„Raustančio kailio“ terminas reiškia, kad kailio spalva iš bet kokios pasikeičia į rudą. Paprastai šis spalvos kitimas nerimą kelia šunų veisėjams ir parodų dalyviams, ypač baltakailiams. Paprastai vienu iš rudavimą sukeliančių veiksnių laikoma mityba.
Kai kurių ėdalų sudedamoji dalis, žinoma kaip runkelių minkštimas, buvo laikyta vienu kaltinamųjų - matyt dėl to, kad anglų kalba burokėliai (beet) ir cukriniai runkeliai (sugar beet, naudojami pašarų gamyboje) skamba panašiai. Net Lietuvos prekiautojai dažnai blogai išverčia pašarų etiketes ir vietoj cukrinių runkelių įpaišo burokėlius. Kadangi burokėliai yra raudonos spalvos, dažnas galvojo, kad jie nuspalvina ir kailį. Kaip ten bebūtų, nepastebėta jokio ryšio tarp runkelių pašaruose suvartojimo ir šunų kailio spalvos kitimo.
Kailio spalvos raida
Norint perprasti galimas kailio spalvos pasikeitimo priežastis, būtina suprasti įprastą spalvos raidą. Šunims ir katėms atskiri plaukai užauga per 6 - 8 savaites; ši fazė vadinama anagenine plaukų augimo faze. Plaukams subrendus, jie pereina į poilsio laikotarpį (telogeno fazę) ir ramybės būsenoj išbūna kelias savaites ar mėnesius kol iškrenta. Pačią plaukų spalvą nulemia anageninės fazės metu dar folikulų ląstelėse susiformavęs pigmento kiekis ir tipas. Melanocitai, specializuotos pigmentą gaminančios folikulų ląstelės, išskiria geltonai raudoną feomelaniną arba juodai rudą eumelaniną, anie vėliau nusėda plaukuose. Genetiniai veiksniai nulemia kiekvieno pigmento tipo kiekį, pasiskirstymą plauke, spalvos atskiedimą ar užmaskavimą ir pasiskirstymą įvairiose kūno vietose. Kiti plaukų spalvą, augimo ar poilsio ciklą galintys paveikti veiksniai yra vaistai, vietinės medžiagos, senėjimas, aplinka ir mityba.
Plaukų spalvą galima pakeisti vienu iš dviejų būdų. Sisteminis veiksnys gali sukelti spalvos pasikeitimą kol plaukai vystosi svogūnėlyje (pvz., pasikeičia pigmentą gaminančios ląstelės). Kadangi tai įvyksta nusėdant pigmentui, tokio tipo spalvos pasikeitimas tęsiasi nuo pat odos paviršiaus iki plauko galiuko, o paveikta plaukų dalis priklauso nuo laiko, kada įtaką padaręs veiksnys pasireiškė. Pavyzdžiui, jei pakeitimas įvyko per 2 savaites, spalvos pasikeitimas bus matomas kaip horizontali spalvų juosta atskiruose plaukuose. Kadangi atskirų kailio plaukų vystymosi etapai skiriasi, spalvos pasikeitimas visame kūne pasiskirsto skirtingais lygiais kiekviename plauke. Apskritai, tokio tipo kailio spalvos pasikeitimas vystosi savaites ar mėnesius kol atsiranda arba išnyksta. Taip pat, kadangi plaukai auga atsitiktinai visame kailio plote, galima tikėtis, kad spalvos pasikeitimas nebus vienodas, o tik tuose plaukuose, kurie veiksnio pasireiškimo metu augo. „Besiilsinčių“ plaukų šie veiksniai nepalies.
