Kalbant trumpai ir itin paprastai, reaktyvus šuo į įprastus aplinkos dirgiklius (kitus šunis, žmones, transportą ir kt.) reaguoja stipriau nei įprasta ir lėtai grįžta į ramybės būseną. Reaktyvaus susidorojimo stiliaus veikiami šunys iš anksto ir nekompetentingai reaguoja į socialines naujoves bei netikėtus pokyčius kaip į santykinai nekontroliuojamas galimybes, iššūkius ar grėsmes (riziką), tuo tarpu turintys adaptacinį susidorojimo stilių linkę reaguoti turėdami išankstinį pasitikėjimą ir polinkį atpažinti atlygio signalus. Abi strategijos gali klysti, bet adaptyvūs šunys į klaidas reaguoja proaktyviai ir iš jų mokosi, o reaktyvūs dažniau tiesiog iššauna nepereidami į mokymąsi.
Kai kurių autorių požiūriu, reaktyvūs šunys į galimybes, iššūkius ar grėsmes reaguoja impulsyviai, bejėgiškai arba su baime. Jiems būdingas polinkis matyti situaciją kaip nekontroliuojamą ir pavojingą, o adataptyvūs šunys naujumą dažniau vertina per kontrolės ir saugumo prizmę. Tipinėje situacijoje artėjant dirgikliui šuns viduje tarsi varžosi trys režimai - ieškojimo / priartėjimo (smalsumo, tyrinėjimo), bėgimo arba kovos ir stabdymo (slopinimo, savikontrolės). Kaip gyvūnas elgsis dažniausiai lemia tai, kuri sistema pirmoji baigia apdorojimą ir perima vairą. Jei bėgimo–kovos apdorojimas įsijungia ir užsifiksuoja anksčiau už stabdymą, šuo gali priartėti prie ribos kur sustabdyti reakciją labai sunku. Tuomet kovos ar bėgimo sprendimas praslysta pro slopinimą. Ar šuo puls/laikysis pozicijos, ar trauksis, priklauso nuo jo reaktyvumo slenksčių, sujaudinimo lygio ir realių slopinimo įgūdžių. Augant baimei dažniau renkamasi bėgti, didėjant provokacijai – konfrontuoti. Jei pirmas spėja suveikti stabdymo apdorojimas, bėgimo–kovos režimą dar galima pristabdyti arba pakeisti kitu, su konfliktu nesuderinamu atsaku (tai būtų stabdyk ir perjunk signalas). Kuo arčiau šuo atsiduria nebegrįžimo taško, tuo sunkiau atšaukti reaktyvų atsaką. Todėl kritiškai svarbu stabdymo–keitimo procesą inicijuoti kuo anksčiau.
Pats žodis „reaktyvus“ turi blogą reputaciją. Realiai jis rodo žemesnį slenkstį - šuo greit pastebi dirgiklius aplinkoje ir iš karto į juos reaguoja. Tam tikru lygiu tai naudinga, tiesa, šiuo atveju po reaktyvumu kišami tokie terminai kaip budrumas, sensorinis jautrumas ar reakcijos greitis. Labai stabilūs, super ramūs, viskam atsparūs šunys dažnai pageidaujami kaip namų augintiniai, kartais ir tarnybose, bet dažnai būna nuobodoki dirbant (pvz., neskiria subtilių detalių, turi žemą motyvaciją) ir tinkamesni paprastesnėms užduotims. Geriausiai dresuojami keturkojai šiek tiek reaktyvūs - stebi aplinką, atkreipia dėmesį į garsus, judesius, pagauna labai subtilius vedlio signalus, sparčiai reaguoja į pokyčius, viskuo domisi, turi aukštą motyvaciją ir pakankamai energijos, gal net atrodo šiek tiek nerimastingi (tik neperžengia ribos). Taigi tam tikras reaktyvumo lygis pats savaime nėra blogas bruožas ir gali būti naudingas, ypač dresuojant darbinius ar sportinius šunis ar esant smulkmeniško darbo poreikiui. Problemos atsiranda kai šunys pradeda netinkamai reaguoti į tam tikrus dirgiklius. Blogasis kraštutinumas - nuolat ribinis šuo, per daug reaguojantis, greitai sprogstantis ir sunkiai atsistatantis. Tokiais atvejais jis nustoja girdėti ir galvoti, neapdoroja informacijos.
Ir štai tarp dviejų kraštutinumų - perenelyg ramaus, nereaguojančio, nemotyvuoto ir sprogstančio, neatsistanančio, pernelyg nervingo slypi idealus viduriukas, kur šuo pakankamai budrus ir imlus detalėms. Daug dresuotojų patvirtins - su tokiais gyvūnais dirbti malonu, galima subtiliai formuoti elgesį, tik pirmaisiais gyvenimo metais svarbu nepadaryti klaidų. Galų gale tamsioji veisimo pusė yra ta, kad parinkus lyg ir idealius tėvus (pvz., kai esminis kriterijus - laimėjimai varžybose) gali būti perspausta su tam tikromis palikuonių savybėmis. O kartais paprastas žmogus gauna idealiai specifiniam darbui ar sportui sutvertą šunį ir paprasčiausiai nesugeba jo suvaldyti.
Reikia suprasti, kad šunys patiria emocijas, tarp jų ir baimę, pyktį, frustraciją. Tos emocijos - biologiniai išlikimo mechanizmai, aktyvinantys greitas gynybines reakcijas kaip lojimas ar bandymas kąsti. Tai fiziologiškai valdomas atsakas, kurį dažnai inicijuoja migdolinė liauka ir simpatinė nervų sistema greičiau negu smegenų žievė spėja apdoroti informaciją. Stipriai susijaudinus dėl išorinio dirgiklio, įsijungia simpatinė nervų sistema. Ji išskiria adrenaliną ir noradrenaliną. Širdies ritmas greitėja, kvėpavimas dažnėja, kraujas nukreipiamas į raumenis.Jei dirgikliai kartojasi kasdien, kortizolis niekada nebegrįžta į pradinę būseną. Šuo praktiškai gyvena nuolatiniame cheminio streso fone. Toks fonas pats mažina gebėjimą mokytis ir didina konfliktų tikimybę.
Reaktyvių šunų bėgimo–kovojimo tinklai palaikomi nuolatinėje parengties būsenoje – padidintame budrume ir pasirengime reaguoti. Simpatinės nervų sistemos dominavimas iš anksto užveda klausos, regos ir judėjimo sistemas taip, kad naujus ar dviprasmiškus socialinius signalus jos apdoroja su neigiamu šališkumu. Šuo linkęs matyti grėsmę, o ne neutralų ar teigiamą variantą. Taip situacija iš karto atrodo kaip nekontroliuojamas iššūkis ar pavojus.
Išankstinį migdolinio kūno aktyvavimą galima suprasti kaip automatinį savisaugos nerimą. Jis dažnai siejamas su neigiamu ar trauminiu emociniu mokymusi, kadangi anksčiau patirti įvykiai suvokiami kaip neišvengiami ir grėsmingi. Tokia patirtis gali palaikyti lėtinę autonominės sistemos disbalanso būseną, nuolatinį nervingą prisirišimą prie grėsmės ir bendrą sujaudinimą. Tai nedera su efektyviu stabdymu, perjungimu ir socialiniu įsitraukimu. Pats išankstinis reaktyvumo pobūdis palaiko užburtą ratą, kuriam būdinga daugiau budrumo ir pasirengimo reaguoti, mažiau realios erdvės savikontrolei – ir kartais tam pakeisti reikia specifinių, tikslingų procedūrų.
Reaktyviems šunims sunku lanksčiai perjungti dėmesį ir motyvacinę būseną. Jie prasčiau atsitraukia nuo probleminio dėmesio taško, persiorientuoja į neutralų ar pozityvų dalyką, atsipalaiduoja naujose vietose ar prie dirgiklių, ramiai priima staigius pokyčius. Šie trūkumai dažnai maitina patys save per lėtinį gynybinį sujaudinimą ir stresą. Nuolatinis budrumas ir pasiruošimas blogiausiam alina savireguliacijai ir socialiniam įsitraukimui reikalingus resursus. Kai socialinio įsitraukimo sistema neįsijungia, šuo lieka įsitempęs, o budrumą lydi pasirengimas atakai. Todėl agresyviai reaktyvūs šunys neretai tiesiog nemoka apsiprasti ir atsipalaiduoti, per daug fiksuojasi į dirgiklio naujumo“ ir grėsmės aspektus, nepajėgia perjungti į pažįstamas, pozityvesnes asociacijas, leidžiančias elgtis neutraliai ar draugiškai.
Reaktyvumo tipai
Kadangi reaktyvumas - plati tema, galima išskirti nemažai jo tipų atsižvelgiant į tai, į ką šuo reaguoja, kodėl reaguoja, koks situacinis fonas, kokia reakcijų išraiška ir t.t. Patys elgesiai nėra diagnozė. Vadinti viską reaktyvumu nieko nepasako apie priežastis. Jei nežinai priežasčių, tiesiog spėlioji ir situaciją bandai taisyti aklai. Kartais atspėti pasiseka, kartais ne.
Taigi logiška, jog pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas tiksliai išprovokuoja netinkamą reakciją - kiti šunys, žmonės, aplinkos dirgikliai. Tai leis žinoti ko vengti pradinėse treniruočių stadijose. Bėda, kad kai problema akivaizdžiai matoma, dažniausiai jau būna susiformavusi gan rimta pastiprinimo istorija. Žmonės retai kreipiasi pagalbos po pirmos reakcijos. Dažnai elgesys tęsiasi ilgai ir vienu ar kitu būdu būna pastiprintas. Todėl reikia žinoti kas jį skatina ir kurį laiką teks to vengti.
