Ne paslaptis, kad dabartinės veislės (taip, kaip jas suprantame) yra palyginti naujos. Būtent Viktorijos laikotarpiu atsirado kilmės knygos ir didesnis dėmesys skirtas standartams. Iki tol populiaresni buvo tam tikri tipai, kurių pavadinimai greičiau reikšdavo atliekamas funkcijas, o ne išvaizdos niuansus. Pvz., po žeme gerai dirbantis buldogėlis galėjo būti ramiai vadinamas terjeru.
Tyrėjų iš Darwin's Ark komanda atliko didelį darbą – sekvenavo daugiau negu 2000 grynaveislių šunų ir mišrūnų DNR. Šie duomenys kartu su savininkų apklausomis pasitelkti siekiant nustatyti genus, susijusius su elgesio ir fiziniais bruožais.
Kas paaiškėjo? Pasirodo, dauguma fizinių savybių tikrai susiję su veislėmis, tačiau elgesys buvo įvairesnis. Čia kaip ir nieko naujo - kiekvienas padorus dresuotojas jums pasakys, kad stereotipai yra katastrofa. Veislės neturi asmenybių. Jas turi individai. Tarp veislių labiausiai paveldimas elgesio bruožas - reagavimas į žmogaus nurodymus. Tačiau ir šis reikalas skyrėsi tarp atskirų individų. Taip pat nustatyta, kad veislė prastai nuspėja tokias savybes, kaip polinkis išsigąsti ar jautrumas dirgikliams.
Veislėms būdingi tam tikri elgesio bruožai kai jos lyginamos su bendra šunų populiacija. Pavyzdžiui, borderkoliai labiau pasirengę reaguoti į žmogaus nurodymus nei kitos veislės. Kurtsharai labiau linkę parodyti kryptį, auksaspalviai retirveriai – atnešti daiktus, o haskiai – staugti.
Taigi veislė – lyg ir prastas individualaus elgesio prognozuotojas, tad neturėtų būti naudojama priimant sprendimus renkantis augintinį. Vien veislė negali numatyti konkretaus šuns elgesio. Vietoj to, asmenybę formuoja veiksnių derinys, įskaitant aplinką. Dydis taip pat labai mažai galėjo numatyti, kaip šuo elgsis. Dideli šunys nebuvo ramesni už mažus, kaip kartais manoma.
Neteisingai interpretuoti tokie teiginiai gali supaprastinti požiūrį į selekcijos procesą bei skatinti netinkamo šuns išsirinkimą (tikintis, kad veislė visiškai nesvarbu). Standartas stengiasi apibūdinti dažniausiai pasitaikančius variantus, o ne nuokrypius nuo. Dėl to, jei norima su keturkoju lankytis šunų susitikimuose, geresnis sprendimas bus rinktis retriverį, o ne pitbulterjerą (nors ir galimi tokie nuokrypiai kaip šunims agresyvus retriveris ar itin jiems draugiškas pitbulterjeras).
Daugiau apie Darwin's Ark tyrimą
Senovėje vilkai laikui bėgant prisitaikė vartoti žmonių atliekas, ir šitame reikale kito jų morfologija, elgesys, metabolizmas bei dauginimosi įpročiai. Nors dėl ribotų išteklių žmonės kai kuriems šunų protėviams galbūt teikdavo pirmumą, yra mažai įrodymų, kad šie gyvūnai buvo veisti specialiai. Kažkoks rimtesnis selekcinis darbas prasidėjo tik maždaug prieš 2000 metų. Iki 1800-ųjų šunys greičiausiai atrinkinėti pagal atliekamas funkcijas (medžioklė, sargyba, ganymas). Dabartinės šunų veislės, daugiausia dėmesio skiriant atitikimui fiziniam idealui ir kilmės grynumui, yra Viktorijos laikų išradimas. Nors veislėms paprastai priskiriama ir temperamentas bei elgesio polinkiai, svarbiausiu atrankos kriterijumi tapus estetikai elgesys atsidūrė antrame plane (jis aktualesnis darbinėse ar sportinėse linijose, tačiau Darwin's Ark tyrime šie dalykai nebuvo vertinti).
