Pieno liaukų augliai – dažniausi šunų navikai. Nesterilizuotoms kalėms šių navikų rizika – 26 proc., nuo jų dažniausiai kenčia vyresnės kaip 6 m. amžiaus kalės. Kalėms pieno liaukų auglių rizika didėja po kiekvienos rujos. Maždaug 50 proc. pieno liaukų auglių yra piktybiniai, tačiau metastazuoja nelabai dažnai. Vienintelis būdas sužinoti, auglys gerybinis ar piktybinis – jį pašalinti ir padaryti biopsiją.
Vėžio dažnis kinta priklausomai nuo veislės, o tai rodo, kad genetiniai rizikos veiksniai šios ligos eigoje nėra paskutinėje vietoje. Didesnį polinkį pieno liaukų navikams turi auksaspalviai retriveriai, bokseriai, kokerspanieliai, anglų springerspanieliai, Bostono terjerai, pudeliai, taksai. Tačiau vis dar per mažai žinome, kurie genai ir mutacijos gali sukelti pieno liaukų auglių vystymąsi šunims.
Kaja Sverdrup Borge aptiko genetinius pokyčius, susijusius su pieno liaukų auglių tipų identifikavimu. Borge tyrė žinomus „rizikingus“ genus siekdama daugiau sužinoti apie genus, galinčius daryti įtaką krūtų navikams. Juos taip pat galima sieti su žmonių krūties vėžiu. Borge pastebėjo, kad šie genai labai kinta tarp veislių, o kai kurie variantai pasirodė galintys nulemti vėžį.
Borge analizavo kaip tie genai paplitę, tirdama sveikus ir turinčius navikų anglų springerspanielius. Taip pat tyrė ir kitų veislių genus. Vėžį galinčius nulemti genus Borge rado žinodama, „kur“ jų ieškoti tiriant žmones, tačiau taip pat ji aptiko ir naujų sričių.
Šis tyrimas gali pagelbėti geriau išaiškinti ir valdyti ligą. Daugumai žinių apie genetinius pokyčius, kurie sukelia vėžį, svarbu prevencija, diagnozavimas ir gydymas. Pieno liaukų vėžio tikimybę iki minimumo sumažina ankstyva sterilizacija, sveika mityba ir tinkamas gyvenimo būdas.
Norwegian School of Veterinary Science (2013, December 9). sciencedaily.org 2013 12 09
