1984 m. pasaulį išvydo gyvūnas, kurio dalis kūno priminė ožką, dalis - avį. Avys turi 54 chromosomas, o ožkos – 60. Jų hibridus kurti poruojant sunkoka, tokie embrionai dažniausiai gyvybę atiduoda dar neišsivystę arba gimsta negyvi, o išgyvenę paprastai būna sterilūs. Tuo tarpu minėtas 1984 metais pasaulį išvydęs padaras buvo sukurtas laboratorijoje sujungus ožkos ir avies embrionus. Gyvūnas turėjo atskirus savitą genetinį tapatumą išlaikiusius avies ir ožkos ląstelių rinkinius bei audinius. Toks kūrinys turi pavadinimą - chimera. Įdomu tai, kad avies ir ožkos chimeros, priešingai nei dauguma hibridų, gali būti vaisingos, tačiau jų reprodukcinės ląstelės būna arba avies, arba ožkos kilmės, o ne maišytos. Dėl to gali atsitikti net taip, kad toks gyvūnas bus mišrios lyties.
Kuo ožkos ir avies chimera tokia svarbu? Šie eksperimentai parodė, kad skirtingų rūšių ląstelės tam tikru mastu gali koegzistuoti ir funkcionuoti viename organizme. Pastebėta ir tam tikrų sunkumų: dėl genetinių skirtumų abiejų rūšių ląstelės skirtingai reaguoja į hormoninius signalus, kas gali lemti nevienodą vystymąsi ar net sveikatos problemas. Dėl to (na, bent kol kas) nesvajokite apie šuns ir katės, ar tuo labiau apie krokodilo ir arklio chimeras.
Istorija
Senovėje būta pasakojimų apie būtybes, turėjusias kelių gyvūnų bruožų. Bene garsiausia jų yra graikų chimera – padaras su liūto, ožkos ir gyvatės kūno dalimis. Tokie mitai paskatino žmones svarstyti apie netipišką gyvūnų savybių sumaišymą ir tai, nors ir be mokslinio pagrindo, buvo pirmieji žingsniai link teorinio chimerizmo suvokimo.
XVIII a. gamtininkas Georges'as Louis Leclerc'as de Buffonas domėjosi rūšių kryžminimu ir teorijomis apie jų tarpusavio sąveiką. Nors L. Buffonas daugiausia dėmesio skyrė rūšių įvairovei ir klasifikacijai, jo idėjos ir tyrimai padėjo pamatus tolesniems evoliucijos bei genetinių hibridų tyrimams.
Pirmieji mozaikizmo atvejai pastebėti augaluose, kurių skirtingos dalys turėjo skirtingas spalvas ar formas, kas rodė skirtingą vieno organizmo genetinę sudėtį. XX a. viduryje mokslininkai pradėjo eksperimentus su gyvūnais, siekdami sukurti organizmus, susidedančius iš skirtingų genetinių ląstelių linijų. Vieni pirmųjų sėkmingų eksperimentų atlikti su pelėmis mokslininkams sujungus embrionų ląsteles.
XX a. 4-ajame dešimtmetyje Curtas Sternas atliko chromosomų mutacijų ir mozaikizmo tyrimus. 1936 m. jis atrado, kad rekombinacija, įprasta lytinių ląstelių formavimosi metu (mejozėje), gali vykti ir mitozės metu. Tai paaiškino kaip somatinės mutacijos gali sukelti mozaikizmą.
David Gardner ir Christopher Polge atliko vieną svarbiausių chimerizmo istorijos eksperimentų, sukurdami avies ir ožkos chimerą. Paaiškėjo, kad skirtingų rūšių ląstelės gali būti įtrauktos į vieno organizmo kūną ir veikti darniai. Tyrimai su gyvūnais atvėrė kelią potencialiems klinikiniams taikymams, pavyzdžiui, organų transplantacijai.
XXI a. pradžioje DNR sekoskaitos technologijų plėtra leido tiksliai nustatyti vieno individo ląstelės skirtingas genetines linijas. Tai pasirodė itin svarbu vėžio tyrimuose, kadangi daug navikų yra somatinio mozaikizmo pavyzdžiai. Tyrimai taip pat įtraukė žmonių ląstelių įterpimą į gyvūnų embrionus, taip tiriant galimybę išauginti organus transplantacijai. Shinya Yamanaka atliko itin svarbius tyrimus, leidusius manipuliuoti ląstelių vystymusi. Jis atrado indukuotas pluripotentines kamienines ląsteles (iPS), galinčias virsti bet kokio tipo ląstelėmis, todėl jo darbai leido kurti žmonių-gyvūnų chimeras medicinos eksperimentams bei tyrimams. Jun Wu atliko eksperimentus su kiaulių embrionais, į kuriuos buvo įterptos žmogaus kamieninės ląstelės. Jo tyrimai padėjo suprasti, kokie genetiniai ir biologiniai barjerai apsunkina žmonių ląstelių augimą gyvūnų kūnuose.
Mozaikizmo ir chimerizmo tyrimai prisideda prie genetinių ir vystymosi sutrikimų diagnostikos. Jie svarbūs organų auginimo srityje, kadangi chimeros mokslininkams padeda suprasti, kaip skirtingos genetinės linijos veikia organų vystymąsi ir funkcijas bei kaip išauginti sveikus organus transplantacijai.
Mozaikizmas
Genetinis mozaikizmas – biologinis reiškinys, kai vieno organizmo ląstelės turi skirtingus genetinius kodus, nors pats organizmas susiformavo iš vienos apvaisintos kiaušialąstės. Skirtingai nuo įprasto individo, kurio ląstelės turi vienodą genetinę informaciją, mozaikiniame egzistuoja kelios genetinės linijos, vadinamos genotipais. Mozaikizmas gali būti pastebėtas tiek gyvūnuose, tiek augaluose ir pasireiškia įvairiomis formomis, pradedant kailio ar odos spalvų skirtumais ir baigiant genetiniais pokyčiais, turinčiais įtakos sveikatai.
Genetinis mozaikizmas gali atsirasti dėl chromosomų apsikeitimo mitozės metu, mutacijų ląstelėse vystantis embrionui arba dėl vadinamosios X chromosomos inaktyvacijos. Somatinis mozaikizmas atsiranda dėl mutacijų, vykstančių ląstelėse po apvaisinimo. Šios mutacijos neperduodamos palikuonims. Gonadinis mozaikizmas – mutacijos, atsirandančios lytinėse ląstelėse (spermoje ar kiaušialąstėje). Tokia mutacija gali būti paveldima.
