Kelio sąnaryje randasi du besikryžiuojantys raiščiai, tvirtinantys šlaunikaulį prie blauzdikaulio ir užtikrinantys sąnario stabilumą – priekinis ir užpakalinis. Priekinis stipresnis, jis įsitempia sąnario lenkimo metu, o užpakalinis įsitempia blauzdą ištiesus. Taip pat kelio sąnaryje yra du meniskai, kurie sugeria tarpsąnarines apkrovas saugodami nuo pažeidimo kelio kremzlinius audinius, stabilizuoja kelio sąnarį, gerina sąnarinių paviršių lubrikaciją.
Priekinio kryžminio raiščio liga (PKRL) – bėda, su kuria dažnai tenka susidurti šunų savininkams (kai kurių tyrimų duomenimis, šios srities ortopedinės operacijos gali sudaryti net 85 proc. galūnių operacijų). Nutrūkus šiam raiščiui, kelio sąnarys praranda stabilumą, dėl to juntamas skausmas, matomas šlubavimas, vystosi kelio sąnario uždegimas, dėl ko prasideda sąnario degeneraciniai procesai. Priekinio kryžminio kelio raiščio trūkimą lydi meniskų pažeidimai. Šunų su pažeistu (plyšusiu) priekiniu kryžminiu raiščiu (PKR) taip pat visada pažeidžiamas ir medialinis kelio sąnario meniskas
PKR plyšimas būna staigus (traumos pasekmė, įvykstanti, kai sąnarys pertempiamas ar sukamas pernelyg dideliu kampu) arba lėtinis (dėl degeneracinių procesų, kada laikui bėgant raiščiai silpnėja). Dažniausias požymis – šlubavimas užpakaline koja, galintis staiga atsirasti po fizinio krūvio ar laipsniškai sunkėti. PKR traumas galima skirstyti pagal laipsnius (I – patempimas; II – dalinis plyšimas, lemiantis lengvą sąnario nestabilumą; III – visiškas plyšimas, sukeliantis didelį sąnario nestabilumą). Paprastai šunys su silpnesniais raiščiais iš pradžių patiria nesunkų patempimą, o su laiku bėgimo ar šuolių metų raištis plyšta.
Ankstyvoje stadijoje dėl plyšimo sukeltų uždegiminių procesų sąnaryje vystosi osteoartritas, lemiantis skausmingą šlubavimą, kai ant pažeistos kojos perkeliamas kūno svoris. Kai kuriais atvejais kitos sąnario struktūros gali būti rimčiau pažeistos. Didžiausia bėda ta, kad nepaisant pasirinkto gydymo joks konservatyvus gydimo metodas nebus efektingas. Osteoartritas progresuos – tik daug lėčiau. Šios patologijos gydimas išskirtinai tik operacinis, o po operacijos šunims gali būti rekomenduojama artrito prevencija ar gydymas, papildai sąnarių stiprinimui.
Po operacijos pažeistoje kojoje prarandama sąnarių judesių amplitudė ir raumenų masė, kurią su laikus reikės atgauti. Kuo anksčiau sąnarys stabilizuojamas, tuo lėtesnė raumenų degeneracija ir greitesnis sveikimas. Po operacijos 40 dienų gyvūnui reikia apriboti judėjimo laisvę, t.y nesportuoti, jei pasivaikščioti, tai tik trumpam, neleisti šokinėti, dūkti. Po to eina reabilitacijos laikotarpis – apie 12 savaičių (nors gali tęstis ir ilgiau), kurių metu po truputi didinant apkrovas šuo skatinamas naudotis išoperuota koja. Sėkmingo sveikimo raktas – teisinga mankšta. Pratimai skirti kovai su raumenų atrofija, svorio paveiktąja koja išlaikymui ir bendru judesių amplitudės gerinimu. Apie reabilitaciją po PKR operacijos rašėme straipsnyje „Kaip rūpintis šunimi po kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio operacijos“ .