Paprastai dirgiklis būna kitas šuo (neretai gan selektyviai, pvz., erzina dydis ar judėjimo stilius), žmogus (dažnai vėl selektyviai - vaikai, bėgikai, senjorai, keistesnės kepurės), kažkas judančio (paspirtukai, dviračiai, bėgikai, automobiliai), aplinka ar garsai (fejerverkai, šūviai, durų skambutis, liftas, laiptinė, naujos vietos, nauji objektai įprastoje aplinkoje), resursai ar erdvė (dubenėlis, žaislai, šeimininkas, kiemas).
Motyvacijos taip pat gali būti įvairios. Baimės ar nerimo reaktyvumo tikslas - padidinti atstumą nuo dirgiklio, kadangi pavadys šunį laiko vienoje vietoje ir jis negali pats pasitraukti. Tipiško požymiai yra sustingimas, baltakiavimas, nuleista uodega, įspėjamasis lojimas, pati stovėjimo poza rodo bandymą trauktis atgal, galimas staigus šuolis ir po jo atsitraukimas atgal bei lėtas atsistatymas po įvykio.
Frustracijos reaktyvumą sukelia negalėjimas pasiekti objekto - pvz., norima pažaisti su kitu šuniu ar vytis voverę, o pavadys to neleidžia. Tipiškai tokiu reaktyvumu pasižymintis šuo susijaudinęs, tempia pavadį, loja iš įtampos, šokinėja, jam sunku susikoncentruoti, o saugioje vietoje atlaisvinus pavadį nurimsta. Tikrai ne vienas matė šunėką, kuris jaunas būdamas susijaudinęs tiesiog veržėsi pas kitus šunis ir palaipsniui toks elgesys perėjo į aršesnį lojimą.
Teritorinis/apsauginis reaktyvumas stiprėja šalia namų, kieme, laiptinėje, automobilyje. Jam būdinga budrumas, intensyvėjanti reakcija objektui artėjant. Daugeliu atvejų tai nekelia problemų, išskyrus atvejus kai šuo pernelyg intensyviai ar nelogiškai pradeda ginti teritoriją, pvz., loti ant kiekvieno nekalto praeivio.
Konfliktinio reaktyvumo atveju šuo vienu metu nori ir bijo. Pastebimi priartėjimo ir atsitraukimo epizodai, staigūs nuotaikų šuoliai. Esant persekiojimo komponentui reaguojama daugiau į judesį o ne objektą, būdinga tylus įsitempimas, fiksavimasis, mažiau lojimo. Skausmo reaktyvumui būdinga padidėjęs irzlumas, netolerancija lietimui, staigios reakcijos į artėjimą ar kitus šunis, išraiškos kinta priklausomai nuo savijautos.
Kalbant apie situacinį formatą, bene populiariausias yra pavadėlio reaktyvumas. Kartais pasitaiko tvoros ar balkono reaktyvumas, kai barjeras pakelia drąsą ir aršumą, o netikėtai įvykus tikrai artimai sąveikai (atsidaro varteliai) šuo apsigalvoja. Kartais reaktyvumas būna kontekstinis - tik tam tikrose vietose., pvz., konkrečiame maršrute ar palei tvoras. Neretai reaktyvume dalyvauja ir atstumo komponentas, kada iki tam tikro atstumo šuo dar valdosi, o jį peržengus iššaukiama reakcija.
Pagal dinamiką pastebima, kad reaktyvumui būdinga arba lėta reakcija ir ilgas atsistatymas, arba greita reakcija ir greitas atsistatymas, arba kaupimas (po kelių mažų dirgiklių staiga iššaukiama reakcija net į nestiprų stimulą).
Pagal reakcijos išraišką reaktyvumas gali būti išorinis (lojimas, urzgimas, pavadėlio tempimas, sprogimai) ir vidinis (sustingimas, spoksojimas, apetito praradimas, vengimas), nukreiptas (nepasiekęs dirgiklio šuo kanda į pavadį, šeimininkui).
Kalbant apie reaktyvumą reikia žinoti ir kas stiprina elgesį. Tam yra įvairių mechanizmų. Operantiniu mechanizmu elgesys sustiprinamas iš aplinkos - tai išorinis pastiprinimas. Pvz., augintinis pamato kitą šunį ir loja ant jo. Šeimininkas savo elgesiu netyčia gali suteikti teigiamą paskatinimą už lojimą ir šokinėjimą. Šiuo atveju pastiprinimas ateina iš aplinkos (šeimininko). Neretai pasitaiko atvejų, kai keturkojis patiria stresą artėjant kitam šuniui ar žmogui. Jis nusprendžia, kad reikia kažką daryti, ir pratrūksta - loja, veržiasi į priekį, demonstruoja agresiją. Dažnai tada kitas šuo sustoja, atsitraukia, o gal pats šeimininkas patraukia savo šunį į šalį. Tai irgi išorinis pastiprinimas, tik šiuo atveju neigiamas. Socialinis diskomfortas po protrūkio pašalintas, nemaloni situacija dingo. Tai sustiprina elgesį, šuo išmoksta, kad atitinkamai reaguojant grėsmė dings. Išorinio pastiprinimo atvejus kartais palyginti visai nesunku taisyti.
Vidinis pastiprinimas, arba savipastiprinimas, būdingas tam tikriems šunų tipams, ypač darbiniams - skirtiems apsaugos darbui, kartais veistiems medžioklei. Kai kurių sričių darbiniai šunys atrenkami taip, kad truputį nerimaudami ar jausdami stresą natūraliai ne atsitraukia, o eina į konfliktą. Apsaugai skirtas šuo neatliks darbo sprukdamas nuo kiekvieno nemalonaus dalyko. Todėl jis eina pirmyn ir puola dirgiklį (net yra apibūdinimas - aktyvi gynybinė reakcija). Tokie šunys atrenkami taip, kad jiems šis atsakas patiktų. Tai ne tik sprendžia išorinę problemą (atbaido grėsmę, priverčia kitą atsitraukti). Pats sprogimas šuniui darosi fiziologiškai malonus. Elgesys pats save pastiprina.
Daug savipastiprinimu pasižyminčių šunų pradžioje iš tikrųjų būna įsitempę ar nejaukiai jaučiasi. Bet vėliau tam tikros reakcijos tai tampa jų hobiu. Jeigu pakankamai kartų vidinis ir išorinis pastiprinimai sudirbo kartu, elgesys pasidarė malonus. Kartais šunys net jo ieško. Jie nebebūna nerimastingi, o aktyviai ieško užsikūrimo į dirgiklius. Daug kaip paprasti augintiniai laikomų šunų, turinčių darbinio tipo temperamentą, dažnai negauna tinkamų energijos išleidimo kanalų. Jeigu kelis kartus atitinkamai sureagavę jie patiria aptartą būseną, nuobodžioje kasdienybėje ji tampa įdomiausiu dalyku.
Juk dažnas šunis, skirtus medžioklei, ganymui, sportui, saugojimui, paieškai, sekimui, gaudymui ar kandimui, paverčia kilimu svetainėje ir viskas, ką jie gauna - neilgas kasdienis pasivaikščiojimas su trumpu pavadėliu. Atrodo, teoriškai norma įvykdyta, bet šuniui akivaizdžiai jos per mažai. Jis nori kandžioti, tempti, vytis, bėgti, nešti, kasti, sekti kvapu, draskyti žaislus, spręsti užduotis, o mums dauguma šių dalykų nepatinka. Ir štai turime neramų, daug fizinės ir psichologinės energijos sukaupusį augintinį. Negavus iškrovų atsiranda baimės, nerimas, o tada seka reaktyvumas.
Reaktyvumo ir kitų savybių ryšys
Daug šunų asmenybės modelių sukasi apie kelias pagrindines ašis - aktyvumas, socialumas, agresyvumas, dresuojamumas, drąsa (bailumas). Ilgainiui pastebėta, kad kai kurios savybės yra ne skirtingos, o viena bendra, kurią galima apibūdinti reaktyviu bailumu. Juo pasižymintiems šunims būdinga bailumas, jie lengvai išgąsdinami, perdėtai reaguoja į aplinką. Reaktyvus bailumas apibūdina, kiek šuo linkęs jausti nerimą, bijoti, vengti, būti jautrus dirgikliams, per greitai įsijungti į gynybą. Jei nuo jauno amžiaus šuo jautrus (legitimu vertinti nuo 6 mėn.), maža tikimybė, kad tai jis išaugs. Jei savybė laikosi pakankamai stabiliai, ją galima naudoti kaip prognozės įrankį.
Atliekant tarptautinę internetinę apklausą respondentai vertino augintinių reakcijas į įvairius garsus. Garsai suskirstyti į tris kategorijas - grėsmingi (fejerverkai, perkūnija, sirenos), žmogaus (čiaudėjimas, juokas, trepsėjimas) ir aplinkos (dulkių siurblys, statybų triukšmas, šiukšliavežė). 28 % šunų turėjo bendro pobūdžio nerimą (6% – išsiskyrimo). Iš aversinių garsų dažniausiai neigiamas atsakas pastebėtas į fejerverkus (60%) ir perkūniją (56%). Apie 22% šunų neparodė reakcijos į nė vieną grėsmingą garsą, stipriausiai reagavo vyresni ir nerimastingi keturkojai. Pusė šunų neturėjo jokios reakcijos į žmonių keliamus garsus. Tarp aplinkos garsų dažniausiai pasitaikė dulkių siurblys (48%) ir statyybų triukšmas (33%), šiukšliavežė (32%) ir žoliapjovė (29%).
