Dauguma skeleto ligų formų, atsirandančių vystymosi metu, priklauso nuo genetikos ir yra laikomos poligeniškomis. Tačiau paveldimumas negali visiškai paaiškinti jų atsiradimo, o fenotipinės išraiškos priklauso nuo įvairių aplinkos veiksnių. Pavyzdžiui, klubo sąnario displazijos paveldimumo koeficientas yra 0,1 - 0,4. Tai reiškia, kad 60 % ar daugiau veiksnių, darančių įtaką sutrikimo išraiškai, priklauso nuo aplinkos. Nors visus išorinius komponentus nustatyti tikrai sunku, bene svarbiausi iš jų tikrai yra mityba ir augimo greitis. Tuo klausimu buvo ištirta daug maistinių medžiagų, įskaitant baltymus, vitaminą C, riebalus, angliavandenius ir kalcį. Duomenys rodo, kad svarbiausi mitybos veiksniai šunų skeleto ligoms išsivystyti yra augimo metu suvartojama per daug kalorijų ir gaunamas per didelis kalcio kiekis.
Neperšerkite augančio šuns
Perteklinis energijos suvartojimas augimo metu dažniausiai atsiranda dėl to, kad jaunas šuo šeriamas aukštos kokybės, augantiems gyvūnams pašaru, kurio gauna kiek nori, arba net kontroliuojamu būdu sušeriami pertekliniai maisto kiekiai. Kai kurie šeimininkai ir veisėjai mano, kad šuniukai turi būti „putlūs“ ir tai tiesiogiai susiję su jų sveikata bei gerove. Tačiau šuniukus šeriant per dideliais subalansuoto ėdalo kiekiais, augimo greitis bus maksimalus ir dar tai lydės riebalų perteklius. Dėl to augantis šuo, turintis šiek tiek antsvorio, paprastai auga greičiausiai. Tyrimai su šunimis, žmonėmis ir kitomis rūšimis parodė, kad kalorijų perteklius, dėl kurio pasiekiamas didžiausias ar vidutinis augimo greičiai, nesuderinamas su optimaliu ir sveiku skeleto vystymusi.
Vienas tyrimas, ieškantis ryšio tarp pernelyg gero raciono, greito augimo ir skeleto problemų, atliktas su augančiais dogais. Dvi šuniukų grupės augimo metu šertos labai skaniu, kaloringu maistu. Pirmoji grupė turėjo laisvą priėjimą prie pašaro, o antrajai jo kiekis buvo ribojamas (iki 2/3 pirmosios grupės suvartojamo kiekio). Šunys, turėję laisvą priėjimą prie ėdalo, augo gerokai greičiau, o jų kaulinį audinį spartus augimas labai paveikė. Šie keturkojai turėjo įvairių skeleto anomalijų, susijusių su skausmu ir įvairaus laipsnio šlubumu. Nuspręsta, kad maisto ir su juo gaunamos energijos perteklius, dideli baltymų, kalcio ir fosforo kiekiai padidino šių šunų augimo greitį, o tai prisidėjo prie nenormalaus skeleto vystymosi.
Vėliau atlikti kiti tyrimai su augančiais kelių didelių veislių šunimis, įskaitant vokiečių aviganius, auksaspalvius bei Labradoro retriverius. Vieno tyrimo metu tirta šuniukų, kurių tėvams būdinga klubo sąnarių displazija, grupė. Displazija buvo dažnesnė ir didesnio laipsnio tarp tų šuniukų, kurie augo sparčiau dėl su pašarais gaunamo didesnio kalorijų kiekio.
