtumus, kad būtų galima pastebėti subtilius šlubavimus, gan paplitusius tarp sportuojančių ir darbinių šunų. Žmonės žirgų judėjimą tyrinėjo daug intensyviau negu šunų. To rezultatas – polinkis dirbant su šunimis taikyti žinias apie arklius. Tai nepatartina, nes žirgų ir šunų raumenų anatomija labai skiriasi. Šunys turi šešias pagrindines eisenas: ėjimas, risčia, skersiniai ir rotaciniai pusšuoliai, skersinis ir rotacinis šuoliavimas. Vaikštant ir judant risčia paprastai naudojama ta pati galūnių seka kaip ir žirgų atveju. Tačiau žirgai beveik išimtinai pusšuoliams ir šuoliams naudoja tas pačias „vedančias“ galūnes priekyje ir gale, o šunys pusšuolius ir šuolius atlieka su priešinga kojų persvara priekyje ir gale. Tai suteikia jiems pranašumą veikloje, leidžia greit pakeisti „vedančiąsias“ galūnes ir greit prisitaikyti prie aplinkybių. Yra įrankių, kurie gali būti naudojami tiksliai įvertinti ir išanalizuoti eisenos sutrikimus, įskaitant didelės spartos skaitmenines vaizdo kameras, elektromiografiją ir kinetinės analizės sistemas.
Skirtingos veiklos iš šuns reikalauja skirtingų aliūrų. Subtilūs eisenos pokyčiai, pavyzdžiui, kiek sutrumpėjęs žingsnis, plika akimi gali būti nepastebimi. Kartais eidinės pakitimai atsiranda dėl fizinių problemų – pvz., šunys gindamiesi nuo nemalonių pojūčių judant risčia gali rinktis eidinę. Daug šunų negali keisti greičio ar greit pasukti kai juda eidine, tad tai laikoma netinkamu aliūru – ypač darbiniams, sportiniams šunims.
Vertinant šuns aliūrą, svarbu nepamiršti pradinio tikslo – kam jis buvo veistas. Pavyzdžiui, lenktyninio greihaundo išgaubtu juosmeniu risčia skirsis nuo auksaspalvio retriverio tiesia nugaros linija. Išlenktas stuburas suteikia didesnį žingsnio ilgį šuoliuojant. Nemažai ganymo veislių turi čiurnas, esančias arčiau viena kitos negu pėdos. Turint tokią galinės dalies struktūrą pagerėja stabilumas atsigulus ir atsistojus, sumažėja užpakalinių galūnių judesiai posūkiuose. Ganymo šunys dažnai turi iš gulimos pozicijos staiga pašokti, kad suvaldytų iš kaimenės bandančius išsiveržti gyvulius.
Savo eisenas ir perėjimus iš jų gali pagerinti be kokio amžiaus šunys. Keista, tačiau eisena, su kuria šunys dažniausiai grumiasi, mums atrodo paprasčiausia – tai risčia. Ji pageidaujama daugelio veislių eisena, laukiniai šunų giminaičiai kaip vilkai ar lapės šį judėjimo būdą naudoja įveikdami ilgus atstumus. Šunys, pirmenybę teikiantys eidinei, o ne risčiai, gali turėti sužalojimų, neleidžiančių judėti risčia. Jei tokie šunys fiziškai sveiki, jie turi būti mokoma judėti risčia, kad suprastų, jog geriau naudoti šią energiją taupančią eiseną. Risiča geriausia eisena stipinant organizmą, nes ji verčia šunį visą svorį perkelti ant vienos galinės ir priekinės kojų, tad abiejų kūno pusių raumenys dirba vienodai. Šunys po operacijų ar ilgo poilsio turi būti mokomi grįžti į risčią.
Šėrimas
Sportiniai šunys užsiima veikla, kuriai būtina optimaliai pritaikyti racioną. Sprinteriams kaip pagrindinio energijos šaltinio reikia daugiau angliavandenių, o ištvermės sportininkams – riebalų. Šie principai geriausiai veikia pilnai treniruotiems, optimalios kūno kondicijos sportininkams, o tai šiek tiek skiriasi priklausomai nuo sporto aspektų.