Mozaikizmą sukeliantys genetiniai pokyčiai gali vykti keliais būdais:
- Neišsiskyrimas. Chromosomos arba chromatinos nesiskiria per ląstelių dalijimąsi, todėl kai kurios ląstelės turi per daug arba per mažai chromosomų.
- Anafazės vėlavimas. Jei ląstelės dalijimosi procese chromatidės laiku neatsiskiria, vienoje ląstelėje gali atsirasti per daug arba per mažai chromosomų.
- Endoreplikacija. Kai kurios chromosomos padvigubėja be ląstelės dalijimosi, kas lemia chromosomų skaičiaus pakitimus.
- Uniparentalinė disomija (UPD). Abi chromosomos kopijos kilusios iš vieno tėvo. Šis genetinis nukrypimas dažnai susijęs su tam tikrais sutrikimais, paveikiančiais genų išraišką.
Mozaikizmas gali sukelti įvairius simptomus arba sušvelninti esamus, priklausomai nuo to, kada ir kur įvyksta mutacijos. Ankstyvoje embriono vystymosi stadijoje atsiradęs mozaikizmas gali paveikti platesnį ląstelių skaičių organizme. Jei genetiniai pokyčiai pasireiškia jau suaugusio individo ląstelėse, mutacija dažniausiai paveikia tik tam tikras ląstelių grupes. Tokie pokyčiai dažni vėžio atvejais: tyrimai parodė, kad daug leukemijų ir solidinių navikų atsiranda būtent dėl somatinių mutacijų.
Mozaikizmas taip pat gali daryti įtaką autoimuninėms ligoms. Kai kurios organizmo imuninės ląstelės gali suvokti kitų ląstelių genetinius pokyčius kaip svetimus kūnui, taip sukeldamos autoimuninį atsaką. Šis procesas - vienas iš genetinio mozaikizmo neigiamų padarinių, nes organizmas pradeda pulti pats save.
Gamtoje mozaikizmas pasireiškia įvairiomis formomis. Gyvūnai, turintys skirtingas kailio ar plunksnų spalvas, dažnai būna mozaikai. Pavyzdžiui, trispalvės ir vėžlio kiauto spalvos katės yra geriausiai žinomi mozaikizmo pavyzdžiai. Genetinis mozaikizmas taip pat gali pasireikšti žmonėms. Vienas pavyzdžių – heterochromija arba skirtingos spalvos akys, atsiradusios dėl skirtingų genetinių instrukcijų melanino kiekiui akyse.
Mozaikizmas gali turėti ir subtilių, nepastebimų padarinių. Daug žmonių gali būti genetiniai mozaikai ir to nė nežinoti. Jei ląstelių genetiniai skirtumai neturi reikšmingos įtakos organizmo funkcijoms ar išvaizdai, mozaikizmas liks nepastebėtas.
Aplinkos veiksniai taip pat gali skatinti mozaikizmo vystymąsi. Pvz., ultravioletinė šviesa, jonizuojanti radiacija, chemikalai kaip asbestas ir poliaromatiniai angliavandeniliai, tabako sudėtyje esantys nitrozaminai – visi šie veiksniai laikomi kancerogenais, sukeliančiais DNR pažeidimus ir mutacijas. Laikui bėgant DNR atkūrimo mechanizmams darosi sunkiau taisyti šiuos pažeidimus, o tai gali padidinti mutacijų ir somatinių mozaikizmų dažnį. 1971 m. pasiūlytas dvigubo smūgio vėžio modelis iš dalies grindžiamas genetinio mozaikizmo supratimu. Pagal šį modelį pirmoji mutacija gali būti paveldėta, o antroji - somatinė, lemianti vėžio išsivystymą. Šis modelis tapo vienu svarbiausių koncepcijų genetinių vėžio tyrimų srityje.
Įdomus mozaikizmo pavyzdys užfiksuotas 1975 m. Glazgo zoologijos sode. Ten gimė liūtas - somatinė mozaika Rangeris. Jis turėjo juodą dėmę krūtinėje ir juodą koją. Šis atvejis tapo pirmuoju užfiksuotu daliniu melanizmu tarp Afrikos liūtų. Zoologijos sodo darbuotojai manė, kad Rangeris turėjo chromosominę anomaliją, dėl kurios tapo sterilus. Greičiausiai Rangerio dėmė - somatinės mutacijos rezultatas.
Genetinio mozaikizmo tyrimai padeda suprasti ir identifikuoti įvairias ligas, kurios gali būti susijusios su genetiniais pokyčiais. Nors mozaikizmas organizmui kartais naudingas, kai kurie genetiniai variantai gali sukelti sveikatos problemas. Tyrimai, padedantys nustatyti genetinio mozaikizmo pobūdį ir paplitimą, svarbūs medicinai, ypač retų ligų gydymui ir vėžio prevencijai.
Įvairių gyvūnų rūšių mozaikizmas
Mozaikizmas paprastai pasitaiko rūšims, kuriose vyksta intensyvi ląstelių dalijimosi ir diferenciacijos veikla, o genetiniai pakitimai gali įvykti ankstyvoje embriono vystymosi stadijoje. Tai apima:
Katės: Vėžlio kiauto ir trispalvės katės - populiariausi mozaikizmo pavyzdžiai. Šios spalvinės variacijos susijusios su atsitiktine X chromosomų inaktyvacija. Mozaikinių kačių kailis gali būti netolygus arba „išmargintas“, bet neturėti griežtų spalvų atskyrimo linijų kaip chimerinių kačių. Kai kuriais atvejais katės, kurių snukutis būna “perskeltas” skirtingų kontrastingų spalvų, iš tiesų nebūna chimeros nors tokiomis laikomos.
