Medžioklė daržinėje

Daug šunų veislių buvo sukurtos kenkėjų medžioklei. Dalis jų turėdavo lįsti po žeme ir žvėrelius sudoroti iškart arba išvilkti lauk. Šioms tradicinėms „lįsk po žeme“ veislėms priklauso Džeko ir Parsono Raselo terjerai, kernterjerai, taksai ir t.t. Kadangi turėdavo lįsti po žeme, šie medžiotojai buvo nedidelio ūgio. Tuo pačiu šunys naudoti ir „ant žemės“ gyvenančių parazitų naikinimui. Žiurkes persekiojantys keturkojai būdavo bet kokio dydžio, tačiau dauguma nuo vidutinio iki mažo... ir labai greiti. Šiuos šunis Pirmojo pasaulinio karo metais netgi naudojo žiurkių populiacijų kontrolei tranšėjose. Šiandien yra daug vietų, kur jie vis dar padeda naikinti parazitus – nuo ūkininkų sodybų iki didmiesčių gatvių. Veislės, sukurtos išimtinai tokioms medžioklėms, yra žiurkiniai terjerai, nykštukiniai ir vokiečių pinčeriai, mitelšnauceriai, Mančesterio terjerai ir kt. Graužikus kontroliuoti padeda ir tokios su šiuo reikalu lyg ir nesusijusios veislės kaip australų aviganiai, borderkoliai, pitbulterjerai ir pan.

Atsakingi veisėjai, besispecializuojantys šioje srityje, visada norėjo būti tikri, kad jų veisiami šunys turės tokiems darbams reikalingą temperamentą. „Daržinės (kluono) medžioklės“ (angl. Barn Hunt) buvo paprastas būdas išbandyti šunų darbinius instinktus. Paprastai tai būdavo neformalūs susirinkimai, tačiau su laiku JAV buvo paruoštos nacionalinio lygio taisyklės. Taip palaipsniui tokie testai tapo populiariu sportu. Šiuo metu „Daržinės medžioklėse“ dalyvauja įvairiausios veislės.

„Daržinės medžioklė“ daug dėmesio susilaukė dėl savo smagumo – ir kad jo metu niekas nesužalojama. Įdomu ir tai, kad šių bandymų metu gauti titulai pripažįstami dviejų didžiausių JAV kinologinių organizacijų – AKC ir UKC.

Kaip vyksta „Daržinės medžioklė“? Paleistas šuo per tam tikrą laiką turi aptikti žiurkes, saugiai tupinčias specialiuose vamzdžiuose, kurių „medžiotojas“ negali sulaužyti. Vamzdžiai pakankamai dideli, kad žiurkės turėtų vietos judėti ir apsisukti, bei minkštai iškloti. Dalį laiko graužikės juose valosi kailį ar snaudžia.

Šunys varžosi trijose skirtingų dydžių grupėse (iki 33 cm, 33 – 45 cm ir daugiau kaip 45 cm aukščio ties ketera). Labai masyviems augintiniams šis užsiėmimas netiks – jie negalės pralįsti per šiaudų tunelius. Šuniui jokiais būdais negalima nurodyti žiurkių slaptaviečių – šio sporto teisėjai labai atidžiai stebi visus hendlerių signalus. „Medžiojantis“ šuo turi įveikti įvairias kliūtis, įskaitant tunelius ir lipimą šieno ryšuliais.

„Daržinės medžioklė“ gali vykti tiek patalpose, tiek lauke, jei teritorija saugiai aptverta. Iš esmės ją net mėgėjiškai galima surengti bet kokioje vietoje, kur įmanoma įrengti kliūčių ruožą – o jei galima „gauti“ tikrą daržinę, tai dar smagiau. Svarbu tik pasirūpinti, kad „persekiojama“ žiurkė nebūtų sužalota.