Daliai šunų, kuriems pažeistas vienos kojos PKR, nukentės ir kitos kojos. Daugybės tyrimu metu nurodomi įvairūs patologijos pasireiškimo procentai; paprastai – 22 – 61 proc., ir, kuo didesnis šuo, tuo paprastai rizika didesnė. Remiantis tyrimų duomenimis, galima drąsiai teigti, kad 1 iš trijų šunų, kuriems PKRL tvarkyta chirurginiu būdu, po kurio laiko patiria ir kitos kojos pažeidimą. Didelis abipusių pažeidimų paplitimas rodo, kad ne trauma, bet kitos priežastys turi pagrindinę reikšmę PKRL pasireiškimui. Paprastai dvipusį kelio raiščių plyšimą patiria jaunesni šunys (apie 4 m. amžiaus – kai vienpusį maždaug sulaukę 5-6 m.). Trukmė nuo vieno plyšimo iki kito įvairi, dažniausiai pusmetis – metai. Maždaug pusei Labradoro retriverių po pradinio plyšimo praėjus 5,5 mėn. įvyksta ir kitos kojos trauma.
Pirmą kartą PKRL aprašyta dar 1926 m., ir, nors praėjo beveik šimtmetis, liga nėra visiškai pilnai ištirta. Yra įvairiausių gydymo būdų, atliekamos operacijos, reabilitacija išvystyta, tačiau dėl ko tie raiščiai taip dažnai plyšta vis dar negalima tiksliai atsakyti. Pirmasis tyrimas atliktas 1952 metais, nuo tada galima rasti daugybę įvairiausių dokumentų – apie etologiją, patogenezę, gydymą... Priežasčių nusakoma gan daug, tačiau daugeliu atvejų nebūna konkrečios traumos ar sužalojimo istorijos. Tikėtina, kad kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio plyšimus sukelia sudėtinga daugiafaktorinė būklė, besivystanti laikui bėgant – todėl vienos priežasties nurodyti neįmanoma. Kadangi PKR paprastai plyšta ir įprastos kasdieninės veiklos metu, tikėtina, kad dauguma plyšimų – lėtinių degeneracinių procesų kelio sąnaryje rezultatas. Tiksli šių procesų priežastis nežinoma, tačiau jie sudaro apie 75-93 proc. atvejų.
Kadangi tyrimų metu naudojami skirtingi metodai (pvz., matuojant) ir šunų atrankos principai, jų išvados dažnai irgi nesutaria. Pateikiame keletą dažniausių teorijų:
Trauma
Tyrimų duomenimis, PKRL priežastimi traumos būna apie 7 proc. atvejų (likusius procentus susigrobia degeneraciniai procesai). Mažų veislių šunys turi 2,46 karto didesnę tikimybę patirti PKR plyšimą dėl traumos negu sunkesni kaip 10 kg. Didesniems šunims ūmi šios srities trauma – retas atvejis, paprastai jos įvyksta intensyvios veiklos metu dėl hiperekstenzijos ar per didelio raiščio įtempimo. Atsiminkite – sveiki raiščiai taip lengvai neplyšinėja. Aiški trauma galima šuolio iš aukštai metu, itin staiga stabdant, partrenkus automobiliui. Jei šuo slystelėjo ant ledo ar plytelių, nušoko nuo sofos ar stryktelėjo iš bagažinės, tai raiščiai plyšo dėl jau kelio sąnaryje vykusių degeneracinių procesų.
Paveldėjimas
Bent kelios veislės turi specifinį polinkį priekinių kryžminių raiščių pažeidimams. Požymiai, galintys rodyti genetinį komponentą – paveiktos abi kojos ir palyginti jaunas šuns amžius. Vidutinis nedidelių gydomų šunų amžius – apie 8 metai, didelių – 4 metai.