Apršytas vienas atvejis apie vadinamosios “shaded cameo” spalvos devonrekso veislės atstovą auksinėmis akimis. Gyvūnas pasižymėjo jautrumu šviesai, sirgo lėtinėmis akių ir kvėpavimo takų infekcijomis, turėjo labai silpną imuninę sistemą. Po kelis mėnesius trukusių bandymų aiškinantis kas negerai, nustatyta mozaikinio albinoso diagnozė. Gyvūno kailis vis šviesėjo kol tapo beveik grynai baltas su nedideliu kiekiu raudonos spalvos ausų kraštuose. Prastas imuninis atsakas buvo susijęs su albinizmu. Mozaikinio albinizmo atvejais galima pastebėti išskirtinę pigmentacijos pasiskirstymo specifiką — tokie gyvūnai dažnai turi baltą, rausvą ar labai šviesų kailį su tamsesnėmis vietomis tam tikruose plotuose. Nors įprastai albinizmo požymiai apima viso kūno depigmentaciją, mozaikiniame albinizme pigmento trūkumas arba jo pasiskirstymas priklauso nuo konkrečių ląstelių linijų. Kai kurie kūno plotai, pavyzdžiui, ausys, gali būti šiek tiek tamsesni, tačiau blankesni nei įprasta spalva, o tam tikros dalys kaip patinų kapšelis dėl albinizmo gali būti grynai balti (kaip įvyko ir minėtu atveju). Tai prieštarauja įprastiems spalvų modeliams, kurių tikimasi iš pigmentuotų gyvūnų.
Žmonių mozaikizmas gali pasireikšti kaip genetinės odos būklės (pvz., Blaško linijos), taip pat ląstelinės mutacijos, sukeliančios genetinių variacijų tam tikrose kūno dalyse. Mozaikizmas dažnai pasireiškia paukščiams (pvz., papūgoms) bei kai kuriems ropliams, kartais turintiems skirtingų spalvų plunksnas ar žvynus, atsiradusius dėl ankstyvos ląstelių mutacijos. Kai kurios žuvys, pvz., koi karpiai, demonstruoja mozaikiškas spalvų variacijas, pasireiškusias dėl skirtingo pigmento ląstelių pasiskirstymo ir genų ekspresijos.
Šunys - mozaikos gali turėti netolygų spalvų pasiskirstymą. Tai įvyksta dėl tam tikrų ląstelių mutacijų, tačiau ši spalvų kaita dažnai nebus tokia ryški kaip chimerizme. Gali pasireikšti neįprastos spalvų kombinacijos tose vietose, kur mutavusios ląstelės lemia skirtingą pigmentą. Mozaikiškiems šunims galimi nedideli sveikatos svyravimai priklausomai nuo to, kurios kūno dalies ląstelės mutavo (pvz., imuninės ląstelės gali būti skirtingo atsparumo ar savybių).
Arklių atveju galimi lopai ar ruožai, kurių spalva skiriasi nuo pagrindinės (pvz., tamsesnės ar šviesesnės sritys). Kai kurie sabino keršumo arkliai (su baltomis dėmėmis ar ryškiai baltu kailiu tam tikrose kūno vietose) gali būti mozaikai. “Tigrinis” arklys su šviesiai rudomis ar geltonomis juostomis tamsesniame fone gali būti laikomas klasikiniu mozaikizmo pasireiškimu. Mozaikizmas gali paveikti tik tam tikras galvos ar kūno sritis, taip sukuriant neįpratus kontrastus, nevienodos spalvos karčius. Taip pat mozaikizmą gali rodyti subtilūs spalvos perėjimai. Apie arklių mozaikizmą plačiau paskaityti galima čia: https://www.equinetapestry.com/post/mosaicism-in-horses-part-1
Chimerizmas
Chimerizmas – genetinis reiškinys, kai vienas organizmas susiformuoja iš dviejų genetiškai skirtingų ląstelių grupių. Šios grupės gali būti kilusios iš atskirų apvaisintų kiaušinėlių arba skirtingų ankstyvų embrionų. Reiškinys, nors ir retas, natūraliai egzistuoja tiek gyvūnuose, tiek žmonėse ir įmanomas dėl skirtingų genetinių bei aplinkos veiksnių.
Chimeros gali susidaryti keliais skirtingais būdais. Vienas dažniausių – disperminė chimerizacija, kai du apvaisinti kiaušinėliai arba ankstyvi embrionai susilieja ir sudaro vieną organizmą. Tokiu atveju kiekviena ląstelių grupė išlaiko savo unikalią genetinę informaciją, tačiau bendrai organizmas susideda iš dviejų atskirų genotipų. Dažnai chimerizmas pastebimas, kai lytinė chromosoma nesutampa su išorinėmis lytinėmis savybėmis arba kai organizme aptinkami du kraujo tipai.
Kitas atvejis – mikrochimerizmas, kai organizmas turi nedidelį genetiškai skirtingų ląstelių rinkinį. Tai dažnai įvyksta kraujo perpylimo, organų transplantacijos ar nėštumo metu. Vaisiaus ląstelės dažnai išlieka motinos organizme net ir po gimdymo, o motinos ląstelės gali būti aptiktos vaisiaus audiniuose.
Kai chimerizmas paveikia lytines ląsteles, organizmo reprodukcinių ląstelių (spermatozoidų arba kiaušialąsčių) genetinė informacija gali skirtis nuo kitų organizmo audinių. Pavyzdžiui, beždžionės marmozetės dažnai turi chimerizmą dėl gimdoje vykstančių ląstelių mainų, kai dvynių embrionai keičiasi ląstelėmis per susiliejusią placentą. Dėl šio proceso marmozetės lytinės ląstelės gali priklausyti vienam dvyniui, o likusios kūno ląstelės – kitam.
Vienas žinomiausių chimerizmo pavyzdžių gyvūnų pasaulyje – vadinamosios chimerinės katės, pasižyminčios unikaliomis kailio spalvomis. Kai kačiukas atsiranda iš dviejų susiliejusių ankstyvų embrionų, jis gali turėti keturis genetinius tėvų ląstelių rinkinius vietoj dviejų. Šie genetiniai skirtumai lemia, kad vienos kailio dalys gali turėti vieną spalvą, o kitos – kitą. Kartais tokios katės turi skirtingus kraujo tipus ar net dvi skirtingas kraujo apytakos sistemas.
Iki XX a. pabaigos kariotipo ir genetiniai tyrimai tapo įprastais metodais, leidžiančiais nustatyti chimerizmą. Pavyzdžiui, kariotipo tyrimai su vėžlio kiauto spalvos kačių patinais parodė, kad dauguma jų turi chromosomų anomalijų. Kai kurie vėžlio kiauto spalvos individai gali turėti XX/XY kariotipą. Dauguma patinų su šiuo kariotipu pasižymi nevaisingumu. XX/XY arba XXY individai gali turėti ne tik spalvos, bet ir lytinės diferenciacijos sutrikimų.
