DNR tyrimai rodo, kad šunų organizmai evoliucijos eigoje prisitaikė virškinti krakmolą. Naujausio tyrimo išvadoje teigiama, kad šunys gali ėsti įvairesnį maistą, negu jų protėviai vilkai. Panašūs genetiniai žmonių pokyčiai palaiko idėją, kad šunų ir mūsų evoliucijos istorija panaši.
Šunys išsivystė iš vilkų daugiau kaip prieš 11 000 metų kažkur Eurazijoje – tačiau kada ir kaip vis dar diskutuojama. Perėjimas iš vilkų gaujos prie žmonių šeimos šunims suteikė galimybę ne tik gyventi drauge su žmonėmis. Erik Axelsson su kolegomis iš Upsalos Universiteto siekdami išsiaiškinti prijaukinimui svarbius genus palygino šunų ir vilkų DNR.
Genetinis kodas yra dvigubos, spirale susisukusios molekulės, vadinamos DNR, pavidalo. Molekules sudaro nukleotidai, dažnai trumpinami raidėmis – A, C, G ir T. Nukleotidų seka užrašyti nurodymai, kaip turi vystytis organizmas, kad jo savybės tiksliai atitiktų jo rūšies savybes. Tam tikri DNR segmentai, „nešantys“ paveldimąją informaciją, vadinami genais. Nuo jų priklauso organizmo paveldimos fizinės savybės. Vieną konkrečią savybę gali lemti keli skirtingi genai. Skirtumus toje pačioje rūšyje nulemia nežymūs DNR skirtumai. Gali skirtis pavieniai nukleotidai – tai vadinama vieno nukleotido polimorfizmu (VNP). Šie skirtumai yra DNR kopijavimo klaidos. Dauguma tokių klaidų yra nereikšmingos ir nepastebimos, tačiau tam tikruose genuose šie nukleotidų skirtumai nulemia matomus bruožus.
Mokslininkai ištyrė 12 vilkų iš viso pasaulio ir 60 šunų (14 veislių) DNR sekas. Dėmesį jie sutelkė į vieno nukleotido polimorfizmus. Tyrėjai ignoravo regionus su daug VNP ir dėmesį skyrė ten, kur jų buvo mažai ar visai nebuvo. Dauguma šunų turi tokius pačius VNP.
Analizė atlikta 36 DNR regionuose, 122 genuose, kurie galėjo prisidėti prie šuns evoliucijos. 19 šių regionų pasirodė svarbūs smegenų veiklai, 8 susiję su nervų sistemos vystymusi (kas turi prasmės atsižvelgiant į šunų elgsenos pokyčius tampant geriausiais žmogaus draugais). Labiausiai nustebino genai, susiję su krakmolo virškinimu. Paaiškėjo, kad šunys turi 4 – 30 genų, koduojančių amilazę (baltymą, padedantį skaidyti krakmolą žarnyne) kopijų. Vilkai turi tik du egzempliorius, po vieną kiekvienoje chromosomoje, dėl to galima teigti, kad šie šunų genai 28 kartus aktyvesni negu vilkų. Daugiau kopijų reiškia daugiau baltymų.
Tyrimai mėgintuvėlyje įrodė, kad šunys penkis kartus geriau negu vilkai virškina pagrindinę žemės ūkio grūdinių kultūrų kaip kviečiai ar ryžiai sudedamąją dalį – krakmolą. Panašūs skirtumai aptikti ir tarp žmonių – istoriškai valgantys daugiau angliavandenių (pvz., japonai) turi daugiau amilazę koduojančio geno kopijų, negu žmonės, kurių mityboje krakmolo nedaug (Afrikos Mbuti gentis). Žmonės taip pat prisitaikė prie dramatiškų pokyčių, kuriuos sukėlė žemės ūkio atsiradimas.
Šunys ir vilkai turi tiek pat maltazę (kitas angliavandenių virškinimui svarbus fermentas) koduojančių genų MGAM, tačiau šunų maltazės versijos ilgesnės. Tokie ilgesni baltymai pastebimi ir tarp žolėdžių, pvz., triušių, ir visaėdžių, kaip lemūrai ar žiurkės, bet ne kitų žinduolių – taigi ilgis svarbus mintantiems augalais. Dėl to šunų maltazė efektyvesnė negu vilkų.
Tai patvirtina mintį, kad vilkai pradėjo bendrauti su žmonėmis, kai šie tapo sėslūs ir ėmė vystyti žemės ūkį. Atliekos, kuriose nebuvo daug mėsos, tapo pagrindiniu maisto šaltiniu. Pranašumą įgijo tie šunų protėviai, kurie efektyviau virškino angliavandenius.
Šis su šunų mityba susijęs atradimas labai stebinantis ir įdomus, tačiau prijaukinime dalyvavo ir daugiau genų. Tęsiant tyrimus ir toliau lyginant šunų ir vilkų genus, galima dar daugiau išsiaiškinti apie šių gyvūnų genetinius skirtumus.
Pagal news.sciencemag.org 2013 sausio 23 d. str. „Diet Shaped Dog Domestication“