Šunų sporte pagrindiniai sėkmę lemiantys veiksniai yra kūno sandara, genetika ir elgsena, tačiau treniruotės ir mityba taip pat svarbūs. Per pastaruosius 20 metų labai padaugėjo šunų varžybų, tačiau šių sričių fiziologijos supratimas vis dar menkas. Daugiausia mokslinių duomenų sukaupta apie mitybos įtaką dviejuose labai skirtingose veiklose: ištvermėje (kinkinių šunys) ir sprinte (greihaundai). Tokių populiarių veiklų kaip Agility ar lauko bandymai tyrimai ilgai ignoruoti, tad žinias apie ištvermės bėgimus ir sprintą bandoma pritaikyti visiems sportuojantiems šunims.
Daugybė aktyvių šunų augintojų puikiai žino savo augintinių įmitimo balus ir „varžybų svorį“. Tradiciškai kūno įmitimas vertinamas 5 arba 9 taškų sistemoje. Paprastai sportinių šunų savininkai palaiko šunų būklę, kad ji atitiktų 4 – 5 balus 9-balėje sistemoje. Tada šonkauliai lengvai apčiuopiami, pilvas akivaizdžiai įtrauktas ir, žiūrint iš viršaus, liemuo matomas, o slanksteliai jaučiami. Tačiau sprinto (greihaundų), lauko bandymų, medžioklinių ir sprinto kinkinių šunų savininkai gali palaikyti formą, vertinamą 3 - 4 balais. Tokiu atveju matomi trumpaplaukių šunų šonkauliai, gali būti matomi ir nugaros slanksteliai ar klubikaulio sparnai. Sprinto ir vidutinio aktyvumo (10 – 30 min.) reikalaujančių rungčių atstovai turi būti liesi, kad pasiektų didžiausią efektyvumą. Ištvermės veikloje, kur greitis nėra toks svarbus, be to, atsiranda tikimybė, kad dėl ilgos veiklos organizmas patirs nuostolius, 4 – 5 balai varžybų metu – idealus variantas.
Baltymai
Maistiniai baltymai palaiko raumenų vientisumą ir bendrą baltymų, albuminų bei raudonųjų kraujo kūnelių būklę. Hematokritas ir serumo baltymai treniruočių bei varžybų metu linkę mažėti, tai - persitreniravimo sindromo požymis. Pakankamas baltymų suvartojimas šią problemą turi palengvinti.
Tyrimai rodo, kad ištvermės sportininkams - kinkinių šunims baltymai padeda palaikyti raudonųjų kraujo kūnelių kiekį bei hematokritą. Manoma, kad maždaug 30 proc. apykaitos energijos turi būti gaunama iš labai lengvai virškinamų gyvūninės kilmės baltymų. Tiriant skirtingai šeriamas sprinto kinkinių šunų grupes, paaiškėjo, kad gaunantys per mažai baltymų (18 proc. apykaitinės energijos) šunys dažniau patiria kaulų ir raumenų traumas, jų maksimalus deguonies suvartojimas sumažėja 25 proc. Daugiausiai baltymų (30 proc. apykaitinės energijos) gaunančių šunų kraujo plazmos tūris 10 proc. didesnis, didesnis pokrūvinis hematokritas.
Su sprinto šunimis (greihaundais) situacija gali būti kiek kitokia. Nors teigiama, kad sprinteriams geriau gauti mažiau baltymų, gali būti, kad angliavandeniai energijos prasme pakeičia baltymus. Geresnė darbo kokybė galima dėl didesnio angliavandenių kiekio, o ne dėl paties baltymų trūkumo. Rekomenduojama, kad dauguma sprinto ir vidutinio aktyvumo šunų gautų bent 22 – 24 proc. baltymų.
Baltymų šaltinis labai svarbu. Su kasdien per 4 val. po 12 km įveikiančiais šunimis atliktas tyrimas: jie gaudavo 35 poc. baltymų, tačiau skyrėsi jų šaltinis – tai buvo arba sojos, arba mėsos ir žuvies miltų baltymai. Po 3 sav. sojos miltais šertų šunų hematokritas sumažėjo, išaugo eritrocitų pažeidžiamumas. Vadinasi, ištvermės sporte naudojamiems šunims bent 26 proc. raciono turi sudaryti labai virškinami gyvūninės kilmės baltymai, tačiau aukščiausia riba vis dar neapibrėžta.