Chimeros gali susidaryti ir tarp tos pačios rūšies, ir tarp skirtingų rūšių ląstelių. Tos pačios rūšies ląstelių chimeros vadinamos intraspecifinėmis, o dviejų ar daugiau skirtingų rūšių chimeros vadinamos interspecifinėmis. Nors skirtingų rūšių chimeros gamtoje labai retos, jos kartais kuriamos laboratorijose. Tokios eksperimentinės chimeros pasitelkiamos tyrinėjant organų vystymąsi bei audinių suderinamumą.
Chimerizmas gali turėti įtakos ne tik organizmo fiziologijai, bet ir sveikatai. Kai kuriems chimeriniams individams gali išsivystyti daugiau nei viena imuninė sistema, kas reiškia, kad organizmas platesnį ląstelių spektrą laikys savu. Dėl to jie gali būti mažiau linkę į autoimunines ligas. Tačiau kai kuriems chimerų atvejams būdingos problemos dėl lytinės diferenciacijos ar vaisingumo sutrikimų. Pavyzdžiui, frimartinizmas - galvijų chimerizmo atvejis. Jis pasireiškia dvyniams, kai vienas jų yra patelė, o kitas – patinas. Jie dalijasi kraujo apytakos sistema ir dėl hormonų poveikio patelės išsivysto su dalinai vyriškais lytiniais organais. Jos dažniausiai būna nevaisingos.
Nors mozaikizmas tarp kačių dažnesnis už chimerizmą, kai kurios retos chimeros turi dvi skirtingas genetines linijas dėl embrionų susiliejimo, kas lemia akivaizdžiai skirtingas spalvas ar kitas vizualias ypatybes. Tokios katės gali turėti kailį, atrodantį tarsi dviejų skirtingų gyvūnų kailio kombinacija. Dažnai kaip pavyzdys pateikiama pakankamai garsi katė Venus, kurios viena snukio pusė juoda, o kita oranžinė. Tiesa, ar Venus tikrai chimera sunku pasakyti - gal viskas tėra neįprasta mozaikizmo išraiška. Venok “veido dvipusiškumas” tarp chimerų gerokai dažnesnis negu tarp mozaikų.
Labiausiai pastebimas chimerizmo bruožas tarp gyvūnų yra aiškios, atskirtos kailio spalvos zonos. Kartais jos būna itin kontrastingos, pvz., viena pusė juoda, kita – oranžinė. Chimeros gali turėti turi skirtingų spalvų akis (heterochromija), tačiau šis reiškinys dažnesnis mozaikizme. Gyvūnai su chimerizmu gali netgi turėti abu lytinius požymius arba neįprastą jų derinį.
Nors retas, chimerizmas egzistuoja ir tarp žmonių. Kai kurie atvejai atskleidžiami tik atlikus genetinius tyrimus. Pvz., berniukas, gimęs 1994 m., pasirodė esąs genetiškai du žmonės – jo kūnas susiformavo susiliejus dviem apvaisintiems kiaušinėliams. Šis berniukas turėjo dalinę gimdą, kiaušintakį ir kiaušidžių audinį, nors išoriškai atrodė vyriškas. Kitas atvejis, susijęs su moterimi, vardu Jane, atskleidė, kad jos kūnas sudarytas iš dviejų skirtingų genetinių ląstelių populiacijų. Jane turi dviejų skirtingų embrionų ląstelių, o jos skirtingi kūno audiniai turi skirtingą DNR. Kitas unikalus atvejis pastebėtas Didžiojoje Britanijoje 1979 m. Po genetinių tyrimų paaiškėjo, kad tirta moteris nėra nė vieno iš keturių savo vaikų biologinė motina. Tai įvyko dėl to, kad ji buvo chimera – jos kraujo ląstelės turėjo vieną genetinę informaciją, o organai – kitą.
Nors chimerizmas kartais sukelia pastebimus simptomus arba sveikatos sutrikimus, daugumos chimerų neįprasta genetinė sudėtis lieka nepastebėta visą gyvenimą. Chimerizmas gali būti atskleistas tik dėl netikėtų sveikatos problemų, atliekant tėvystės ar kitus genetinius tyrimus.
Laboratoriniai tyrimai rodo, kad kai kurie aplinkos veiksniai kaip radiacija ar cheminės medžiagos gali padidinti chimerizmo dažnį. Tokie eksperimentai padeda suprasti, kaip mutacijos veikia vystymąsi ir kokias genetines modifikacijas galima taikyti gydant ligas. Chimerizmas atveria naujus tyrimo kelius, svarbius organų transplantacijai, imunologijai ir genetinėms ligoms gydyti.Žmogaus tetragametinio chimerizmo atvejai gali tapti dažnesni dėl šiuolaikinių nevaisingumo gydymo būdų, ypač in vitro apvaisinimo procedūrų, skatinančių daugybinių embrionų vystymąsi. Buvo atvejis, kai per minėtą procedūrą susiformavęs vaikas turėjo tiek vyrišką, tiek moterišką reprodukcinę sistemas.
Chimerizmas dažnesnis rūšyse, kuriose dvynukai ar daugiavaisiai nėštumai dažni, o tai sudaro sąlygas embrionų ląstelėms susimaišyti ir suformuoti skirtingas genetines linijas.
Chimerizmo ir mozaikizmo skirtumai
Mozaikizmą turintys organizmai dažnai pavadinami chimeromis, tačiau tai klaida. Mozaika atsiranda iš vieno apvaisinto kiaušinėlio, o chimera - iš dviejų ir pastaruoju atveju dvi ar daugiau visiškai skirtingų ląstelių linijų susilieja į vieną asmenį.
Chimerose egzistuoja dvi nepriklausomos genetinės linijos, išsivysčiusios iš skirtingų apvaisintų kiaušinėlių. Kiekviena linija išlaiko savo genetinį unikalumą, o kai kurie audiniai ir organai būna sudaryti tik iš vieno pradinio embriono ląstelių. Mozaikos turi vieną genetinę liniją, kuri iš pradžių buvo vienoda, tačiau dėl mutacijų ar chromosomų pokyčių susidarė dvi skirtingos ląstelių grupės. Tai reiškia, kad mozaikizmo atveju visi organizmo audiniai išlaikė bendrą genetinį pagrindą.
