Tiriant gyvūnų komunikavimo sistemas paprastai orientuojamasi į signalus ir jų priežastis. Deja, padėtį blogina mūsų polinkis laikyti tai kalba. Pagal dabartinį supratimą, komunikaciniai signalai gali nurodyti vidinę siuntėjo būklę arba aplinkybes. Problema – kaip atskirti šių dviejų tipų signalus, kadangi išorinis įvykis gali paveikti vidinę būseną.
Vis dar palyginti mažai žinome apie šunų pažintinius bendravimo aspektus. Bet koks etologinis tyrimas turi apibūdinti signalą elgesio lygiu, aptikti jo reikšmę ir identifikuoti pagrindinę kontrolės sistemą. Tai galima padaryti tik atidžiai stebint ar formuojant eksperimentus, kurių metu sistemingai bendrauja mažiausiai du gyvūnai. Šunų ir žmonių tarpusavio komunikacijos tyrimai susidomėjimo sulaukė palyginti neseniai.
Nors gyvūnų pasaulyje daugeliu atveju komunikavimą stipriai veikia genai, tam tikrą vaidmenį atlieka ir mokymasis. Galimi bent trys būdai paaiškinti žmogaus – šuns tarprūšinę komunikaciją:
-
Kadangi žmonės ir šunys labai socialūs gyvūnai ir turi daugybę socialinių sąveikų signalų, jie gali pasikliauti bendruoju žinduolių bendravimo paveldu.
-
Tikėtina, kad abiejų rūšių nariams reikės tam tikro mokymosi siekiant atpažinti vienas kito signalus.
-
Elgsenos evoliucija nulėmė konkrečius signalus, kurie daugiausia naudojami šunų ir žmonių bendravime.
Šunys sugeba pasinaudoti žmonių komunikacijos formomis ir dėl šios priežasties jie išskirtiniai gyvūnų karalystėje - nei šimpanzės, nei vilkai to nesugeba. Kaip šunys supranta žmonių bendravimo formas iki galo vis dar nesame išsiaiškinę. Tikėtina, kad šiuos įgūdžius lėmė selekcija prijaukinimo metu. Egzistuoja dvi tai paaiškinančios teorijos:
Pirmoji vadinama “šalutine” – domestikacijos metu atrinkti ne tokie bailūs ir agresyvūs šunys, o šios atrankos šalutinis produktas - lankstūs socialinio pažinimo įgūdžiai, viršiję protėvių (vilkų) charakteristikas.
Antroji teorija vadinama adaptacijos, ji teigia, kad šunys specialiai atrinkti tam tikroms užduotims, kurioms reikalingas bendravimas su žmonėmis, atlikti.
Šiuo metu dauguma tyrėjų palaiko antrąją teoriją. Tikėtina, kad žmonių komunikacijos formų suvokimas tarp šunų labiau specializuotas negu tikėtasi ir speciali adaptacija konkrečioms užduotims tai paaiškina geriau.
Nors manoma, kad šunys kaip rūšis bendraudami su žmonėmis turi pranašumą, tikėtina, kad pasirinktinė aplinka įvairiai paveikė skirtingas jų populiacijas (veisles) Pvz., veisiant kai kuriuos šunis galėjo būti labiau skatinamas į žmogų orientuotas bendravimas (naujesni medžiokliniai šunys), o veislės, skirtos kitokioms užduotims atlikti, neturi tokių gebėjimų. Be to, yra duomenų, kad dbartinės šunų veislės patyrė du evoliucijos etapus. Tikėtina, kad veislės, atspindinčios ankstesnius evoliucijos etapus, galbūt nepasižymės sudėtingais bendravimo įgūdžiais kaip tos, kurioms taikyti vėlesni atrankos procesai. Darbiniai šunys nepriklausomai nuo jų genetinio ryšio su vilkais geriau supranta paprastą rodymo gestą negu darbui neskirtos veislės, tačiau užduoties atlikimui įtakos gali turėti ir socialinė aplinka.