Dėl ko gali kisti kailio spalva
Šunų kailio spalvos kitimą nulemti gali keli veiksniai. Plaukams senstant jų spalva keičiasi natūraliai – tada, pvz., pasiruošę iškritimui juodi plaukai (pirmiausia ties galiuku) nurunda. Tais atvejais, kai ilgi plaukai ilgiau išsilaikė neiškritę, jie gali parausti. Po kailio keitimosi grįžta normali spalva. Be senėjimo, juodų plaukų rudavimą gali sukelti saulės spinduliai. Tai paveikia plaukų galiukus, o ties pagrindu (šalia odos) spalva išlieka juoda.
Vienas iš būdų būdas pakeisti kailio spalvą yra plauko išorės susidūrimas su kokia nors medžiaga. Tai apima medžiagas, kurias naudoja šuns savininkas, išskiria šuns oda arba šuo pats užlaižo ant plaukų. Galimi ir aplinkos veiksniai kaip ultravioletinių saulės spindulių, aplinkos temperatūros ar drėgmės poveikis. Esant šiam kailio spalvos pasikeitimui, paveikiami tam tikros srities plaukai. Pati spalva būna ryškesnė, negu švelnesnis vidinių veiksnių sukeltas avižinis atspalvis.
Lašai ar šampūnai, kuriuose yra insekticidų, taip pat gali parudinti plaukus. Šis poveikis pastebimas esant bet kokiai natūraliai kailio spalvai, tačiau labiausiai pastebimas baltos ar šviesios spalvos šunims. Jei priežastis yra tepamasis agentas, spalvos pasikeitimas bus vienodas visame paveiktame plauke. Dažnas maudymas šampūnais, tam tikrų tipų skalavimai ir džiovinimas plaukų džiovintuvu gali pakeisti kailio spalvą.
Dažniausia šunų kailio spalvos pasikeitimo priežastis yra jo nudažymas porfirinu. Porfirinas - medžiaga, randama šunų ašarose ir seilėse. Saulės šviesoje ši medžiaga parausta. Porfirinas - normalus galutinis hemoglobino metabolizmo produktas ir yra atsakingas už kailio nudažymą rausvai, kas matoma pvz. aplink kai kurių veislių šunų akis. Intensyviai kailį besitvarkantys šunys, ypač mėgstantys laižytis, prikaups porfirinų tam tikrose vietose ir jos bus rudesnės. Kadangi laižymasis gali būti susijęs su alerginėmis reakcijomis ar kitomis dermatologinėmis problemomis, jis gali sukelti kailio parudavimą. Tokiais atvejais bus paveiktas visas plaukų ilgis tam tikrose kūno vietose. Tačiau su šiuo reiškiniu nėra susijęs joks pavojus sveikatai, tai nerodo maisto medžiagų trūkumo ar disbalanso.
Maistas ir kailio spalvos kitimas
Ryškus tam tikrų pagrindinių maistinių medžiagų trūkumas gali neigiamai paveikti kailio kokybę ir spalvą. Vario trūkumas racione ir vario trūkumo vystymasis gali sukelti kailio hipopigmentaciją, kas pasireiškia kaip plaukų žilimas ar paraudimas. Tačiau vario trūkumą lydi kiti požymiai, įskaitant anemiją, odos pažeidimus ir jaunų gyvūnų augimo sutrikimus. Vario trūkumo anemija ilgainiui sukelia rimtesnius susirgimus, o kailis pasidaro šiurkštus. Dėl cinko trūkumo pasikeičia plaukų tekstūra ir spalva – per mažai šios medžiagos gaunantys šunys turi sausą, šiurkštų, išblukusį kailį. Jei racione atsiras pakankamai cinko, šie požymiai išnyks. Nors tai nėra įprasta, būta pranešimų apie natūraliai atsiradusį cinko trūkumą šeriant šunis nebrangiu (ekonominės klasės) sausu ėdalu. Tačiau gerų gamintojų dėmesys įvairių mineralų koncentracijai ir biologiniam prieinamumui augintinių pašaruose sumažina vario ar cinko, kaip šunų kailio spalvos keitėjų, riziką.