Chimera gali atrodyti kaip „dvi būtybės viename kūne“. Pavyzdžiui, gali turėti skirtingų spalvų ar net plaukų ilgio kailį, kadangi kūne egzistuoja dviejų skirtingų genetinių linijų ląstelės. Mozaikai taip pat gali turėti panašių vizualių skirtumų, tačiau jie kyla dėl mutacijų viename embrione. Kai kuriais atvejais, jei vienos iš pradinio embriono ląstelių linijų viduje įvyks papildomų genetinių pokyčių, chimerose gali aptikti ir mozaikizmo savybių.
Tarprūšinės chimeros
Tarprūšinis chimerizmas - įdomus ir nepilnai ištirtas reiškinys, kai dviejų skirtingų rūšių ląstelės sudaro vieną organizmą. Tai itin dirgina mokslininkus dėl galimybių medicinoje, ypač organų transplantacijoje, vaistų testavime ir tiriant ligas. Tarprūšinių chimerų kūrimas - sudėtingas ir kontroversiškas procesas, tyliai spardantis etines ir mokslines dilemas.
Tarprūšinis chimerizmas pradėtas tyrinėti XX a. viduryje, kai 1959 m. Andrzej K. Tarkowski sukūrė pirmąją pelės chimerą. Naudodamas dviejų skirtingų individų embrionus, jis sujungė juos į vieną organizmą, kuris buvo implantuotas į priimančiosios motinos gimdą ir išsivystė kaip vienas organizmas. Vėliau mokslininkai Gardner ir Johnson išplėtė tyrimus, sukurdami pirmąją tarprūšinę chimerą – žiurkės ir pelės junginį įvesdami žiurkės pluripotentines kamienines ląsteles į pelės blastocistą.
Tarprūšinė chimera būna sudaryta iš dviejų komponentų – donoro ir šeimininko:
- Donoras suteikia kamienines ląsteles, kurios gali būti paimtos iš embriono, vaisiaus arba suaugusio organizmo. Dažniausiai naudojamos embrioninės kamieninės ląstelės arba indukuotos pluripotentinės kamieninės ląstelės, nes gali diferencijuotis į daugybę skirtingų ląstelių tipų.
- Šeimininkas suteikia „terpę“ arba vietą, kurioje donoro ląstelės gali vystytis ir įsilieti į organizmą. Šeimininko organizmas priima šias ląsteles ir leidžia joms įsitvirtinti tam tikroje kūno dalyje.
Ląstelės gali integruotis į šeimininko organizmą skirtingais būdais. Jei pluripotentinės kamieninės ląstelės įterpiamos į ankstyvą embrioną, jos dalyvauja formuojant visus organizmo audinius, tokiu būdu sukuriant sisteminę chimerą. Jei šios ląstelės įterpiamos vėlesniuose vystymosi etapuose, jų indėlis labiau ribotas, todėl susidaro dalinė chimera. Kadangi ląstelės integruojamos vis tiek ankstyvoje vystymosi stadijoje, imuninė sistema jų neatmeta, nes imunitetas dar nebūna susiformavęs.
Tarprūšinėse chimerose ląstelės gali būti persodintos į atitinkamą šeimininko kūno vietą, atitinkančią jų prigimtinę paskirtį. Tokia struktūra vadinama ortotopine chimera. Kai donoro ląstelės patalpinamos kitose šeimininko vietose, susidaro heterotopinė chimera.
Atsižvelgiant į donoro ir šeimininko ląstelių vystymosi laiką, chimeros gali būti skirstomos į izochronines (donoro ir šeimininko ląstelės atitinka to paties vystymosi etapo savybes, kas palengvina jų integraciją organizme) ir heterochronines chimeras (donoro ir šeimininko ląstelės skiriasi vystymosi etapais, todėl donoro ląstelėms dažnai tenka adaptuotis prie skirtingos terpės).
Viena pagrindinių tarprūšinio chimerizmo tyrimų sričių – organų transplantacija. Pvz., mokslininkams pavyko sukurti pelės kasos saleles žiurkėje, kurios vėliau buvo persodintos diabetu sergančiai pelei ir padėjo palaikyti normalų gliukozės kiekį kraujyje. Tokie tyrimai rodo didelį tarprūšinių chimerų potencialą kuriant žmogaus organus ir ląsteles, ką tikimasi panaudoti transplantacijoms.
Tarprūšinės chimeros taip pat domina mokslininkus, siekiančius kurti ligų modelius arba testuoti vaistus. Tarkim, žmogaus ląstelės, integruotos į gyvūno organizmą, gali būti naudojamos siekiant išsiaiškinti šių ląstelių reakcijas į tam tikras ligas ar gydymo būdus. Taip pat tokios chimeros gali padėti tyrinėti genetinių ligų progresiją ir pasiūlyti efektyvesnius gydymo metodus.
Tarprūšinės chimeros dažniausiai kuriamos iš pakankamai artimai susijusių rūšių. Pavyzdžiui, geep – tarprūšinė chimera iš avies ir ožkos. Skirtingai nei hibridai, kurie atrodo kaip tarp dviejų rūšių kryžminimo rezultatas, geep turi atskirus avies ir ožkos audinius: plaukuotas ožkos kojas ir vilnonį avies kūną. Mokslininkai taip pat sukūrė žiurkės ir pelės chimerą. Kiaulių ir avių chimeros sudėtingesnės, tačiau taip pat būta eksperimentų su šiais gyvūnais. Tyrimai vyko daugiausia dėl to, kad avių ir kiaulių organai gali būti tinkami ksenotransplantacijoms. Kiaulės organai struktūriškai panašūs į žmonių, todėl buvo bandoma suprasti, kaip avių ląstelės įsitvirtintų kiaulių organizme.
Vištų ir putpelių chimeros tiritos dėl jų genetinio ir biologinio suderinamumo. Viename eksperimente į vištos embrionus įterptos putpelių ląstelės, o rezultatai parodė, kad šių paukščių ląstelės gali koegzistuoti, nors putpelių savybės pasireiškė tik tam tikrose kūno dalyse. Žuvų chimeros sukurtos sujungiant įvairių rūšių žuvų embrionus. Tai leido tyrinėti genetinę įvairovę ir ląstelių pasiskirstymą.