Yra ryšys tarp impulsyvumo (prasta savikontrolė) ir agresijos. Šunys, gebantys išlaukti apdovanojimo, yra ramesni ir mažiau agresyvūs. Todėl rekomenduojama reaktyviems šunims į užsiėmimus įtraukti savikontrolės pratimus – leisti užsitarnauti geresnį skanėstą po tam tikro laukimo arba atliekant daugiau komandų.
Vienas įdomokas darbas tyrė 16 tarnybinių (policijos) šunų ir 14 paprastų “petsų”, visi - aviganių tipo patinai, 12 - 36 mėn. amžiaus. Juos vertino standartizuotu “socialiai priimtino elgesio” testu, matavo agresyvumo lygį, tada po poros savaičių šunys atliko savikontrolės (atlygio atidėjimas) ir kognityvinės inhibicijos (objekto apkeitimo mokymas) testus.
Paaiškėjo, kad tarnybiniai šunys agresyvesni nei paprasti augintiniai, o jų savikontrolė prastesnė (jie rečiau išlaukdavo atidėto atlygio). Bendrai didesnė agresija susieta su prastesne savikontrole.
Šuns elgesys nėra tik jo problema. Didelę elgesio dalį veikia žmogus, su kuriuo gyvūnas gyvena. Gyvename atitrūkę nuo gamtos, nuo gyvūnų ir jų elgesio. Šunys nebeturi aiškių taisyklių, nebėra aiškios struktūros namuose ar pasivaikščiojimuose ir t. t. Taip atsiranda chaosas.Kuo daugiau streso jaučia savininkas, tuo daugiau reaktyvaus elgesio pastebėsime ir jo šunyje. Taip gali būti dėl to, kad įsitempęs žmogus sunkiau valdo situacijas ir jautriau vertina gyvūno elgesį. Jeigu šeimininkas jaučia, kad šuo labai didelė našta (riboja laisvę, trukdo, kelia rūpesčių), jo augintinis dažniau aprašomas kaip turintis problemų. Šeimininkai, palankiau vertinantys aversyvius auklėjimo metodus (bausmę, spaudimą, grubias korekcijas), dažniau turi šunis su ryškesnėmis reaktyvumo bėdomis (priežastinis ryšys čia neaiškus). Taigi sprendžiant reaktyvumo problemas reikia vertinti ir gyvūno savininką - ar jis patikimas įtemptose, konfliktinėse situacijose, kokia jo patirtis, bendra baimės būsena (ar nerimauja ir įsitempia vos išėjus pasivaikščioti). Šuo tai jaučia, o įtampą sukuriama dar prieš dirgiklį.
2024 m. apklausta 10 savarankiškai dirbančių dresuotojų iš Australijos, gebančių spręsti su pavadėlio agresija susijusias problemas. Dalis diferencijavo reaktyvumą ir agresiją pagal intensyvumą. Visi baimę nurodė kaip pagrindinę agresijos motyvaciją, dauguma – dar ir frustraciją dėl pavadėlio apribojimų. Pastaroji įžvalga dažnai rečiau aptariama ir siejama su šuns fiziniu suvaržymu bei nepasiekiamais troškimais. Tarp veiksnių dresuotojai minėjo negalėjimą pabėgti (skatina kovingą elgesį), netinkamą socializaciją (aktualu tiek prasta kaip per mažai patirčių šuniukui, tiek per didelė ar žiauri kaip užpuolimas), savininko elgesį, dresūros kokybę bei genetinį polinkį ir veislės ypatumus. Apibendrinus išryškėjo pagrindiniai problemos sprendimai - esminių įgūdžių stiprinimas ir kontroliuojamos ekspozicijos su teigiamu pastiprinimu.
Ankstyvas šuniuko vystymosi laikotarpio stresas gali daryti reikšmingą įtaką reaktyvumo slenksčių organizacijai. Prenatalinis stresas skatina plataus masto pokyčius, veikiančius daugelio pagrindinių neuromediatorių sistemų organizaciją. Be padidėjusio motinos gliukokortikoidų kiekio poveikio vaisiaus smegenims, perinataliniai lytiniai hormonai taip pat gali keisti serotonerginių takų raišką jauno šuns organizme ir taip paveikti suaugusio šuns jautrumą psichologiniam stresui.
Reaktyvumo valdymas
Kuo šuo vyresnis, kuo ilgiau kartojosi reaktyvumo epizodai (ypač savipastiprinimo atvejais), tuo sunkiau viską pataisyti. Pastiprinimas (apdovanojimas) ir bausmė (korekcija) stipriai veikia ankstyvoje mokymosi fazėje, kai elgesys dar tik formuojasi. Tuo metu gyvūnas yra aktyvus ir elgesį bando - mėgina išsiaiškinti, kas ir kaip veikia. Pvz., padaro kokį nors veiksmą, pamato rezultatą, atitinkamai koreguoja kitus veiksmus. Toje stadijoje jis labai jautrus grįžtamajam ryšiui. Kai elgesys tampa įpročiu, šitas mechanizmas efektyviai nebeveikia. Seni, tūkstančius kartų pakartoti elgesiai yra labai atsparūs. Jie lengvai nepersirašys nei pasiūlius skanuką už alternatyvą, nei griežčiau nubaudus. Tokiais atvejais tikslas dažnai būna neutralumo siekimas, pvz., kad šuo išbūtų šalia dirgiklio be dramos. Per stipriai spaudžiant sena reakcija gali grįžti.
Prieš bet kokį darbą reikia atidžiai įvertinti situaciją ir išsiaiškinti reaktyvumo priežastis. Elgesys nebūna atsitiktinis ir šunys nenusirauna iš nieko. Teks atsakyti į kelis klausimus, kadangi vieno šuns problema bus frustracija (nori kažką veikti, bet jam neleidžiama), kito - baimė (labai baisu ir negali pabėgti), o dar kito - užsivedimas (pasiardymas - mėgstamiausia dienos akimirka). Pirmiausia - kodėl šuo taip elgiasi, ką reaktyvumas jam duoda? Ar jis nori pasiekti dirgiklį, o gal veja grėsmę? Tada - kas tą elgesį sukelia? Ar tai kitas šuo, o gal dviratis? Trečia vertinimo dalis - kaip konkretaus šuns atveju vystėsi situacija. Ar viskas truko greit ar tęsėsi kelis mėnesius, gal būta blogų patirčių, ar scenarijus kartojasi nuolat ir t.t. Na ir pabaigoje - jei gyvūnas veislinis, kokios savybės tai veislei būdingos? Akivaizdu, kad belgų aviganis elgsis kitaip negu mopsas. Ignoruodami veislę ir genetinį polinkį teks kovoti su prigimtimi.
Galima kiek aptarti ir “tvoros” reaktyvumą. Natūraliomis sąlygomis žymėjimo kvapu ir kiti nuotoliniai signalai atbaido visus, išskyrus atkakliausius įsibrovėlius. Tokie teritoriniai mechanizmai padeda išvengti netyčinio teritorijų persidengimo tarp kaimyninių gyvūnų, taip užkertant kelią pavojingoms kovoms. Mūsų aplinkoje šie teritoriniai mechanizmai ignoruojami ar pažeidžiami, o tai sukelia padidintą reaktyvumą ir nuolatinę rimtų išpuolių grėsmę. Tvorų kovų atveju intensyvi agresija dažnai pasireiškia todėl, kad abu šunys tą pačią ribą laiko sava. Kadangi konfliktas niekada neišsprendžiamas, o kova tampa ritualizuota, frustracinė ir labai atkakli. Daug tokių šunų išsiugdo priverstinius elgesio modelius kaip bėgiojimas patvoriu. Kasdienis susierzinimas ir padidėjęs agresyvus sužadinimas šunis stipriai išvargina, prisideda prie įvairių nepageidaujamų elgesių vystymosi.
Jeigu reaktyvumas pastiprinamas tik išoriškai, viskas priklauso nuo aplinkos ir situaciją gan lengva suvaldyti - dažniausiai padeda po truputį nuimamas aplinkos pastiprinimas. Vidinis pastiprinimas sudėtingesnis. Daug sunkiausių atvejų turi būtent vidinį pastiprinimą, kadangi kaskart reaguodamas šuo paskatina save iš vidaus. Net taikant neblogą programą ir situacijai lyg taisantis jis gali pratrūkti netikėtai ir elgesys tada sustiprėja (tai lyg pastiprinimas pagal kintamą grafiką). Tokiais atvejais šuo atrodo nervingas, nerimastingas, pats ieško situacijų, nuolat skenuoja aplinką ir atrodo priklausomas. Jis pradeda mėgautis pratrūkimo jausmu. Šiais atvejais režimas nukreiptas į trigerių vengimą kol gyvūnas bus paruoštas galimybei iš naujo su jais susidurti. Tai ilgas, kantrybės reikalaujantis procesas.
Visapusiškam reaktyvaus šuns valdymui reikės taikyti atitinkamą elgesio modifikaciją, aplinkos kontrolę ir galbūt medikamentus. Šunį teks mokyti savarankiškai valdyti stresą, taigi tai bus nusiraminimo būdų mokymas. Konkrečiam atvejui turi būti parenkamas jam tinkantis metodas, skatinimo būdai. Kai kurias atvejais pirmasis žingsnis - tiesiog kelti motyvaciją pasirinktam skatinimo būdui.
