Kaip šunys mokosi

Šunų dresūros ir auklėjimo klausimais dažnai nesutariama. Diskusijos vystosi nuo labai elementarių dalykų iki sudėtingų mokslinių frazių ar keiksmažodžių. Kartais net atrodo, kad kelių „skirtingų mokyklų“ atstovų susitikimas gali baigtis riaušėmis. Iš esmės galima skirti dvi kraštutines nesutarimų kryptis - „tradicinis“ smurto metodas ir „gerasis“ apdovanojimų būdas.

Dresūros istorija

Kai kurie itin humaniškų pažiūrų atstovai mano, kad atlygio pagrindas, operantinis sąlygojimas, klikeris ir kiti „stebuklai“ atsirado tik apie 1990 m., dėl ko jie laikomi naujais ir neįprastais. Iš tiesų gyvūnų dresūroje šimtmečius taikyti labai įvairūs metodai. Rimčiau į viską žiūrėti imta tada, kai atsirado I. Pavlov klasikinis sąlygojimas, E. Thorndike  efekto dėsnis ir Skinner darbai apie operantinį sąlygojimą bei komerciniai šitų teorijų pritaikymai... Nors  operantinis sąlygojimas šiomis dienomis laikomas „nauja banga“, B.F. Skinner jį aprašė savo 1938 metų knygoje, o 1951 metais netgi  apibūdino ir jau kelerius metus gyvūnų dresūroje naudotą cricket. Tas daiktas šiandien vadinamas klikeriu.

1910 m. vokiečių dresuotojas pulkininkas Conrad knygoje apie šunų dresūrą taip pat pademonstravo, jog supranta operantinio sąlygojimo dėsnius. Tuo metu kaip tik prasidėjo rimta policijos šunų dresūra ir pagalbininkų akliesiems mokymai. W. Koehler pradėjo dresuoti karinius šunis, tada persimetė į dresūrą Holivude ir po Antrojo pasaulinio karo pradėjo populiarinti šį mokslą plačiajai visuomenei. Nors jis naudojo daugybę mokymų principų, populiarių ir šiandien (tik truputį pakeistomis formomis), teigiamus jo metodus daugelio atminty užgožė elgesio problemoms spręsti pasitelkti atšiaurūs būdai. Kai kurie W. Koehler pėdomis sekę dresuotojai jo „bloguosius“ metodus taikė savaip. Metams bėgant tie atšiaurūs dresūros būdai pradėjo nykti, imta akcentuoti teigiamo skatinimo poveikį, švelnesnius metodus – tai propagavo  C. Pfaffenberger, W. Campbell, I. Dunbar, K. Pryor...

Klasikinis sąlygojimas

Nesąlyginis refleksas  - paveldima stereotipinė reagavimo į išorinio pasaulio poveikius ar organizmo vidinius pokyčius forma.  Sąlyginis refleksas susidaro tada, kai tuoj po kokio nors dirgiklio ima veikti nesąlyginį refleksą sukeliantis dirgiklis. Kartojant tokias dirgiklių poras nedideliais laiko tarpais, atsiranda reakcija į pirmąjį dirgiklį, ir tas dirgiklis tampa sąlyginiu.

Garsiausias šias reakcijas paaiškinantis eksperimentas atliktas rusų fiziologo Ivano Pavlovo, išmokiusio šunį į skambutį ar šviesą reaguoti seilių išsiskyrimu. Kai šuniui duodama maisto, jam išsiskiria seilės. Jei duodant maisto atsiranda neutralus dirgiklis (varpelio skambutis), po kelių pakartojimų šuniui seilės išsiskirs vien nuo varpelio garso.

Bandymų – klaidų metodas ir efekto dėsnis

Organizmas negali būti iš anksto prisitaikęs reaguoti į kintančias aplinkos sąlygas – prisitaikančios jo reakcijos įgyjamos tam tikru būdu. Tai ir yra bandymų–klaidų metodo pagrindas. Yra situacijų, kuriose gyvūnas iš karto neranda „teisingo“ atsakymo, o atlieka daug įvairių veiksmų, kol atsitiktinai pataiko atlikti tą veiksmą, kuris išsprendžia problemą. Kartojantis tokiai situacijai nenaudingų veiksmų (klaidų) mažėja, o adaptyvus veiksmas atliekamas greičiau.

Efekto dėsnis teigia, kad kiekvienas pasitenkinimą sukeliantis veiksmas tam tikroje situacijoje asocijuojasi su ja, ir jei situacija pasikartoja, tai padidėja tikimybė pasikartoti tam veiksmui. Jei koks nors veiksmas tam tikroje situacijoje sukelia diskomfortą, tai jai pasikartojus, jo pasikartojimo tikimybė sumažėja. Taigi, išmokimas atsiranda ne vien dėl atsitiktinių nesėkmingų ir sėkmingų bandymų, bet ir dėl pasitenkinimo bei diskomforto, veiksmą susiejančių su atitinkama situacija.