Labiausiai kontroversiškos yra žmogaus-gyvūno chimeros, kai į gyvūno embrioną įterpiamos žmogaus ląstelės arba atvirkščiai. Atlikta tyrimų, kuriuose eksperimentuota su žmonių ląstelių įterpimu į kiaulių embrionus. Pavyzdžiui, bandyta įterpti žmogaus kamienines ląsteles į kiaulės embrioną, kad paaiškėtų, ar žmogaus ląstelės gali tapti tam tikrų organų dalimi. Mokslininkai kartais augina žmogiškas ląsteles pelėse, taip siekdami suprasti žmonių ligas ir eksperimentuoti su vaistais. Nors žmogaus pluripotentinės kamieninės ląstelės sugeba įsilieti į pelės embrionus, tačiau prisitaikymo lygis ribotas dėl evoliucinio atstumo tarp žmonių ir pelių. Tai paskatino bandymus su artimesnėmis rūšimis, pavyzdžiui, beždžionėmis. Žmogaus organų generavimas gyvūnuose galėtų sumažinti organų transplantacijos laukiančiųjų sąrašus ir padėti suprasti embrioninę raidą. Be to, chimeros gali būti naudingos ligų tyrimams, imunoterapijos ar vėžio vystymosi modeliavimui. Net svarstomos galimybės į tokių gyvūnų kaip pelės ir beždžionės smegenis įvesti žmonių nervų ląstelių. Tai padėtų tyrinėti žmonių smegenų ligas.
Nors šie eksperimentai susiduria su rimtomis etinėmis ir teisinėmis problemomis, jie žada didžiulį medicinos proveržį. Pavyzdžiui, tokios chimeros galėtų būti naudojamos kuriant organus transplantacijoms. Ieškoma, kaip sukurti transplantacijai tinkamus organus iš kiaulių arba avių naudojant žmogaus ląsteles. Taip pat yra perspektyvų kuriant tikslesnius ligų modelius, nes chimeros leistų tirti žmonių ląstelių elgesį gyvūnų organizmuose. Viena pagrindinių problemų - galimybė, kad žmogaus ląstelės gali integruotis į gyvūno smegenis ar lytines ląsteles, taip sukeliant moralinių dilemų dėl gyvūno protinių ir fiziologinių savybių.
Mikrochimerizmas
Mikrochimerizmas – genetinis reiškinys, kai viename organizme atsiranda ir įsitvirtina nedidelis kiekis kitam individui priklausančių ląstelių. Nors mikrochimerizmas - natūralus procesas, jis gali turėti įtakos imuninei sistemai, autoimuninėms ligoms ar organizmo gebėjimui toleruoti svetimą genetinę medžiagą.
Pirmasis mikrochimerizmo atradimas siejamas su mokslininko Ray’aus Oweno darbais. Jis tyrinėjo galvijų, ypač dvynių, kraujo grupes. Owenas pastebėjo, kad bendrą kraujotakos sistemą turinčiuose dvyniuose cirkuliuoja abiems priklausančios ląstelės (vieno embriono kamieninės ląstelės patenka į kitą). Šis atradimas tapo atspirties tašku mikrochimerizmo tyrimams imuninės sistemos, kraujo perpylimų ir organų transplantacijos srityse.
Mikrochimerizmas susijęs su įvairiais procesais:
Ląstelių mainai tarp motinos ir vaisiaus: nėštumo metu tarp motinos ir vaisiaus vyksta abipusis ląstelių judėjimas. Vaisiaus ląstelės motinos kūne gali būti aptiktos praėjus dešimtmečiams po gimdymo, kartais net iki 27 metų. Taip pat motinos ląstelės gali patekti į vaisiaus organizmą. Jos įsitvirtina audiniuose ir gali sukelti tiek imunologines reakcijas, tiek ilgalaikę toleranciją.
Organų transplantacija: kai kuriais organų transplantacijos atvejais drauge su donoro audiniu persodinamos ir jo kraujo ląstelės, galinčios įsitvirtinti recipiento organizme. Pavyzdžiui, hematopoetinės kamieninės ląstelės sukuria kraujo ląstelių liniją, galinčią pakeisti recipiento kraujo ląsteles.
Kraujo perpylimas: kraujo perpylimai gali laikinai pernešti donoro ląsteles į recipientą, kai kurios iš jų gali išgyventi organizme ilgą laiką. Kai kuriais atvejais donoriniai leukocitai gali sukelti imunines reakcijas.
Mikrochimerizmas gali būti pritaikytas gydant autoimunines ligas arba padedant imuninei sistemai priimti transplantą, dalyvauti kuriant „dalinį imunitetą“ ar toleranciją tam tikroms ląstelėms. Tiriama, ar įmanoma valdyti mikrochimerizmo pasireiškimą siekiant išvengti autoimuninių reakcijų.
Mikrochimerizmas gali turėti įvairų poveikį sveikatai. Kartais mikrochimerinės ląstelės padeda imuninei sistemai toleruoti svetimas ląsteles. Tai ypač svarbu transplantacijos atvejais, kadangi tokia sąveika gali užkirsti kelią organų atmetimui ir pagerinti ilgalaikę transplantacijos sėkmę. Tačiau mikrochimerizmas gali tapti lemti, kad donoro ląstelės pradės atakuoti recipientą. Tam tikros donoro ląstelės gali ilgam išlikti recipiento organizme ir sukelti autoimuninio tipo reakcijas. Kai kuriems asmenims donoro leukocitai gali išlikti kraujyje net po daugelio mėnesių ar metų. Mikrochimerizmas gali būti susijęs su autoimuninėmis ligomis, tokiomis kaip sisteminė sklerozė.
Kačių vėžlio kiauto spalva
Vėžlio kiauto spalva – ypatingas fenotipas, kurio dėka atsiranda įdomių spalvinių variacijų, paprastai pastebimų tik patelėms. Katėms, turinčioms vėžlio kiauto spalvą, būdingi juodų ir oranžinių plaukų plotai, sukuriantys dėmėtą raštą. Kartais ši spalva pasitaiko ir patinams.
Vėžlio kiauto spalva susijusi su X chromosomoje esančiu „O“ genu. Jis lemia oranžinę spalvą, kadangi keičia juodą pigmentą (eumelaniną) į oranžinį (feomelaniną). Patelės turi dvi X chromosomas, tad gali turėti ir oranžinių, ir juodų kailio plotų. Taip atsitinka, kadangi skirtingose kūno vietose X chromosomos inaktyvuojamos atsitiktinai. X chromosomos inaktyvacija lemia, kad kiekvienoje ląstelėje inaktyvuojama viena iš X chromosomų, tad vienos ląstelės gali išreikšti „O“, o kitos – „o“ geną. Tai suteikia galimybę kailyje egzistuoti abiejų spalvų (oranžinės ir juodos) plotams. Šis X chromosomos inaktyvavimo procesas vyksta ankstyvoje embriono stadijoje, o ląstelės su inaktyvuotomis chromosomomis vėliau dauginasi ir sklinda po visą kailį.