Riebalai
Šunų racione riebalai gali būti naudojami kaip pagrindinis energijos šaltinis, nors tai prieštarauja žmonių ištvermės pratimų rekomendacijoms, kur pagrindinis dėmesys skiriamas angliavandeniams. Mažo intensyvumo pratimų trukmė nesusijusi su šunų glikogeno išeikvojimu, o ilgos trukmės pratimuose 70 proc. apykaitos energijos gaunama iš riebalų. Šių pratimų metu šunų skeleto raumenyse vyksta aukšta aerobinė veikla, padidėja mitochondrijų tankis. Šunys gerai dirba ir gaudami pašarus, kur nėra absoliučiai jokių angliavandenių (lyginant su dietom, kur angliavandenių kiekis padidintas).
Tyrus kasdien apie 100 km nubėgančius haskius, po 5 dienų pastebėta, kad kuo ilgiau tie šunys bėga, tuo labiau prisitaiko prie riebalų panaudojimo, raumenyse sulaikydami glikogeną. Riebalai gali tiekti 60 – 70 proc. apykaitos energijos, ekstremaliu atveju – net 85 proc., ypač ištvermės rogių šunims. Adaptacija prie riebios dietos trunka 8 – 12 sav. Adaptacijos režimas padeda išvengti steatorėjos (riebalų išsiskyrimo su išmatomis). Padidėjęs riebalų kiekis taip pat reiškia, kad prireiks duoti daugiau kalcio, geležies, cinko, vario, mangano – su riebiu racionu jie, ypač kalcis, prasčiau įsisavinami.
Riebalų kiekis sprinterių racione labai diskutuotinas. Greičiausiai lenktyniniams greihaundams tinka racionas, sudarytas iš maždaug 30 proc. riebalų ir 24 proc. baltymų su likusia angliavandenių dalimi. Šis maisto paskirstymas atitinka daugelį rinkoje esančių komercinių pašarų.
Prieinama labai mažai informacijos apie optimaliausius riebalus sportuojančių šunų racione. Diskusijos apie polinesočiąsias rūgštis aktualesnės reabilitacijoje, kada svarbesni uždegiminiai procesai. Pastebėta, jog polinesočiosios RR potencialiai naudingos uoslės funkcijoms. Nedidelis tyrimas parodė, kad uoslė sustiprėja, kai keturkojai gauna pašarų, kur gyvulinės kilmės riebalų šalinius pakeičia kukurūzų aliejus, turintis labai daug polinesočiųjų RR – linolo rūgšties.
Angliavandeniai
Lengvai virškinami angliavandeniai kaip pagrindinė raciono dalis (40 – 50 proc. apykaitinės energijos) aktyviausiai naudojami tarp sprinto gyvūnų (greihaundų). Ištvermės sportininkams (kinkinių šunys) angliavandeniai gali sudaryti mažiau kaip 10 proc. apykaitinės energijos.
Angliavandenių „pakrovimo“ principas populiarus žmonių lengvojoje atletikoje, tad perkeliamas ir į šunų sportą. Tai gali būti naudinga sprinteriams ir tarnybiniams šunims, ypač vykstant kelių dienų renginiams, kada raumenų glikogenas išeikvojamas per dieną ir turi būti papildytas. Popratiminis angliavandenių „papildymas“ rekomenduojamas šunims, kurie aktyviai juda 5 min. – 3 h per dieną. Šios strategijos efektyvumas ištvermės varžybose, kur šunys bėga lėčiau ir ilgą laiką, nežinomas.
Ląsteliena
Maistinės skaidulos, nepriklausomai nuo jų formos, lemia išmatų kiekį. Tai gali lemti tuštinimąsi netinkamu metu ir papildomą svorį. Netirpi ląsteliena didina išmatų kiekį, veikia kaip rišamoji medžiaga, galinti pagerinti išmatų kokybę esant viduriavimui. Tirpi ląsteliena geba keisti žarnyno mikroflorą ir potencialiai padidinti maisto absorbciją žarnyne. Tai glai būti pritaikoma esant streso sukeltam šunų viduriavimui.