Negalima nepritarti, kad mityba veikia pigmentų, iš odos nusėdančių į augančius plaukus, sintezę. Juodos spalvos intensyvumui įtakos turi tokių aminorūgščių kaip fenilalaninas ir tirozinas suvartojimas su maistu. Dėl mažo šių medžiagų kiekio juodų gyvūnų kailis rausvėja, o dideli kiekiai palaiko arba atkuria juodą spalvą. Įdomu, kad norint šuniukams optimizuoti melanino ekspresiją kailyje, su maistu jie turi gauti didesnes negu rekomenduojama tirozino dozes.
Naujausi tyrimai su augančiais kačiukais parodė, kad dėl nepakankamo fenilalanino ir tirozino kiekio maiste sumažėja bendras plaukuose nusėdusių melanino pigmentų kiekis; tai pasireiškia juodų plaukų pasikeitimu į rausvai rudus. Kai kačiukai buvo šerti maistu, kuriame mažiau nei 16 g aromatinių aminorūgščių/1 kg raciono, jiems taip pat atsirado keli neurologiniai sutrikimai. Tirozinas yra tiek eumelanino, tiek feolmelanino pirmtakas, o tirozino kiekis plazmoje koreliuoja su plaukuose esančiu pigmentų kiekiu. Kadangi nepakeičiamoji aminorūgštis fenilalaninas yra tirozino pirmtakas, turimas tirozinas išreiškiamas kaip šių dviejų aminorūgščių suma. Tyrimų autoriai padarė išvadą, kad katėms reikalingas bendras aromatinių aminorūgščių kiekis, lygus 18 g/kg ar daugiau, kad joms neatsirastų rausvai rudos spalvos ir galbūt būtų išvengta su tuo susijusių neurologinių požymių.
Kadangi apie daugumą nurudusio kailio problemų praneša šunų, o ne kačių savininkai, buvo atliktas bandomasis tyrimas su 12 juodų šunų (6 labradoro retriveriai ir 6 Niūfaundlendai), siekiant ištirti galimą tirozino vaidmenį „nurudime“. Suaugę šunys šerti komerciniu dideliems šunims skirtu ėdalu su papildomu fenilalaninu ir tirozinu arba be jų, apytiksliai 2,0 ir 2,5 karto daugiau (pagal reikalavimus). Šunų, papildomai gavusių fenilalanino ir tirozino, kailis buvo tamsesnis nei tų, kurie jų negavo. Negavusiųjų papildų kailis buvo raudono atspalvio, tad greičiausiai šiek tiek sumažėjęs tirozino kiekis ėdale gali paaiškinti „ruduojančio kailio“ sindromą, apie kurį praneša kai kurie naminių gyvūnėlių savininkai. Tačiau kadangi šiame tyrime kiekvienas šėrimo būdas išbandytas tik su trimis šunimis ir duotas tik vienas bazinis ėdalas, norint pilnai ištirti tokį ryšį, reikia papildomų tyrimų. Nepaisant to, daugelis naminių gyvūnėlių ėdalo gamintojų vėliau padidino fenilalanino ir tirozino kiekį savo pašaruose.
Kito tyrimo metu dvi grupės baltųjų šveicarų aviganių 4 mėnesius šerti skirtingomis fenilalanino ir tirozino koncentracijomis (3,02 g/Mcal, palyginti su kontroline 4,82 g/Mcal) ir variu (8,93 ppm, palyginti su kontroline 13,28 ppm). Kailio spalva vertinta spektrofotometrija. Šunims, gavusiems mažiau fenilalanino, tirozino ir vario, raudona pigmentacija buvo mažesnė. Tai gali būti aktualu auginant baltus šunis. Beje, šunims, šertiems ėdalais, kurių sudėtyje buvo žalių maistinių dažų arba oranžinės spalvos dokozaheksaeno rūgšties etilo esterio, pastebėti atitinkamai žalsvo ir geltono atspalvio plaukai.