„O“ genas yra „lytiškai susietas genas“, nes jo ekspresija susijusi su lytine X chromosoma. Patinams pakanka vieno „O“ geno, kad jie būtų visiškai oranžiniai, tačiau norint, kad patelė būtų vientisai oranžinė, jai reikia turėti po „O“ geną abiejose X chromosomose. Jei patelė paveldi tik vieną „O“ geną, ji bus vėžlio kiauto rašto spalvos.
Kačių kailio raštas ir spalvos pasiskirstymas - sudėtingų genetinių ir epigenetinių procesų rezultatas. Viena iš teorijų – „ankstyvojo / vėlyvojo inaktyvavimo teorija“ – siūlo, kad raštą veikia X chromosomos inaktyvacijos laikas. Jei X chromosomos inaktyvacija įvyksta ankstyvoje stadijoje, kai dar nėra daug odos ląstelių, susidaro didesnės dėmės, nes kiekviena pigmento ląstelė turi daugiau vietos daugintis. Jei inaktyvacija įvyksta vėlesnėje stadijoje, kai odos ląstelių jau yra daugiau, dėmės būna mažesnės ir kartais net susimaišiusios – kai kurie raštai pasitaiko smulkių linijų.
Kita teorija, vadinama „migracijos teorija“, sieja raštų formavimąsi su ląstelių migracija embriono vystymosi metu. Šios teorijos teigimu, pigmentą gaminančios ląstelės migruoja per embrioną iš nugaros centrinės dalies, vadinamos nervine ketera. Prieš migraciją ląstelės gali patirti X chromosomos inaktyvaciją. Tai reiškia, kad migracijos metu skirtingus pigmentus gaminančios ląstelės gali susimaišyti. Ten, kur jos susimaišo, kiekviena turi ribotą vietą augti ir formuoti nedideles spalvines dėmes. Įvairūs veiksniai, tokie kaip ląstelių tankis ir konkurencija dėl vietos, taip pat lemia šių dėmių dydį ir formą.
Spalvų mozaikiškumas taip pat gali būti veikiamas papildomų genų, reguliuojančių pigmento gamybos intensyvumą ir kontrastą. Šie genai, vadinami poligenais, gali padaryti kailio raštus ryškesnius arba, priešingai, blankesnius. Spalvinis kailio raštas taip pat priklauso nuo modifikatorių, gebančiuų nulemti oranžinio ir juodo pigmentų intensyvumą bei sukurti tamsesnius ar šviesesnius atspalvius. Kartais atsitiktinės somatinės mutacijos, įvykstančios ląstelių dalijimosi metu, gali sukelti dalinį kailio spalvos pasikeitimą, pvz., taip vienoje kūno dalyje atsiranda oranžinių dėmių.
Skirtingai nei patelės (XX), katinai turi vieną X ir vieną Y chromosomą (XY), todėl negali turėti dviejų skirtingų spalvų viename kailyje. Jie būna arba oranžiniai, jei turi „O“ geną, arba juodi, jei šio geno neturi. Tačiau kartais įvyksta genetinių anomalijų, leidžiančių patinui turėti dvi X chromosomas (XXY), kaip pvz. Klinefelterio sindromo atveju. Tokiu atveju katinas gali paveldėti ir „O“, ir „o“ genus, o dėl X chromosomos inaktyvacijos jo kailis tampa vėžlio kiauto spalvos. Klinefelterio sindromą turintys katinai paprastai nevaisingi ir gali turėti sveikatos problemų dėl hormonų disbalanso, tokių kaip sėklidžių navikai ar autoimuninės ligos. Nepaisant to, daugelis jų džiaugiasi normalia gyvenimo trukme.
Įdomus atvejis yra Koonikki Feirfiz Geezabird (dar žinomas kaip Geezer) – XXY vėžlio kiauto spalvos katinas, pasižymėjęs tiek “vyriškomis”, tiek “moteriškomis” savybėmis. Jo reprodukcinė sistema buvo mišri – turėjo tiek sėklidę, tiek kiaušidėms būdingus audinius, ir dėl to jis flirtuodavo su patinais bei bandydavo poruotis su patelėmis. Dar žinoma apie XXY patiną vardu RuPaul, kuris susilaukė kačiukų, tačiau šie neišgyveno, greičiausiai dėl chromosominių anomalijų.
Vėžlio kiauto spalvos katinų atveju galimas ir chimerizmas. Jei apvaisinti embrionai susilieja ankstyvoje vystymosi stadijoje ir sudaro vieną organizmą, o vienas jų turi „O“, o kitas – „o“ geną, tas organimas pasižymės vėžlio kiauto spalva. Skirtingai nei Klinefelterio sindromo atveju, chimeriniai patinai kartais gali būti vaisingi. Jie, priklausomai nuo sėklidžių ląstelių genetinės kompozicijos, gali palikuonims perduoti tik kažkurią vieną iš turimų spalvų.
Klinefelterio sindromas ir chimerizmas skiriasi genetiniu pagrindu. Klinefelterio sindromas atsiranda dėl papildomos X chromosomos, dėl ko katino chromosomų rinkinys tampa XXY. Chimerizmo atveju susijungia dvi skirtingos apvaisintos kiaušialąstės, kurių kiekviena turi atskirą genetinį rinkinį (pvz., viena XX, kita XY). Klinefelterio sindromo atveju chromosomų rinkinys vienodas visame kūne (XXY), o chimerizmo atveju skirtingų audinių ląstelės gali būti iš skirtingų chromosomų kombinacijų, pvz., XX arba XY.
Chimerizmo atveju kailio raštas gali būti netolygesnis ir labiau atsitiktinis nei X chromosomos inaktyvavimo sukeltas mozaikizmas. Chimerizmo pagrindu susidaręs kailis gali turėti asimetriškus plotus ar dėmes, neatitinkančius įprasto vėžlio kiauto modelio. Šių plotų spalvos kartais būna taip stipriai kontrastuojančios, kad sukuria „dvigubų“ veido spalvų efektą, kai katės snukis būna padalintas į dvi skirtingas spalvas (tačiau ne visada toks padalinimas reiškia, kad katė yra chimera - tai patvirtinti galima tik tyrimais). Be to, chimeros dažnai turi ir kitų bruožų, pvz., skirtingų spalvų akis.