Remiantis protėvių funkcija, veislėms priskiriamas koks nors būdingas temperamentas ir elgesio polinkiai. Be to, manoma, kad atskiro šuns veisliniai protėviai leis nuspėti temperamentą ir elgesį, o kilmę leidžiantys išsiaiškinti genetiniai testai veikia kaip įrankiai, padedantys daugiau sužinoti apie gyvūno asmenybę bei dresūros galimybes.
Kadangi tyrimų su šunimis daugėja ir jie tampa sudėtingesni, labai svarbu laikytis statistinio griežtumo standartų, sukurtų žmonių genetikos bendruomenės, ir atsižvelgti į šiuolaikinių veislių dirbtinės atrankos estetinius kraštutinumus, galinčius kelti klaidinančius asociacijas. Vienas būdų tirti šunų elgesį buvo lyginti veisles, o ne individus, naudojant veislės lygio elgesio fenotipus. Tačiau didelis elgsenos kintamumas veislių viduje ir tikėtinos netikros koreliacijos su estetinėmis savybėmis rodo, kad bet kokie atradimai, padaryti naudojant minėtą metodą, turėtų būti patvirtinti kitais būdais.
Minimo projekto metu, siekiant išsiaiškinti kaip genetika formuoja sudėtingus elgesio bruožus, tyriman įtraukta įvairių šunų grupė. Dažniausiai tokiose tyrimuose vyrauja šunys, priklausantys kokiai nors veislei (daugiausia dėl neįprastos populiacijos istorijos ir ribotos genetinės įvairovės), nors daugiau nei 80 % iš beveik 1 milijardo šunų Žemėje gyvena laisvai, veisiasi savarankiškai ir jų žmogus nekontroliuoja. Netgi ten, kur didelės grynaveislių populiacijos, tie, kurių protėviai - daugiau nei vienos veislės atstovai, yra labai paplitę. Mišrūnas šiame tyrime reiškia šunį, kurio protėviai atstovauja daugiau negu vieną veislę, o galbūt yra iš visai beveislių populiacijos.
Dalyvavo 18 385 keturkojai (pusė jų grynaveisliai), taip pat nustatyta 2155 šunų DNR seka. Savininkai turėjo užpildyti 12 trumpų apklausų (117 klausimų) apie augintinių elgesio ir fizines savybes. Kiekvieną apklausą sudarė nedaugiau kaip 10 klausimų, suformuluotų taip, kad pildymas būtų kuo lengvesnis.
Veislės ir elgesio ryšys
Genetinės variacijos paaiškino daugiau nei 25% skirtumų, susijusių su bendravimu su žmonėmis, į žaislus nukreiptais motoriniais modeliais ir reagavimu į komandas, taip pat atsakymus į 46% elgesio klausimų ir aštuonias fizines savybes. Daikto atnešimas pasirodė labiausiai paveldimas elgesio bruožas, o socialumas su žmogumi – labiausiai paveldimas veiksnys. Elgesiai, susijęs su vidiniais motoriniais modeliais ir fizinėmis savybėmis, yra labiau paveldimi nei kiti. Tyrėjai spėja, kad kai kurios savybės galėjo padėti šunų protėviams medžioti, o žmonės prijaukinimo laikotarpiu greičiausiai pasirinkdavo draugiškus šuniukus. Tačiau dauguma elgsenų neturėjo stipraus genetinio komponento.
Veislė paaiškina didesnę elgesio fenotipų skirtumų dalį nei dydis, lytis ar amžius, tačiau jos poveikis palyginti mažas. Atlikus išsamesnę analizę paaiškėjo, kad veislės efektas koreliuoja su paveldimumu. Amžius svarbiausias bandant paaiškinti susijaudinimo lygį ir į žaislą nukreiptus motorinius modelius. Lytis ar gyvūno dydis praktiškai neturi įtakos elgesiui.
Kalbant apie paveldimesnius, labiau diferencijuotus bruožus (tokius kaip reagavimas į nurodymus ir komandas), žinant veislės kilmę, elgesio prognozės gali būti tikslesnės. Kalbant apie mažiau paveldimas savybių, tokias kaip agonistinis slenkstis (kaip lengvai šuo išprovokuojamas bauginančių ar nemalonių dirgiklių), veislė bus beveik neinformatyvi. Pats veislei būdingas elgesys pasižymi genetiniu sudėtingumu. Nustatyta 11 naujų DNR sričių, reikšmingai susijusių su elgesiu, įskaitant vieną, skirtą staugimui, o kitą – bendravimui; žmonėms šie regionai yra atitinkamai susiję su kalba ir ilgalaike atmintimi.
