Kaip atsirado šunys?

Nuo špicų iki senbernarų - tarp geriausių žmogaus draugų pastebėsime stebėtinai daug skirtumų. Kaip sugebėjome laukinius vilkus paverti mielais sofinukais? Trumpai apžvelkime pirmųjų prijaukintų gyvūnų - šunų - evoliuciją.

Pirmieji šunys

Šunys (Canis lupus familiaris) ir pilkieji vilkai (Canis lupus) turi bendrą protėvį – vilkų rūšį, išnykusią kažkada vėlyvojo Pleistoceno epochoje. Nors niekas nėra tikras, kada šunys pradėjo genetiškai skirtis nuo vilkų, mokslininkai mano, kad tai įvyko prieš 36 900–41 500 metų. Tai ne visai tas pats, kas prijaukinimas. Skirtumas - genetinis pokytis. Prijaukinimas reiškia, kad žmonės su vilkais pradėjo dirbti labiau kaip komanda ir su laiku keisti jų elgesį. Prijaukinimas tikriausiai įvyko prieš 20 000–40 000 metų. Tikėtina, kad tuo metu šunys ir vilkai vis dar kryžminosi.

Šunų evoliucija galėjo prasidėti atsitiktinai. Pakankamai drąsūs vilkai sugebėdavo patekti į žmonių stovyklas ir neprisivirti košės ką nors sužalodami. Galbūt jie ieškodavo maisto likučių. Gal kartais žmonės ėdesio palikdavo ir specialiai. Kai kurie vilkai pradėjo vilkiukus auginti netoli gyvenviečių.

Greičiausiai žmonės agresyvius vilkus nuvydavo ar užmušdavo, o pernelyg bailūs ir taip laikydavosi  nuošaly. Taip netoli stovyklų išlikdavo ramiausi, draugiškiausi gyvūnai. Laikui bėgant žmonės iš jų pradėjo gauti naudos - vilkai galėjo darbuotis kaip sargai, iš teritorijos išvydami kitus plėšrūnus. Be to, jie surydavo maisto atliekas, kurios pūdavo ar viliodavo nepageidaujamus gyvius.

Geriausias žmogaus draugas

Ilgainiui prijaukintus šunis pradėjo naudoti viskam - nuo medžioklės iki daiktų tempimo. Abi rūšys sudarė puikią komandą. Pvz., medžioklinis šuo žmones lenkdavo rega, uosle ir klausa.

Randama įrodymų, kad mūsų protėviai su šunimis elgdavosi kaip su šeimos nariais - laidodavo keturkojus (Azijoje, Afrikoje, Šiaurės Amerikoje ir Europoje). Dažnai taip pat, kaip ir kitus žmones. Seniausias žinomas atvejis - šuniukas, rastas 14 000 metų senumo kape, ir netgi gydytas nuo ligos, kas reiškia, kad kažkas juo rūpinosi. Kiti šunys buvo mumifikuoti arba palaidoti šalia žmonių.

Atsiranda pokyčiai

Kai žmonių mitybą pakeitė žemės ūkio atsiradimas, šunys prisitaikė. Pvz., atsirado daugiau AMY2B geno kopijų, leidžiančių virškinti krakmolą. Tai gali būti vienas didžiausių skirtumų tarp vilkų ir šunų - dabar vilkai vis dar laikomi mėsėdžiais, o šunys dažnai traktuojami kaip visaėdžiai (tai vis dar diskusijų klausimas ir galima rasti daug nesutariančių darbų šia tema).

Taip pat atsirado subtilių elgesio pokyčių - pvz., net šuniukas akimis seks pirštą kai juo ką nors rodysite, o vilkiukas to nedarys. Be to, šunys turi genetinį pokyti šeštojoje chromosomoje, dėl ko jie linkę į draugiškumą žmonėms.

Net dresuoti, visą dieną su žmonėmis praleidžiantys vilkai lieka bailūs ir nėra geri sargai (pvz., bijo artintis prie nepažįstamųjų). Jie lengvai išsigąsta, o iš baimės gali reaguoti agresyviai. Taip pat vilkai linkę nuolat vaikštinėti, kol šunys tiesiog patenkinti snūduriuoja saulėkaitoje. Tai tik kelios iš daugybės priežasčių, kodėl vilkai nėra patys maloniausi augintiniai.

Išgyvena mieliausi

Vienas garsiausių prijaukinimo eksperimentų - Dmitrijaus Beliajevo lapių projektas. Tyrėjai atrinkdavo pačias jaukiausias lapes ir jas selektyviai veisė. Ketvirtoje kartoje atsirado uodegos vizgėjimas, dešimtoje kai kurioms nulėpo ausys ir atsirado baltų dėmių, būdingų ir kitiems naminiams gyvūnams.