Chimerizmas gali paaiškinti, kodėl kartais katėms pasitaiko „genetiškai neįmanomų“ kailio spalvų kombinacijų, neatitinkančių spalvų, kurias turėtų paveldėti iš tėvų. Pavyzdžiui, jei tėvai turi juodą spalvą, tačiau atsiranda palikuonis su oranžinėmis dėmėmis, tai gali būti dėl chimerizmo.
Pastebėta, kad tokie sindromai kaip Klinefelterio per hormonų pusiausvyros pakitimus gali veikti ir elgesį. Tokiems katinams būdingas įvairus ir kartais netikėtas elgesys. Nors nėra tyrimų, tiesiogiai siejančių spalvą su elgesio ypatybėmis, kai kurie genetiniai aspektai kaip chromosomų inaktyvacija ar hormoninis fonas gali lemti individualų elgesį. Pavyzdys, atkreipęs mokslininkų dėmesį į elgesio ir kailio spalvos ryšį, buvo vėžlio kiauto spalvos patinas Skipper. Jis, nors ir patinas, elgėsi kaip patelė. Jo genetinė kompozicija ir hormonų pusiausvyros pakitimai galėjo daryti įtaką specifiniams elgesio bruožams, tokiems kaip švelnumas ir mažesnis agresijos lygis.
Vėžlio kiauto spalvos katės ir jų unikalus genotipas sukuria vieną įdomiausių pavyzdžių genetikos pasaulyje. Dėl genetinių ypatybių šios katės pasižymi savita kailio spalvų variacija, o patinai dažnai yra mokslinių tyrinėjimų objektas.
Chimerizmas ir mozaikizmas - skirtingi biologiniai reiškiniai, susiję su genetine variacija viename organizme. Chimerizmas atsiranda, kai genetiškai skirtingi embrionai susilieja į vieną organizmą, todėl tokie individai turi dvi atskiras genetines linijas. Mozaikizmas atsiranda iš vienos apvaisintos kiaušialąstės, kurioje įvyksta genetinės mutacijos, sukuriančios genetinę įvairovę to paties organizmo viduje. Nors šie reiškiniai natūraliai pasitaiko gyvūnų ir žmonių pasaulyje, jie taip pat aktyviai tiriami biotechnologijų ir medicinos srityse.
Tyrimai su chimeromis rodo, kad skirtingų rūšių ląstelės gali koegzistuoti viename organizme, tačiau ši sąveika dažnai susiduria su biologiniais barjerais. Tarprūšinės chimeros, tokios kaip avies ir ožkos, patvirtina, kad kai kurios rūšys gali sudaryti gyvybingus organizmus, tačiau dauguma tarprūšinių hibridų lieka nevaisingi arba neišsivysto. Tai kuria ribas, su kuriomis susiduria naujas gyvybės formas kuriantys mokslininkai. Biotechnologijų pažanga leidžia eksperimentuoti su žmogaus-gyvūno chimeromis, kurios ateityje galėtų tapti proveržiu organų transplantacijos srityje. Tačiau žmogaus ląstelių integracija į gyvūnų organizmus vis dar susiduria su gausybe iššūkių, įskaitant biologinius ir etinius aspektus. Šiuo metu organų auginimas gyvūnuose yra daugiau teorinė galimybė nei praktinis sprendimas.
Mikrochimerizmo tyrimai atskleidė, kad svetimos ląstelės gali išlikti žmogaus organizme dešimtmečius ir turėti įtakos imuninei sistemai bei autoimuninėms ligoms. Tačiau šių procesų ilgalaikis poveikis nėra iki galo išaiškintas, o jų praktinis pritaikymas medicinoje reikalauja papildomų tyrimų.
Mozaikizmas pasireiškia tiek genetinių ligų, tiek natūralių mutacijų forma. Vienas žinomiausių pavyzdžių – vėžlio kiauto spalvos katės, kurių skirtingos kailio spalvos atsiranda dėl X chromosomos inaktyvacijos. Šis reiškinys taip pat gali pasireikšti žmonėms ir kitiems gyvūnams, sukelti odos ar akių spalvos pokyčius.
Nors chimerizmas ir mozaikizmas dažnai siejami su genetinėmis anomalijomis, jie suteikia svarbių įžvalgų apie paveldimumo, vystymosi biologijos ir medicinos ateitį. Tolimesni tyrimai galėtų padėti geriau suprasti, kaip šiuos reiškinius galima pritaikyti regeneracinėje medicinoje, organų inžinerijoje ir genetinių ligų gydyme.
Šaltiniai
Jaraud A, Bossé P, Dufaure de Citres C, Tiret L, Gache V, Abitbol M. Feline chimerism revealed by DNA profiling. Anim Genet. 2020 Aug;51(4):631-633. doi: 10.1111/age.12957. Epub 2020 May 26. PMID: 32452546.
Genomics of Rare Diseases; Understanding Disease Genetics Using Genomic Approaches. A volume in Translational and Applied Genomics, 2021, Claudia Gonzaga-Jauregui and James R. Lupski. Mosaicism in rare disease; Bracha Erlanger Avigdor ir kt.
Application of new technologies in embryos: From gene editing to synthetic embryos; M. Martin-Inaraja ir kt in Human Reproductive and Prenatal Genetics (Second Edition), 2023
William Reed, Eberhard W. Fiebig, Tzong-Hae Lee, Michael P. Busch, Chapter 53 - Post-Transfusion Engraftment Syndromes: Microchimerism and TA-GVHD, Editor(s): Christopher D. Hillyer, Leslie E. Silberstein, Paul M. Ness, Kenneth C. Anderson, John D. Roback, Blood Banking and Transfusion Medicine (Second Edition), Churchill Livingstone, 2007, Pages 713-726, ISBN 9780443069819
Ballif, Blake & Emerson, Lisa & Ramirez, Christina & Carl, Casey & Sundin, Kyle & Flores-Smith, Helen & Shaffer, Lisa. (2021). The PMEL gene and merle (dapple) in the dachshund: cryptic, hidden, and mosaic variants demonstrate the need for genetic testing prior to breeding. Human Genetics. 140. 1-11. 10.1007/s00439-021-02330-y
http://messybeast.com/mosaicism.htm