Kai kurių vertintų veiksnių pasiskirstymas tam tikrose veislėse itin skyrėsi nuo bendro rezultato. Šie duomenys pagrįsti savininkų apklausų duomenimis, kuriems įtakos galėjo turėti įvairūs veiksniai, pvz., stereotipai, tad, tyrėjų nuomone, tie skirtumai nebūtinai bus genetinės kilmės. Remiantis vien apklausos duomenimis, negalima atskirti aplinkos ar stereotipų poveikių nuo genetinių. Kalbant apie socialumą su žmonėmis, labiau tikėtina, kad tai bus būdinga Labradoro ir auksaspalviams retriveriams, amerikiečių pitbulterjerams ar Sibiro haskiams, o žymiai rečiau – vokiečių aviganiams, čihuahua ar taksams.
Grupuojant veisles pagal jų siūlomą istorinius vaidmenis (pagal AKC grupes), nustatyta, kad ganymo veislės labiau orientuotos į žaislus, noriau reaguoja į žmogaus nurodymus, yra labiau įsitraukiančios ir nuošalesnės, o dekoratyvinės - labiau nepriklausomos ir mažiau bendrauja su kitais šunimis. Sportinei grupei priklausančios veislės labiau orientuotos į žaislus, o darbinei - socialesnės su šunimis.
Nė vienas iš dviejų su kaukimu susijusių genetinių sričių nesiskiria tarp Sibiro haskių ar biglių. Elgsenos lokusų diferenciacijos nebuvimas gali atspindėti genetinį dreifą arba atranką, atsiradusią dar prieš veislių sukūrimą. Tyrėjai taip pat negalėjo susieti agresyvaus elgesio su jokia konkrečia veisle ar kokiu nors genetiniu pagrindu.
Įdomu tai, kad elgesiu veislės skyrėsi subtiliai. Kitaip sakant, veislės faktas suteikė mažai nuspėjamosios vertės individams ir galėjo paaiškinti tik 9% elgesio skirtumų. Elgsenos skirtumai veislės viduje panašūs į skirtumus tarp veislių, o tai rodo, kad prognozės gali būti klaidingos net grynaveislių šunų atveju. Nors veislė gali turėti įtakos tam tikro elgesio tikimybei, jos buvimo faktas nėra pakankamai informatyvus, kad būtų galima numatyti individo polinkius. Tyrimas patvirtino tai, ką šunų savininkai pastebėjo patys: veislės viduje bus daug skirtingai besielgiančių šunų.
Šio tyrimo rezultatai nereiškia, kad veislė visai „negroja“. Kai kurios tikrai labiau linkusios į tam tikrą elgesį. Pavyzdžiui, borderkoliai labiau domisi žaislais ir greičiausiai bus lengviau dresuojami. Tačiau galimos išimtys – atskirų individų elgesys labai skirsis. Pvz., pasitaikė auksaspalvių retriverių, nenorinčių atnešti numesto daikto. Nors Labradoro retriveriai pasižymėjo mažiausiu polinkiu staugti, jų tarpe būta ir dainingų šunų. 90 % grynaveislių kurtų niekada neužkasa savo žaislų, tačiau tyrime pasitaikė 3 šunys, linkę į „laidojimą“. Tie patys Labradoro retriveriai gali būti tiek mylintys ir prilipę it vantos lapas, tiek atsiriboję. Vokiečių aviganiai gali būti tiek lengvai dresuojami, tiek neįtikėtinai užsispyrę. Kai kurios veislės netgi nepaisė savo stereotipų. Pavyzdžiui, amerikiečių pitbulterjerai nebuvo agresyvesni už kitus šunis, nepaisant jų reputacijos. Tačiau veislės standartas stengiasi apibūdinti vidutinius variantus, o ne nuokrypius nuo normos, nors tai ir nekeičia fakto, kad tie nuokrypiai egzistuoja. Taigi kai kurias išimtis galima ir laikyti tik... išimtimis.