Planas būtinas, kadangi bandymas “išsocializuoti” šunį iš reaktyvumo neveiks. Jeigu tiesiog dažnai rodysite dirgiklį, gyvūnas nepripras. Paprastai tai tik pablogina situaciją. Taip pat nepadeda ir itin sudėtingų situacijų kūrimas, griežtos bausmės (ypač be aiškaus konteksto), sustojimas pamačius dirgiklį ir bandymas pagauti keturkojo dėmesį dešrigaliu (o kartais - beprasmiu menkos vertės skanėstu), jo sodinimas ar guldymas. Nerimas daug kam iššaukia energiją, tad dugybei reaktyvių šunų įtemptose situacijose naudinga judėti. Bandant tokį keturkojį pasodinti ir verčiant jį ramiai išbūti impulsas neišsprendžiamas, kadangi viduje jis verda. Tiesa, kartais kai kurių šunų desensibilizacijai kartais naudojama sėsk-lauk-žiūrėk reakcija.
Norint keisti elgesį pirmiausia reikės pagrindų. Rekomenduojama įvertinti šuns sveikatą, mitybą, rutiną ir gerinti jo psichologinį gerbūvį (maisto galvosūkiai, dėmesio žaidimai). Savininkas taip pat turi vystyti ryšį su augintiniu – aiškiai komunikuoti, skirti daug laiko bendravimui ir teisingai valdyti erdvę. Fundamentalūs įgūdžiai – laisvas vaikščiojimas šalia šeimininko ir dėmesio komandos būtina prieš įvedant kitus stimulus. Pagrindinė elgesio keitimo technika – operantinė kontrasąlygojimo procedūra, taip pat minėtini sistemingas desensitizavimas be maisto (šuo mokomas ramiai būti šalia dirgiklio be skanėstų), neleidimas atsitraukti kol agresyvus elgesys nekinta į paklusnų, o įgijus įgūdžių saugioje aplinkoje kai kurias atvejais galima ir teigiama bausmė. Spaudimo sukelta baimė pablogės kai jis taikomas žiauriai, dozuojamas neadekvačiai arba neįvestas į prasmingą alternatyvą. Labai lengvas spaudimas (pvz., su pavadėliu) gali veikti kaip būsenas perjungianti streso mikrodozė.
Gyvenant su reaktyviu šunimi, naudinga patobulinti ar pakoreguoti kai kuriuos kasdienos dalykus. Pvz., į grupinius pasivaikščiojimus eiti su ramiais, neutraliais šunimis. Tokios išvykos padeda lavinti neutralumą, tinkamai elgtis su gentainiais. Jokių chaotiškų parkų ar apsiuostymų, susitukimų su nepažįstmais šunimis. Jei augintinis reaktyvus iš susijaudinimo ir jam leidžiama sveikintis su visais sutiktais šunimis, sukuriate jam lūkestį ir pamatęs naujus galimai draugus jis paras kontrolę. Neverskite keturkojo bendrauti su žmonėmis, kurių jis nemėgsta, taip pat neleiskite nepažįstamiems jį glostyti. Atėjus svečiams tinkamos valdymo priemonės - narvas, uždarymas kitame kambaryje ar išmokymas eiti į vietą (guolį). Jeigu šuo turi resursų saugojimą, palikite ramybėje kai jis ėda (nekaišiokite rankų į dubenį, nežaiskit alfos ir neatiminėkit iš jo maisto, geriau pratinkite jį, kad anam ėdant ir jums esant šalia nutiks geri dalykai - pvz., jis gaus itin aukštos vertės skanėstų). Jeigu yra tikimybė, kad šuo kam nors gali įkąsti, geriausia jį pripratinti prie antsnukio. Iš esmės visi šunys turėtų būti supažindinti su šia priemone - jie turi daug paskirčių, pvz., neėsti nevalgomų dalykų ar suteikti saugumo skausmingoje situacijoje.
Kad ir kuris metodas būtų naudojamas, tikslas – palaipsniui pakeisti reaktyvų sujaudinimą, sukeltą artėjant nepažįstamiems arba ne namų aplinkai priklausantiems dirgikliams, į laukiamą sujaudinimą ir teigiamus draugiškam elgesiui palankius socialinius lūkesčius. Kitos ekspozicijos variacijos apima grupių artėjimą, situacijas su garsiais triukšmais ar triukšmingu aktyvumu, ekspoziciją skirtingu paros metu (kai kurie šunys agresyvesni naktį) bei skirtingus dirgiklio artėjimo greičius ir natūralumą (keistumo faktorius). visų variantų įtraukti į straipsnį neįmanoma, tad pavyzdžių nebus daug.
Į gydymo planus esant sunkaii reakcijai gali tekti įtraukti medikamentus. Pavyzdžiui, esant trumpalaikiam stresui kaip vizitas pas veterinarą ar Naujų metų išvakarės galima skirti vaistą, padėsiantį šuniui lengviau įveikti situaciją. Jei nerimas lėtinio pobūdžio, gali būti parinktas SSRI/TCA vaistas su lėtesniu poveikiu. Tačiau medikamentai neturi būti vienintelė išeitis – jų paskirtis tėra palengvinti mokymą. Vaistai parenkami atsižvelgiant į reakcijos priežastį ir intensyvumą. Psichotropai nutraukiami palaipsniui vengiant abstinencijos simptomų.
Elgesio modifikacija
Šuniui reikia priežasties norėti elgtis kitaip nei pratrūkimas. Jeigu jis neturi motyvacijos ir pasitenkinimo už alternatyvų elgesį, visą gyvenimą valdysite jį draudimais ir korekcijomis. Tad pirmas žingsnis turi būti motyvacijos kūrimas. O tada - trumpos, dažnos dėmesio sutelkimo sesijos. Geriausia pradėti nuo “pažvelk į tai” (Look-At-That) tipo pratimų. Jie bus taikomi šunį atitraukiant nuo trigerio. Vėliau galima plataus masto desensibilizacija (lėtai mažinti atstumą tarp šuns ir dirgiklio). Tokių užsiėmimų tikslas - sukurti įgūdžių, padėsiančių tvarkytis su dirgikliais, rinkinį.
Iš pradžių reaktyvus šuo mokomas ne komandų, o būsenos - jis turi suprasti, kad galima daugiau negu viena pasirinkimo schema. Kol jis žino tik vieną numatytą pasirinkimą, pamatęs dirgiklį reaguoja reaktyviai (o kas belieka). Taigi pati pradžia - neleisti įvykti tai vienintelei schemai. Kai šuo jau turi kitus pasirinkimus (o su tuo reikės padirbėti), galima leisti jam spręsti savarankiškai ir žiūrėti kuo tai baigsis. Jeigu jis vis dar renkasi blogą variantą (puola), o ne atsitraukimą, žiūrėjimą į šeimininką, maistą, žaidimą ar nusiraminimą, galima korekcija. Tik tada ji bus sąžininga. Iš pradžių pasirinkus bausmes (puolimas - baudimas) šuo negauna jokios informacijos, kas tinka vietoj jam įprasto elgesio.
Vieno tyrimo duomenimis, vien dalyvavimas grupinėse treniruotėse reaktyvių elgesių nesumažino – be savininko pagalbos elgesys praktiškai nepasikeitė. Reikšmingi pokyčiai pastebėti tik šeimininkams aktyviai skatinant šunis pagyrimais ar gardėsiais. Nors rezultatai parodė, kad grupinės pamokos nekeičia reaktyvumo, jos stiprina ryšį tarp savininko ir šuns, o keturkojai būna linkę ieškoti savininko dėmesio. Tai palengvina valdymą.
Sprendžiant reaktyvumą svarbiausia perkelti dėmesį į vedlį. Tai galima vadinti įvairiai, pvz., nukreipimu ar atjungimu nuo dirgiklio. Paprastai galima išskirti dviejų tipų dėmesio atkreipimus - judantį ir statišką. Statiško atveju tam tikrame etape sustojama ir šuo vis tiek turi būti susitelkęs į žmogų. Tačiau paprastai dėmesio kreipimo elgesys nefiksuojamas kaip nejudri poza, o labiau kaip judėjimas apsisukant, žiūrint į žmogų ir išlaikant pastovų dėmesį į jį.
Dauguma šeimininkų dėmesio prašo tik kai jau atsirado dirgiklis ir niekada to nemoko atskirai. Kai dėmesio atkreipimo reikalavimas naudojamas tik krizinėse situacijose, pati komanda tampa signalu, kad dirgiklis šalia. Galų gale tai dar viena paklusnumo užduotis, o pratimai pirmiausia atliekami ramioje aplinkoje. Tik vėliau jie perkeliami į sudėtingesnes situacijas. Kuo daugiau pakartojimų, kuo daugiau pastiprinimų už elgesį ramesnėse situacijose, tuo didesnė tikimybė, kad jį pavyks pritaikyti ir sudėtingoje aplinkoje. Dėl to pirmiausia ramoje aplinkoje įvedamas žodinis bei fizinis signalai. Žodinis - bet koks patogus žodis, o fizinis greičiausiai bus pavadėlio timptelėjimas. Taigi atsiranda dar vienas žingsnis - išmokyti šunį suprasti, ką reiškia pavadys.
Mokyti šunį patikimai atsisukti ir sutelkti dėmesį į vedlį yra esminis elgesio kontrolės ir valdymo aspektas. Neturint dėmesio kontrolės, neįmanoma veiksmingai valdyti impulsyvaus elgesio. Šuns dėmesio kryptis apibrėžiama momentiniais motyvaciniais pokyčiais ir sąmoningais poslinkiais, kurie paruošia jį veikti aplinkoje. Orientacinis ir dėmesį telkiantis elgesys skatina organizuotą elgseną. Neturint gebėjimo orientuotis ir selektyviai koncentruoti dėmesį, pojūčiai užgožiami aplinkos dirgiklių srauto. Dėmesys tarpininkauja veiksmui siekiant padidinti aplinkos nuspėjamumą ir kontrolę. Dėmesys, intencija ir veiksmas priklauso vienas nuo kito per sudėtingą moduliuojančių sąveikų ir grįžtamojo ryšio tinklą, kurį stipriai veikia papildomi pastiprinimo (sėkmės) ir bausmės (nesėkmės) padariniai. Dėmesio terapija vaidina svarbų vaidmenį gydant įvairias elgesio problemas, susijusias su impulsyvumo kontroles trūkumais.