Daugelį žarnyno sveikatos palaikymui skirtų komercinių pašarų sudaro nedideli kiekiai dervos, sojos skaidulų, fruktooligsacharidų, kitų oligosacharidų ir mišrių tirpios ir netirpios ląstelienos šaltinių, pagerinančių išmatų kokybę ir žarnyno absorbcines galimybes. Tirpios ląstelienos kiekis paprastai sudaro mažiau kaip 2 proc. pašaro sausosios medžiagos, nes per didelė fermentacija blogina išmatų kokybę.
Mišrios tirpios ir netirpios skaidulos yra cikorijos šaknis, cukrinių runkelių minkštimas, pomidorų skaidulos ir psylium (balkšvojo gysločio sėklų skaidulos). Daugeliu atvejų psylium luobelių miltai šunims duodami siekiant sumažinti su krūviu susijusį viduriavimą.
Elektrolitai, mineralinės medžiagos
Mineralai gali būti skirstomi į pagrindinius mineralus ir mikroelementus. Pagrindiniai mineralai labai svarbūs, pastebėtas jų trūkumas netradicinėse dietose (šeriant tik mėsa). Jei šuniui duodama mėsa, ji turi būti su kaulais, kad būtų pagerinta kalcio ir fosforo pusiausvyra. Kalcis turi sudaryti 0,6 – 2,1 proc. sausos medžiagos masės su panašiu fosforo kiekiu. Magnis taip pat tampa problema netradicinėse dietose, kur nebūna kaulų ir nenaudojamas komercinis ėdalas. Magnio trūkumas tarp ištvermės sporte dalyvaujančių haskių pasireiškia kaip riešo hiperekstenzija.
Kitų svarbių mineralų (natris, kalis ir chloridas) trūkumas niekad nepastebėtas tarp suaugusių darbinių šunų, tačiau neklinikinė hiponatremija aptikta tarp ištvermės haskių varžybų metu ir imituotose ištvermės varžybose. Natrio susilaikymo pokyčiai gali būti tiesiogiai susiję su natrio prieinamumu maiste. Tiriant specialių elektrolitinių mišinių naudojimą sporte nepastebėta jokio efekto ir/ar potencialaus teigiamo poveikio virškinimo trakto sutrikimams (viduriavimui). Taip pat reikia nepamiršti, kad kalcio prieinamumas sumažėja kai riebalai racione sudaro daugiau kaip 60 proc. apykaitinės energijos, tačiau varžybos, kurių metu naudojamas labai riebus maistas dažniausiai būna trumpos ir negali paveikti ilgalaikės kalcio homeostazės.
Mikroelementų daugėja vartojant komercinius pašarus, mažėja šio tipo dietas papildant mėsa, tačiau nepastebėta klinikinių vario, cinko, geležies, mangano, jodo ar seleno trūkumo požymių tarp komerciniais pašarais ar jų mišiniu su mėsa šeriamų šunų. Taip yra greičiausiai dėl to, kad į daugelį šunų pašarų traukiami didesni mikroelementų kiekiai, negu reikalaujama, be to, sportuojantys šunys suėda daugiau maisto. Šiuo metu nežinoma, ar papildomi mikroelementai reikalingi ir kokie kiekiai laikomi pakankamais sportiniams šunims.
Vitaminai ir antioksidantai
Vitaminai klasifikuojami į tirpius riebaluose ir tirpius vandenyje. Vandenyje tirpūs vitaminai dalyvauja medžiagų apykaitoje. Dauguma ėdalų turi gana daug šių vitaminų – paprastai pašaruose minimalūs reikalavimai viršijami 2 – 10 kartų (vandeny tirpūs vitaminai labai saugūs).
