Naujieji Metai – smagi ir laukiama šventė. Geri draugai, šaunus vakarėlis, juokas, linksmybės ir, žinoma, ryškiaspalviai griausmingi fejerverkai. Deja, daugybei šunų tai - baisiausia metų naktis. Po Naujųjų Metų sutikimo itin padaugėja skelbimų, kuriuose prašoma padėti surasti iš panikos pabėgusius gyvūnus. Kasmet gruodžio mėnesį žiniasklaida pildosi patarimais apie tai, kaip reikėtų elgtis su garsų bijančiu šunimi. Tačiau kas sukelia tas, atrodo, beprasmes baimes?
Pirmiausia atsiminkite, kad bėgti nuo nežinomo triukšmo – natūralu. Garso baimė – normalus atsakas į galimą grėsmę. Susidūrus su triukšmu, visi šuns išlikimo instinktai liepia jam ieškoti prieglobsčio. Nuo keisto garso sprunkantis laukinis žvėris greičiausiai liks sveikas ir gyvas. Nustačius, kad pavojus praėjo ar jis nėra toks didelis kaip atrodo, galima grįžta prie savo įprastų reikalų. Tačiau kai kurių šunų reakcija į triukšmą gali būti labai ekstremali – pasitaiko keturkojų, kurių elgesys ir psichologinis atsakas būna daug patvaresni ir stipriai perdėti. Dažnai jų elgesys rodo polinkį į nerimo priepuolius.
Išsigandusio šuns antinksčių liaukos pagamina daugiau adrenalino ir kortizolio, kurie patenka į kraują. Tai pagreitina širdies susitraukimų ir kvėpavimo dažnį, kraujospūdį, greitina medžiagų apykaitą. Tai vadinama „streso“, taip pat „kovok arba bėk“ atsaku, tačiau jei stresas trunka per ilgai, jis gali būti žalingas sveikatai.
Dažniausiai pastebimi baimės simptomai – lojimas, cypimas, drebulys, slėpimasis, žmonių ieškojimas, sumažėjęs aktyvumas, seilėtekis, šlapinimasis. Baimė gali būti kelių „lygių“ – nuo visai mažos (nerimas, drebulys, bandymas pasislėpti, bijojimas eiti laukan) iki didelės, kada šuo elgiasi chaotiškai, naikina namų apyvokos daiktus ir baldus, bando išlaužti sieną ar duris. Būta atvejų kai supanikavę šunys iš namų paspruko išdaužę langus. Įdomu tai, kad bent vieną elgesio ženklą, jog bijo, susidūrę su keistu triukšmu parodo labai daug šunų, tačiau tik dalis jų šeimininkų iš tiesų vertinami kaip bijantys garsų. Vis dėl to tai labai didelė problema – manoma, kad su tuo susiduria 40 proc. keturkojų.
Bene rimčiausias veiksnys tame, ar šuo bus bailus, ar ne – paveldėjimas. Juk ir žmonių reakcijos į garsus skiriasi – vienas nuo nedidelio pykštelėjimo beveik alps, o kitas net nepažvelgs garso pusėn. Pastebėta, kad šunys, linkę į išsiskyrimo nerimą, gali būti linkę ir į triukšmo fobijas. Kai kurios veislės garsų bijo mažiau. Dalis jų medžiokliniai šunys – Labradoro retriveriai, kokerspanieliai, springerspanieliai, pointeriai, taip pat baimės retesnės tarp bokserių, dogų. Pastebėta, kad baimės rizika, nors ir nežymiai, tačiau stiprėja su amžiumi (tikėtina, kad neretai šuo atveju problema ūmėja jos nesprendžiant ar sprendžiant netinkamai). Be to, kalės labiau linkusios bijoti triukšmo negu patinai.
Labai dažnai stiprios, perdėtos triukšmo baimės priežastimi tampa aplinkos poveikis – kažkada su triukšmu susijęs nemalonus įvykis. Būta atvejų, kai į fejeverkų nebijančius šunis mesta „bombioškių“ - ir nuo tada gyvūnams atsirado rimtų fobijų. Gali atsitikti ir taip, kad šuniui susidūrus su stulbinančiu garsu ir nepavykus sužinoti jo prasmės ar galimos pasekmės, atsiras to garso baimė.
Baimės atsiradimui svarbu ankstyvoji gyvenimo patirtis. Jei mažas šuniukas dar veislyne veikiamas įvairių garsų, paaugęs jis nebus toks bailus. Pastebėta, kad jei šunys lieka gyventi pas veisėjus, suaugę garsų jie bijo mažiau.
Svarbu ir tai, kaip į triukšmą reaguoja šeimininkas ar kiti kartu gyvenantys šunys. Kartais keturkojai paprasčiausiai išmoksta neadekvačiai reaguoti į garsus.
Nors tikimasi, kad su laiku šuo prie triukšmo „pripras“, iš esmės nesiimant tinkamos terapijos fejerverkai jį gali trikdyti vis labiau, dėl ko gyvūnas patirs vis daugiau problemų švenčių metu.
Daugiau apie tai, kaip padėti fejerverkų bijančiam šuniui skaitykite kitame mūsų straipsnyje "Naujieji metai: šunų košmaras. II dalis".