Reaktyvus šuo gali būti skatinamas atsisakyti pabėgimo pastangų kaip beprasmių, sistemingai blokuojant judėjimą tolyn nuo baimę keliančios situacijos. Pradiniuose etapuose geriau jį laikyti judesyje o ne versti sėdėti ar gulėti. Baimei mažėjant, palaipsniui gali būti įtraukiamos sėdėjimo ir gulėjimo ekspozicijos. Judėjimai apie trigerį gali būti lenkti, spiraliniai, apskriti. Judant tokia trajektorija, įvairūs skanėstai slapta pametami nevienodais atstumais vienas nuo kito. Užbaigus ratą, tas pats modelis pakartojamas antrą kartą, ir šuo skatinamas rasti išmėtytus skanėstus. Kita technika – svetimam žmogui nueinant nuo šuns ir retkarčiais numetant skanėstą, įskaitant ir netikėtai didesnį, šuo eina iš paskos saugiu atstumu ir juos renka. Po kartojamų laipsniškų ekspozicijų su reagavimo prevencija šuo palaipsniui atranda, kad nėra dėl ko bijoti, ir tampa imlesnis bei geriau reaguojantis.
Kontrasąlygojimas leidžia šuniui perrašyti dirgiklio prasmę, kai vietoje nemalonaus ar grėsmingo stimulo atsiranda ramesnė, neutralesnė ar net teigiama asociacija. Tai dažnai sumažina sužadinimą ir padeda paneigti anksčiau išmoktą pavojaus lūkestį. Tačiau net jei elgesys išoriškai pagerėja, kai kurie šunys vis tiek linkę iš anksto ieškoti grėsmės ir jai skirti dėmesį. Toks šališkumas gali išlikti arba grįžti net po sąžiningų kontrasąlygojimo pastangų. Pvz., aršių sargiukų atvejais maistas gali laikinai numušti agresyvų sujaudinimą, bet pats nepažįstamojo atėjimo faktas gali toliau kelti įtarumą ir nepasitikėjimą. Kai kurie šunys turi rigidišką sargavimo scenarijų, yra linkę įsibrovėlį laikyti problema pagal nutylėjimą, o toks šablonas labai atsparus mokymui. Tokiais atvejais kontrasąlygojimas gali greitai sumažinti gynybinio elgesio požymius - atsiras mažiau lojimo ir t.t., bet nebūtinai pakeis gilesnį polinkį nepasitikėti ir pereiti į puolimą. Vien sužadinimo sumažinimas automatiškai nereiškia, kad šuo pradės mėgti svečią ar gebės su juo kurti normalų draugišką kontaktą. Be to, net kai reaktyvus elgesys akivaizdžiai sumenksta, autonominės reakcijos (vidiniai kūno atsakai) laikui bėgant gali išlikti ar net blogėti. Šuo atrodys ramesnis, bet jo vidinė pusiausvyra bus nestabili ir tam tikromis aplinkybėmis agresija prasiverš.
Standartinis kontrasąlygojimas su desensibilizacija:
Kontrasąlygojimas - būdas pakeisti nepageidaujamą reakciją kuriant teigiamą asociaciją su tuo, kas sukėlė tą reakciją. Esant pakankamai motyvacijai baimę galima perdirbti. Paprastai drauge nertai naudojama ir desensibilizacija - lėtas, laipsniškas nepageidaujamą reakciją sukeliančio diriklio pateikimas tokiu mažu intensyvumu, kad reakcija neįvyktų. Abi technikas geriausia derinti.
Paprasčiausias kontrasąlygojimo pavyzdys - jei kitą šunį matydamas augintinis loja, pirmiausia ieškoma pakankamo atstumo tarp jų, kad būtų išlaikytas susikaupimas, tada atliekami pasirinkti pratimai. Standartinė seka būna atstumas - judėjimo pratimai - ramus elgesys, tačiau šįkart aprašysiu kelis ramius pratimus.
Iš pradžių išmokinkite augintinį kelių pagrindinių komandų, kurios taps baziniais įrankiais ir suteiks aiškias kryptis. Paprastai rekomenduojama padirbėti su sėdėk, žiūrėk, einam ir palik. Taip pat rekomenduojama padirbėti su motyvacija. Kadangi reaktyvumo šaknys yra baimė, galima siekti pakeisti šuns emocinę reakciją į bauginantį šunį, žmogų ar daiktą. Vienas būdų – išmokyti jį, kad geri dalykai vyksta tada, kai tas bauginantis dalykas būna šalia.
Pirmiausia išsiaiškinkite, kokie skanėstai šuniui labai patinka, ir laikykite juos lengvai pasiekiamus maišelyje ar kišenėje. Paprastas sausiakas netiks, turi būti kažkas labai įspūdingo, gal net dešrelė ar sūrio gabalėliai.
Atsistokite tokiu atstumu, kad šuo dirgiklį matytų nereaguodamas. Dirgikliui pasirodžius akimirką leiskite šuniui jį pamatyti, o tada pradėkite duoti skanėstus tol, kol dirgiklio nebematysite. Taip asociaciją su bauginančiu dalyku bus keičiama į tai, kad jam pasirodžius vyksta geri dalykai. Kai šuo sėkmingai tvarkosi iš tokio atstumo, galima po truputį artėti - galimai mažiau negu po metrą. Eikite lėtai, būkite kantrūs. Ji slenkstis bus peržengas, mąstymas išsijungs ir šuo elgsis reaktyviai. Sunkiais atvejais tai ne visada suveikia ir tada tenka ieškoti kitų metodų, tačiau pasibandymui šis būdas vienas lengviausių.
Kitas metodas yra reakcijos pakeitimas, tai yra nepageidaujamas elgesys keičiamas alternatyviu. Šuo negali pulti kai jis sutelkęs dėmesį į vedlį arba vykdo komandas. Kai jis patikimai išmoksta kelias komandas įvairiose aplinkose, jas galima taikyti reakcijos pakeitimui pasivaikščiojimų metu. Tikslas – išlaikyti dėmesį duodant komandas, už kurias dosniai atlyginama, vietoje to, kad šuo reaguotų į dirgiklį.
Pažiūrėk į tai treniruotė
Taikant „pažiūrėk į tai“ treniruotes šuniui galima padėti įtemptose situacijose likti ramiam. Tikslas – kad jis galėtų žiūrėti į dirgiklį ir ramiai atsisukti į vedlį. Panašus nusiraminimo mokymas gali būti “nusisuk nuo to” tipo treniruotės, kai šuniui nusisukus nuo dirgiklio fiksuojama žymekliu, sakoma “ieškok” ir ant žemės metamas maistas.
Pradedant mokymus turėsite įkrauti žymeklį (dar žinomą kaip markeris). Pasirinkite garsinį, žodinį arba vaizdinį, juo nurodysite šuniui, kad jis kažką daro labai gerai ir po to gaus skanėstą. Populiariausi žymekliai – klikeris ir žodis „taip“. Augintinį pradžioje mokinsite, jog žymeklis visada reiškia skanėstą. Taigi spragtelėkite klikeriu arba pasakykite pasirinktą žodį ir iš karto duokite skanėstą. Kartokite tai kol išgirdęs žymeklį šuo pradės žiūrėti į jus.
Praėjus “įkrovimo” etapą laikykite šunį su pavadėliu ir atsistokite atokiai nuo dirgiklio. Turite būti pakankamai toli, kad šuo jį matytų, bet nereaguotų. Visada darbo pradžioje įsitikinkite, kad šuo į dirgiklį nereaguoja. Gali prireikti kelių bandymų kol nustatysite tinkamą atstumą. Protinga pradėti iš didesni oatstumo negu atrodo, kad reikėtų. Jei šuo itin reaktyvus ir lauke negalite rasti tokio atstumo, iš kurio jis nereaguotų, galite pabandyti pradėti patalpose.
Kai tik šuo pažiūri į dirgiklį, panaudokite žymeklį. Šuo turėtų atsisukti į jus laukdamas skanėsto. Kai jis tai padaro, duokite skanėstą.Vėliau tikrinkite, ar po žvilgsnio į dirgiklį šuo pats atsisuka į jus tikėdamasis žymeklio ir skanėsto. Jei taip – pažymėkite ir duokite skanėstą. Jei ne – kartokite etapą su žymekliu ir skanėstu. Kai atidirbsite šiuos etapus, palaipsniui, po žingsnelį, mažinkite atstumą tarp šuns ir dirgiklio. Augintiniui reaguojant vėl padidinkite atstumą tarp jo ir dirgiklio kol nebebus susijaudinęs.
Atidirbus šiuos etapus užsiėmimus perkelti į skirtingas vietas, įvairias dirgiklių formas. Jei jūsų šuo reaguoja į kitus keturkojus, iš pradžių būtinai stenkitės, kad dirgiklis būtų ramus, nereaktyvus šuo. Kai nuosekliai sėkmingai atlieka pratimus su ramiuoju, tik tada praktikuokite su tais kurie yra vis judresni ar “kalbesni”. Jei treniruotės metu dirgiklis netikėtai pasirodo per arti ir šuo pradeda loti ar pulti, panaudokite U posūkio pratimą judėdami nuo dirgiklio tol kol gyvūnas nurims. Kai atsidursite saugiu atstumu vėl pradėkite “pažiūrėk į tai” treniruotę arba paprašykite šuns atlikti jau žinomas komandas kol susigrąžinsite jo dėmesį.