Mokslinėje literatūroje dažniausiai minimi niūfaundlendai, rotveileriai, Labardoro retriveriai, buldogai, bokseriai, amerikiečių Stafordšyro terjerai, Neapolio mastifai, vokiečių aviganiai, auksaspalviai retriveriai, rečiau – italų mastifai, Vidurio Azijos aviganiai, amerikiečių pitbulterjerai, bulmastifai, amerikiečių buldogai, akitos, senbernarai, Brazilų mastifai, Česapiko įlankos retriveriai, Berno zenenhundai, Vakarų Škotijos baltieji terjerai, amerikiečių kokerspanieliai, kurtsharai, čiau čiau, pudeliai ir jų mišrūnai, Frizos bišonai. Atrodo, mažiausią riziką susirgti PKRL turi taksai, basetai, miniatiūriniai šnauceriai, ši cu, pekinai, greihaundai ir senieji anglų aviganiai. Genetinis komponentas galimas tarp niūfaundlendų, bokserių ir Labradoro retriverių.
Genetiniai veiksniai gali turėti įtakos šunų skeleto morfologijai, tačiau neįrodyta, kad jie gali būti pagrindine problemos priežastimi, ar kad gali daryti įtaką visiems šunims. Vieno tyrimo duomenimis, PKRL paplitimas tarp visų veislių yra 2,55 proc., tačiau nuo jos kenčia 8,9 proc. niūfaundlendų, 8,29 proc. rotveilerių ir 5,79 proc. Labradoro retriverių. Bokseriams nustatytas paveldėjimo koeficientas – 0,28. Rotveileriai į PKRL linkę 2 – 5 kartus labiau lyginant su kitais šunimis. Paprastai plyšimas tarp jų pastebimas gan jauname amžiuje ir paveikia abi kojas.
PKRL ištyrus tarp 574 niūfaundlendų, ligos paplitimas buvo apie 22 proc., genų skvarba – 51 proc., tad tyrėjai pateikė recesyvinio paveldėjimo galimybę. Tačiau nors šioje veislėje problema itin paplitusi, fenotipinė PKRL išraiška genetikai buvo priskirta tik 27 proc. tirtų šunų. Kiti 73 proc. atvejų buvo susiję su aplinkos veiksniais. Niūfaundlendams nustatytas 0,27 paveldėjimo koeficientas. Kito tyrimo metu niūfaundlendams pavyko rasti kelis žymenis 3, 5 ir 13 chromosomose, kurie gali būti susiję su PKRL, tačiau vėlesnių mokslinių darbų metu reikšmingų asociacijų neaptikta nei 5, nei 13 chromosomose, tačiau paminėtos 1, 3 ir 33. Tikėtina, kad problemą sukelia vienas ar keli recesyviniai genai. Šuo su dviem mutavusiais genais turi didesnę tikimybę, kad jam išsivystys PKRL, tačiau kadangi genų skvarba – apie 51 proc., tai pasireikš tik pusei jų. Šuniui su vienu recesyviniu genu liga nepasireikš, tačiau jis geną gali perduoti palikuonims.
Šuns dydis, antsvoris ir nutukimas
PKRL dažniau paveikia didelius šunis (sunkesnius kaip 15 kg), taip pat tuos, kurie yra geriau „pavalgę“. 1983 - 1990 m. stambių veislių (didesni kaip 15 kg) šunys sudarė tik 22 proc. atvejų, o nuo 1991 iki 1994 m. jų skaičius išaugo iki 48 proc. Nuo 1997 iki 2002 ši tendencija pasiekė 61 proc.
Antsvorio turintiems šunims PKR plyšimo rizika padvigubėja, o nutukusiems išauga keturiskart. Nutukimas sukelia didesnes sąnarių apkrovas, kas pervargina PKR. Taip pat yra hipotezė, kad baltojo riebalinio audinio perteklius sukelia nuolatinę lėtinio uždegimo būseną, kuri prisideda prie jungiamojo audinio patologijų. Per didelė šuns kūno masė siejama ir su dažnesnėmis komplikacijomis po operacijų.