Dabartinėms veislėms priskiriamos elgsenos ypatybės yra poligeninės, veikiamos aplinkos ir skirtingai paplitusios veislės viduje. Nors su veislių elgsena susijusios genetinės sritys nėra neįprastai diferencijuotos, jų polinkiai, kad ir silpnai, dera su protėvių funkcijomis. Kai kurie bruožai, įskaitant tokius kaip socialumas, yra stipriai paveldimi, net jei nėra būdingi konkrečiai veislei. Tai greičiausiai reiškia, kad daugelis elgsenų atsirado iki dabartinės veisimo praktikos. Greičiausiai elgesys, suvokiamas būdingu dabartinėms veislėms, kilo iš tūkstančius metų trukusios poligeninės adaptacijos. Šiuolaikinėms veislėms priskiriamos elgsenos ypatybės galbūt natūraliai atsirado prieš tūkstantmečius, kai šunys migravo su žmonėmis ir prisitaikė prie naujovių. Senovėje atsiradę skirtumai buvo užfiksuoti įvairiais dažniais, o vėliau viską formavo genų dreifas ar selekcija.
Įdomumo dėlei galima paminėti, kad fizinės savybės yra išskirtinai paveldimos, o penkių iš 8 paveldimumas viršijo 85%. Diferencijavimas pagal fizinių požymių lokusus atitinka tebevykdomą selekciją, kurios metu laikomasi griežtų morfometrinių standartų, o daugybės elgesio bruožų sutapimo trūkumas rodo, kad atranka šiuo klausimu yra silpnesnė arba jos visai nėra.
Darwin's Ark mokslininkai neaptiko įrodymų, kad veislių elgsenos tendencijos atspindėtų tyčinį selekcininkų pasirinkimą, tačiau tokios galimybės negalima atmesti. Dabar turimi duomenų rinkiniai per maži, kad būtų galima aptikti subtilesnius, naujesnius pasirinkimus.
Rezultatai vertinami nevienareikšmiškai
Nors tyrimas įdomus, neapleidžia jausmas, kad jam kažko trūksta, o gal į kai kuruos dalykus žiūrima iš neteisingos pusės. Galų gale patys tyrėjai kalba apie per mažus duomenų rinkinius ir tikėtinus subtilesnius ar naujesnius elgesių variantus. Turintiems didelę patirtį su bet kokia veisle, nebus keista, kad atskiri šunys yra individai. Gyvūnai neskaito savo veislės standartų. Kai kalbam apie šunis bendrai, kalbam apie statistiką. Kai kalbam apie individą, jis toks ir bus: individas.
Įdomiau būtų, jei tyrimas bandytų tirti griežčiau patvirtintas veisles (tiriamajam anketoje užtekdavo pažymėti, kad gyvūnas grynaveislis). Išskyrus specializuotas darbui ar sportui veisiamų gyvūnų kategorijas taip pat būtų galima gauti daugiau įdomių duomenų. Kai kurioms veislėms tam tikri elgesiai tikrai yra būdingi, tačiau jie gali būti išreikšti skirtingai. Pvz., terjerai turės skirtingą norą persekioti grobį, tačiau iš esmės beveik visi norės tai daryti.
Tyrimo metodikai panaudotos savarankiškai pildomos anketos dažniausiai gan tikslios, tačiau nereikia į jas pasinerti stačia galva. Bėda ta, kad vidutinis šuns savininkas menkai išmano gyvūnų elgesį. Patys tyrėjai teigia, kad gali kilti problemų vertinant stereotipinius reikalus. Šunys nebuvo tirti kontroliuojamoje aplinkoje, o klaidingi atsakymai galėjo kiek iškraipyti rezultatus. Iš kitos pusės tyrimams su kontroliuojama aplinka būtų sunkoka surinkti tokį didelį kiekį respondentų.
Pasitelkus mišrūnus kaip kontrolinį kintamąjį padaryta prielaida, kad jie nepaveldi veislių savybių - tai nėra teisinga. Tyrėjų nuomone, mišrūnai yra vienalytė, nuosekli grupė. Nors temperamento atžvilgiu jie genetiškai daug mažiau nuspėjami, vis tiek nėra geras kontrolinis kintamasis dėl nuoseklumo trūkumo.