Atlikus dar vieną tyrimą su 48 Labradoro retirveriais nustatytą, kad po nujunkymo visą likusį gyvenimą gavę 25% mažiau ėdalo negu turėję laisvą pasirinkimą, 30-ties savaičių amžiaus šunys turėjo mažesnį klubo sąnarių palaidumą ir žymiai mažiau kentėjo nuo klubų displazijos. Ribojamų pašarų grupėje displazija iš 24 šunų išsivystė 7, o laisvai ėdusių 24 keturkojų grupėje nuo to nukentėjo 16. Sulaukus 1 metų amžiaus, osteoartritas paveikė 7 iš 24 laisvai ėdusių šunų klubus, ir nė vieno iš tų, kuriem suėdamo maisto kiekis ribotas. Sulaukus penkerių metų, 52 % iš laisvai šertų šunų ir 13% iš gavusių mažiau maisto turėjo klubų osteoartrito požymius (įvertintus radiografiškai), pastarųjų laipsnis buvo lengvesnis. Papildomi vertinimai parodė, kad artritiniai klubų ir pečių pokyčiai gyvenimo eigoje didėjo tiesiškai, buvo dažnesni, pasireiškė anksčiau ir buvo sunkesni šunims, šertiems laisvai prieinamu ėdalu. Galiausiai nustatyta reikšminga ir teigiama koreliacija tarp kūno svorio ir osteoartrito buvimo bei sunkumo.
Šunų kaulų sistema pirmuosius 12 gyvenimo mėnesių yra jautriausia fiziniams ir medžiagų apykaitos veiksniams. Yra teorija, kad nenormalus skeleto vystymasis spartaus augimo laikotarpiu atsiranda dėl to, kad augantis skeletas perkraunamas per anksti padidėjusia raumenų mase ir kūno svoriu. Šią teoriją patvirtina faktas, kad sparčiai augantys didelių veislių patinai paveikiami dažniau nei mažesnės patelės. Taip pat yra ryšys tarp didėjančio kūno dydžio ir su osteochondroze susijusių pažeidimų atsiradimo. Palyginus didelių ir mažų veislių šunis spartaus augimo laikotarpiu, matyti, kad didelių veislių atstovų kaulai santykinai mažiau tankūs nei panašių vystymosi stadijų mažų veislių šunų. Gali būti, kad didelių šunų kaulai augimo metu nėra tokie stiprūs kaip mažesniųjų. Tai gali būti genetinių polinkių į skeleto anomalijas pagrindas. Taip pat prie osteoartrito vystymosi prisideda mechaninis sąnarių įtempis, kurį sukelia per didelis svoris augimo ir likusio gyvenimo metu.
Be su svoriu susijusių mechaninių stresorių, per gausi mityba turi tiesioginių padarinių, neigiamai veikiančių skeleto vystymąsi. Tyrimai su dogais parodė, kad „per geras maitinimas“ skatina spartesnį skeleto augimą. Tyrinėjus dogų šuniukus, gaunančius arba laisvai pasirenkamus, arba apribotus pašarus, paaiškėjo, kad sulaukę 6 mėnesių amžiaus laisvą priėjimą turėję šunyčiai svėrė daugiau. Kaulų matavimo duomenys parodė, kad prie padidėjusio svorio reikšmingai prisidėjo pagreitėjęs skeleto augimas, padidėjęs kaulų dydis ir tūris. Gausiai šertiems patinams kaulai didėjo, nors tankis liko palyginti mažas, tad sumažėjo ir atsparumas didesniam svoriui, kurį jie turi atlaikyti. Gali būti, kad jei dideliam šuniui leidžiama pasiekti maksimalų augimo greitį suvartojant per daug pašarų, tai sukuria sparčiai augantį silpnesnį skeletą, kuris prasčiau atlaiko didesnės raumenų masės biomechaninius įtempius bei kūno svorį. Šie šunys ne tik sveria daugiau - jų kaulai yra mažiau pajėgūs atlaikyti papildomą svorį. Galutinis rezultatas - kaulėjimo aberacijos, besivystančių kremzlių ir augimo plokštelių pažeidimai ir pernelyg ankstyvas augimo plokštelių uždarymas. Dažniausiai tai pasireiškia kaip osteochondrozė, tačiau šie pokyčiai taip pat gali būti susiję su kitų skeleto ligų atsiradimu.
