Nors šunis mes šukuojame, maudome, kerpame ir kitaip čiustijame, savo kailiu jie rūpinasi ir patys. Blizgantis kailis parodo puikią sveikatą, tad šunys juo rūpinasi kasdien. Jei kas nors vyksta ne taip, kaip reikėtų, kailis ne tik atrodo prastai – gali būti pažeista ir oda.
Kodėl šunys rūpinasi kailiu? Žinoma, pirmiausia todėl, jog nori kailį ir odą išlaikyti sveikus, tačiau čia slypi ir šis tas daugiau. Tarkim, žaizdų laižymas. Kodėl šunys taip daro? Pasirodo, jų seilės turi baktericidinių medžiagų, veikiančių prieš du dažniausius žaizdų užteršėjus - Escherichia coli ir Streptococcus canis. Šios bakterijos taip pat gali sukelti naujagimių sepsį, todėl motinos laižydamos savo mažylius nuo to apsaugo (be kita ko, laižymas skatina šuniuką tuštintis).
Tvarkant kailį iš jo šalinami ektoparazitai – erkės, blusos... Dideli šių parazitų kiekiai čiulpia kraują, net gali susargdinti šunį. Gyvūnai, kurie negali patys savęs išsilaižyti, turi daugiau parazitų, o jeigu būna jauni, -prasčiau auga.
Porą kartų metuose dauguma šunų gausiai šeriasi. Laižymosi dėka pašalinami negyvi plaukai, tuo pačiu palaikoma odos sveikata. Ilgaplaukėms veislėms kaip koliai, pudeliai, komondorai ar senieji anglų aviganiai čia prireikia žmogaus pagalbos – savininkams neįsikišus, jie pavirsta tikrais plaukų kilimais ligota oda.
Laižymasis gali padėti reguliuoti kūno temperatūrą. Žinoma, kad katės tikrai gali atsivėsinti laižydamos savo plaukus ir odą, tačiau šunys taip aktyviai kaip jos kailiu nesirūpina ir mieliau kliaujasi aplinka – gulasi ant drėgnos žemės, šoka vandenin.
Dar viena laižymosi priežastis – tai ramina esant stresui ar įtampai. Paprastai toks elgesys atsiranda netinkamu laiku, atrodo lyg iškritęs iš konteksto. Susidūrus su dominuojančiu šunimi, nuolankiajam tai padeda sušvelninti įtampą. Deja, kartais laižymasis perauga į probleminį elgesį.
Šunys kailį valo sau arba kitiems. “Savivalos“ atveju šuo laižosi kojas, plotą apie savo snukį, genitalijų, išangės sritis. Taip pat laižomos žaizdos, ypač jei jos kraujuoja ar iš jų teka serumas. Pagalbon pasitelkiami ir dantys – jų pagalba šalinamos sąvėlos, svetimkūniai, mažinamas niežulys, kramtomi nagai.
Užpakalinės kojos – svarbus kailio priežiūros įrankis. Paprastai jos naudojamos valyti sritims, kurių snukiu pasiekti nepavyksta – tai krūtinė, kaklas, galva, ausys. Priekines letenas šunys naudoja valydamiesi galvą - jomis braukia per snukį, ypač apie akis ir ausis, po to nulaižo nešvarumus ir galbūt seką kartoja.
Raičiojimasis – taip pat savotiška kailio priežiūra, jis galimas dėl trijų skirtingų priežasčių. Pirma – paprastas raičiojimasis, nesusijęs su ženklinimu kvapais – šuo pasivolioja, o tos vietos kvapu nesidomi. Kitas variantas, kai šuo trinasi po kontakto su stipriu kvapu (pvz., jį kas nors išpurškė kvepalais). Tada jis čiaudi, raičiojasi ir bando nusitrinti tą blogą kvapą. Trečia raičiojimosi forma – trynimasis į kvapus nustačius itin laimingą snukio išraišką. Šunys mėgsta išmatas, šiukšles, nugaišusius ir pašvinkusius gyvūnus... Gerai nežinoma, kodėl šunys trinasi į tokius dalykus, tai bando paaiškinti daug teorijų. Galbūt jie kvėpinasi sau maloniu kvapu. Tai gali būti socialiai naudingas elgesys. O galbūt toks smarvės kiekis per didelis, kad ją nustelbtų šlapimas, tad šuo bando plačiai paskleisti savo kūno kvapą...
Šalindami vandenį iš kailio, šunys pasipurto. Šis elgesys prasideda nuo galvos ir progresuoja visu kūnu.
Būna, kad vienas šuo rūpinasi kito kailiu. Taip elgiasi artimi gyvūnai. Laižymas, kartais kramsnojimas – tipiški metodai. Nuolankūs šunys linkę laižyti labiau dominuojančių snukį. Tai svarbiau ne kaip kūno priežiūros dalis, o kaip socialinė funkcija.