Jei stringate kuriame nors žingsnyje, sustokite ir padarykite pertrauką. Bandydami vėl, grįžkite prie ankstesnio žingsnio. Jei reikia, sukurkite tarpinius žingsnius su tokiu intensyvumu ir trukme, kurie šuniui yra komfortiški.
U-posūkis (U-turn)
Tai paprastas, bet labai efektyvus manevras, skirtas greitai išvesti šunį iš probleminės situacijos. Jis ypač naudingas kai matote, kad šuo arti savo reaktyvumo slenksčio ir yra per daug sužadintas, kad reaguotų į įprastas komandas. Tai pirmoji gynybos linija susidūrus su palaidu šunimi, netikėtu dirgikliu ar bet kuo, kas gali šunį priversti pratrūkti. Toks užsiėmimas ne tik fiziškai didina atstumą iki dirgiklio, bet ir sukuria aiškų išėjimo planą. Dauguma reaktyvių šunų iš tiesų nenori spręsti konflikto - jie tiesiog būna per arti, per daug sudirginti ar per daug įsitempę. Kai toks šuo ramiai ir užtikrintai nukreipiamas apsisukimui ir nuėjimui, jam tai tampa funkciniu atlygiu.
Manevras iš esmės yra 180 laipsnių posūkis ir ėjimas priešinga kryptimi. Patikimumą sukuria aiškus verbalinis signalas, kūno kalba, masalas (skanėstas ar žaislas), savalaikis apdovanojimas ir nuoseklus įtvirtinimas. U-posūkis turi būti atidirbtas iki realių krizinių situacijų. Jei bandysite jį panaudoti be apmokymų,šuo išsigąs paties manevro arba jis taps signalu, kad tuoj įvyks kažkas baisaus. Tikslas – kad posūkis būtų neutralus, net malonus įprotis, o ne pavojaus pranašas. Todėl jį teks treniruoti reguliariai, įvairiose vietose ir kartais daryti net tada, kai nieko blogo nevyksta.
Pirmas mokymų etapas turi vykti aplinkoje be trukdžių. Veiksmą teks įtvirtinti daugybėje aplinkų. Geriausia jį atlikti 2 kartus dienoje po maždaug 5 minutes, ką tikrai lengvai galima įpaišyti net į trumpo išvedimo laukan grafiką. Šuo turi būti su pavadėliu. Paivaikščiojimo metu šiek tiek sulėtėkite ar net trumpam sustokite. Tempo pokytis dažnai priverčia šunį atsisukti ir pasižiūrėti į vedlį. Tai mechaninis būdas išprovokuoti dėmesį. Vos šuniui atsisukus būtina žymekliu pažymėti elgesį ir duoti skanėstą. Skanėstas laikomas toje kūno pusėje, į kurią šuo turės suktis. Pvz., norint, kad augintinis atsidurtų kairėje, skanėstą teks rodyti kairėje pusėje ir atiduoti tik kai jis realiai žengs kelis žingsnius į tą pusę. Pradžioje tai gali būti tik 90 laipsnių posūkis. Po kiek laiko atidavimą teks užlaikyti kol bus atliktas pilnas 180 laipsnių posūkis. Vedlio judesys turi būti sklandus, emocija lengva.
Kaip bet kokiame mokyme, reikalavimai didinami palaipsniui. Iš pradžių žymeklis ir prizas įteikiami vos tik šuo atsisuka, po kiek laiko - kai apsisuka ir žengia vieną papildomą žingsnį. Vėliau reikalavimai keliami ir apdovanojimas laukia po 2 žingsnių ir t.t.
Kai šuo apsisukimą suvokia kaip vizualų signalą, pridėkite nuoseklų žodį tiksliai tuo momentu, kai jis pradeda suktis. Tai pagelbės situacijose kada reikės greitos reakcijos.
Įtvirtintus pagrindinius dalykus, įtraukite lengvus trikdžius. Pvz., pasirinkite dirgiklius, kurie šunį domina, bet nesukelia emocinės perkrovos. Artėkite link jų ir iš didelio atstumo atlikite U-posūkį. Kartokite laipsniškai mažindami atstumą, tačiau vis dar išlaikydami šunį nepratrūkusį. Sėkmės atveju šuo reaguos į signalą ir seks jus, o ne bus nutemptas nuo dirgiklio. Naudinga treniruotis su draugų ar šeimos pagalba, išnaudoti grupinių pasivaikščiojimų situacijas.
Realiose situacijose stebėkite augintinio kūno kalbą, matykite aplinką ir apsisukite dar iki pratrūkimo. Tiesa, U-posūkis gali padėti ir kai šuo jau sudirgęs, tačiau bus ne toks sklandus. Dėl to negalima U-posūkio visada naudoti tik pamačius dirgiklį - kartas nuo karto jis turės bus atliekama ir “šiaip sau”.
Treniruotės su tinkamu aversyvų įtraukimu
Aversyvai ne visada reikalingi, tačiau būna šunų, kuriems padės tik tokios priemonės. Kai kuriais atvejais tai gali būti pavojų keliantys šunys ar agresyviai reaguojantys į suvaržymą. Jeigu keturkojis labai jautrus, bailus, nelinkęs gintis, galimai didžiausias jo patiriamas spaudimas bus pavadėlio timptelėjimas ar šeimininko nusivylimą išreiškiąs žymeklis, apdovanojimo praradimas. Tačiau kartais gali prireikti sunkensių priemonių, kurias daug kas taiko netinkamai. Apie jas retas nori plačiau kalbėti, nors kasdieniame lygyje daug kas taiko - ir dėl informacijos stokos tai daro netinkamai.
Dažna klaida - reaktyvaus šuns tramdymas spygliuotu antkakliu, smaugtuku, elektra ar skausmingais pavadžio truktelėjimais (“pakirtimais”) be išankstinio mokymo. Perteklinės ar prievartinės bausmės gali neigiamai paveikti reaktyvaus elgesio vystymesi jautriausias ir pažeidžiamiausias emocines ir elgesio sistemas. Šios priemonės gali padėti kai kuriais atvejams, tačiau šuo turi suprasti ką jos reiškia. Kai gyvūnas nepažįsta įrankio ir nesupranta ko iš jo prašoma, jis tiesiog pajunta nepatogumą ir skausmą. Jeigu tai per stipru ir nemalonu, tokie veiksmai kelia stresą. Šuo šiuos pojūčius kažkam priskiria. Ir štai situacija - Reksas žiūri į kitą šunį, jaučia įtampą, tuoj pratruks. Tai pastebėjęs šeimininkas skausmingai trukteli antkaklį. Ką supranta Reksas? Kad problema yra kitas šuo. Jam formuojasi bloga asociacija. Taigi laikui bėgant dėl dirgiklio jis įsitemps dar labiau, nepageidaujamas elgesys sustiprės. Esant stipriai korekcijai šuo kurį laiką dirgiklio gali vengti, tačiau jeigu tai nesuveiks ateityje jis reaguos dar stipriau. Taip pat šuo gali tvardytis tik tada, kai jaučia, kad jam uždėtas skausmą galintis sukelti daiktas. Dėl to labai svarbu iš pradžių mokyti šunį suprasti taisykles ir komandas, praktikuoti tai kiek įmanoma daugiau be dirgiklių. Idealu, jei šuo išmoksta rinktis alternatyvius elgesius jį erzinančių dalykų akivaizdoje. Tai - aktyvus mokymasis, o ne tiesiog slopinimas. Beje, dažnai maža streso dozė kaip nestipri korekcija pavadėliu, reiškianti aiškų reikalavimą, padeda “susiimti”. Taip šuo išmoksta ignoruoti dirgiklį ir susitelkti į užduotį.
Nors daug kas nusistatę prieš elektrinius antkaklius ar bent netinkamą jų naudojimą, tokių priemonių vertė kontroliuojant agresyvų ar kitą sunkiai valdomą elgesį žinoma jau daug metų. Tiesa, nors dalis procedūrų vis dar ginčytinos, pats teiginys, kad tokia priemonė išprovokuoja agresiją arba dar labiau sustiprina jau esamą, klaidina. Nors įmanoma, kad labai aversyvi ir nekontroliuojama e-stimuliacija kai kuriems reaktyviems šunims gali sukelti agresinę paniką ar fantominį kandžiojimą, dozuota ir valdoma ji gali veiksmingai pagerinti elgesio kontrolę.
Šuo stovi prieš šeimininką. Žinoma, aplinka rami, žmogus turi motyvuojantį atlygį. Šeimininkas sako komandą, apsisuka ir tolsta nuo augintinio. Jei šuo seka iš paskos ir atsistoja šalia, jis apdovanojamas. Jeigu jis išlaiko dėmesį į žmogų, ta akimirka pažymima markeriu. Tada vėl pajudama ir vėl apdovanojama. Einant šuo apdovanojamas už žvilgsnį, o sustojus patikrinama, ar jis vis dar susitelkęs. Tada tas dėmesys pažymimas ir vėl judama. Su laiku kai šuo nežiūri į šeimininką, tas pasako komandą ir staiga pakeičia judėjimo kryptį. Po komandos vos pasukęs galvą gyvūnas turi būti apdovanotas.
Atidirbus šią dalį (ar lygiagrečiai su ja) šuniui uždedamas patogus antkaklis ir pavadėlis. Pratimui vėl reikalinga rami aplinka. Užsiėmimas su pavadėliu - nedidelis žemo lygio neigiamo pastiprinimo darbas, po kurio seka atlygis. Jo metu šuo išmoksta, kad neverta kovoti su pavadėlio timptelėjimu - tai reiškia sekimą paskui žmogų.