Nepadauginkite kalcio
Kalcis - medžiaga, kuria dažniausiai papildoma šunų, rečiau – ir kačių mityba. Pagrindinė priežastis, dėl kurios kalcio papildai taip dažnai pasirenkami, yra jo įtaka normaliam skeleto augimui ir vystymuisi. Papildais, tokiais kaip dikalcio fosfatas ir kaulų miltai, jaunų šunų racionas papildomas augimo „šuolių“ metu ar atsiradus problemoms. Kai kurie veisėjai skatina visus šuniukų pirkėjus pirmaisiais gyvenimo metais reguliariai papildyti jų mitybą kalciu. Yra manančių, kad kalcio papildai būtini ne tik tinkamam kaulų vystymuisi, bet ir neleidžia vystytis tam tikriems skeleto sutrikimams. Tačiau iš tiesų kalcio perteklius augimo metu gali prisidėti prie nenormalaus vystymosi ir padidinti skeleto ligų riziką.
Devintajame dešimtmetyje atlikta daugybė tyrimų, siekiant nustatyti kalcio kiekio pašaruose poveikį skeleto ligų atsiradimui tarp augančių dogų. Buvo suformuota eksperimentinė dieta, atitinkanti 1974 m. Nacionalinės tyrimų tarybos (NRC) šunų mitybos reikalavimų rekomendacijas. Tiek kontrolinė, tiek eksperimentinė grupės šį ėdalą gavo viso augimo laikotarpio metu. Be to, eksperimentinė grupė gavo tris kartus daugiau negu rekomenduojama kalcio karbonato papildų. Šunims, kurie augimo metu gavo per daug kalcio, išsivystė lėtinė hiperkalcemija ir hipofosfatemija. Jie turėjo didesnį viso kaulų tūrio procentą, sulėtėjusį kaulų brendimą, sumažėjusį osteoklastų (kaulų rezorbcijos ląstelių) skaičių. Ši grupė žastikaulio kremzlėse turėjo daugiau kremzlės pažeidimų, susijusių su osteochondroze, ir tam tikrų skeleto vystymosi anomalijų, pvz., kreivas pėdas ar stipinkaulius.
Kaip maitinti augantį šunį?
Galutinį šuns skeleto aukštį stipriai lemia genetika, tad daugiau maisto racione nelems to, kad jis išaugs didesnis. Tinkamas, bet ne per didelis subalansuotų pašarų kiekis leis gyvūnui lėčiau pasiekti savo potencialų dydį. Šeriant kaloringu ėdalu taip, kad jis skatintų greitą augimą, sutrumpės laikas, per kurį šuo pasieks suaugusiojo dydį ir tai prisidės prie nenormalaus skeleto vystymosi. Ribojant ėdalo kiekį, augimas bus lėtesnis – gyvūnas išaugs to paties dydžio, tik reikės kiek ilgiau palaukti. Leidžiant skeletui vystytis lėtai ir išlaikant kūną liekną, pašalinami biomechaniniai perteklinio svorio poveikiai ir kaulų vystymosi pokyčiai, susiję su greitu augimu ir antsvoriu.
Geriausias būdas pasiekti vidutinį augimo greitį yra griežtai stebėti kūno svorį augimo metu ir maitinti taip, kad šuo būtų liesas. Pagrindinis greito augimo ir svorio didėjimo veiksnys yra su maistu gaunama energija. Dėl to riebus racionas labai prisideda prie energijos pertekliaus. Yra komercinių pašarų, specialiai sukurtų didelių veislių šuniukams. Juose bus šiek tiek mažiau riebalų ir kalorijų nei įprastuose šuniukams skirtuose produktuose, o baltymų kiekis subalansuotas taip, kad būtų išlaikytas tinkamas jų ir energijos santykis. Nors kadaise manyta, kad baltymai gali prisidėti prie skeleto anomalijų, dabar žinome, kad baltymų kiekis maiste nėra rizikos veiksnys.