Operantinis sąlygojimas

Operantinis sąlygojimas - mokymasis, kai individas yra linkęs atlikti tam tikrą veiksmą arba jo neatlikti, priklausomai  nuo to,  ar jis anksčiau už tai buvo skatinamas, ar baudžiamas. Elgesys dažnėja susiduriant su maloniomis pasekmėmis. Norint išmokinti šunį konkretaus  elgesio,  svarbu  surasti tinkamus pastiprinimus,  jų  pateikimo  būdą ir kartojimų  skaičių. Jeigu pastiprinimas teigiamas, tai elgesys  kartojamas  ir  išmokstamas, jeigu neigiamas - tokio elgesio gyvūnas nekartos. 

Pastiprinimų ir bausmių rūšys:

    teigiamas pastiprinimas (paskatinimas) – kai individui duodama kažkas malonaus.

    neigiamas pastiprinimas – kai pašalinamas negatyvus stimulas (korekcijų nebuvimas kol šuo elgiasi tinkamai).

    pirmo tipo bausmė (teigiama bausmė) – kai individui suteikiama kažkas nemalonaus (korekcija).

    Antro (neigiama) tipo bausmė – individui malonaus stimulo atėmimas (pvz., šuo negauna skanėsto).

Tikslumo svarba

Per laiko tarpą, kurio metu šuo gauna korekciją ar pagyrimą, priklauso jo suvokimas apie veiksmą, kurį jam reikia atsiminti, todėl labai svarbu, kad šis signalas būtų greitas ir tikslus. Paskatinimą šuo turi gauti nedelsiant, kitaip jis nesies pagyrimo su norimu veiksmu. Klikeriu žymint tinkamą elgseną, galima operatyviau užfiksuoti paskatinimo akimirką, tačiau yra situacijų, kur ši priemonė – prastas pasirinkimas. Klikeriui būtinas tikslumas, kas daugeliui savininkų – sunki užduotis (dėl to prieš pradedant šią priemonę taikyti praktiškai, naudinga pasitreniruoti be šuns). Norint stiprinti įgūdžius, kuriuos šuo jau moka, klikeris nebūtinas - kai augintinis įgijo norimą elgesį, geriau keliauti prie pagyrimų.

Motyvacija

Šuo visada bus motyvuotas atlikti kokį nors veiksmą, jeigu jam bus pažadėtas viliojantis atlygis. Vieniems tai žaidimai, kitiems – maistas, paglostymas, laisvės suteikimas ir t.t. Turite išsiaiškinti, kuris variantas tinka būtent Jums ir Jūsų šuniui. Beje, jeigu tikėtina nauda pradeda prastėti, elgesys turi tendenciją „nykti“.

Dresūros pradžioje paprasčiausia bus pasirinkus maistą. Kai komandų reikšmė jau išmokta, šunims su stipriu grobio instinktu naudinga pereita prie skatinimo žaislais. Kai kurie geriausiai motyvuojami bendravimu, pagyrimais ir glostymu, tačiau tokių individų gan nedaug. Žodinis pagyrimas – puikus būdas motyvacijai kurti, tačiau jį sudėtinga naudoti norint perduoti informaciją.

Bausmės

Bausmė– nepageidaujamo elgesio pasekmė. Jeigu bausmė įvyksta dar nepageidaujamo elgesio metu  - ji būna veiksminga, tačiau faktiškai tampa „neigiamu pastiprinimu“ – tai nemaloniu įvykiu, kurio veikimą galima sustabdyti ar nutraukti pakeitus elgesį. Jei šuo elgiasi tinkamai – nemalonus dalykas neįvyksta. Bausmės ir neigiamo pastiprinimo skirtumas tas, kad pastarasis įvyksta elgesio metu, o ne po jo.

Pagrindinė daugelio šunų savininkų daroma klaida - šunį bausti netinkamu laiku. Tam, kad bausmė būtų veiksminga, bausti reikia nepageidaujamo veiksmo pradžioje. Kitu atveju tai tik tuščias ir nemalonus laiko švaistymas. Jeigu sureaguojama per lėtai, uždelsimas bausmę padaro neveiksmingą - kaip pasekmė, ji pernelyg nutolsta nuo priežasties. Kai kuriais atvejais bausmės gyvūną tik išmoko neišsiduoti, o ne teisingo elgesio.

Atsiminkite - visada reikia pamąstyti apie alternatyvas ir gilintis į etiką. Dažnos bei netinkamai taikomos bausmės bei jų baimė šuniui sukelia stresą, dėl kurio lėtėja arba net visiškai užsiblokuoja mąstymas, gali atsirasti psichinės ar net fizinės problemos.