Kai šuo perpranta tiek dėmesio atkreipimo užsiėmimus, tiek judėjimą su pavadžiu, modeliai sujungiami. Dabar gyvūnas jau žino komandą. Taigi pavadėliu švelniai patempiama ir po to sakoma komanda. Tie timptelėjimai turi būti labai lengvi, tai krypties nurodymas. Tik vėliau, kai šuo jau suprato ko iš jo norima, prireikus galima kelti intensyvumą.
Atidirbus pavadėlio su komanda dalį, viskas perkeliama į sudėtingesnes situacijas. Geriausia išblaškymui naudoti ką nors, kas šuniui įdomu ir nesukelia reaktyvumo. Pvz., priešais gali stovėti šuns mėgstamas žmogus. Jis pakalbina gyvūną, tas bando pribėgti pasisveikinti. Tuo metu, kai augintinis parodo susidomėjimą, sakote komandą. Šuniui neatsisukus duodate lengvą pavadėlio signalą. Atsisukus jo laukia atlygis. Gyvūnas negali būti įsitempęs - jis turi jaustis gerai. Tokias situacijas reikia kartoti kiek įmanoma dažniau.
Tik po tokių treniruočių keliaujama prie tikrų dirgiklių. Šiose situacijose šeimininkai patys dažnai prisideda prie reaktyvumo. Vos pamatę dirgiklį žmonės patys įsitempia, o šunys tai jaučia. Dėl to vedliui teks padirbėti su savimi, išmokti elgtis ramiai, užtikrintai. Situaciją galima pagerinti įvedus (jei tik įmanoma) kontroliuojamus dirgiklius. Jeigu augintinį užveda žmonės, vėl galima pasitelkti draugą. Jeigu erzina kiti šunys - ką nors su nereaguojančiu, ramiu šunimi. Taip patys nuspręsite kokiu atstumu dirgiklis veiks. Be to, tinkamas šuo nesiverš artyn, neprovokuos, neišsigąs. Jis turi elgtis neutraliai ir tiek.
Užsiėmimų su dirgikliais metu parenkamas slenksčio atstumas - toks, kad šuo dirgiklį matytų ir suvoktų, bet neprarastų savikontrolės. Jei yra galimybė, naudinga leisti dirgikliui judėti pirmyn-atgal horizonto linijoje, formuojant lanką, kuris palaipsniui veda link šuns dirgikliui priartėjant ir nutolstant. Vėlesniuose bandymuose lanko kreivė darosi vis staigesnė, atstumas horizontaliai mažėja. Kiekviena ekspozicijos variacija naujovėms ir pokyčiams turi būti organizuota pagal provokuojamumo kontinuumą, kad būtų išvengta reaktyvių atsakų.
Į alternatyvų elgesį augininis nukreipiamas tada, kai erzinantį dalyką jau suvokė, bet dar nepradėjo į jį reaguoti. Pamačius dirgiklį sakoma komanda (prireikus panaudojamas pavadėlis). Nerekomenduojama tiesiog stovėti vietoje ir ignoruoti stresorių - judėjimas veiks geriau. Jeigu šuo verčiamas tiesiog ramiai stovėti ar sėdėti, susikaupusi energija gali prasiveržti. Sustojimas galimas tik vėlesniuose etapuose.
Taigi pamatomas dirgiklis, duodama komanda ir keičiama kryptis - tačiau ne atsitraukiant, o judant taip, kad šuo eitų paskui šeimininką. Tai turi būti elgesys, kurį augintinis jau žino - judesio rutina.
Aišku, šuo gali pratrūkti, kadangi realybėje viskas ne taip paprasta. Tokiu atveju šeimininkas turi likti ramus, nešaukti, tik panaudoti korekcinį markerį (pvz., “Ne”). Svarbu, kad iš treniruočių šuo tą žodį jau žinotų. Jeigu šioje situacijoje naudojamas stipresnis pavadžio truktelėjimas, koreguojantis antkaklis ar elektros impulsas, šuo turi signalą susieti su markeriu, o ne su dirgikliu. Pati korekcija turi būti pakankamai stipri, kad aiškiai nubrėžtų ribas, bet ne tokia stipri, kad sugriautų emocinį gyvūno stabilumą. Po markerio ir korekcijos naudojama įprasta dėmesio atkreipimo komanda, šuo turi atsisukti į vedlį. Negalima atsitraukti, nes pabėgimas irgi bus pastiprinimas - geriausia likti toje pačioje vietoje. Net jei šuo loja ir veržiasi, vis tiek geriausia tęsti kas išmokta, daryti krypties keitimo pratimą.
Paskutinis etapas - darbas su nekontroliuojamais dirgikliais. Dabar jų nebegalima valdyti, grįžtame į realią aplinką. Pradžioje tiesiog neleidžiama šuniui įkaisti - vos pastebėjus dirgiklį duodamas nukreipimas. Vėliau, kai sekasi geriau, į dirgiklį galima leisti žiūrėti ilgiau. Čia būtina stebėti šuns kūno kalbą. Jeigu šeimininkui ramiai stovint šuo lieka ramus ir atsipalaiduoja, tikslas pasiektas. Tada galima artėti prie erzinančio dalyko. Šuns būsena ir progresas diktuoja, kiek ilgai jam galima sąveikauti su dirgikliu. Vos pamačius, kad kūno kalba keičiasi iš neutralios į problemišką - iškart pradėti įprastus pratimus.
Maistas ar žaidimai
Žaidimų sąveika tarp žmogaus ir šuns labai svarbi. Tai gali būti žaislo atnešimas, tampymas (TOW) ir pan. Šuns gebėjimą žaisti su žmogumi reikia vystyti taip, kad gyvūnas galėtų iškrauti energiją. Be to, žaidimas turi taisykles - pvz., šuo turi atnešti žaislą, paleisti jį paprašius. Tai impulsų kontrolės taisyklės.
Jei šuo turi pakankamai stiprų žaidimo instinktą ir tinkamai išvystytą sąveikinį žaidimą su vedliu, tokią veiklą galima naudoti stresinėse vietose. Iš pradžių stipraus streso zonoje šuo gal negalės žaisti, bet palaipsniui išmoks vietoj panikos ar puolimo rinktis žaidimus. Tai alternatyvus elgesys su aiškia kryptimi ir išėjimu iš nerimo kilpos.
Kaip įvertinti, ar šuniui tiks žaidimas su aktyvia energija? Pirmiausia - ar tokia veikla prieš stresinę situaciją gali nuslopinti būsimo streso intensyvumą. Pvz., jei prieš poveikį žaidimas sumažina reaktyvumą - jis naudingas. Tad naudinga trumpai pažaisti prieš einant pasivaikščioti ir grįžus. Kitas dalykas - ar naujas kontekstas (vieta, dirgiklis) užprogramuotas žaidimui? T.y., galima išmokinti, kad būdamas naujoje vietoje šuo būtų pasiruošęs padūkti. Tai itin naudinga su darbiniais keturkojais. Kadangi ne visi šunys iš karto gali žaisti naujoje aplinkoje, dažnai pirmas žingsnis būna nueiti į naują vietą, kur jam truputį nejauku. Ten pakanka trumpai pabūti, o tada išeiti į saugesnę zoną, kurioje žaidžiama. Tokiu būdu nauja vieta pradės reikšti, kad po jos bus žaidimas. Galų gale reikia patikrinti, ar žaidimas streso metu gali būti naudojamas kaip skydas - t.y. ar nerimaujantis šuo pasitelks žaidimą išėjimui iš situacijos. Kai kurie tai nuoširdžiai mėgsta, pvz., būna šunų, įtemptoje situacijoje pasiryžusių žaisti net su lapu.
Namų erdvėje naudinga pasitelkti struktūruotus žaidimus suteikiant legalią vietą patenkinti grobio instinktą su taisyklėmis. Kad nebūtų nesusipratimų tam galima skirti tik vieną patalpą. Kartais vengiama iškart kelti energiją per maistą ar žaidimus. Tai aktualu kai šuo gynybinis ar saugo resursus, stipriai įsijungia į grobio persekiojimo veiklas, arba jei šeimininkas turi problemų su struktūra. Per anksti įtraukus užsiėmimus su grobio elementu (kamuolio metimas, virvės traukimas) galima gauti nestabilias būsenas. Žaislai gali jaudinti situacijose kur didelis spaudimas ir norint kad šuo išliktų ramus. Per daug užsivedęs šuo paskutinę sekundę gali susijaudinimą nukreipti į dirgiklį.
Kai žaidimų rinktis negalima, verta saugiose vietose vaikščioti su ilgu pavadžiu (įprastu ar flexu), mokintis drauge ilsėtis. Masažas, prisilietimai, fiziologinis nuraminimas mažina simpatinę įtampą. Kai jau turim bazę (ramybės režimą), įvedam daugiau energijos kaip motyvuojantis maistas ar žaidimai, grobio vijimasis, t. t. Paprastai būdamas nevaldomoje būsenoje (panika, įtampa, agresija) šuo maisto atsisakys. Vadinasi, skanėstai tampa emocinės būsenos matu. Jeigu šuo ima - langas mokymuisi yra. Jeigu neima, situacija pernelyg sunki.