Kastracija
Pastebėta, kad jauname amžiuje kastruoti šunys nepriklausomai nuo lyties dažniau kenčia nuo PKRL, tačiau duomenų apie to priežastinį ryšį neturima. Veikiausiai ankstyva kastracija (iki 6 mėn. amžiaus) paveikia blauzdikaulio sąnarinės plokštumos kampo susidarymą.
Šuns sudėjimas
Gali būti, kad tam tikri struktūriniai šuns kūno pokyčiai PKR gali sukelti didesnį stresą. Itin daug dėmesio skiriama kelio sąnario morfologijai. Daugiau kaip 40 proc. šunų, sergančių PKRL, turi padidėjusį blauzdikaulio artimojo sąnarinio paviršiaus kampą, beveik 90 proc. - siaurus blauzdikaulio gumburus (pastarieji taip pat suserga jaunesniame amžiuje), daugiau kaip 30 proc. - proksimalinės blauzdikaulio dalies išlinkimą.
Pastebta, kad Labradoro retriveriai, kuriems gresia PKRL, judėdami labiau apkrauna kelius ir tiesia kulnis. Sudėjimo skirtumai lemia ir raumenų grupių skirtumus, kas paveikia eiseną. Dėl to atsiranda tam tikros perkrovos. Tikėtina, kad šiuo atveju svarbūs yra blauzdų raumenys. Kai kurie tyrėjai mini, kad degeneracija susijusi su pernelyg tiesiomis užpakalinėmis galūnėmis („tiesūs kampai“) bei X forma laikomomis kojomis (Genu valgum), kas taip pat siejama su girnelės išnirimu. Tikėtina, kad itin tiesus (pertemptas) kelio sąnarys paaštrina pradinius degeneracinius procesus ir padidina ankstyvos PKRL riziką. Deja, šunų blauzdikaulių morfologija yra labai individuali, o tyrimus dėl skirtingų matavimo metodikų lyginti sunku.
Uždegiminiai veiksniai
Pastebėta, kad padidėjęs ląstelių metabolizmas raiščių srityje tiesiogiai susijęs su didesniu sąnario laisvumu tarp veislių, kurių rizika susirgti PKRL didesnė. Padidėjusi uždegiminių citokinų kaip katepinai ir interleukinai gamyba kelio sinovijos ląstelėse gali atsirasti po sužalojimo – arba gali būti degeneracijos priežastis. Višta ar kiaušinis – deja, kol kas atsakymas į šį klausimą labiau diskusijų pobūdžio, nors yra tyrimų, patvirtinusių, kad limfocitinis – plazmocitinis sinovitas PKRL pažeistuose sąnariuose atsirado iki klinikinio pasireiškimo.
PKR sudaro I tipo kolagenas. I tipo antikolagenų buvo aptikta tiek serume, tiek sinovijos skystyje tarp šunų, kurie sirgo PKRL. Tai paskatino mintis apie imuniteto reaktyvumo įtaką kelio sąnario sveikatai. Deja, nerasta įrodymų, kad antikolageniniai antikūnai sukeltų PKR žalą. Nepaisant to, įmanoma, kad kai kuriems šunims antikolageniniai antikūnai gali sukelti lėtinį sąnarių uždegimą.
Negalima nepaminėti ir teiginių, kad raiščių degeneracija gali būti sukelta infekcinių veiksnių. DNR, priklausanti sąnarių ligas sukeliantiems mikroorganizmams Borrelia burgdorferi ir Chlamydia trachomatis, buvo izoliuota iš artrito ir priekinio kryžminio raiščio ligos pažeistų sąnarių.
Kiti veiksniai
Rečiau kaip rizikos veiksniai minimi hormonų disbalansas, fizinio krūvio trūkumas, kelio sąnario girnelės išnirimas (Jorkšyro terjerams trečdaliu atveju girnelės problemos lemia PKRL), mityba (pvz., mangano trūkumas racione).