Vitaminas C - labiausiai paplitęs vandenyje tirpus antioksidantas. Normalus šio vitamino kiekis šunų organizme palaikomas kepenų sintezės dėka. Vis dėlto sportuojant askorbo rūgšties koncentracija serume sumažėja daugiau kaip perpus. Kasdien duodant 1 g askorbo rūgšties, serumo koncentracija laikosi arčiau normalios, bet panašus papildymas greihaundams mėnesio bėgyje suprastina rezultatus. Taigi vitamino C papildų galutinė nauda sportuojantiems šunims dar nežinoma ir paprastai jis nerekomenduojamas, ypač lenktynių kurtams.
Riebaluose tirpūs vitaminai (A, D, E ir K) ne tokie saugūs ir dėl to reikalauja daugiau dėmesio. Pakankamai vitamino K sintetina šunų virškinimo trakte esančios bakterijos. Vitamino A daug organų mėsoje. Jei subproduktai naudojami kaip raciono dalis, jie neturi viršyti 15 proc. bet kokio mėsos mišinio. Ypač daug vitamino A yra kepenyse. Vitaminas D taip pat randamas organų mėsoje, ypač kepenyse.
Vitamino E trūkumas pastebėtas tarp medžioklinių vien mėsa šunų šertų ir sukėlė tinklainės degeneraciją. Vitaminas E intensyviai tiriamas tarp ištvermės kinkinių šunų, per mažas jo kiekis siejamas su didesne rizika nebaigti varžybų. Įrodyta, kad 100 – 1000 TV vitamino E kelia serumo tokoferolio koncentraciją, tačiau 1000 TV lėtina lenktyninius kurtus. Tokoferolio papildai nerekomenduojami sportiniams šunims kurie šeriami pilnai subalansuotais komerciniais pašarais. Netradiciškai (mėsa) šeriamiems 20 – 40 kg sveriantiems šunims rekomenduojama duoti 20 – 400 TV vitamino E.
Yra hipotezių, kad antioksidantų „kokteiliai“ geba efektyviau (negu vienas agentas) sumažinti laisvųjų radikalų žalą. Tyrimų duomenimis, tokie mišiniai geresnių rezultatų nelemia. Remiantis informacijos trūkumu ir nežinomu poveikiu sportui, šie papildai šiuo metu nerekomenduojami.
Sportinių šunų šėrimo strategija
Maitinimo modelis gali būti labai svarbus. Sprinto šunys bėga trumpiau kaip 10 min. vieno užsiėmimo metu, tad jiems iki pratimų likus 24 valandoms pašarų kiekį naudinga sumažinti 20 proc. Kai kas duoda mažus angliavandenių kiekius prieš treniruotę, yra keletas šią strategiją patvirtinančių tyrimų. Sprinto ir tarpiniai sportininkai, ypač Agility ir lauko bandymo šunys, kurie per dieną turi keletą trumpų užsiėmimo seansų, po krūvio gali gauti mažus angliavandenių kiekius, jei sekanti rungtis nusimato po 2 – 3 val. Jei pasikartojantys pratimai dažnesni, angliavandeniai gali sukelti vėmimą ir atpylimą.
„Tarpiniai“ sportininkai, dirbantys kartą dienoje po 20 – 120 min., remiasi tik glikogeno ir riebalų energijos gamyba, tad rekomenduojama juos šerti vidutiniškai riebia dieta. Šis racionas leis papildyti raumenų glikogeno atsargas ir padidins mitochondrijų kiekį. Riebalai bus naudojami kaip pagrindinis kuras. Siekiant skatinti riebalų vartojimą ir lipolizę, „tarpinius sportininkus“ rekomenduojama šerti kartą dienoje 2 val. po krūvio.
Ištvermės atletus (kinkinių šunis) gerai šerti 1-2 didelėmis porcijomis kiekvieną mokymų dieną. Ėdalus turi sudaryti 30 proc. baltymų, 60-70 proc. riebalų ir mažiau kaip 10 proc. angliavandenių. Treniruotėms intensyvėjant, padidėja kalorijų poreikis, kuris poilsio periodais patenkinamas duodant riebios mėsos gabalėlius. Lenktynių metu šunys šeriami didesniais patiekalais per 4 – 8 h poilsio pertraukas
