Pirmą kartą su tokio šėlsmo atvejais susidūrę žmonės gerokai nustemba. „Na ir dūksta“ - nevalingai išsprūsta šuniui pradėjus nevaldomai lakstyti po namus. Angliškai šitas reiškinys vadinamas „zoomies“ - na o lietuviškai greičiausiai galime sakyti „dūkimas“, nes matyt niekas dar nesugalvojo kaip pavadinti tuos trumpo šėliojimo „priepuolius“. Moksliškiau dūkimus galima pavadinti frenetiniais atsitiktiniais aktyvumo periodais (FRAPS, Frenetic Random Activity Periods). Tai – visiškai normalus energijos išleidimo būdas, kuriam būdingas pasiutęs bėgiojimas.
Priežastys
Tokie dūkimo epizodai dažnesni šunims, kurie ilgesnį laiką neturėjo pakankamai veiklos. Kai kuriuos šunis „išjudina“ tam tikri trigeriai – šukavimas, žaidimas, maudynės vonioje, šeimininko grįžimas, kitų žaidžiančių gyvūnų stebėjimas...
Toks elgesys dažnesnis tarp šuniukų ir jaunų šunų. Kai kurie šėlti pradeda žaidimų metu ar susijaudinę. Tikėtina, kad tai – streso sušvelninimo būdas. Kai šuniui trūksta veiklos, taip jis su minimaliomis laiko sąnaudomis gali išlieti daug energijos. Dūkimai dažnesni tarp Agility sportuojančių šunų – galbūt dėl jų perstimuliavimo treniruočių metu. Kartais taip daro pervargę šunys. Taip pat kartais jie galimi stresinėse situacijose – tikėtina, kad tai gali būti viena iš problemos vengimo formų.
Pastebėta, kad toks elgesys dažnesnis tarp kai kurių veislių. Tokie šunys kaip vipetai, atrodo, mėgaujasi savo gebėjimu išvystyti didelį greitį „šėliojimų“ metu.
Nereikia manyti, kad tokie dūkimai – tik naminių gyvūnų išsidirbinėjimai. Šis elgesys buvo pastebėtas ir tarp laukinių kojotų bei elnių, jie siaučia tuo metu, kai įsitikina, kad aplinka yra saugi.
Kaip atpažinti
Pačioje dūkimų pradžioje galima pamatyti specifinį „švytėjimą“ šuns akyse. Kartais atliekamas žaismingas nusilenkimas. Tada šuo pradeda labai aktyviai lakstyti, jei turi daugiau erdvės – bėgti dideliu ratu, daryti staigius posūkius, staiga sustoti ir pasileisti lėkti priešinga kryptimi ir bet kokiu atveju elgtis labai neatsargiai. Nors šis elgesys su agresija nesusijęs, kai kurie šunys dūkdami gali būti kramsnoti.
Ar verta sunerimti?
Tokie šėliojimai iš esmės nėra pavojingi. Dūkstantis šuo neišprotėjo, neserga ir su juo nevyksta nieko blogo. Kas blogiausio gali atsitikti – tai šuo atsitiktinai gali užkliūti už kokio nors baldo (na gerai, sudaužyti brangią vazą, kuri vis tiek stovėjo ne vietoje) ar netyčia įsirauti į kokį nors šabakštyną lauke ir ten apsibrozdinti. Pavojingesnės situacijos – jei šuo nori dūkti netoli laiptų ar aukštų vietų, šalia judrių kelių ar ant slidžių paviršių.
Kaip elgtis šeimininkui
Iš esmės jei tik galite sau leisti nestabdyti šio šuns užsiėmimo (tai yra, namuose neturite brangių vazų, gyvenate ne ant stogo ar nestovite vidury judrios sankryžos, o optimaliausia – su keturkoju atsidūrėte vidury pievos lygiu paviršiumi), leiskite jam dūkti kiek jis nori. Juk tai – tiesiog žaidimas.
Jeigu negalite leisti šuniui išsišėlti, nebandykite jo sulaikyti fiziškai (nors kai kuriais atvejais gali tekti jį paimti į glėbį ar ant rankų) – geriau suteikite galimybę nusiraminti pačiam.
Jei nenorite, kad šuo susijaudintų dar labiau – nesivaikykite jo. Jeigu tokių šėlimo epizodų siekiate išvengti, pasistenkite, kad šuo gautų daugiau fizinių pratimų ir nesėdėtų ištisą dieną uždarytas narve. Be to, pasistenkite atpažinti situacijas, kuriose šuo „įsijungia“ ir užkirskite joms kelią.
