„Antivakserių“ judėjimas plinta tarp naminių gyvūnų – ir tai yra pavojingos naujienos. JAV mažėja šunų, gaunančių „pagrindines“ vakcinas (nuo pasiutligės, parvoviruso, maro, adenoviruso). Jungtinėje Karalystėje problema taip pat gan rimta. 2018 m. apie 25 proc. ten gyvenančių šunų ir apie 35 proc. kačių nebuvo paskiepyti jauname amžiuje. Dažniausia priežastis, kodėl žmonės apsisprendė neskiepyti augintinių - „tai nebūtina“. Tokios tendencijos išaugo po išplitusių gandų apie tai, kad vakcinos visiškai beprasmės (maždaug „farmacininkų išmislai“) ir gali sunkiai susargdinti ar net nužudyti.
Priežastys, kodėl gyvūnų savininkai atsisako skiepų, įvairios, tačiau dažniausiai galvojama, kad vakcinos gali pakenkti. Kai kurie žmonės bijo, kad jos sukelia imuninius sutrikimus ir gyvybei pavojingą šalutinį poveikį, o kiti mano, kad gyvūnai, kontaktuodami su ligos sukėlėju, patys įgis imunitetą.
Daugumą ligų pamiršome ar beveik pamiršome tik skiepų dėka. Pasiutligė ar šunų maras anksčiau buvo dažniau sutinkami. Jei maras grasina tik keturkojo gyvybei, pasiutligė pavojinga visiems aplinkiniams. Šiuo atveju kalbame ne apie viena konkretų gyvūną – vakcinos būtinos formuojant populiacijos lygio imunitetą. Norint, kad ligos masiškai neišplistų (būtų sukurtas kolektyvinis imunitetas), turi būti paskiepyta atitinkama populiacijos dalis (ne mažiau kaip 95 proc.). Kadangi ilgą laiką didelė gyvūnų populiacijos dalis nuo pavojingiausių užkrečiamų susirgimų buvo suskiepyta, tai sukėlė apgaulingą jausmą, kad ligos dingo, o skiepai beverčiai. Tačiau ligos, nuo kurių skiepijame, vis dar egzistuoja – ir tik laukia progos, kada galės vėl pasirodyti. Netikite? 2017 m. JAV gyventojai,, atostogavusiai Indijoje, įkando šuniukas. Žaizdą ji nuplovė vandeniu ir niekur dėl jos nesikreipė. Grįžus namo, po kelių savaičių pasireiškė simptomai – ir pradžių silpni, vėliau vis rimtesni. Moteriai nebebuvo galima padėti. Ji mirė nuo pasiutligės.
Skiepai nėra veterinarų noras pasipelnyti – gyvūnas paskiepijamas kartą kas 1 – 3 metus (priklausomai nuo vakcinos) ir, jei yra sveikas, pas veterinarą tuo laikotarpiu greičiausiai nepasirodys. Tačiau vienas susirgimas užkrečiama liga gali kainuoti daug daugiau – kartais net augintinio gyvybę.
Negalima visiškai neigti, kad vakcinos neturi šalutinių poveikių – jų pasitaiko, nuo labai nedidelių iki retesnių, bet sunkesnių. Švelnūs poveikiai būtų karščiavimas, apetito sumažėjimas, o rimtesni – tinimas, apatija, kosulys. Tačiau rizika apsisaugoti nuo pavojingų ligų pranoksta tą riziką, kurią gali sukelti po skiepijimo kartais atsirandantys nemalonumai.
Kokių skiepų gyvūnui reikia, priklauso nuo jo ir šeimininkų gyvenimo būdo. Keturkojis, su kuriuo daug keliaujama, dalyvaujantis parodose ar varžybos, dažnai besilankantis šuniukų susitikimuose turi didesnę riziką apsikrėsti.