Kiek krūvio reikia - daugiau ar mažiau
Jeigu auginate darbinės ar sportinės veislės šunį ir planuojate su juo aktyviai užsiimti, reaktyvumą galima išnaudoti. Tik šiuo atveju teks išmokti dirbti su sujaudinimu, o ne nuolat gyvūną raminti. Kai kuriems šunims patinka aukšta sujaudinimo būsena, adrenalinas, o nuolatinis raminimas apsunkina jų mokymą. Jiems geriausiai sekasi kai susijaudinimas vidutiniškas. Tačiau energijos sutelkimui pageidaujamai veiklai greičiausiai prireiks patyrusio dresuotojo pagalbos, kadangi ne visi sugeba tai suvaldyti tinkamai ir pasiekti reikiamą balansą.
Kalbant apie darbines veisles, jų atstovams reikia suteikti iškrovos galimybes. Neramiam, reaguojančiam, sprogstančiam šuniui reikalinga veikla, energijos perteklių nukreipianti struktūruotais kanalais. Svarbu, kad šuniui tai būtų prasminga - kas nors, dėl ko jam verta susitelkti. Vienas iš dalykų - kokybiški žaidimai su šeimininku. Taip pat galima bet kokia kita veislei ar šuniui tinkanti didelio sujaudinimo veikla. Šokinėjimas į vandenį, Agility, paieška, nosies darbas, springpole (kabykla) ir panašiai. Visa tai suteikia energijos iškrovą ir užduotį, į kurią galima susitelkti.
Šuniui, kuris jau peržengė savo sužadinimo slenkstį, papildomas stiprus dirgiklis tėra dar vienas kortizolio šūvis. Tai reiškia greitesnį perėjimą prie lojimo, šuolių, kandimo. Nuolatinis didelis fizinis krūvis, ypač intensyvus kamuolio vaikymasis ilgiau nei 30 minučių be atsistatymo fazės, gali laikyti gyvūną per didelėje įtampoje. Tai gali sukelti uždelstą reaktyvumą, toks šuo atrodo hiperaktyvus, nors fiziologiškai yra perdegęs nuo streso hormonų.
Viena iš saugių veiklų - bėgimas šalia dviračio. Tai nekonfliktinė veikla. Žaidimas su žaislu ar darbas už maistą labiau kelia dopaminą, kas lemia sujaudinimą ir norą veikti. Prasibėgęs šalia dviračio šuo atsipalaiduos ir nuleis garą be konflikto. Vietoj bėgimo galimas ir svorio tempimas. Po tokių veiklų naudingas ramus poilsis su šeimininku, masažas, glostymai.
Intensyvi, emocinga sąveika tarp šunų, ypač jeigu vienas jų mažai kontroliuojamas, gali turėti neigiamą poveikį jų tarpusavio komunikacijai. Tad kasdieniai dūkimai su kitais šunimis gali palaikyti įkaitusią socialinę dinamiką, kuri žaidimų draugui atrodys kaip grėsmė ir sukels agresyvų atsaką. Tai gali būti vienas iš mechanizmų, kodėl reaktyvūs šunys ir lieka reaktyvūs. Jie per dažnai patenka į situacijas, kuriose jų sistema iškart įsijungia į kovinį režimą.
Bailių šunų (ir šiaip bet kokių šunų) psichinei gerovei labai naudingi laisvi, neįpareigojantys pasivaikščiojimai, jeigu tik jiems sudarytos tinkamos sąlygos. Užuot trumpu pavadžiu skubiai prasiėjus 1,5 km šalia daugiabučių, eikite ten, kur atvira erdvė (laukas, parkas tuštesniu metu, miško takai). Naudokite ilgą pavadį. Leiskite šuniui turėti daugiau krypties pasirinkimų, daugiau kvapų tyrinėjimo, suteikite daugiau atstumo kai jis nori pasitraukti nuo dirgiklių. Jam tai suteiks jausmą, kad galima atsitraukti kai baisu. Trumpas pavadys blokuoja dvi iš trijų šuns gynybos strategijų. Įsitempusio šuns nervų sistema turi tris pagrindines reakcijas - bėgti, kovoti arba sustingti. Trumpas pavadys bėgti neleidžia, o sustingti irgi nelabai jeigu gyvūnas kažkur tempiamas per prievartą. Nelieka nieko kito kaip veržimasis pirmyn ir lojimas - kova.
Jei ramiems pasivaikščiojimams galimybės nėra, verta apsvarstyti, ar labai reaktyvus šuo gaus naudos iš įtemptų pavedžiojimų. Galbūt tokie pasivaikščiojimai palaiko aukštą sužadinimą ir neleidžia nervų sistemai grįžti į pusiausvyrą. Kasdienėje veikloje reaktyvūs šunys gali patirti lėtinį streso krūvį. Vedžiojant šunį aplinkoje, kurioje jis jau yra ragavęs, teks susidurti ir su užprogramuotais dirgikliais. Nemažai dresuotojų laikosi nuomonės, kad paprastam namų augintiniui trumpalaikis fizinio aktyvumo sumažinimas ir protinių užduočių didinimas gali duoti greitesnį ir stabilesnį elgesio pagerėjimą negu vaikščiojimai dirgiklių apsuptyje.
Su kai kuriais keturkojais gali tekti ne tik vengti intensyvių vietų (eiti į lauką tada, kai mažai kitų šunų ar kitų dirgiklių), bet ir naudoti barjerus (skydus ar langų užuolaidas), organizuoti užsiėmimus namuose (maisto galvosūkiai), kartais net namų aplinkoje pasitelkti pavadžius (kad jie nelakstytų loti prie durų). Narvas gali gelbėti tais atvejais, kai gyvūno negalima kontroliuoti, o jis bando bėgti prie dirgiklio (lauko durų, lango). Tačiau narvo naudojimą atidžiai reikia vertinti bailiems, jautriems šunims. Per dažnas narvo naudojimas gali padidinti jautrumą šunims, linkusiems reaguoti į bausmės signalus (grėsmę ar komforto netekimą) ir nepageidaujamą socialinį kontaktą, dėl ko atsiranda padidėjusio nepakantumo, dirglumo ir socialinės nekompetencijos požymių. Per didelis apribojimas narvu gali lemti, kad tokie šunys taps neįprastai jautrūs lytėjimui ir trukdymui poilsio metu – galbūt todėl, kad gebėjimas kontroliuoti impulsus tokiomis komforto ir saugumo būsenomis reikalauja tiesioginės sąveikos ir lytėjimo kontakto tarp šeimininko ir šuns. Narvas veiksmingai blokuoja tokią sąveiką ir mokymąsi. Nors narve esantis šuo gali gauti pakankamai klausos ir regos stimulo, kad kompensuotų sensorinės deprivacijos poveikį, lytėjimo stimulas visiškai apribotas, kas gali padidinti dirglumą ir frustracijos netoleravimą bei sumažinti agresijos slenkstį treniruočių metu.
Pavyko rasti vieną darbą, kuriame tyrimas atliktas su reaktyviais šunimis. Visi reagavo į kitus šunis (lojimas, veržimasis į priekį, pavadėlio tempimas, inkštimas, seilėtekis, hiperventiliacija, aukštai laikoma uodega, pašiauštas keteros kailis, drebėjimas). Prieš grupines treniruotes kiekvienas jų turėjo individualių sesijų. Savininkai savo ruožtu mokėsi skaityti kūno kalbą, atpažinti ženklus prieš protrūkį, taikyti valdymo metodus namuose, teikti ramią psichinę stimuliaciją bei praturtinimą. Šeimininkų paprašyta 3–6 dienas iki užsiėmimų kardinaliai sumažinti šunų fizinį krūvį - visiškai nutraukti aukšto intensyvumo veiklas kaip kamuolio vaikymasis ar intensyvūs žaidimai, apriboti kasdienius pasivaikščiojimus. Šiuo laikotarpiu turėjo būti taikomos raminančios lėtos sąveikos, uoslės darbas kontroliuojamoje aplinkoje, paprastos problemų sprendimo užduotys namuose, nuoseklus TTouch taikymas. Po protokolo itin reikšmingai sumažėjo lojimas (80% atvejų) ir veržimasis pirmyn (88%). Ryškiausi agresyvaus tipo signalai susidūrus su dirgikliu tapo retesni. Mažiausiai keitėsi pavadėlio tempimas. Šunys vėliau apibūdinti kaip ramesni namuose, o jų atsistatymo laikas po incidentų sutrumpėjo. Šiuo atveju fizinio krūvio mažinimas kartu su kryptingu protiniu darbu ir sensorine stimuliacija saugioje aplinkoje sumažino tipinius agresyvaus pobūdžio signalus daugeliui šunų ir pagerino jų gebėjimą išgirsti žmogų.
Taigi darbinių ir sportinių veislių vidutinio lygio reaktyvumą galima nukreipti į darbą, bet tam reikia mokėti valdyti sujaudinimą. Tokiems šunims reikia prasmingos, struktūruotos iškrovos, o ne chaotiško išsitaškymo kaip visų mėgstamas kamuolio mėtymas. Namų lygiu laikomiems reaktyviems šunims per dažnas/intensyvus fizinis krūvis ir emocingi socialiniai kontaktai gali palaikyti aukštą streso foną ir net stiprinti reaktyvumą. Kelioms dienoms smarkiai sumažinus fizinį krūvį ir padidinus ramią protinę stimuliaciją gali sumažėti kai kurie nepageidaujami elgesiai, nors rekomendacija dėl laikino pasivaikščiojimų atsisakymo atrodo radikali. Mintis vengti stresinių situacijų teisinga, tačiau ilgalaikis pasivaikščiojimų atsisakymas gali kenkti fizinei ir psichinei gerovei. Tokiais atvejais vertėtų apsvarstyti ribotą, kontroliuojamą mankštą ar ramius pasivaikščiojimus saugioje aplinkoje.