Tyrėjai ne tik pakeitė lapių elgesį - jos tapo panašesnės į naminius šunis. Taip atsitiko todėl, kad pigmento melanino pirmtakas yra adrenalinas. Atrinkdami mažiau agresyvius gyvūnus, mokslininkai netyčiom veislė lapes, pasižyminčias mažesniu adrenalino lygiu. Sumažėjus adrenalino kiekiui, mažėjo melanino ir lapių kailyje atsirado baltų dėmių.

Įvairovės atsiradimas

Kitaip negu kates, šunis turbūt prijaukinome tik kartą. Greičiausiai visi jie kilo iš tos pačios Sibiro vilkų populiacijos. Pradėję klajoti po pasaulį, pasiėmėme juos kartu.

Kai kurios senovės veislės išsivystė anksti. Salukiai, šarpėjai, samojeda, basendžiai ir čiau čiau - vienos seniausių iš vis dar egzistuojančių. Tačiau dauguma sukurtos per paskutinius 150 metų. Parodos paskatino naujų veislių, kuriamų remiantis vien išvaizda, atsiradimą.

Norint sukurti panašiai atrodančius šunis dažnai reikalingas giminingas veisimas. Tad laikui bėgant dėl genetinės įvairovės praradimų atsiranda sveikatos problemų. Veisimas vien dėl išvaizdos gali sukurti mielus kompanionus, tačiau gyvūnai dėl to kartais patiria kančių. Plačiai laikomasi nuomonės, kad mišrūnai sveikesni už grynaveislius. Išimtys - gyvūnai, veisiami kokiai nors užduočiai - pvz., kurtai ar dirbantys bandšuniai, daugiau paveikti natūralios atrankos. 2013 metų tyrimo duomenimis, 10 genetinių sutrikimų (tokių kaip atopijos, katarakta, alkūnių displazija) buvo žymiai dažnesni tarp grynaveislių šunų, o mišrūnams dažniau pasitaikydavo tik viena problema (kryžminių raiščių plyšimai).

Kiti tyrėjai linkę pabrėžti, kad nė viena grupė nėra sveikesnė - tiesiog jų atstovai linkę į skirtingas problemas. Pvz., tiriant virš 20 000 šunų veterinarai analizavo veiksnius, turinčius įtakos jų ilgaamžiškumui. Paaiškėjo ir taip žinoma tiesa - dideli šunys gyvena trumpiau. Kadangi grynaveisliai šunys gali būti ir maži, ir dideli, mokslininkai pakoregavo duomenis pagal šį veiksnį ir nepastebėjo skirtumo tarp mišrių ir grynaveislių gyvenimo trukmės. Dar viena grupė analizavo medicininių įrašų duomenų bazę, kuria naudojosi 27 veterinarijos kolegijos. Remiantis ja, šunų gaišimo priežastys skyrėsi priklausomai nuo veislės ir nė viena veislė nebuvo sveikesnė už kitą. Vienintelė išimtis gali būti brachicefaliniai šunys.

Išplitus greitiems ir paprastiems genetiniams tyrimams, situacija darosi dar aiškesnė. Pvz., 2018 m. pora populiaresnių genetinių tyrimų kompanijų paskelbė daugiau informacijos apie 152 paveldimas ligas. Paaiškėjo, kad nors tarp mišrūnų iš tikrųjų rečiau pastebimi recesyviniai sutrikimai, jie vis tiek gali būti nešiotojais. Remiantis 152 ištirtomis ligomis, maždaug 2 iš 100 mišrūnų buvo rizika susirgti, o 40 iš 100 buvo bent vienos iš tirtų ligų nešiotojai. Maždaug 5 iš 100 grynaveislių buvo rizika susirgti, o 28 iš 100 buvo nešiotojai. Tyrimas taip pat parodė, kad tinkamo veisimo pagalba (kas dažnai apima genetinius tyrimus) kai kurios ligos buvo išnaikintos. Viena jų - sunkus kombinuotas imunodeficitas, aptiktas tarp basetų, išnyko.

 

Šiandien planetoje yra apie milijardas šunų ir aštuoni milijardai žmonių. Kaip mes tapome dominuojančiomis rūšimis?

Tikėtina, kad bendradarbiavimas suteikė mums evoliucinį pranašumą. Dauguma socialinių gyvūnų padeda tik savo artimiesiems. Nors kai kurios rūšys linkusios prižiūrėti sergančius ar sužeistus grupės narius (pvz., šimpanzės), dauguma bus abejingi ir lėtieji tiesiog liks užnugary. Žmonės ne tik padeda nepažįstamiems - jie stengiasi pagelbėti ir kitų rūšių atstovams.