Pagrindinės ligos, nuo kurių skiepijama:
Pasiutligė. Virusinė liga, pažeidžianti šiltakraujų gyvūnų nervų sistemą. Pasiutligė persiduoda per užsikrėtusio gyvūno seiles. Infekcija patenka į organizmą per kąstines žaizdas arba kai užkrėstų seilių patenka į žaizdą arba ant gleivinės. Tipiški požymiai yra staigūs elgesio pokyčiai ir progresuojantis paralyžius, kuris baigiasi mirtimi. Liga nepagydoma.
Šunų maras. Labai užkrečiama ir labai pavojinga liga. Šunys užsikrečia kontakto metu, marą gali pernešti kliniškai sveiki viruso nešiotojai. Galimas netiesioginis užkrėtimas per aplinką, rankas, rūbus, maisto dubenėlius, žaislus. Net laiku pradėjus gydymą tik nedaugelį šunų pasiseka pagydyti. Dauguma gaišta arba juos tenka eutanazuoti norint nutraukti kančias. Iš pradžių gyvūnas būna liūdnesnis, gali šiek tiek viduriuoti, po kelių dienų viskas praeina. Tada atsiranda pūlingos išskyros iš akių ir nosies, gali pasireikšti kosulys, čiaudėjimas. Pakyla temperatūra. Gali pradėti drebėti galūnių raumenys, gyvūnas gali nepilnai koordinuoti judesius. Esant sunkesnei nervinei formai pasitaiko raumenų traukuliai, epilepsiniai priepuoliai, paralyžius. Gyvūnas gali nugaišti per keletą dienų arba sirgti ištisas savaites. Konkretaus vaisto, kuris veiktų patį maro virusą, nėra. Gydymo tikslas – palengvinti ligos simptomus.
Infekcinis šunų hepatitas. Jį sukelia adenovirusas. Plinta per infekuotų gyvūnų šlapimą, išmatas ar seiles. Pažeidžia kepenis, inkstus ir kraujagysles. Požymiai: karščiavimas, audinių patinimas ir kraujavimas. Gydymas gali reikalauti kraujo perpylimo ir nuolatinės slaugos, tačiau dažnai būna nesėkmingas.
Šunų parvovirusas. Tai virusinė infekcija, kuria šunys gali užsikrėsti praktiškai bet kur. Ši infekcija – didžiausias gyvūnų prieglaudų siaubas, ji masiškai „šienauja“ jaunus šunelius. Parvovirusas turi dvi formas, viena jų pažeidžia žarnyną, o kita- širdį. Dažniausiai pasireiškia sunkiu vėmimu ir viduriavimu. Tikslinio gydymo ar vaistų, skirtų būtent parvovirusui, nėra. Jei laiku diagnozuojama ir tinkamai gydoma, mirties tikimybė sumažėja iki 5-20 procentų. Susirgti gali ir skiepyti šunys, tačiau paprastai ligą tokiu atveju jie pakelia lengviau.
Šunų paragripas. Tai labai užkrečiamas virusinis respiratorinis susirgimas, taip pat žinomas kaip šunų kosulys. Užsikrėtęs šuo virusą išskiria iki 2 sav. Virusas sparčiausiai plinta veislynuose bei prieglaudose, kur daug šunų laikomi kartu. Požymiai - kosulys (sausas arba drėgnas), nedidelis karščiavimas, išskyros iš nosies, energijos stoka, apetito praradimas.
Leptospirozė kai kuriose Europos šalyse ši liga jau kelia rimtą pavojų. Ją platina pelės arba užsikrėtę šunys, dažniausi per kontaktą su užkrėsto gyvūno šlapimu. Labiausiai pažeidžia kepenis ir inkstus. Ligi būdinga aukšta temperatūra, troškulys, mieguistumas, skausmas pilve, vėmimas, viduriavimas. Negydant ankstyvoje stadijoje, dažniausiai baigiasi gaišimu. Žmonės taip pat gali užsikrėsti leptospiroze.
Kiekvienas vaistas, kiekviena intervencija į organizmą turi pliusų ir minusų. Savaime suprantama, kad netyla diskusijos ir apie skiepus… Negalima pamiršti, kad vaistą galima naudoti tik įvertinus naudos ir rizikos santykį – jei nauda viršija riziką, tuomet preparatą naudoti reikia.
