Ar šuo pašėlusiai šokinėja kai grįžtate namo? Manote, kad taip jis elgiasi todėl, kad džiaugiasi Jus matydamas? O niekad nebandėte į šį elgesį pažvelgti iš šuns pusės?. Tokia hiperaktyvi energija šuniui nenatūrali ir nesveika.
Šunys iš prigimties nelinkę karščiuotis. Taip, jie žaidžia vienas su kitu, bet susijaudinimui būna laikas ir vieta. Laikas po medžioklės ir ėdimo - lyg šventė, kurios metu gyvūnai gali šiurkštokai žaisti, tapti labai nuolankiais ar itin dominuojančiais. Tačiau jiems nebūdinga ilgalaikė susijaudinimo būsena, ką dažnai regime tarp naminių šunų. Atrodo, kai kurie keturkojai nuolat būna pernelyg susijaudinę.
Žmonės laimę ir susijaudinimą dažnai interpretuoja kaip tą patį dalyką – juk šuneliui malonu matyti grįžusį šeimininką. Laimingas šuo dėmesingas, jo ausys pakeltas, uodega vizga. Pernelyg susijaudinęs šuo šokinėja, lekuoja ir negali nustoti judėjęs. Tai nevaldoma energija. Tokius šunis dažnai sunku reabilituoti. Hiperaktyvi energija taip pat skatina kitas problemas (pvz., nerimą).
Kai šuo žmones pasitinka šokinėdamas prie durų, daugelis jam už tai atsidėkoja meile ir dėmesiu. Tačiau taip šokinėjančio šuns negalima liesti. Šunys turi mokėti pasisveikinti su lankytojais. Paprastai su kitais šunimis jie nesisveikina šokinėdami ant jų – toks elgesys gali būt nesuprastas ir greit „nukenksmintas“. Jei toks etiketas egzistuoja šunų pasaulyje, jis turėtų tikti ir žmonėms.
Kai ateina svečiai, pirmus kartus šunį pririškite. Tegul svečiai šuns neliečia, nekalbina ir net nežiūri į jį kol tas nenusiramins. Kartais ignoruojami gyvūnai nusiramina vos per kelias sekundes.
Hiperaktyviems šunims reikia daugybės pratimų. Kai grįžtate namo, išsiveskite šunį ilgam pasivaikščiojimui. Tada jį pašerkit. Vėliau, kai šuo ramus, suteikit jam dėmesio, švelnumo.
Niekada neskatinkite to pašėlusio šokinėjimo elgesio, net jei dėl to jaučiatės mylimas. Šuo taip elgiasi ne dėl to, kad yra laimingas, o dėl to, kad neturi kur dėti savo energijos.