Galima paminėti 2019 m. Evan L. MacLean ir komandos atliktą tyrimą, įtraukusį 101 veislei priklausančius 14 000 šunų. Jų elgesio duomenys lyginti su daugiau kaip 100 000 lokusų genome. Nustatytas didelis 14 elgesio bruožų tarp veislių paveldimumo lygis. Taip pat aptiktas 131 vieno nukelotido polimorfizmas, susijęs su veislių elgesio skirtumais. Rezultatai atskleidė sudėtingų elgsenos bruožų paveldimumą ir genetinę architektūrą. Aišku, atskirų individų šiuo atveju tyrėjai nenagrinėjo.
Bruožai, pasižymintys didžiausiu paveldimumu tarp veislių, buvo dresuojamumas, į svetimus nukreipta agresija, vaikymasis bei prisirišimas ir dėmesio siekimas. Bendri skirtumų modeliai sutapo su funkcines grupes atitinkančiomis kladomis. Tirti elgesio bruožai negalėjo būti paaiškinti vien genetiniu dreifu.
Veislės standartas bando apibūdinti vidutinius variantus, o ne kraštutinumus ar perspaudimus. Tačiau tai nekeičia fakto, kad įvairūs nukrypimai nuo normos egzistuoja. Problema ta, kad žmonės skaito standartus taip, lyg jie garantuotų koks šuo gausis ir galiausiai nusivilia. Patirties trūkumas ir pernelyg daug vilčių gali būti gerai suspardyti realybės. Priemiestyje ramiai gyvenančiai šeimai greičiausiai geriau seksis su retriveriu, o ne belgų aviganiu. Ar tai reiškia, kad visi retriveriai yra draugiški ar mylintys žmonės? Visiškai ne. Tačiau tokį rasti bus žymiai lengviau.
Kaip vertinti Darwin's Ark tyrimo rezultatus?
Žmonės labai lengvai randa modelius - net tada, kai jų nėra. Dėl to dažnai renkasi tos pačios veislės šunis. Kartais jie nusivilia, ypač jei naujas augintinis elgiasi ne taip, kaip turėti anksčiau. Genetika yra svarbi, bet ji – tik postūmis tam tikra kryptimi. Tai nėra likimas.
Nors tyrimo pasekmės gali būti pavojingos dėl klaidingų interpretacijų, tačiau žvelgiant į elgesį tikrai geriau pirmiausia galvoti apie šunį kaip individą, o tik po to apie veislę. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į atsakingo veisimo praktiką - vien todėl, kad norėsime retriverio, dar nereiškia, kad konkretus šuo mums tiks. Idealiu atveju renkantis veislinį gyvūnų vertinami visi vados šunyčiai, kol pavyksta parinkti tinkamiausią variantą. Būsimam šuniukų temperamentui, tinkamumui skirtingoms veiklos yra nemažai testų ir jie atsirado ne šiaip sau.
Genetika, ankstyvas vystymasis, socializacija, dresūra, aplinka, patirtis: visa tai formuoja šunį. Genetiką galima maksimaliai išnaudoti pasitelkus tinkamas ankstyvos socializacijos programas. Tačiau net pati geriausia programa neįdiegs norimų paveldimų savybių ir nepanaikins nepageidaujamų. Genetika labiau susijusi su potencialu ir galimybėmis, o ne su griežtu determinizmu.
Šaltiniai
Evan L. MacLean, Noah Snyder-Mackler, Bridgett M. vonHoldt and James A. Serpell; Highly heritable and functionally relevant breed differences in dog behaviour; Published:02 October 2019
Morrill K, Hekman J, Li X, McClure J, Logan B, Goodman L, Gao M, Dong Y, Alonso M, Carmichael E, Snyder-Mackler N, Alonso J, Noh HJ, Johnson J, Koltookian M, Lieu C, Megquier K, Swofford R, Turner-Maier J, White ME, Weng Z, Colubri A, Genereux DP, Lord KA, Karlsson EK. Ancestry-inclusive dog genomics challenges popular breed stereotypes. Science. 2022 Apr 29;376(6592):eabk0639. doi: 10.1126/science.abk0639. Epub 2022 Apr 29. PMID: 35482869.
