Žinot, būna tokių šunų – pribėga prie žmogaus ir atrodo prisiploja, kad tik jį paglostytų, apkabintų. Paprastai tą atbėgimą lydi energingas stumtelėjimas šlaunų sritimi - kartais taip tvirtai, kad liaunesnis glostytojas net nugriūna. Kiti šunys subtilesni – prieina atsargiau ir vėl... nemandagiai priglaudžia ne galvą, o galinę kūno dalį ar šlaunį. O tada laukia – atseit aš tau atkišau pasturgalį, tai tu būk malonus, pasidžiauk tuo ir mane paglostyk...
Išties čia nėra koks nors nemandagus elgesys. Tai – labai subtili bendravimo detalė, atkeliavusi iš šunų protėvių vilkų. Toks prisiglaudimas - kuo tikriausias draugiškumo signalas. Šį signalą šunys labai dažnai naudoja bendraudami su žmonėmis, paprastai sveikindamiesi (neretai tai būna atsakas į mūsų pasyvų draugiškumą rodantį atsitūpimą).
Į priešingą nuo mūsų pusę nusukti dantys – saugus signalas, rodantis, kad šuo nepuls ir nebandys kandžiotis. Tai kuo tikriausias atsipalaidavimo, taikių ketinimų ir pasitikėjimo mumis ženklas. Beje, tą patį elgesį, tik kiek modifikuotą, šunys naudoja ir poravimosi ritualo metu.
Nors šis elgesys nerodo jokios agresijos, kai kuriais atvejais reikia tam tikrų atsargumo priemonių, kadangi stambesnis šuo gali pargriauti ir sužeisti žmogų, o tuo labiau – vaiką.