Bendra rekomendacija yra pasirinkti ėdalus, kuriuose kiek mažesnis energijos kiekis (nuo 3,5 iki 3,8 kcal/g sausos medžiagos) negu tipiško šuniukų ėdalo, ir turinčius 12 % -16 % riebalų. Pašaruose turėtų būti ne mažiau kaip 22 % aukštos kokybės baltymų, o optimalu - nuo 26 % iki 28 %. Kalcio kiekis turėtų būti nuo 0,8 % iki 1,2 %.
Sušeriamo ėdalo kiekis visada turi būti kontroliuojamas, kadangi laisvo pasirinkimo šėrimo būdas padidina per didelio suvartojimo riziką ir nėra palankus kontroliuoti augimo greitį. Be to, gali būti, kad toks šėrimo būdas veikia hormonines augimo reguliavimo sistemas. Nustatyta, kad cirkuliuojančio į insuliną panašaus augimo faktoriaus1, tiroksino (T4) ir trijodtironino (T3) kiekiai didesni laisvai šertų augančių šunų organizmuose. Gali būti, kad laisvas šėrimas skatina medžiagų apykaitos procesus, palaikančius greitą augimo tempą.
Kontroliuojant porcijas šeimininkas gali sušerti tiek ėdalo, kad jis palaikytų optimalų augimo greitį. Taip pat augimo metu kintant energijos poreikiams tą kiekį tenka koreguoti. Pašarų kiekį geriausia apskaičiuoti pagal ėdalo gamintojo pateiktas gaires ir tada individualiai pakoreguoti. Kadangi augantys dideli šunys gali augti labai greitai, jų energijos suvartojimo poreikis gali stipriai pasikeisti per trumpą laiką. Šuniukus reikia sverti ir vertinti bent kartą per 2 savaites. Jaunus šuniukus geriausia šerti tris ar keturis kartus per dieną, iki jiems sueis 4 mėnesiai, o po to du kartus per dieną. Gerai suformuluotas, veislei pritaikytas racionas turėtų būti šeriamas visą augimo laikotarpį. Dideliems šunims tai atitinka pirmuosius 12–24 gyvenimo mėnesių, priklausomai nuo veislės ir dydžio.
Atrodo, kad kalcio homeostazės mechanizmai, neleidžiantys absorbuoti kalcio pertekliaus, iki 6 mėnesių amžiaus nėra visiškai veikiantys. Todėl saugumo ribos optimaliam kalcio ir fosforo suvartojimui ankstyvame amžiuje yra gana siauros, ypač didelių veislių atstovams. Maiste, kuris duodamas šuniukams nuo nujunkymo ir augant, kalcio turi būti pakankamai, bet ne per daug. Greičiausiai mažiau kaip 1 % (optimalu – 0,8 %) kalcio naudinga didelių veislių šuniukams, bet 0,4% jau bus per mažai. Organizmo reagavimas į kalcio kiekį maiste pastebimas nuo 2 mėnesių amžiaus, o skeleto problemos gali išsivystyti iki 5 –6 mėnesių. Dėl to nujunkymo metu didelių veislių šuniukams jau turi būti skiriami stambiems šunims skirti pašarai.
Kai kurie veisėjai siūlo didelių veislių šuniukus šerti suaugusiems skirtais pašarais. Tačiau kai kurių palaikomųjų ėdalų teks sušerti didesnį kiekį. Tokiu atveju, jei kalcio kiekis ėdalo sudėtyje bus 1,1% ar daugiau, bendras suvartotas šios medžiagos kiekis iš tikrųjų bus didesnis. Jeigu įtariama, kad ėdale gali pritrūkti kalcio, geriau keisti pašarą, o ne bandyti problemą glaistyti papildais.
